Siekimas pažinti savo šaknis, atrasti tolimus protėvius ir suprasti savo giminės istoriją dažnai veda į archyvus, kur saugomi senieji metrikų įrašai. Vienas iš sunkiausių, bet ir įdomiausių etapų - tai lotyniškų gimimo metrikų skaitymas. Šie dokumentai, nors ir parašyti senąja kalba, atveria duris į praeitį, leidžia pažinti mūsų protėvius ir jų gyvenimus.
Metrikai (lot. matricula - sąrašas) yra senovinis gimimo, krikšto, santuokos (vadintos jungtuvėmis) ar mirties liudijimo pavadinimas. Europoje, siekiant užkirsti kelią neleistinų giminystės laipsnių santuokoms, krikšto sąrašai epizodiškai buvo sudaromi nuo III amžiaus. Vėliau Bažnyčia pradėjo registruoti ir kitus asmenų civilinės būklės aktus. Knygų, kuriose buvo registruojami santuokos, krikšto faktai, rašymo tvarką 1563 m. Tridento susirinkime nustatė Katalikų bažnyčia. XVI amžiuje kai kuriose valstybėse atsirado privalomas mirties fakto registravimas bažnytinėse knygose. Lietuvoje knygas su įrašais apie išduotus metrikus tvarkė ir saugojo Bažnyčia. Netikintiesiems ar ne krikščionims (kitatikiams) civilinės būklės aktus išduodavo apskričių, miestų valdybos ir apskričių viršininkai. Metrikai buvo priskiriami oficialiems įrodymams bylą nagrinėjant teisme, bet įrašas gimimo ar krikšto metrikuose nebuvo laikomas vaiko tėvų santuokos teisėtumo įrodymu.
Nuo 1828 m. šiuose dokumentuose randami įrašai, kurie padeda pažinti asmenis, kuriuos žinome iš senelių pasakojimų ar dokumentų.

Internete yra nemažai suskaitmenintų metrikų knygų. Dažnai jas galima rasti Lietuvos valstybės istorijos archyvo (LVIA) fonduose. Pavyzdžiui, Fondas 391 (LVIA) Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimo kanceliarija turi labai gerą apyrašą. Dalis jo bylų suskaitmeninta, o maždaug nuo 1000 bylos dalis yra e-pavelde. Pagal raides galima rasti dalies bajoriškų šeimų aprašymus. Taip pat verta pasidomėti F. 515 (LVIA) - Kauno vyskupijos dvasinė konsistorija, F. 3007 (LVIA) - bažnyčiose saugomi dokumentai, suskaitmeninti pagal sutartį su bažnyčia, ir F. I-411 (KRVA) - Kauno gubernijos bajorų deputatų susirinkimas.
Norėdami rasti reikiamą metrikų knygą, turite žinoti ieškomo asmens gimimo, santuokos ar mirties metus ir vietą (kaimą, miestą). Taip pat būtina nurodyti ieškomo asmens tikybą (laikotarpis iki 1940 m.).
Jei ieškote metrikų knygų, kurių nėra archyve (pvz., po 1938 m.), teks kreiptis į metrikaciją (Kalinausko g. 21, Vilnius) arba vietines bažnyčias.
Svarbu atsiminti, kad archyvuose saugomos knygos yra TIK iki 1938 metų. Vėlesnių metų dokumentus gali tekti ieškoti kitur.
Lotyniški metrikų įrašai gali pasirodyti sudėtingi, tačiau supratus jų struktūrą ir pagrindinius terminus, skaitymas tampa daug lengvesnis. Metrikų knygos dažnai būdavo suskirstytos į grafas, kuriose pateikiama svarbiausia informacija.
Krikšto metrikų įrašuose svarbiausia informacija dažniausiai pateikiama vidurinėje grafoje. Pavyzdžiui, įrašas gali skambėti taip: "valstietis Šiaulių dūmos (gali būti dar valsčius užrašytas) Jonas ir Marijona iš Juškevičių Kairiai."
Pirmosiose grafoje dažniausiai nurodoma krikšto data, bažnyčia, kunigo pavardė, ritualiniai tekstai, o pabaigoje - vaiko krikšto vardas. Šios grafos nereikėtų studijuoti, jei tėvų pavardė jums nieko nesako.
Pirmoje grafoje esanti data nurodo krikšto datą, o trečioje grafoje - liudininkus, krikštatėvius, jų pareigas, gyvenvietes ir kitą informaciją.
Knygos paraštėje kartais būna įrašyta tėvo pavardė. Jei ieškote prosenelio, tereikia ties ta vieta, kur paryškinta tėvo pavardė, sekti ją visuose puslapio įrašuose. Tik tuomet, kada rasite reikiamą tėvo pavardę, yra prasmė perskaityti toje pačioje grafoje esančią motinos pavardę, gimimo datą, žemiau esantį vietovardį.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vaiką katalikų bažnyčioje būtina pakrikštyti per 2-3 dienas po vaiko gimimo. Todėl katalikų bažnyčioje krikštydavo net liuteronų tikėjimo tėvai, nesant arti jų tikėjimo bažnyčios ir kunigo, vėliau perkrikštydavo savo bažnyčioje.
Antroje grafoje paprastai būna: krikšto data, bažnyčia, kunigo pavardė, ritualiniai tekstai, o pabaigoje vaiko krikšto vardas.
Pastaba: "ru" (su bangele lenk. sutrumpintas žodis "roku" - metų) gali reikšti metus.

