Kūdikio pilvuko pūtimas ir diegliai - tai, ko su baime laukia kiekvieni nauji tėveliai. Nors šie negalavimai pasireiškia tikrai ne visiems, didesniajai daliai mažylių vis dėlto tenka susidurti su lengvesniu ar sunkesniu meteorizmu. Ir tai pakankamai normalu - mažylio organizmas mokosi gyventi išoriniame pasaulyje, kur viskas visiškai kitaip nei šiltame mamos pilvelyje. Verta tai priimti kaip normalią kūdikio raidos dalį.
Daugelis kūdikių pirmaisiais savo gyvenimo metais susiduria su vidurių pūtimu ir pilvo diegliais. Dažnai šie simptomai pasireiškia naujagimiams jau pirmą mėnesį. Vidurių pūtimas dar vadinamas meteorizmu. Diskomfortas, nemalonūs pojūčiai virškinimo sistemoje bei pilvuko raižymas - taip dažniausiai apibūdinami kūdikio pilvuko diegliai (arba kolikos), kurie dažnai būna lydimi intesyvaus ir stipraus verkimo. Ši būklė pasireiškia daugumai kūdikių pirmaisiais gyvenimo mėnesiais.
Kūdikių pilvo pūtimą gali sukelti ir taip vadinamieji diegliai - žarnyno kolikos. Tai - virškinamajame trakte besikaupiančios dujos, darančios spaudimą žarnyno gleivinei ir sukeliančios pilvo pūtimo simptomus. Diegliai paprastai tęsiasi pirmuosius gyvenimo mėnesius, yra įprasta ir natūrali, savaime praeinanti būsena, kuri pasireiškia iki 20 proc. kūdikių. Diegliukai patį piką pasiekia maždaug 6-8 kūdikio gyvenimo savaitę ir tęsiasi iki maždaug 3-4 gyvenimo mėnesio. Paprastai pilvuko nebepučia jau po trijų mėnesių - tuomet susitvarko kūdikio virškinimo sistema.

Manoma, kad kūdikių pilvo pūtimą sukelia keletas priežasčių. Pagrindinės iš jų yra per gausus oro nurijimas, virškinimo sistemos nebrandumas, nepakankamas virškinimo fermentų funkcionavimas, per silpna skrandžio ir žarnyno sienelių peristaltika, bei jautri nervų sistema. Žarnyno dujų perteklius susidaro trim pagrindiniais keliais: į virškinimo sistemą patenkant per daug dujų, virškinimo sistemoje pagausėjant dujų gamybai ir sutrikus normaliam dujų pasišalinimui iš žarnyno.
Virškinimo traktas patiria daug išbandymų pirmaisiais mėnesiais: dar nepakankamai susiformavusi jo peristaltika ir virškinimo fermentų veikla, todėl sudėtinga efektyviai suvirškinti motinos pieną ar pieno mišinį. Be to, mažylis kasdien patiria daug įspūdžių, kurie daro įtaką virškinimo funkcijai ir valgydamas nuryja nemažai oro, kuriam šiaip ar taip reikia pasišalinti - jei ne per burną, tai per išangę.

Oro žarnyne gali susikaupti dėl streso, nes stresas skatina gilesnį ir dažnesnį kvėpavimą. Pūsti pilvuką kūdikiui pradeda kaip tik vakare. Manoma, kad kūdikių meteorizmui įtakos turi per dieną susikaupusios emocijos. Streso įtaka paaiškinama ir tai, kad pilvukus pučia dažniau pirmagimiams. Teigiama, kad virškinimo sutrikimus dažniau patiria emociškai jautresni mažyliai.
Jauniems tėveliams būna sunku suprasti, kodėl mažylis verkia, net jei jis pamaitintas, sauskelnės pakeistos ir kokybiškai miegojo. Jei mažylis nerimsta dėl pilvuke susikaupusių dujų, pasireiškia šie požymiai:
Vaikų ligų gydytojas Rolandas Selvestravičius pataria atkreipti dėmesį į kūdikio kūno kalbą - prasidėjus pilvo spazmams, dažnai mažyliai riečiasi, suspaudžia kumštukus, paraudonuoja, stena, bet ne todėl, jog nori tuštintis, o dėl nemalonaus pilvuko raižymo.
Skausmą ir diskomfortą vieni vaikai iškenčia lengviau nei kiti, t. y. jiems būdingas aukštesnis skausmo slenkstis, o jautresni kūdikiai gali tapti neramūs ir nenumaldomai verkti ir dėl nedidelio pilvo maudimo.
Svarbu atskirti, ar vaikelis verkia dėl pilvo pūtimo ar dieglių. Pilvo pūtimas (meteorizmas) yra dažniausiai lengvesnis negalavimas, kai žarnyne besikaupiančios dujos kūdikius vargina kur kas dažniau, ir ši būklė įprastai yra lengvesnė. O štai diegliai gali pasireikšti apie 70 proc. vaikučių iki 5-6 mėnesių, kol neprasideda primaitinimas, ir dažnai būna sunkiau numalšinami.

