Vaikystės Samprata ir Raida Raidos Psichologijoje: Išsamus Požiūris

Vaiko psichologinė raida - tai sudėtingas ir nuolatos besikeičiantis procesas, apimantis fizinius, kognityvinius, emocinius ir socialinius pokyčius. Kiekvienas vaikas yra unikalus, tačiau egzistuoja tam tikri bendri dėsningumai, būdingi skirtingiems amžiaus tarpsniams. Vaiko psichologijos specifiką lemia tai, kad vaiko psichika keičiasi labai sparčiai, kiekvienas vaikystės tarpsnis sudaro prielaidą tolesnei psichikos raidai. Vaiko psichologinės raidos teorijos padeda mums suprasti, kaip vaikai auga, mokosi ir vystosi, leidžia numatyti galimus sunkumus ir parinkti tinkamus ugdymo metodus.

Vaiko psichològija, žmogaus raidos psichologijos šaka, tirianti vaiko psichikos raidą ir dėsnius. Ji apima kūdikystės, ankstyvosios vaikystės, ikimokyklinio amžiaus vaikystės, jaunesniojo mokyklinio amžiaus, paauglystės (paauglio psichologija) ir vyresniojo mokyklinio amžiaus psichologiją. Ši disciplina tiria vaiko psichikos raidos priežastis ir ypatybes, psichikos procesų (pažinimo, valios, emocijų), veiklos (žaidimų, mokymosi, darbo) raidą, asmenybės ir individualių, taip pat tam tikram amžiaus tarpsniui būdingų psichologinių ypatybių susidarymą. Vaikystė - tai asmenybės psichinių, dvasinių ir fizinių galių formavimosi laikotarpis.

Raidos psichologijos ištakos ir plėtra

Vaiko psichologijos pradininkas Didžiosios Britanijos psichologas W. T. Preyeris (1841-97) knygoje „Vaiko siela“ (Die Seele des Kindes 1882) aprašė vaiko elgesį ir emocines problemas. 20 a. pradžioje vaiko psichologija tapo savarankiška psichologijos šaka, darė poveikį geštaltpsichologija, biheiviorizmas, psichoanalizė, psichosocialinė raida. Vaiko psichologija pradėta plėtoti 20 a. pradžioje. Šiuo metu vaiko psichologijos problemas Lietuvoje tiria Vilniaus universitetas, Lietuvos edukologijos universitetas, Švietimo plėtotės centras.

Pagrindinės raidos psichologijos problemos

Raidos psichologijoje nagrinėjamos įvairios sudėtingos problemos, kurios padeda geriau suprasti žmogaus augimą ir vystymąsi. Pagrindinė raidos psichologijos problema yra prigimties ir ugdymo tarpusavio sąveika - prigimtis per ugdymą. Tiek ugdymas, tiek prigimtis yra svarbu norint suprasti asmens raidą, ir jų tarpusavio sąveika svarbi formuojantis individui. Pavyzdžiui, intelektą lemia paveldėtų ypatybių ir socialinės bei fizinės aplinkos veiksnių tarpusavio sąveika. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vaikų kasdienybę lydi nuolatinis informacijos srautas, socialiniai lūkesčiai ir emociniai iššūkiai, vis daugiau tėvų susimąsto apie psichologinę vaiko gerovę.

Amžiaus tarpsnių periodizacija ir raidos krizės

Vystymasis skirtinguose amžiaus tarpsniuose vyksta nevienodai - kai kuriuose vystymasis yra spartus, o kai kuriuose pagrindinė charakteristika yra krizė. Per gana trumpą laiką įvyksta staigūs ir kapitaliniai pakitimai žmogaus asmenybėje. Kiti teigia, kad krizės atsiranda tuomet, kai nesutampa kognityvinė, socialinė ir psichologinė raida (pvz., paauglys subrendęs, mokinys, o tėvai liepia 21 val. grįžti namo). Sunku atskirti krizės pradžią ir pabaigą, tačiau kiekvienos krizės viduryje yra paaštrėjimas, kulminacinis taškas. Svarbu skirti vystymosi krizes nuo trauminių krizių. Pirmųjų gyvenimo metų krizė ir trečiųjų gyvenimo metų krizė yra vienos iš svarbiausių ankstyvosios vaikystės raidos krizių.

Jautrūs periodai (sensityvūs)

Jautrūs periodai (sensityvūs) - tai laikotarpis, kai vaikas gali ko nors išmokti su nedidelėmis pastangomis ir mažomis sąnaudomis. Tai yra genetiškai determinuota. Yra jautrūs periodai kalbai, tvarkai, judesių lavinimui, judesių koordinacijai, gražumo, mandagumo ir t.t. Pavyzdžiui, sensityvus poreikis tvarkai tęsiasi iki 3 metų; tai netgi potraukis tvarkai. 1-2 metų amžiuje stebimas sensityvus periodas detalėms ir smulkiems daiktams, o tai kelia pavojų, nes vaikas gali juos praryti. Tai rodo psichikos vystymąsi. Sensityvus periodas rankos panaudojimui trunka nuo 18 mėnesių iki 3 metų - vaikas duris varsto, viską iškrausto, po to vėl sudeda. Sensityvus periodas kalbai prasideda nuo kelių mėnesių ir tęsiasi iki 2,5 metų, kuomet vaikas mokosi ne vien žodžių prasmės, bet ir gramatikos, ir išmoksta labai greitai.

