Vytautas Didysis: Gimimo paslaptis ir mirties šešėlis
Vytautas Didysis, vienas žymiausių Lietuvos valdovų, Lietuvos didysis kunigaikštis, gimė Senuosiuose Trakuose apie 1350 metus. Tiksli Vytauto Didžiojo gimimo data nėra žinoma, tačiau manoma, kad jis gimė 1350-aisiais. Užtat mirties laikas nustatytas - 1430 m. spalio 27-oji. Jis mirė Trakuose. Jo gyvenimas ir valdymas paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje, paverčiant ją galinga Rytų Europos valstybe.
Vytauto Didžiojo kilmė ir ankstyvieji išbandymai
Vytautas buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės sūnus. Nuo XIV amžiaus antrosios pusės jis buvo tėvo svarbiausias pagalbininkas, turėjo valdų apie Gardiną ir Palenkėje. Jis buvo susigiminiavęs su smulkiaisiais lietuvių kunigaikščiais: po 1370 m. vedė Eišiškių kunigaikščio Sudimanto seserį Oną (m. 1418 m. rugpjūčio 31 d. Trakuose), Sofijos Vytautaitės, vienturtės Vytauto dukters, motiną. Vėliau antrąja jo žmona tapo Julijona Alšėniškė.
Po didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties 1377 m. Lietuvos valdovu tapo jo sūnus Jogaila. Tarp Jogailos ir Kęstučio bei jo sūnaus Vytauto kilo karas 1381 m., kurį iš dalies lėmė Jogailos ir Vokiečių ordino 1380 m. sudaryta slapta Dovydiškių sutartis. Nors Vytautas rėmė Kęstutį, nepavyko sutrukdyti maišto, po kurio 1382 m. birželio mėn. į sostą grįžo Jogaila. Vytautas su tėvu pateko į Jogailos nelaisvę ir buvo įkalintas Krėvos pilyje. Kęstutį nužudžius, Vytautas 1382 m. rudenį pabėgo pas kryžiuočius į Karaliaučių, į Vokiečių ordino (VO) valdomą Prūsiją. Čia jis 1383 m. spalio 21 d. Tepliavoje pasikrikštijo kaip Vygandas.
1384 m. vasarą Vytautas perėjo į Jogailos pusę, sunaikino VO jam duotas pilis prie Nemuno ir atgavo tėvo valdytus Gardiną, Lietuvos Brastą, Palenkę ir Valkaviską. 1385 m. Jogaila sudarė Krėvos sutartį su Lenkija, pagal kurią vedė Lenkijos karalienę Jadvygą ir tapo Lenkijos karaliumi Vladislovu II Jogaila. Sudarant sutartį dalyvavo ir Vytautas, kuris 1386 m. vasario 15 d. Krokuvoje krikštijosi Aleksandro vardu. Jogailai 1387 m. persikėlus į Lenkiją, Lietuvoje liko jo brolis Skirgaila, kurio aštrus konfliktas su Vytautu 1389 m. pabaigoje peraugo į atvirą karą.
Kelias į valdžią ir valstybės stiprinimas
1390 m. pradžioje Vytautas vėl kreipėsi į Vokiečių ordiną dėl pagalbos, patvirtindamas sutartį dėl Žemaitijos perleidimo. Nors Ordino ir Vytauto kariuomenės žygiai į Vilnių prieš Jogailą 1390 m. ir 1391 m. nepavyko, Lietuvos gyventojai vis labiau rėmė Vytautą. Faktiškai kovą dėl valdžios Lietuvoje 1392 m. laimėjo Vytautas, kurį palaikė ir Lietuvos politinis elitas. 1392 m. pagal Astravos sutartį Vytautas atgavo visą Kęstučio tėvoniją, įskaitant Trakus, ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas. Vytautas suprato, kad Lietuvai reikia išsivaduoti iš Lenkijos įtakos, o tos kovos vadovu turįs tapti jis pats. Jis ėmė tituluotis didžiuoju kunigaikščiu.
Vidaus politika ir reformos
Vytauto valdymo laikotarpiu buvo vykdoma sėkminga stabilizacijos ir ekspansijos politika. Jis pašalino sritinius kunigaikščius iš Polocko, Severskio Naugardo, Vitebsko, Voluinės, Kijevo, Rytų Podolės ir į jų vietą paskyrė sau paklusnius vietininkus, daugiausia ištikimus bajorus katalikus. Dalydamas žemės valdas Vytautas kūrė stambiąją bajorų žemėvaldą, kurie sudarė geriau ginkluotą kariuomenę. Jo protekcionistinė politika, paremta žemių ir valdinių dovanojimais už tarnybą, sudarė sąlygas vėliau atsirasti didikams. Didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu.
Krašte plito rašto kultūra. Pradedant Vytauto valdymo laikotarpiu, valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu. Jis įsteigė ir išplėtė atskirą LDK raštinę. Fundavo pirmą žinomą parapinę mokyklą Trakuose (1409).
Religinė politika ir mažumų teisės
Vytautui valdant buvo remiami katalikai, kuriems išleido daug privilegijų. Protegavo bajorus katalikus, tik jiems teikdamas privilegijų - katalikybę siekė įtvirtinti kaip valstybinę religiją. Jis inicijavo atskiro Kijevo ir Lietuvos stačiatikių metropolito Grigorijaus Camblako išrinkimą 1415 m. Vytautas taip pat pasižymėjo tolerancija tautinėms mažumoms. 1388-1389 m. Vytautas išleido keletą privilegijų Bresto, Gardino, Trakų ir kitų Lietuvos miestų žydų bendruomenėms. Šios privilegijos reguliavo Lietuvos gyventojų ir žydų mažumos tarpusavio santykius. Iš Krymo Vytautas į Lietuvą perkėlė kelis šimtus karaimų šeimų, kurie buvo laikyti narsiais kariais, gerais amatininkais ir diplomatais.
