Kaip lietuvių vaikai buvo mokomi gimtosios kalbos spaudos draudimo metu
Spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo laikas - keturi dešimtmečiai nuo 1864 iki 1904 metų. Caras, uždrausdamas lietuvišką spaudą ir uždarydamas lietuviškas mokyklas, tikėjosi netrukus surusinsiąs mūsų tautą. Šis laikotarpis, nors ir kupinas sunkumų, tapo nepaprastu tautos pasipriešinimo, kultūrinės konsolidacijos ir politinės konspiracijos simboliu, o vaikų mokymas gimtosios kalbos šiuo metu virto didvyrišku žygdarbiu. 1863 metų sukilimo pralaimėjimas buvo ir lietuvių kalbos, jau turinčios Kristijono Donelaičio kalbinę galią ir kalbinę išmintį, pralaimėjimas, nors ir laikinas.
Spaudos draudimo įvedimas ir rusinimo politika
1864 metais, po pralaimėto 1863 m. sukilimo, Rusijos valdžia paskelbė draudimą spausdinti, platinti ir viešai naudoti lietuvių kalbą lotyniškais rašmenimis. Šis draudimas, trukęs iki 1904 metų, siekė sustabdyti lietuvių tautinio judėjimo plėtrą ir spartinti rusinimo procesus. Spaudos draudimas 1864-1904 buvo viena Rusijos valdžios politinių priemonių, kuriomis siekta sutrukdyti natūralią lietuvių tautos raidą ir surusinti lietuvius. Jau anksčiau buvo imtasi priemonių apriboti lietuvių švietimą: 1827 m. uždraudė valstiečių vaikams eiti mokslus gimnazijoje ir universitetuose. Paliko tik, ir tai ne visur, valsčių centruose bei didesniuose miestuose pradžios mokyklas, kuriose, ypač Vilniaus gubernijoje, paskyrė rusus mokytojus. 1840 m. panaikino Lietuvos Statutą, o jo vietą užėmė rusiškasis "Svod zakonov”.
Svarbiausia rusinimo priemonė tapo bandymas pakeisti lietuvių rašybą. Lotyniškąją rašybą turėjo pakeisti graždanka (reformuotas kirilicos variantas). Iki tol graždanka buvo rašomi Rusijos administracijos raštai, jos mokyta mokyklose. Kad įgyvendintų šį planą, 1864 m. filologas Stanislavas Mikuckis parengė graždankos pritaikymo lietuvių kalbai projektą - graždankos raidynas pritaikytas lietuvių kalbos garsams, ir 1864-1865 m. raidynas paskelbtas privalomu.
Vyriausybei patvirtinus vadinamąją lenkų pradų naikinimo ir rusų pradų atkūrimo Šiaurės vakarų krašte programą Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas pradėjo lietuvių spaudos draudimą - 1864 jo nurodymu graždanka išleistas lietuviškas elementorius ir caro Aleksandro II įsako dėl valstiečių reformos Lenkijos karalystėje lietuviškas vertimas. 1864 06 M. Muravjovas Vilniaus cenzūros komitetui įsakė nepraleisti nė vieno lietuviško elementoriaus, rašyto kitaip nei graždanka, 1864 11 - nė vieno lietuviško kalendoriaus ir grožinės literatūros kūrinio. 1865 02 01 komitetas aprobavo paskutinę lietuvišką religinę knygą lotyniškaisiais rašmenimis.
Draudimas sparčiai plėtėsi. M. Muravjovą pakeitęs K. Kaufmanas 1865 09 18 slaptu aplinkraščiu Šiaurės vakarų krašto gubernatoriams uždraudė visus lietuviškus leidinius lotyniškuoju raidynu spausdinti vietoje, įvežti iš užsienio ir platinti. Jo prašymu šį draudimą paskelbė ir caro vietininkas Lenkijos karalystėje F. Bergas. 1873 Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos aplinkraščiu gubernatoriams t. p. buvo uždrausta įvežti iš užsienio ir platinti lietuviškus leidinius gotikiniais rašmenimis. N. Miliutino pasiūlymu Aleksandras II 1866 žodžiu paliepė uždrausti net ir mokslo reikalams lietuviškus tekstus spausdinti lotyniškuoju raidynu. Verta paminėti, kad lietuvių spaudos draudimas buvo įvestas slaptais rusų administracijos aplinkraščiais ir žodiniu caro paliepimu, kuris nebuvo įtrauktas į įstatymų rinkinius, todėl formaliai teisinės galios neturėjo.