Pagrindinės psichologinės raidos teorijos

Vaiko psichologinei raidai paaiškinti yra sukurta daugybė teorijų, kurios padeda suprasti, kaip vaikai auga, mokosi ir formuojasi kaip asmenybės.

Erik Eriksono psichosocialinės raidos teorija

Psichosociãlinė raidà, žmogaus amžiaus tarpsnių kitimas ir socialinės aplinkos (kultūrinės, istorinės ir visuomeninės) veiksnių poveikis asmenybės raidai. Psichosocialinės raidos koncepciją 1950 m. pasiūlė Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas E. Eriksonas knygoje „Tapatumas ir amžiaus tarpsniai“ (Identity and the Life Cycle) vietoj austrų psichologo ir psichiatro S. Freudo sukurtos psichoseksualinės raidos. E. Eriksonas praplėtė S. Freudo psichoseksualinės raidos teoriją, papildęs viso gyvenimo raidos sampratą, asmenybės raidą skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo pojūtį, bet pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka.

Jis teigė, kad psichosocialinė raida vyksta pagal epigenetinį principą, tai yra fizinė raida nustato psichosocialinės raidos trukmės pagrindines ribas, o tam tikra kultūra gali tik pastūmėti, sulėtinti, patobulinti arba pažeisti žmogaus raidą. E. Eriksonas pabrėžė, kad kiekviename raidos tarpsnyje žmogui iškyla specifinių sunkumų ir konfliktų, vadinamų krizėmis, nuo kurių baigties priklauso tolesnis asmenybės formavimasis. Teigiamai įveikus krizę padidėja žmogaus jėgos, patirta nesėkmė ją sprendžiant reiškiasi į S. Freudo aprašytą žmogaus elgesį panašiu fiksacijos atveju. Eriksonas išskyrė aštuonias psichosocialinės raidos stadijas:

• Pasitikėjimo vs. Nepasitikėjimo (0-1 metai): Pirmojoje - saugumo ir nesaugumo - stadijoje vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais, pavyzdžiui, maitinimu, šiluma, švara ir fiziniu kontaktu, formuojasi vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, kuris priklauso nuo rūpinimosi vaiku. E. Eriksono teigimu, kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimas žmonėmis ir savimi padeda nugalėti sunkumus vaiko augimo kitose stadijose. Vaikas, kuriuo rūpinamasi nepakankamai, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, pasidaro įtarus, todėl jo asmenybė sunkiau formuojasi kitose stadijose.
• Autonomiškumo vs. Gėdos ir Abejonių (1-3 metai): Antrojoje - autonomiškumo ir gėdos - stadijoje vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti, arba ima abejoti savo gebėjimais. Krizės sprendimo rezultatai priklauso nuo tėvų pasirengimo suteikti vaikui laisvę jo galimybių ribose. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais vaikas siekia viską daryti pats (pavyzdžiui, apsirengti) ir labai didžiuojasi savo naujais gebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda jam įgyti savarankiškumo ir ugdyti valią. Savarankiškumo atsiradimas ir augimas stiprina pirmojoje stadijoje įgytą pasitikėjimą kitais. Nekantrūs tėvai, kurie daro tai, ką gali pats vaikas, arba nuolat jį skubina, formuoja vaikui abejojimo savimi ir gėdos jausmą.
• Iniciatyvumo vs. Kaltės (3-6 metai): Trečiojoje - iniciatyvumo ir kaltės - stadijoje vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir atlieka suaugusieji, todėl kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas. Pagal E. Eriksoną, tai yra žaidimų amžius. Vaikui žaidžiant auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas žaidimo užduotis, atsiranda smalsumas ir kūrybiškumo užuomazgų. Šioje stadijoje sprendžiamas konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo. Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai skatins vaiko smalsumą, kūrybą, savarankiškumą, formuosis iniciatyvumas, kuris sudaro potencialią galimybę ateityje siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti.
• Meistriškumo vs. Menkavertiškumo (6-12 metų): Ketvirtojoje - meistriškumo ir menkavertiškumo - stadijoje vaikas intensyviai mokosi siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus arba jaučiasi nevisavertis, negebantis ką nors gerai padaryti. Meistriškumo ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklauso nuo to, kaip vaikui sekasi mokykloje, nuo jo pažangumo ir nuo to, kiek jį palaiko artimieji.
• Tapatumo vs. Vaidmenų Neaiškumo (paauglystė): Penktojoje stadijoje - tapatumo ir vaidmenų neaiškumo - paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra, pasiekia seksualinį, etninį, profesinį tapatumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią formuojantis asmenybės tapatumui. Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių, čia kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs paauglys turi atsakyti į klausimą - kas aš esu - įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kita. Į šiuos klausimus jis ne visuomet laiku randa atsakymą, sprendimas gali būti atidėtas kuriam laikui. Sprendimo atidėjimą E. Eriksonas pavadino psichosocialiniu moratoriumu. Pavyzdžiui, jei asmuo negeba pasirinkti specialybės, jis gali studijuoti keliuose universitetuose, išeiti į kariuomenę, taigi susitapatinimo su profesija klausimas atidedamas ilgesniam laikui. Jaunų žmonių negebėjimą surasti savo tapatumą E. Eriksonas pavadino tapatybės krize (dažniausiai pasireiškia negebėjimu pasirinkti karjeros kelio arba tęsti mokslo). Teigiamas šios stadijos krizės įveikimas formuoja naują vertingą asmenybės savybę - ištikimybę, kurią E. Eriksonas suprato kaip gebėjimą priimti visuomenės dorovę, etiką ir ideologiją.