Taigi, kas galėtų padėti sumažinti dėl pilvo pūtimo patiriamą diskomfortą? Pirmiausia reikėtų atminti, kad tik kantrybė gali padėti išgyventi šį nelengvą laikotarpį - ji čia labai svarbi. Štai keletas patarimų:
Labai svarbi teisinga maitinimo technika. Kūdikis turėtų žįsti, o ne čiulpti ir teisingai apžioti krūtinės rudąjį laukelį arba žinduko pagrindą. Žindomi ir iš buteliuko maitinami vaikeliai turi būti maitinami nei per retai, nei per dažnai. Jei kūdikio organizmas linkęs į pilvo pūtimą, prieš maitinimą jį reikėtų guldyti ant pilvo, o po žindymo laikyti vertikalioje padėtyje, kol jis atsirūgs. Reikėtų kūdikiui duoti kuo dažniau atsirūgti, po maitinimo jį 15-20 min. panešioti statesnėje pozicijoje. Tokiu būdu iš viršutinės virškinimo trakto dalies pasišalina didžioji dalis nuryto oro.
Jeigu vaikas dažnai atsirūgsta, pakeiskite jo padėtį maitinimo metu. Oro į mažylio pilvuką patenka ir su mamos pienu, todėl pavalgiusį kūdikį palaikykite vertikaliai, kad jis atsirūgtų.
Žindyvės mitybos korekcija yra svarbi. Mamai teks atsisakyti pupelių, žirnių, kopūstų, ridikėlių, stiprios kavos, šokolado ar vynuogių, kurios gali sukelti dujų susidarymą. Pieno mišinio pakeitimas taip pat gali padėti, kūdikiui gali labiau tikti hidrolizuoti arba hipoalerginiai (HA) pieno mišiniai.
Kūdikio raminimas yra labai svarbus. Skirtingiems kūdikiams padeda skirtingi būdai. Tai gali būti supimas, žindukas, kalbinimas, rami muzika ar „baltas triukšmas“, šilta vonia, pilvuko šildymas kompresu ar vyšnių kauliukų pagalvėle, vystymas, nešioklė. Pakankamas poilsis, ramybė ir aiškesnė dienotvarkė taip pat prisideda prie geresnės kūdikio savijautos.
Kai kurie tėveliai pastebi, kad jų vaikus itin gerai ramina baltasis triukšmas ar važiavimas automobiliu. Tikima, kad panašius monotoniškus garsus ir virpesius mažylis girdi motinos gimdoje, tad nenuostabu, kad jau gimę kūdikiai taip pat mėgaujasi baltuoju triukšmu. Yra specialių programėlių su įvairiais monotoniškais garsais, tačiau galima aplinką pripildyti ir natūraliais garsais, pavyzdžiui, pasitelkti dulkių siurblį, ultragarsinį oro drėkintuvą, garų surinkimo aparatą, plaukų džiovintuvą, tekantį vandenį, lietaus ar vėjo muziką.
Sumažinti pilvo pūtimo sukeliamus nepatogumus gali ir specialiai tam skirti vaistiniai preparatai. Bet kurio amžiaus vaikui vaistinėje galite įsigyti lašiukų nuo pilvuko pūtimo ir diegliukų. Yra lašiukų, kurie tinka kūdikiui nuo pat gimimo.
*Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.
Jei aukščiau išvardyti metodai nepasiteisina, gali padėti kūdikiams skirtos priemonės, skatinančios dujų pasišalinimą iš žarnyno ir malšinančios dieglius. Tačiau, kaip teigė vaikų ligų gydytojas Rolandas Selvestravičius, „suprantu, kad tėvams norisi gauti kažkokį vaistą čia ir dabar, nes jie pavargę, neišsimiegoję, susirzę ir pikti, tikisi, kad gydytojas kažką padarys, kad vaikas nebeverktų. Visgi tėvai skuba į vaistines įsigyti medicininių priemonių, pavyzdžiui, simetikonų, tačiau gydytojas nepataria aklai jais pasikliauti: „Žinoma, jie gali sumažinti meteorizmą (pilvo pūtimą dėl susikaupusio dujų pertekliaus), tačiau pilvo diegliai dažniausiai yra susiję su nebrandžia virškinimo sistema, todėl bet koks farmakologinis gydymas nebus efektyvus - reikia tiesiog išlaukti.“
Retkarčiais pasitaikantys ir savaime praeinantys meteorizmo epizodai neturėtų prognozuoti jokių sunkesnių sveikatos sutrikimų. Tačiau, jei pilvo pūtimo simptomų numalšinti nepavyksta arba pilvo pūtimas dažnai kartojasi ir yra labai stiprus bei varginantis, svarbu kreiptis į gydytojus. Nuolatinis pilvo pūtimas (meteorizmas) gali būti ne tik nemalonus virškinimo sutrikimų simptomas, bet ir gerokai pabloginti gyvenimo kokybę, sukeldamas pilvo skausmą, raižymą ir gurgimą.
Siekiant, kad vaikui nesikartotų pilvo pūtimas, reikėtų išsiaiškinti pilvo pūtimo priežastis, dėsningumus. Pavyzdžiui, galbūt pilvo pūtimas susijęs su mamos mityba, psichologine, emocine arba fizine savijauta (jei tai žindomas kūdikis), paties vaiko mityba ar aktyvumu. Pasikonsultavę su gydytoju pasirūpinkite, kad namuose būtų priemonių, padedančių nuslopinti vaikų pilvo pūtimą.
Vieni vaikai skausmą ir diskomfortą iškenčia lengviau nei kiti, t. y. jiems būdingas aukštesnis skausmo slenkstis, o jautresni kūdikiai gali tapti neramūs ir nenumaldomai verkti ir dėl nedidelio pilvo maudimo. Svarbu stebėti kūdikį ir, esant poreikiui, ieškoti profesionalios pagalbos.