Varlės gyvavimo ciklas: nuo ikro iki suaugusio varliagyvio ir jo svarba ekosistemai
Varlės (Ranidae) yra žavūs beuodegiai varliagyviai, pasižymintys unikaliu gyvavimo ciklu, vadinamu metamorfoze. Šis procesas yra vienas didžiausių gamtos stebuklų gyvūnų pasaulyje ir leidžia varlėms gyventi tarsi dviejuose pasauliuose - vandenyje ir sausumoje. Lietuvoje varlės yra vieni labiausiai paplitusių varliagyvių, aptinkami nuo miškų šaltinių iki sodų tvenkinių, nuo upių iki pelkių. Jų buvimas rodo, kad aplinkos ekosistema yra sveika, o jų indėlis į kenkėjų kontrolę yra didžiulis.
Varlės apvaisinimas ir ikrai
Varliagyviai lytiškai subręsta 3-4 gyvenimo metais. Varlės reprodukcija ir apvaisinimas yra sezoniniai įvykiai, priklausantys nuo vandens ir oro temperatūros bei augalų ir vabzdžių gausos tvenkinyje, kuriame jos gyvena. Varlių veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda ankstyvą pavasarį, kai sniegas dar tik tirpsta - paprastai kovo mėnesį, kartais net vasario pabaigoje, jei pavasaris ankstyvas.
Poravimasis vyksta sekliame vandenyje - tvenkiniuose, ežerų pakrantėse, grioviuose ar net laikinose balutėse. Patinas užšoka ant patelės nugaros ir laiko ją stipriai glėbyje, vadinamame ampleksu. Beuodegių amfibijų kiaušiniai išneršiami ir apvaisinami vandenyje (išorinis apvaisinimas).
Patelė deda ikrus į vandenį didelėmis masėmis, kuriose gali būti 1000-4000 ikrų. Ikrai atrodo kaip skaidrūs rutulėliai su juodu taškeliu centre, sujungti į storus „raištelius“ ar burbuliukus. Liaudyje tie gumulai vadinami kurkulais.
Ikrai vystosi 2-4 savaites, priklausomai nuo vandens temperatūros. Šiltesniame vandenyje buožgalviai išsirita greičiau.
Buožgalvis: varlės „vaikystė vandenyje“
Iš varlės ikrelio išsirita lerva, vadinama buožgalviu, su neišsivysčiusiais judėjimo bei kvėpavimo organais ir nepraplyšusia burnos anga. Ji prikimba prie drebutinės kurkulų liekanos dviem galvos apačioje esančiais siurbtukais. Po kelių dienų varlės lerva susiformuoja (buožgalvis). Tai vandens gyventojai.
Per pirmąsias septynias gyvenimo dienas buožgalvis maitinasi kiaušinio baltymu, kuris vis dar yra jo viduje. Vienintelės dalys, kurias turi buožgalvis, yra uodega, burna ir žiaunos. Praėjus 7 dienoms po vystymosi, buožgalvis gali plaukti pats ir valgyti dumblius iš vandens paviršiaus.
Buožgalvio virškinimo sistema yra pritaikyta augalinei mitybai: jo žarnynas ilgas, skirtas skaidyti augalinę masę. Buožgalviai ėda dumblius, bakterijas, augalų daleles ir organines nuosėdas, jas nufiltruodami iš vandens.
Svarbu: ką daryti radus buožgalvių?
Dažniausia žmonių klaida radus buožgalvių yra bandymai juos „gelbėti“ iš gamtos. Buožgalvių nereikia „gelbėti“ iš gamtos - natūralioje baloje jie turi tinkamiausią maistą. Duona ar sausainiai jiems gali būti pavojingi ir sukelti žūtį. Vanduo iš čiaupo su chloru buožgalviams yra labai kenksmingas. Didžiausias pavojus jiems kyla ne iš bado, o iš netinkamų žmogaus bandymų šerti.