Vėlesnėse stadijose Eriksonas išskyrė intymumo vs. izoliacijos (jaunystė; apie 20-40 metų), generatyvumo vs. stagnacijos (vidutinis amžius; apie 40-65 metus) ir vientisumo vs. nevilties (senatvė; nuo 65 metų) stadijas. Šios stadijos apima suaugusiojo raidą ir parodo, kaip žmogus toliau vystosi per visą savo gyvenimą. Teigiamai išsprendęs šios stadijos krizę žmogus subręsta meilei, socialinis darinys, susiformavęs šioje stadijoje, yra etinis jausmas ir dorovė. Žmogus, kuriam pavyko teigiamai įveikti krizes, įgyja pasitikėjimo, autonomijos, iniciatyvos, meistriškumo, intymumo, veiksmingumo jausmą, senatvėje visa tai susilieja į vidinę darną - žmogus suvokia, kad ne veltui gyveno. E. Eriksonas teigė, kad asmenybė bręsta visą gyvenimą, bet tikrasis brandumas ir gyvenimo išmintis pasiekiama senatvėje.

Jeano Piaget kognityvinės raidos teorija

Jeanas Piaget sukūrė kognityvinės raidos teoriją, kuri aprašo, kaip vaikai įgyja žinių ir supratimo apie pasaulį. Pagrindiniai Piaget teorijos principai yra šie:

• Schema: Tai yra pagrindinis žinių vienetas, kuris padeda organizuoti ir interpretuoti informaciją.
• Asimiliacija: Tai yra naujos informacijos įtraukimas į esamas schemas.
• Akomodacija: Tai yra esamų schemų keitimas, siekiant prisitaikyti prie naujos informacijos.
• Ekvilibravimas: Tai yra procesas, kurio metu vaikas siekia pusiausvyros tarp asimiliacijos ir akomodacijos.

Pasak Piaget, yra keturios pagrindinės intelekto vystymosi stadijos:

1. Sensomotorinė (0-2 metai): Kūdikiai tyrinėja pasaulį per pojūčius ir veiksmus. Šiuo metu vaikas, manipuliuodamas įvairiais daiktais, įdėmiai tyrinėja aplinką, pradeda skirti save iš aplinkinio daiktų pasaulio. Vaikas suvokia, kad objektas yra tas pats pasikeitus jo padėčiai ar žiūrint į jį kitu kampu.
2. Priešoperacinė (2-7 metai): Vaikai pradeda naudoti simbolius ir kalbą, bet jų mąstymas vis dar yra egocentriškas. Ši stadija skiriama į dvi fazes.
   • Priešoperacinė fazė (2-4 metai): Vaikas, kad galėtų suformuoti įvairias sąvokas, vartoja kalbą. Vaiko formuojamos sąvokos retai kada atitinka tikrovę. Jos yra labai individualios ir būdingos tik tam vaikui. Priešoperacinėje fazėje vaikui yra būdingas didelis egocentiškumas, t.y. nesugebėjimas atsidurti kito žmogaus vietoje, suprasti įvairius dalykus kitu aspektu, nesutampančiu su jo nuomone. Vaikas viską vertina savo paties požiūriu, iš savo pozicijų. Vaikas pradeda klasifikuoti objektus pagal atsitiktinius, jam vienam į akis krentančius požymius (pvz., raudonos spalvos, mediniai daiktai), juos grupuoja tik pagal vieną kriterijų, įskaitant ir nepastovų. Vaikas dar nesugeba suprasti, kad daiktai panašūs vienu požymiu, gali skirtis kitu.
   • Intuicijos fazė (4-7 metai): Vaikai daro išvadas, remdamiesi neaiškiais įspūdžiais ir percepciniais sprendimais, kurie neišreiškiami žodžiais. Tai palaipsniui sudaro pagrindą logiškesniam, racionalesniam supratimui. Palaipsniui vaikas (apie septintus gyvenimo metus) išmoksta nebekreipti dėmesio į savo percepcinius įspūdžius ir pradeda teisingai reaguoti į simbolių sistemas. Intuicijos fazėje vaikas išmoksta suskirstyti įvairius objektus į klases bei kategorijas, tačiau ne visada jas sąmoningai panaudoja. Vaikas supranta vis sudėtingesnius loginius ryšius, pradeda manipuliuoti skaičiaus sąvoka. Taip pat pradeda suprasti tvermės dėsnį, t.y. vaikas pradeda suprasti, kad kiekis nekinta, jei keičiasi forma ar dalių, į kurias suskirstoma, skaičius. Masės tvermės dėsnį vaikai pradeda suprasti sulaukę maždaug penkių metų. Sulaukę šešių metų - svorio, o galiausiai septynių metų ir tūrio.
3. Konkrečių operacijų (7-11 metai): Vaikai pradeda mąstyti logiškai apie konkrečius objektus ir įvykius. Konkrečių operacijų stadijos metu 7-11 metų vaikas gali atlikti įvairias logines operacijas, bet tik su konkrečiais daiktais.
4. Formalių operacijų (12+ metų): Paaugliai pradeda mąstyti abstrakčiai ir hipotetiškai.