Užsienio politika ir karinės pergalės
Vytauto laikais Lietuvos ekspansija į Rytus pasiekė kulminaciją. 1395 m. prie LDK prijungė Smolenską. Per keletą žygių prieš totorius (1396-1399 m.) jam pavyko savo įtaką išplėsti iki Juodosios jūros. 1408 m., po ketverius metus trukusio karo, jis sudarė papildomus susitarimus su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu, kurie užtikrino jo įtaką šiaurės rytų Rusioje. Karo žygiais 1426 m. ir 1427 m. Vytautas sustiprino savo hegemoniją Pskove ir Naugarde.
Santykiuose su Vokiečių ordinu Vytautas meistriškai laviravo. Periodiškai "atiduodamas" ordinui Žemaičius, Vytautas kaskart numatydavo būdus jiems susigrąžinti. 1409 m. Vytautas ir Jogaila pradėjo bendrą karą su Ordinu, kurio kulminacija tapo Žalgirio mūšis 1410 m. Jungtinė LDK (vyriausiasis vadas Vytautas) ir Lenkijos kariuomenė 1410 m. Žalgirio mūšyje palaužė VO galybę. Po šio mūšio, kurio karvedžiu Vytautas pelnė pasaulinę šlovę, sudaryta Torūnės taikos sutartimi 1411 m. Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m. Melno taika galutinai sustabdė VO ekspansiją, ordinas atsisakė Žemaitijos ir pusės Sūduvos. Tai rodo Vytauto milžinišką nuopelną stiprinant valstybingumą.
Žalgirio mūšis 1410 m. Liepos 15 d. (antra dalis)
Lietuvos karaliaus vainiko siekis
Vytautas ne kartą buvo skelbiamas karaliumi, tačiau karūnavimas jam taip ir neįvyko. 1398 m. Salyne Lietuvos bajorai ir didikai jį paskelbė Lietuvos karaliumi. Taip pat, 1421-1423 m. husitai paskelbė Vytautą Bohemijos (Čekijos) karaliumi, bet šios karūnos jis atsisakė. Siekdamas įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę nuo Lenkijos, Vytautas siekė karaliaus vainiko.
1429 m. sausį Lucko pilyje vykusiame Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavime Šventosios Romos karalius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė Vytautą paskelbti Lietuvos karaliumi. Šiam pasiūlymui pritarė ir Lenkijos karalius Jogaila, bet vėliau savo sutikimą buvo priverstas atšaukti, spaudžiamas Lenkijos diduomenės. Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį.
Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus. Antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis ir netikėta Vytauto mirtis 1430 m. spalio 27 d. Ginčijamasi dėl mirties priežasties: ar jis mirė nuo voties petyje, kuriai pratrūkus, buvo užkrėstas kraujas, ar nukritęs nuo žirgo, kai po Jogailos priėmimo Vilniuje su svečiais pavargęs jojo į Trakus.
Vytauto Didžiojo palikimas
Vytauto valdymo vienas svarbiausių rezultatų - išugdytas lietuvių tautos valstybingumo poreikis. Jo valdymo pabaigoje LDK pasiekė didžiausią galybę, jos teritorija išsiplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Vytautas pavertė Lietuvą Vakarų valstybe, įvesdamas modernios krikščioniškos monarchijos pagrindus. Jau XV amžiuje Vytautas pradėtas vadinti Didžiuoju. Jo kultas pradėjo formuotis dar jam gyvam esant.
Nuo XIX a. tautinio sąjūdžio laikų Vytautas yra populiarus Lietuvos nacionalinis didvyris. Jo vardu pavadintas Vytauto Didžiojo universitetas. Tarpukario Lietuvoje Vytauto Didžiojo asmenybės kultas buvo plačiai naudojamas stiprinti nacionalinę savimonę ir skatinti patriotizmą, ypač sprendžiant Vilniaus krašto klausimą. Vytauto Didžiojo garbinimo kampanija 1930 m., minint jo mirties 500-ąsias metines, nustelbė visas kitas to meto šventes. Istorikas A. Nikžentaitis teigia, kad Vytauto Didžiojo kultas Lietuvoje atsirado daugiausia dėl Didžiojo kunigaikščio sugebėjimo įkūnyti savarankiškos valstybės valdovo idealą.
Nors Vytautas ir netapo nominuotu karaliumi, Lietuvai jis padarė daugiau negu daugelis kitų valdovų. Jis išvedė tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę į šviesą ir iškėlė ją savo žygių šlove bei darbų garsumu.
Vytauto Didžiojo chronologija ir titulai
Žemiau pateikiama Vytauto Didžiojo gyvenimo ir valdymo svarbiausių datų bei titulų apžvalga:
- Gimimas: Apie 1350 m. Senuosiuose Trakuose.
- Krikštas Vygando vardu: 1383 m. spalio 21 d. Tepliavoje.
- Krikštas Aleksandro vardu: 1386 m. vasario 15 d. Krokuvoje.
- Lietuvos didysis kunigaikštis: Nuo 1392 m. (po Astravos sutarties) iki mirties.
- Lietuvos karaliaus paskelbimas (neoficialus): 1398 m. Salyne.
- LDK titulo pripažinimas: 1401 m. (Vilniaus-Radomo sutartis, kaip Jogailos vasalas).
- Bohemijos (Čekijos) karalius: 1421-1423 m. (paskelbtas husitų, bet nekarūnuotas).
- Mirtis: 1430 m. spalio 27 d. Trakuose.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