Metamorfozė: stulbinantis virsmas
Po keturių gyvenimo savaičių buožgalvis pradeda augti dantis, o taip pat odą ant žiaunų. Nuo 6 iki 9 savaičių buožgalvis pradeda augti ir vystosi galvos ir pėdų forma. 9-osios savaitės pabaigoje buožgalvis atrodo labiau kaip varlė, o ne žuvis, bet su ilga uodega. Šiame etape taip pat pradedama maitintis mažais vabzdžiais. Vėlesnėse stadijose, kai pradeda formuotis kojytės ir kūnas ruošiasi metamorfozei, racione atsiranda daugiau baltymų.
Nuo 9 iki 12 savaičių varlės metamorfozė pradeda iš tikrųjų formuotis. Buožgalvio metamorfozė trunka 40-100 dienų. Skirtingai nuo vabzdžių, varliagyviai neturi lėliukės stadijos. Metamorfozės metu persitvarko visos organų sistemos: išauga galūnės (pirmiausia galinės, paskui priekinės), chordą pakeičia slanksteliai, oda pasidaro ne be tokia pralaidi, akys modifikuojasi geriau matyti atmosferoje, sutrumpėja žarnynas, pakinta maisto ir virškinimo pobūdis, nes kinta maistas, kuriuo minta, žandų ir visos kaukolės sandara.
Susidariusi odos raukšlė uždengia žiaunas ir kvėpavimą žiaunomis pakeičia kvėpavimas plaučiais, todėl atsiranda antrasis kraujotakos ratas ir pakinta kraujotakos organų sistema. Paskutinė sutrumpėja ir galiausiai visiškai išnyksta uodega. Su trumpa uodegėle varliukas jau maitinasi kaip suaugusi varlė.
Varlės gyvenimo ciklas: Metamorfozė nuo buožgalvio iki varlės vaikams - FreeSchool
Jaunos varlytės po metamorfozės
Jauna varlytė nebeėda augalinės masės. Vos tik ji tampa sausumos gyventoja, jos organizmas persitvarko į plėšrūno režimą. Jaunos varlytės yra labai mažos, todėl jos negali gaudyti didelių vabzdžių. Po metamorfozės varlytės yra itin jautrios. Jos dar neturi stiprios odos apsaugos, greitai išdžiūsta ir lengvai tampa plėšrūnų grobiu.
Mažos varlytės dažniausiai pasirodo vasaros pabaigoje, kai baigia metamorfozę. Jos minta tik gyvu grobiu, todėl jų negalima šerti „žmogišku maistu“. Nereikėtų jų imti į rankas - oda labai jautri, o žmogaus oda gali perduoti chemikalus. Jei varlytė atsidūrė pavojingoje vietoje (pvz., ant kelio), geriausia ją švelniai perkelti į žolę netoliese.
Jaunos varlės yra svarbi vabzdžių kontrolės dalis - jos pradeda „dirbti“ gamtai nuo pirmų dienų. Jauna varlytė po metamorfozės yra tarsi mažas gamtos stebuklas: ji palieka vandenį ir per kelias dienas tampa tikru vabzdžių medžiotoju.
Suaugusi varlė: sodo ir pievos sargas
Kai varlė visiškai užauga, jos mityba tampa aiški: tai aktyvus plėšrūnas, kuris gaudo tik gyvą grobį. Suaugusios varlės maitinasi įvairiais vabzdžiais - uodais, musėmis, vabalais, skruzdėmis, drugių vikšrais, taip pat vorais, sliekais, sraigėmis. Jos turi lipnų liežuvį, ir grobis prilimpa.
Varlės medžioklės metodas unikalus - jos sėdi nejudėdamos ir laukia, kol grobis prisiartins. Tuomet žaibiškai iškiša lipnų liežuvį ir pagauna auką. Varlės medžioklės strategija primena kantrų tykojimą. Ji dažniausiai ilgai nejudėdama stebi aplinką, o pastebėjusi grobį staiga šoka ir pagauna jį lipniu liežuviu.
Varlės dažniausiai medžioja vakarais ir naktį, kai oras tampa drėgnesnis, o vabzdžių aktyvumas išauga. Varlės turi puikų regėjimą ir gali pastebėti judantį grobį iš toli. Varlės medžioklės instinktas suveikia nuo judesio. Jos dažniausiai nereaguoja į negyvą maistą, nes gamtoje jos gaudo tik gyvus vabzdžius.