Kuo skiriasi konkretus operacinis mąstymas ir formalus operacinis mąstymas? Konkretus operacinis mąstymas susijęs su konkrečiais objektais ir įvykiais, o formalus operacinis mąstymas leidžia mąstyti abstrakčiai ir hipotetiškai, tai reiškia, kad paaugliai gali spręsti sudėtingesnes problemas ir numatyti įvairius scenarijus.

Zigmundo Froido psichoanalitinė teorija

Austrų psichiatras Sigmundas Freudas (1856-1939) manė, kad didžiausią įtaką mūsų psichiniam gyvenimui turi pasąmonė, t.y. iš mūsų sąmonės išstumti su seksualiniais instinktais susiję vaikystės prisiminimai. Šį mūsų gelmėse glūdintį sąmoningai mūsų pačių nesuvokiamą psichinio gyvenimo klodą gali atskleisti specialus metodas - psichoanalizė. Froido teorija nagrinėja Id, Ego ir Superego, kaip pagrindines asmenybės struktūras, kurios formuojasi žmogaus raidos stadijose.

L. Vygotskio socialinės-kultūrinės raidos teorija

Praėjusio šimtmečio raidos psichologo L. S. Vygotskio darbuose galima rasti ypatingai įdomų ir netikėtą požiūrį į moralinį auklėjimą, kuris iš pirmo žvilgsnio nedera prie jo pagrindinės koncepcijos. Vygotskis pabrėžė socialinės sąveikos ir kultūros vaidmenį vaiko kognityvinėje raidoje, įvesdamas artimiausios plėtros zonos (APZ) koncepciją, kurioje vaikai geriausiai mokosi bendradarbiaudami su labiau patyrusiais asmenimis.

Moralinės raidos teorijos (J. Piaget ir L. Kohlbergo)

J. Piaget moralinės raidos teorija ir L. Kohlbergo moralinės raidos teorija nagrinėja, kaip vaikai ugdo moralinį samprotavimą. Kognityvinė teorija apie moralės raidą teigia, kad moralinis vystymasis vyksta per tam tikras stadijas, kurios priklauso nuo vaiko kognityvinės brandos. Kohlbergas išskyrė moralinio samprotavimo lygmenis, pavyzdžiui, ikiįprastinį, įprastinį ir poįprastinį, kurie apibūdina, kaip individai priima moralinius sprendimus, remdamiesi skirtingais etikos principais. Piaget teorija apie moralę taip pat pabrėžia vaiko aktyvumą kuriant moralės taisykles ir vertinimus, pereinant nuo heteronominės prie autonominės moralės.

Pagrindinės raidos sferos ir jų ypatumai

Vaiko psichologinė raida apima kelias tarpusavyje susijusias sritis: fizinę, pažinimo (kognityvinę), kalbos, socialinę ir emocinę raidą. Nors suskirstymas ir būtinas, tam tikra prasme jis vis dėlto yra dirbtinis.

Fizinė raida

Vaiko vystymuisi yra svarbu viso kūno judesių bei akies-rankos koordinacijos raida. Viso kūno judesius galima formuoti ir tobulinti, skatinant vaiką žaisti aktyvius žaidimus, skatinti daug judėti, vaikščioti, nešioti jam adekvatus svorio daiktus, šokinėti, ropoti, šokti, groti tam tikrais muzikos instrumentais.