Nepaisant valdžios pastangų, "graždanka" neprigijo. Per visą spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimo laikotarpį lietuvių kalbai pritaikyta graždanka buvo išleista apie 60 leidinių. Gyventojai, dėl stiprėjančio lietuvių tautinio judėjimo, tokius leidinius boikotavo. Iš viso per 40 m. Rusijos imperijoje graždanka buvo išleisti vos 55 lietuviški leidiniai.
Pasipriešinimas ir lietuviškos spaudos leidyba
Kaimiečiai kultūrininkai, augę kaimo pastogėje, negalėdavo pakęsti tokio didelio tų pačių kaimiečių pažeminimo, lietuvių kalbos persekiojimo ir paniekinimo. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus jau išmokyta skaityti Lietuva neteko galimybės viešai naudotis savo prigimtąja kalba. Tačiau tautinė dvasia nenuslopo. Pasipriešinimui vadovavo lietuvių inteligentai.
Svarbų vaidmenį suvaidino atgimusios spaudos leidyba už draudimo ribų. O kai 1883 m. pasirodė dr. Jono Basanavičiaus "Aušra”, tai juos dar labiau paskatino prie to kilnaus lietuviško darbo. Daugeliui ašaros iš džiaugsmo tryško, kai, paskaitę "Aušrą”, rado, kad lietuvių kalba nė kiek ne prastesnė už kitas kalbas, o už daugelį jų net gražesnė, nes labai sena, skambi, žodinga. Iš "Aušros” jie daugiau sužinojo apie Lietuvos praeitį ir apie tas skriaudas, kurias lietuviams daro caro valdžia, užgniaužusi spaudą, suvaržiusi švietimą ir visą kultūrinį gyvenimą.
"Aušra”, o vėliau "Varpas” ir "Tėvynės sargas” bei "Apžvalga” be atodairos ragino lietuvius nepasiduoti maskoliškai įtakai, nepamiršti savo gimtosios kalbos ir mokyti vaikus vien tik lietuviškai. Visuose tuose lietuviškuose laikraščiuose, lyg veidrody, atsispindėjo anos gadynės visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Labai daug karčios teisybės jie rašė apie caro valdžios priespaudą, norą sutrypti, užgniaužti bet kokį visuomenės gyvenimą.
Dėl draudimo lietuviškos spaudos leidyba susitelkė Mažojoje Lietuvoje. Jos spaustuvėse per 40 m. buvo išspausdinti 2687 lietuviški leidiniai, iš jų apie 2000 skirti Didžiosios Lietuvos skaitytojams. Čia buvo spausdinami ir Didžiajai Lietuvai skirti Aušra (1883-86), Tėvynės sargas (1896-1904), Varpas (1889-1905), Žemaičių ir Lietuvos apžvalga (1889-96), kiti periodiniai leidiniai. Iš pradžių vyravusią religinę literatūrą ilgainiui iš dalies pralenkė pasaulietinė. Dauguma lietuviškų leidinių išleista per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. 1874-1904 Jungtinėse Amerikos Valstijose išėjo 712 lietuviškų knygų ir keliolika laikraščių, dalis jų pasiekdavo Didžiąją Lietuvą.
Šis didžiulis spaudos srautas pasiekdavo Lietuvą dėka unikalių asmenybių. Skatinama inteligentijos, draudimui masiškai priešinosi lietuvių liaudis, dažniausiai valstiečiai, - knygnešiai į Didžiąją Lietuvą gabeno ir platino draudžiamąją lietuvišką spaudą, įsteigta knygnešių organizacijų. Vienas garsiausių knygnešių buvo Jurgis Bielinis, dažnai vadinamas knygnešių karaliumi. Jo pastangomis į Lietuvą atkeliavo tūkstančiai knygų ir laikraščių. Rūstus laikas išugdė Lietuvai nacionalinius herojus - pirmiausia Vincą Kudirką, „Varpo” kūrėją, atkaklų spaudos darbininką, Lietuvos himno autorių.