Varlės nauda ir mitai
Varlė yra nepakeičiamas kenkėjų medžiotojas, kuris dirba 24 valandas per parą visą sezoną. Viena suaugusi varlė per sezoną gali suėsti šimtus ar net tūkstančius vabzdžių. Jos padeda palaikyti natūralų balansą be cheminių priemonių. Varlės ypač naudingos šalia vandens telkinių, kur uodų populiacija didžiausia.
Mitas: varlės ėda braškes ir kitus vaisius. Tai absoliuti netiesa! Varlės yra gryni mėsėdžiai ir jų virškinimo sistema net nėra pritaikyta augaliniam maistui. Jos maitinasi tik gyvais, judančiais grobiais - vabzdžiais, sliekais, moliuskais.
Varlių žiemojimas ir kitos savybės
Varlės žiemą pereina į hibernacijos būseną, kuri trunka nuo spalio iki kovo mėnesio. Žiemojimo vieta priklauso nuo varlės amžiaus ir buveinės. Suaugusios varlės dažniausiai žiemoja vandens telkinių dugne - tvenkinio ar ežero dumble, kur temperatūra išlieka stabili ir neužšąla iki dugno. Kai kurios varlės žiemoja ir sausumoje - po nukritusiais lapais, kelmuose, akmenų krūvose ar netgi rūsiuose. Hibernacijos metu varlių medžiagų apykaita sulėtėja iki minimumo. Jos nesimaitina, nejuda ir beveik nekvėpuoja. Pavasarį, kai temperatūra pakyla virš 5 °C, varlės palaipsniui atsibunda ir pradeda migraciją į veisimosi vietas.
Patinai skleidžia garsus tik veisimosi sezono metu - nuo kovo iki gegužės. Kiekviena varlių rūšis turi savitą „balso“ charakteristiką. Patinai „dainuoja“ iš vandens, išpūsdami specialius garso maišelius po gerkle. Kuo didesnis patinas, tuo gilesnis jo balsas. Varlės kvarkia intensyviausiai šiltomis, drėgnomis naktimis ar prieš lietų.
Varlės gali kvėpuoti ne tik plaučiais, bet ir oda. Jos gali šokti iki 20 kartų ilgiau nei jų kūno ilgis. Varlės yra šaltakraujai, primityvūs stuburiniai gyvūnai, kurių kūno sandara, dauginimosi būdas ir vystymasis labai artimi žuvims. Šiuo metu priskaičiuojama apie 8700 rūšių varliagyvių. Kasmet atrandama apie 200-300 naujų rūšių, tačiau trečdaliui jų gresia išnykimas.
Kaip padėti varlėms sode?
Užuot kovoję su varlėmis, sukurkite joms palankias sąlygas. Palikite sode drėgną kampelį, mažą vandens telkinėlį ar tiesiog netvarkingą krūvelę lapų ir šakų.
Ką galima daryti namuose ar gamtoje:
- Stebėkite varles iš tolo: tai geriausias būdas pažinti gamtą jų netrikdant.
- Saugokite mažas balas ir šlapynes: jos yra buožgalvių vystymosi vieta.
- Venkite pesticidų ir chemikalų: varlės sugeria medžiagas per odą, todėl tarša joms itin pavojinga.
Kada būtina kreiptis į specialistus:
- Jei randate sužeistą varlę: reikėtų susisiekti su laukinių gyvūnų globėjais ar veterinarais.
- Jei pastebite masinį buožgalvių ar varlių žuvimą: tai gali rodyti vandens taršą ar infekciją.
- Jei kas nors gaudo varles laikymui namuose: tai netinkama ir gali būti draudžiama veikla.
- Jei varlės dingsta iš anksčiau gausios vietos: tai signalas apie buveinės pokyčius, kuriuos verta tirti.
Svarbiausia žinutė paprasta: varlės geriausiai gyvena ten, kur ir priklauso - gamtoje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