Kognityvinė (pažinimo) raida

Ikimokyklinio amžiaus vaikams yra labai svarbus domėjimasis pasauliu ir jo tyrinėjimas. Jie patys kuria savo žinių sistemą. Pojūčių ir psichinių procesų pagalba mažyliai aplinkoje ieško prasmės, ryšių. Dėl to turi būti stimuliuojami visi vaiko pojūčiai: rega, klausa, lytėjimas, uoslė, skonis, judėjimo ir pusiausvyros jutimas. Ugdant šiuos gebėjimus, vaikams yra svarbus suaugusiųjų pavyzdys, galimybė manipuliuoti kuo įvairesniais objektais, psichologinis saugumas ir įveikiamos užduotys, kurios skatina dėmesio, suvokimo ir atminties funkcijų lavėjimą. Intelekto pagrindinis tyrimas siekia nustatyti vaiko pažintinių gebėjimų lygį ir ypatumus. Gabių vaikų požymiai dažnai pasireiškia ankstyvuoju ir intensyviu domėjimusi pasauliu, greitu mokymusi ir kūrybiškumu.

Kalbos raida

Kalba yra esminė vaiko komunikacijos priemonė. Kalbos raida apima klausymąsi, kalbėjimą, skaitymą ir rašymą. Pagrindinė užduotis ankstyvoje vaikystėje yra ugdyti klausymosi ir kalbėjimo įgūdžius. Kalbos raidos pagrindą sudaro klausymasis, kuris yra būtinas kitoms žodinės raiškos formoms. Kalbos mokymosi etapai prasideda nuo 6 mėnesių čiauškėjimo stadija, vėliau seka pirmasis kalbos periodas, kuomet atsiranda pastovūs kalbos elementai. Apie 8 mėnesių kūdikis pradeda kaupti atmintyje atskirus žodžius, ima formuotis aktyvus ir pasyvus žodynas. Žodžiai - dažniausiai 2-3 skiemenų. Sakiniai atsiranda praėjus maždaug 6 mėn. po pirmo žodžio. Išmokdamas vartoti kalbą vaikas įgyja galimybę suvokti ir atspindėti tikrovę, logiškai mąstyti, apibendrinti, planuoti ir reguliuoti savo ketinimus, sumanymus, veiksmus.

Kalbos patirtis yra labai svarbi. Jau nuo pirmųjų dienų kūdikis turėtų girdėti gimtąją ir dar kurią nors kalbą, kurią teks išmokti ir vartoti. Imliausias periodas kalbai įsisavinti yra antrieji, tretieji ir ketvirtieji gyvenimo metai. Šiaip natūralus kalbų įsisavinimo tarpsnis tęsiasi iki vaikystės pabaigos. Kalbėti reikia mokytis. Tam yra būtinos tam tikros sąlygos: paveldėtas gebėjimas kalbėti ir atitinkamai išsivystę kalbos padargai bei gebėjimas mąstyti. Nuo įgimtų mokimosi gabumų priklauso, ar vaikas išmoks kalbėti, kada, kaip gerai, kokia kalba jis kalbės. Spontaniška vaiko veikla sudaro palankiausias sąlygas ugdyti kalbą ikimokykliniame amžiuje. Norint skatinti vaiko kalbinius gebėjimus, svarbu skirti kuo daugiau laiko kokybiškam bendravimui su mažyliu, būti dėmesingais ir aktyviais klausytojais, kalbėti aiškiai ir išraiškingai, daryti pertraukas, kurių metu vaikas galėtų sureaguoti, kalbėti apie šiuo metu vykstančius įvykius, stengtis kuo mažiau kalbėti patiems, o inicijuoti vaiko minčių reiškimą.

Socialinė ir emocinė raida

Socialinė ir emocinė raida yra neatsiejama vaiko psichologinės raidos dalis. Erik Erikson išskiria tris psichinės-socialinės raidos etapus, kurie susiję su sėkmingu vystymusi ankstyvojoje vaikystėje: pasitikėjimo jausmo, savarankiškumo bei iniciatyvumo ugdymasis. Vaikas, bendraudamas su kitais žmonėmis, siekia vis didesnio savarankiškumo, iniciatyvumo ir tuo pačiu kuria savigarbos jausmą, pradeda priimti save kaip vyriškos lyties atstovą, įgyja savikontrolės įgūdžius (laikytis taisyklių, emocijų reiškimo kitiems priimtinu būdu). Dalyvaujant kitų vaikų grupėje, bendraujant su suaugusiais vaikas pamažu mokosi tokių socialinių įgūdžių kaip savo ir kitų jausmų atpažinimo bei nusakymo, skirtingumo suvokimo ir priėmimo, gebėjimo dalytis, prisiimti atsakomybę, padėti kitiems, spręsti problemas. Kad vaikas viso to galėtų mokytis, jam labai svarbu jaustis saugiam ir patirti sėkmę, bent jau kur kas dažniau nei nesėkmę. Vaikas gimsta norėdamas - valgyti, miegoti, tuštintis, sausumo po užpakaliu, šilumos, įdomumo ir t.t. Iniciatyvumo, draudimų ir pareigos jausmas formuojasi ikimokykliniame amžiuje, kur turi būti išlaikomas balansas tarp iniciatyvumo skatinimo ir draudimo.