Vestuvių įrašai labai informatyvūs, nes juose nurodoma jaunųjų amžius (kartais tiesa gana apytiksliai), luomas, gyvenamoji vieta ir tėvai, taip pat liudininkai. Atskirai nurodoma motinų mergautinės pavardės.
Kartais svarbu ir liudininkų pavardės - dažnai dalyvaudavo artimi giminaičiai, ir kartais galima pamatyti, kad kažkoks bendrapavardis tikriausiai buvo brolis ar pusbrolis; kas buvo gerbiami kaimynai ar draugai.
Deja, maždaug iki 1828 m. vestuvių įrašai buvo kitokie ir juose trūksta vos ne svarbiausios dalies - tėvų.
Pavardžių atsiradimo procesas Lietuvoje prasidėjo XIV amžiuje. Iš pradžių buvo vartojamas tėvo vardas, bet tik vienai kartai, pvz., Povilo sūnus Jonas, tapdavo Jonu Povilaičiu, nors to meto dokumentuose rašydavo Pavlovič.
XVIII-XIX a. pavardės dar nebuvo stabilios, todėl vienam asmeniui galėjo būti fiksuojamos kelios skirtingos pavardės. Motinų pavardės pradėtos įrašinėti masiškai.
Asmenvardžiai taip pat turi savo ypatumų. Pavyzdžiui, vardas gali būti trumpinys (Appolonia, Polonia, Adomas, Ada). Kai asmuo įvardijamas tik vienu asmenvardžiu - vardu (Jokūbas), rašoma - Jacobi, Jacoby, Jacobg.
Pavardės dažnai turėjo vyriškosios giminės atstovai, vėliau moteriškosios giminės atstovai. Pavyzdžiui, jei vyras buvo Jucaytis, žmona vis tiek dažniausiai įvardinta kaip Juciene.
Kai kurių įrašų metu vietoj tėvo įvardijimo yra įrašas "illegitimi thori" (neteisėtai gimęs), "incerti", N.N. (tėvas nežinomas), "fine parente" (miręs tėvas) arba tiesiog palikta tuščia vieta tėvo įvardijimui.

Kai kurie įrašai kaip pavyzdžiai atskirai iššifruoti ir išversti. Daugmaž išlaikyta senesnė originalo kalba, neperduota tik ikirevoliucinė rusiškos rašyba su "i", "jat" ir pan. Jeigu vis tiek sunku skaityti - nieko nuostabaus, savotiška kalba, ir skyrybos ženklų beveik nėra...
Tūkstančiai archyvinių dokumentų, kurie benaudojant plyšta ir neišlaiko vartotojų antplūdžio, todėl pereinama prie dokumentų skaitmeninimo. Labai svarbu, kad skaitmeninis dokumentas ne tik nebūtų masyvus, bet ir lengvai skaitomas. Tokiems reikalavimams atitinka DjVu (tariama dėževū) - dokumento formatas, kuris leidžia dokumentą suspausti iki neįtikėtino dydžio ir su labai gera kokybe.
Surinkus visus savo giminės genealoginius duomenis galima užsakyti genealoginį medį arba schemą.
Pradėkite nuo savęs ir savo artimiausių šeimos narių, nuo jūsų senelių, prosenelių - nuo tų žmonių, kurie gyvi ir kurie dar gali jums ką nors papasakoti. Užrašykite jų vardus, gimimo datas, vietas, santuokas ir kitą svarbią informaciją. Kalbėkite su vyresniais šeimos nariais, kad gautumėte daugiau informacijos apie ankstesnes kartas.
Naudokite genealogijos programinę įrangą: Yra daugybė programų ir internetinių įrankių, kurie padės jums sukurti ir tvarkyti savo šeimos medį. Sukurkite schemą, kurioje būtų aiškiai matomi šeimos ryšiai. Pradėkite nuo savęs ir eikite atgal per kartas. Naudokite linijas ir šakas, kad parodytumėte tėvų, vaikų ir kitų giminaičių ryšius. Turėdami nubraižytą schemą, suprasite, ko jums reikia ieškoti.
Pagal atitinkamą laikotarpį peržiūrėkite susijusių bažnyčių metrikų knygas, peržiūrėti galima dekanatines knygas, taip pat ir gretimų parapijų knygas - žmonės kilnojosi. Ieškokite papildomos informacijos archyvuose, bibliotekose, bažnyčiose ir internete. Galite rasti gimimo, santuokos ir mirties įrašus, kurie padės jums užpildyti spragas. Nuolat tikrinkite ir atnaujinkite savo genealogijos schemą, kai gaunate naują informaciją.
Surinktą informaciją surašykime pažymėdami kur, kada ir ką radome. Labai svarbu dirbant su knygomis, archyvuose ar internete užsirašyti tinklalapio adresą.

Jeigu vis tiek sunku skaityti - nieko nuostabaus, savotiška kalba, ir skyrybos ženklų beveik nėra...
Šis straipsnis padės suprasti, kaip gali būti užrašytos pavardės senuose archyviniuose dokumentuose. Tai pagalba asmenims - ne specialistams, tyrinėjantiems savo šaknis ir ieškantiems duomenų archyvuose.