Slaptosios mokyklos ir daraktoriai - išsaugotos kalbos tvirtovės
Norint išsaugoti gimtąją kalbą ir raštą, buvo gyvybiškai svarbu mokyti vaikus. Kartu organizuotos slaptosios mokyklos, kuriose vaikai skaityti ir rašyti mokyti gimtąja lietuvių kalba. Skaityti ir rašyti lietuvius mokė slaptosios mokyklos, daraktoriai ir raštingi šeimos nariai. Didesniuose kaimuose vaikų prieauglis buvo didelis. Susidarydavo 30-40 mokyklinio amžiaus vaikų. Rudeniui prasidėjus, tėvai labai rūpinosi vaikų švietimu. Slaptos mokyklos steigimas sunkumų nesudarydavo.
Tačiau didžiausias iššūkis buvo rasti tinkamą mokytoją. Tačiau buvo labai sunku surasti ir pasamdyti mokytoją. Tada mokytoją vadindavo "daraktorium”. Kurį nors sekmadienį, vakare, mokyklos steigimo iniciatoriai sušaukdavo tėvų susirinkimą ir rūpestingai aptardavo slaptosios mokyklos steigimo reikalą. Po to prasidėdavo kandidatų siūlymai į "daraktorius”. Kandidatais siūlydavo nusipelniusius lietuvius, dažniausiai prasilavinusius knygnešius. "Daraktorius” turėdavo mokėti gerai lietuviškai skaityti ir, žinoma, šiek tiek rašyti bei skaičiuoti. Be to, tėvai žiūrėdavo, kad siūlomas kandidatas būtų blaivus, ryžtingas, energingas, sumanus, griežtas. Vadinas, kad jis galėtų ne tik vaikus tinkamai mokyti, bet ir drausminti.
Slaptosios mokyklos veikė paprastomis, bet veiksmingomis sąlygomis. Mokyklai tikdavo beveik kiekvieno ūkininko erdvesnė, šviesesnė pirkia. Nereikėdavo specialių stalų nei suolų. Pasitenkindavo esamais pirkioje suolais su vienu ar dviem ilgais stalais. Vieno ūkininko pirkioje mokslas tęsdavosi ne ilgiau kaip vieną savaitę. Vaikai būdavo mokomi iš elementorių ir maldaknygių. Visi sėdėdavo ratu aplink stalą, o "daraktorius”-gale stalo. Pirmiausia jis iš eilės kiekvieną vaiką pasišaukdavo ir užduodavo jam pamoką. Kiek palaukęs, kiekvieną atskirai klausdavo ir tikrindavo, ar gerai pamoką išmoko.
Persekiojimai ir visuotinis pasipriešinimas
Slaptos mokyklos ir spaudos platinimas buvo didelė rizika. Kai žandarai atvažiuodavo į kaimą ieškoti slaptos mokyklos, tai specialūs žvalgai iš to kaimo atbėgdavo į mokyklą ir pranešdavo "daraktoriui”. Nors rusų valdžia labai persekiojo knygnešius, knygų bei laikraščių platintojus ir mokyklų steigėjus, vis tiek negalėjo palaužti tautos pasiryžimo turėti savo kalba raštiją ir švietimą. Daug žmonių nukentėjo dėl gimtojo žodžio. Daug švietėjų buvo išsiųsta į Sibirą, o kiti ilgai laikomi kalėjimuose, daug lietuviškų raštų sudeginta, bet valdžia vis tiek nieko negalėjo padaryti - lietuviški raštai gausėjo ir gausėjo. Nieko nepadėjo caro draudimas spausdinti Lietuvoje knygas lietuviškomis raidėmis.
Valdžia intensyvino persekiojimus. Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, kurias numatė rusų įstatymai. Vėliau, kai buvo pradėti leisti laikraščiai ir prasidėjo griežta agitacija prieš valdžios rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra buvo pavesta administracijos organams. Jiems buvo suteikta teisė bausti nusikaltėlius, konfiskuoti bei deginti raštus.
Persekiojimo mastai buvo didžiuliai, tačiau tautos ryžtas dar didesnis.