Veiksniai, darantys įtaką vaiko psichologinei raidai

Vaiko psichologinę raidą veikia daugybė veiksnių, įskaitant genetiką, aplinką, mitybą, sveikatą ir socialinę sąveiką. Genetika lemia daugelį vaiko savybių, įskaitant temperamentą, intelektą ir polinkį į tam tikras ligas. Aplinka, įskaitant šeimą, mokyklą ir bendruomenę, daro didelę įtaką jo raidai. Tinkama mityba yra būtina vaiko fizinei ir protinei raidai, o ligos ir traumos gali turėti neigiamą poveikį vaiko raidai. Vaiko sąveika su kitais žmonėmis, įskaitant tėvus, brolius ir seseris, draugus ir mokytojus, yra labai svarbi jo socialinei ir emocinei raidai.

Šeimos įtaka vaiko raidai

Šeima yra pagrindinė vaiko socializacijos institucija, kurioje vaikas įgyja pirmąsias socialines pamokas. A. Maceina šeimą mato kaip tautiškumo pradą, nes būtent šeimos dėka tauta atsinaujina ir išsilaiko. L. Jovaiša (1993, p. 79) šeimą traktuoja kaip pirmą socialinę grupę, kuri yra svarbiausia sociumo kūno ir dvasios ląstelė, regeneruojanti tautą ir žmoniją. Taigi, būtent šeima užtikrina sėkmingą ir prasmingą valstybės ir tautos egzistenciją. Nepaisant to, ar šeima yra egalitarinė, ar tradicinė, pagal bendras šeimai priskiriamas funkcijas ji atlieka vieną svarbiausią socializacijos funkciją, kai vaikui perteikiamos visuomeninės vertybės, normos bei elgesio pavyzdžiai, dorovinė ir dvasinė kultūra.

Vis labiau šeimose įsivyraujantis egalitarinis modelis, atsiradęs dėl masinio motinos įsiliejimo į darbo rinką, privertė naujo pažvelgti į atsakomybės už vaiko socializaciją problemą ir kelti probleminius klausimus: kaip vaiko ugdymo funkcijas pasidalija tėvas ir motina, kai abu jie yra šeimos maitintojai? Kokie socialiniai vaidmenys šeimoje? Moksliniai tyrimai patvirtina, kad tėvo nebuvimas gali turėti įtakos vaikinų emociniam ir socialiniam vystymuisi. Tokie vaikinai gali susidurti su sunkumais formuojant vyrišką tapatybę ir sveiką savivertę. Pasak rusų psichologės Martos Lukovnikovos, jei vaikas neišlaiko dėmesio, šlubuoja atmintis, stinga savigarbos - reiškia, jam labai trūksta tėvo. Kai šeimoje atstumiamas tėvas, sulėtėja protinė ir psichologinė vaiko raida. Prieraišumas vystomas iš karto gimus kūdikiui.

Aplinkos ir socialinio konteksto įtaka

Gyvenimas mieste gali turėti neigiamą poveikį protiniam mažų vaikų vystymuisi, teigia mokslininkai. Jie nustatė, kad didmiesčių vaikai turi beveik du kartus didesnę tikimybę patirti psichozės priepuolius, nei tie, kurie auga užmiestyje. Viskonsino-Madisono universiteto mokslininkai, po šešerių metų tyrimų, pateikė išvadas, kad skurde augančių vaikų protiniai gebėjimai vystosi prasčiau, kas neigiamai atsiliepia visam jų likusiam gyvenimui.

Vaiko raidos etapai ir pagrindinė veikla

Vaikystė - žmogaus amžiaus laikotarpis nuo 1 metų iki 11-12 metų. Jis skiriamas į tris tarpsnius: ankstyvoji vaikystė (1-3 m.), pirmoji vaikystė (4-7 m.) ir antroji vaikystė (8-11-12 m.). Kiekviename etape vaiko pagrindinė veikla keičiasi, darydama įtaką jo vystymuisi.

Žemiau pateikiama lentelė, apibendrinanti skirtingų amžiaus tarpsnių svarbiausius vaiko poreikius ir kaip tėvai gali juos užtikrinti:

Kūdikystė (nuo gimimo iki 1 metų)

Kūdikystėje pagrindinė veikla - bendravimas su suaugusiu. Per pirmuosius metus į sutuoktinių gyvenimą įžengia vaikas, ir visas tėvų gyvenimas pradeda suktis aplink jį. Būtent vaiko atėjimas sumažina gaunamo dėmesio kiekį. Pirmosios agresijos apraiškos pasireiškia dar kūdikystėje, kada vaikas susiduria su socialiniu pasauliu. Apie 10 mėnesių kūdikiai vieni kitiems - gyvi žaislai, o sakiniai atsiranda praėjus maždaug 6 mėn. po pirmo žodžio.

Ankstyvoji vaikystė (1-3 metai)

Ankstyvoji vaikystė yra vienas dinamiškiausių gyvenimo laikotarpių. Šiuo metu vaiką supantis pasaulis nuolat plečiasi. Gyvenimą namie, tarp šeimos narių, pamažu praturtina nauji nepažįstami suaugusieji, jis pradeda bendrauti su kitais vaikais, į jo akiratį patenka nauji daiktai, jam tenka atsidurti naujose situacijose ar aplinkoje. Vaikas viskuo domisi, tyrinėja ir randa daug įdomaus. Jo santykiai su aplinka, bendraamžiais ir suaugusiaisiais tampa vis sudėtingesni. Ankstyvojoje vaikystėje sparčiai formuojasi vaiko mąstymas, kalba, valia, asmenybės bruožai.

2-3 metų amžiuje pagrindinė veikla - daiktinė veikla. Šiuo laikotarpiu vaikas pamažu ima save sieti su vardu ("Jonukas nori valgyti") ir tik apie antrus metus sako "Aš noriu valgyti". Atsiranda vaiko reikalavimas "Aš pats!". Jei šis poreikis nepatenkinamas, tai sukelia elgesio sutrikimus. Sunkiausiai tai pergyvena vaikai, kuriuos suaugę labai globoja ar kai yra autoritarinis auklėjimas su bausmėmis. Perdėta suaugusiųjų globa sukelia elgesio ir dvasinio gyvenimo sutrikimą, vadinamą autonomiškumo ir gėdos krize (1-3 metai), kuri pasireiškia, kai vaikas ima daugiau bendrauti su kitais bendraamžiais. Apie 3 metus vietoj savęs įveda žaislą. Pats valgo, duoda lėlei atsigerti. Tai žaidimas-tyrimas. Po to seka žaidimas-konstravimas.

Pirmasis lytinis identiškumas formuojasi nuo 1,5 iki 3 metų. Bet lytinių skirtumų supratimas yra ribotas. 3 metų berniukas suaugęs ruošiasi tapti mama. Vaikai labai sunerimsta, jei mama apsivelka vyriškus rūbus. Iki 5-6 metų vaikai neskiria lytinio pastovumo. Jie tiki, kad berniukas taps mergaite, jei žais su lėlėmis ar nešios suknytes. Prasta diferenciacija pagal lytinius organus. 3 metų vaikai gerai skiria žmones pagal lytį ir žino, kad skirtingoms lytims keliami skirtingi reikalavimai.

Ikimokyklinis amžius (3-6 metai)

Ikimokyklinis amžius yra ypatingas vaiko raidos etapas. Vaikai plečia savo akiratį už šeimos ribų, įgyja nepriklausomybės ir savikontrolės, mokosi perimti iniciatyvą ir įsitvirtinti socialiai priimtinais būdais. Ikimokyklinio amžiaus vaikai bendraudami vartoja daug žodžių, sudėtingas frazes ir sakinius. Ankstyvojoje ir ikimokyklinio amžiaus vaikystėje pagrindinė veikla yra žaidimas. Žaisdamas vaikas realizuoja savo gabumus, mokosi bendrauti, įgyja naujų žinių, patiria įvairių emocinių išgyvenimų. Vaikams žaidimų amžius yra itin svarbus - žaidžiant vaikai modeliavimo principu mokosi tam tikro elgesio ir įsisavina vertybes bei idealus per socialines sąveikas. Vaikas mokosi manipuliuodamas daiktais, tai sudaro sąlygas intelektiniam ir asmenybės vystymuisi.

Ikimokykliniame amžiuje turi būti išlaikomas balansas tarp iniciatyvumo skatinimo ir draudimo. Suaugusieji turi taikyti draudimus ir sakyti ne, kai tai būtina, kad vaikas neprarastų pasitikėjimo savimi ir iniciatyvumo. Tuo laikotarpiu formuojasi pareigos jausmas ir sąžinė. Vaiko aplinkoje atsiranda daugiau suaugusiųjų. Ikimokykliniame amžiuje vaikai negali atlikti loginių operacijų, išskirti klases, santykius. Pavyzdžiui, vaikas sunkiai supranta tokias sąvokas kaip „įga“, „brolis“, „anyta“ ar „kairė“. Tyrimais patvirtinta, kad apie dešimtus metus išorinis įtakos vaidmuo paprastai pranoksta šeimos įtaką, nors daugelis vaikų ir toliau vadovaujasi pagal suaugusiuosius.

Mokyklinis amžius (6-12 metai)

Mokyklinis amžius yra svarbus etapas vaiko socialinei ir akademinei raidai. Vaikai mokosi skaityti, rašyti, skaičiuoti, įgyja naujų žinių ir įgūdžių. Šiuo laikotarpiu svarbu palaikyti vaiko smalsumą, skatinti jo kūrybiškumą ir padėti jam įgyti pasitikėjimo savimi. Mokymasis keičia visus psichinius procesus (suvokimą, atmintį, mąstymą, vaizduotę), suteikia vaikui valingumo, kryptingumo. Didelė paskata tolesnei psichikos ir asmenybės raidai - mokymosi pradžia.