| Periodas / Leidinių tipas | Skaičius | Pastabos |
|---|---|---|
| Lietuviškų knygų išleista iki 1864 m. (per 300 m.) | 750 | Prieš spaudos draudimą |
| Lietuviškų knygų išleista 1864-1883 m. (iki „Aušros“) | 484 | Draudimo metu |
| Lietuviškų leidinių išleista Mažojoje Lietuvoje (per 40 m.) | 2687 | Iš jų apie 2000 skirti Didžiajai Lietuvai |
| Lietuviškų knygų išleista JAV (1874-1904 m.) | 712 | Ir keliolika laikraščių |
| Konfiskuota lietuviškų knygų ir laikraščių (1891-1893 m.) | 37 718 | Vien tik sieną saugojusių žandarų |
| Konfiskuota lietuviškų knygų ir laikraščių (1900-1902 m.) | 56 182 | |
| Sulaikyta lietuviškų leidinių (1889-1904 m.) | 234 300 | Bendras skaičius Didžiojoje Lietuvoje |
Žandarai savo darbą atliko itin uoliai: 1891 - 1893 m. vien tik sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900 - 1902 m. - 56 182. Nepaisant didelio konfiskuojamų spaudinių skaičiaus, jų vis nepaliaujamai daugėjo. Tautiškos savimonės piliečiai leisdavo lietuviškas knygas ir laikraščius iš rankų į rankas; milžinišką darbą atliko unikalios „profesijos“ žmonės, savotiški spaudinių platintojai - knygnešiai. Už slaptą knygų laikymą ir platinimą nukentėjo maždaug 1000 žmonių. Nors už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, tačiau knygos buvo platinamos itin sparčiai. Valdžios atstovai turėjo pripažinti nesugebą kovoti su spaudinių sklidimu. Generalgubernatorius dėl to skundėsi centro valdžiai, žemesnieji valdininkai skundėsi savo viršininkams.
Draudžiamoji lietuvių literatūra daugiausia plito Kauno ir Suvalkų gubernijose - jų gyventojai buvo raštingiausi. Iš viso dėl draudžiamosios lietuvių spaudos gabenimo, platinimo ir laikymo per 40 m. įkliuvo bent 2854 žmonės, kai kurie po du ar kelis kartus (iš viso 3090 atvejų); dauguma jų buvo represuoti. Istorikai B. Kaluškevičius ir K. Misius 2004 aprašė spaudoje ir kitur paminėtus 6132 knygnešius ir daraktorius.
Rusų caro valdžia sumišo ir nebežinojo, ką daryti. Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis. Slaptųjų knygų skaičius nepaprastai sparčiai augo. Nuolatinis lietuviškų knygų ir laikraščių leidybos ir platinimo augimas valdžiai kėlė nemažai rūpesčių.
Spaudos draudimo panaikinimas ir jo pasekmės
Didžiulis lietuvių tautos pasipriešinimas ir Rusijos imperijos vidaus problemos lėmė spaudos draudimo panaikinimą. Pagaliau ir pati rusų valdžia garsiai prabilo apie draudimo panaikinimą, nes jis nepasiekęs tikslo - lietuviai nepripažįsta spaudinių rusiškais rašmenimis. Rusų valdžia įsitikino veltui kovojusi prieš lotyniškomis raidėmis spausdintų leidinių platinimą ir skaitymą.
Tokį sprendimą lėmė ir pačių lietuvių nuoširdus rūpestis spaudos laisve. Valsčiuose rengiami susirinkimai, lietuvių kolonijos Rusijoje siuntinėjo vietos valdžiai ir pačiam carui prašymus. Kadangi spauda buvo uždrausta administraciniu būdu ir nebuvo jokio ją draudžiančio įstatymo, lietuviai visais įmanomais būdais stengėsi apeiti tą draudimą. Net teisinėmis priemonėmis buvo siekiama apginti lietuvių kalbos teises. 1900 m. inžinierius A. Maciejauskas Petrapilyje išspausdino lietuvišką žemėlapį. Spaudinys buvo konfiskuotas. Tuomet Maciejauskas šį sprendimą apskundė teismui, ir, pasiekęs net senatą, bylą laimėjo, nes rusų valdžia negalėjo paremti savo poelgio jokiu įstatymu.
Apie lietuvių tautos kovas už laisvą spausdintą žodį sužinojo ir rusų šviesuomenė, inteligentai vis dažniau paragindavo panaikinti spaudos draudimą lotyniškais rašmenimis. Galiausiai, 1904 m. gegužės 7-ąją caras paskelbė lietuviško žodžio laisvę. Tai buvo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodžiais: „Spauda leista.”
Nuo tada prasidėjo intensyvus lietuviškos spaudos atgimimas: kūrėsi laikraščiai, leidyklos, knygynai, mokyklos, buvo leidžiamos knygos lietuvių kalba. Spaudos atgavimas tapo svarbiu žingsniu link 1918 m. Pagaliau caras įsitikino, kad iš tos kovos nieko gero nebus, todėl 1904 m. gegužės mėn. Leidus spaudą, lietuviškų raštų spausdinimas iš Tilžės buvo perkeltas į Kauną ir Vilnių. Tada lietuviškos knygos ir laikraščiai ėmė smarkiai gausėti.
Tačiau netrukus vėl kilo neramumai. Tačiau tai vyko neilgai. 1905 m. Rusija pralaimėjo karą su Japonija. Rusijoje kilo revoliucija arba sukilimas prieš caro valdžią. Sukilimo banga pasiekė ir Lietuvą. Lietuviai nedelsdami pasinaudojo susidariusia padėtimi. Kai kurios lietuviu politinės partijos ir šiaip veiklesnieji žmonės pradėjo griežtą kovą su caro policija. Rusai mokytojai ir valsčių raštininkai buvo atstatyti, nes nemokėjo lietuvių kalbos, ir žmonės negalėjo su jais susikalbėti. Ir štai 1905 m. buvo sušauktas vadinamasis didysis Vilniaus Seimas. Jis pareikalavo iš caro valdžios: 1. autonomijos Lietuvai su sostine Vilnium, 2. kad mokslas mokyklose būtų dėstomas -gimtąja kalba. Nors sukilimas buvo numalšintas, caro valdžiai pasisekė nuslopinti sukilimą. Prasidėjo sukilėlių persekiojimai, žudymai, trėmimai. Daug Lietuvos sukilėlių vadų nukentėjo, buvo išvežti į Rusijos gilumą, kiti sukišti į kalėjimus, o mažam būreliui pavyko pabėgti į Ameriką. Tačiau rusų žandarams tai nieko nepadėjo, nes vieton suimtųjų ir pabėgusiųjų stodavo nauji pasišventėliai ir pasiryžėliai.
Po ilgos metų eilės iš tų sunaikintų ąžuolu šaknų pradėjo augti naujas atžalynas. Pirmiausia jis ėmė žaliuoti Suvalkijoje. Čia buvo apsčiai pasiturinčių valstiečių lietuvių, kurie, nebodami jokių sunkumų, leido vaikus į mokslus. Daugelis suvalkiečių moksleivių važiuodavo baigti aukštųjų mokslų į Maskvos universitetą, kur po baudžiavos panaikinimo caras Aleksandras II lietuviams studentams duodavo kelias stipendijas. Daugumas lietuvių, ypač jaunoji karta, sekdami studentų pavyzdžiu, kaskart pradėjo vis labiau jaustis lietuviais.
Įamžinimas ir pamokos ateities kartoms
Gegužės 7-oji - Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui primena baisias rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai - kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Ši diena primena, kad laisvas žodis ir gimtoji kalba yra ne tik kultūros paveldas, bet ir demokratinės visuomenės pamatas.
Spaudos draudimas trukdė lietuvių tautos konsolidaciją, padarė daug nuostolių jos kultūrai - ankstesnis lietuviškų leidinių skaičius buvo pasiektas tik po 10 metų. Kova dėl spaudos išjudino sąmoningųjų lietuvių dalį, laimėjimas sustiprino pasitikėjimą savimi, tačiau draudimo padaryta žala buvo milžiniška.
Ką patyrė lietuvių tauta, ko išmoko, kam subrendo lietuviško žodžio nelaisvės sąlygomis? Spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas užgavo, palietė, įžeidė kiekvieno lietuvio jausmus, taip pat ir religinius, tauta pajuto turinti tautinį orumą - ji išleido savo vaikus į slaptas mokyklas, ji sugebėjo nepriimti „graždankos”, lietuviškų žodžių, rašomų rusiškomis raidėmis. Netikėtai pasirodė, kad raidės, rašmenys yra labai svarbu, kad raštas yra savas, savas kaip marškiniai, negali apsivilkti svetimų, kūnas priešinasi. Raidės yra svarbu, abėcėlė - lietuvių kalbos konstitucinis pamatas. Tai pamoka iš spaudos draudimo laiko.
Spaudos draudimo laikas išmokė lietuvius politinės konspiracijos, kultūrinės konsolidacijos, susitelkimo. Nuostabą turi kelti, kokios sudėtingos organizacijos reikalavo lietuviškos spaudos, lietuviškų knygų leidyba Mažojoje Lietuvoje, gabenimas per sieną, platinimas. Svarbiausia mums - stiprinti savumą, savastį, neatskiriamus nuo kalbos, kultūros.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