Pagrindinė veikla mokykliniame amžiuje - mokymasis. Jis nutolsta nuo žaidimo ir artėja prie darbo. Pagrindinis skirtumas - planingumas, organizuotumas, privalomumas. Suaugusieji nurodo darbo uždavinius ir nustato atlikimo terminus. Vaikai turi būti pasiruošę šiai veiklai tiek fiziškai, tiek psichiškai. Meistriškumo ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklauso nuo to, kaip vaikui sekasi mokykloje, nuo jo pažangumo ir nuo to, kiek jį palaiko artimieji. Pradiniame mokykliniame amžiuje (6-7 - 10-11m.) tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis. Šio amžiaus vaikų mąstymas sprendžiant realias problemas, tampa vis logiškesnis.

Paauglystė (12-18 metų)

Paauglystė yra sudėtingas ir permainingas laikotarpis, kai vyksta dideli fiziniai, emociniai ir socialiniai pokyčiai. Paaugliai ieško savo tapatumo, bando įvairius vaidmenis ir stengiasi atskirti save nuo tėvų. Šiuo laikotarpiu svarbu būti supratingiems ir palaikyti paauglį, padėti jam įveikti sunkumus ir rasti savo vietą gyvenime. Penktojoje stadijoje - tapatumo ir vaidmenų neaiškumo - paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra, pasiekia seksualinį, etninį, profesinį tapatumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis.

Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią formuojantis asmenybės tapatumui. Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių, čia kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs paauglys turi atsakyti į klausimą - kas aš esu - įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kita. Naujausi mokslininkų atradimai įspėja apie iki šiol nenumatytas alkoholio vartojimo paauglystės laikotarpiu grėsmes. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje kasdien jo ragauja net trečdalis vyresnių paauglių. Bręstantiems paaugliams didelę įtaką daro ne tik šeimos ar visos šalies ekonominė ir socialinė padėtis, bet ir bendruomeninė veikla.

Praktiniai patarimai ir rekomendacijos

Norint užtikrinti sėkmingą vaiko raidą, svarbu atsižvelgti į kelis pagrindinius aspektus. Tėvai ir pedagogai turėtų sukurti saugią ir mylinčią aplinką, nes vaikai turi jaustis saugūs ir mylimi, kad galėtų sėkmingai augti ir vystytis. Taip pat svarbu skatinti vaiko savarankiškumą - leiskite vaikui pačiam atlikti užduotis, kurias jis gali įveikti, ir palaikykite jį, kai jam reikia pagalbos.

Bendraukite su vaiku: kalbėkite su vaiku, klausykitės jo, skaitykite jam knygas ir žaiskite su juo. Nustatykite aiškias ribas ir taisykles: vaikai turi žinoti, ko iš jų tikimasi, ir kokios yra elgesio taisyklės. Būkite geras pavyzdys, nes vaikai mokosi iš savo tėvų ir globėjų, todėl svarbu rodyti jiems gerą pavyzdį. Jei nerimaujate dėl vaiko raidos, kreipkitės į gydytoją, psichologą ar kitą specialistą.

Tėvų, auginančių vaikus su raidos sutrikimais, teigimu, vienas didžiausių sveikatos priežiūros sistemos trūkumų Lietuvoje - milžiniškos eilės gydymo įstaigose, kuriose vaiko raida būtų išsamiai įvertinta specialistų komandos bei kompleksinių tęstinių paslaugų jų vaikams stoka. Vaiko brandumo įvertinimo metu nevertinama, ar vaikas moka skaityti ir rašyti, nes to jis bus mokomas pradinėse klasėse. Vertinama, kaip vaikas bendrauja su kitais vaikais, suaugusiaisiais, ar yra pakankamai savarankiškas, ar gali sutelkti dėmesį.

Ikimokyklinio ugdymo pedagogo kompetencijos ugdymas

Šiuolaikinėje globalioje daugiakultūrėje visuomenėje itin svarbu parengti kompetentingą ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogą. Toks specialistas turi suprasti vaikystės fenomeno kaitą, gebėti organizuoti kokybišką vaiko ugdymą(-si) bei kurti inovatyvias jo ugdymo(-si) galimybes daugialypėse aplinkose. Taip pat svarbu plėtoti partnerystę su šeima, kūrybiškai interpretuoti kultūros tradicijas tam, kad kurtų tinkamą, visapusišką vaiko raidą skatinančią, saugią, emocinę ir fizinę aplinką. Šiuolaikinės programos išsiskiria dėmesiu įtraukiojo ugdymo reikalavimams ir praktinių gebėjimų ugdymu STEAM laboratorijose. Absolventai galės dirbti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojais vaikų darželiuose, bendrojo ugdymo mokyklų grupėse, pedagoginėse psichologinėse tarnybose ir reabilitacijos centruose.

tags: #kaip #gimsta #vaikyste

• Gidas renkantis vežimėlį kelionėms
• Kaip paįvairinti 10–11 mėnesių kūdikio mitybą rytais
• Apie žymius Lietuvos asmenis
• Koks normalus vaiko pulsas?
• Jūsų unikalus akmuo