Raudoni kūdikio žandukai: priežastys ir gydymas

Vyresni žmonės įpratina mus galvoti, jog paraudę vaikų žandai byloja apie gerą jų sveikatą. Supraskite, jog aktyvus ir sveikas vaikas visuomet bus išmuštas šiokio tokio raudonio. Tačiau nors dažnai tai gali būti teisinga, bet tik iš dalies. Kai kada raudoni žandai gali byloti apie tam tikras sveikatos problemas ir ligas.

Oda raudonuoja tuomet, kai į jos paviršių suteka daugiau kraujo. Tam, kad kompensuotų padidėjusį kraujo kiekį, kraujagyslės išsiplečia ir dėl to vieta, į kurią suplūdo kraujas, o šiuo atveju žandai - pasidaro raudoni. Tačiau, jeigu raudonis nėra susijęs su nė vienu iš šių dirgiklių, jis gali būti ir tam tikros ligos simptomas.

Seniai seniai, dar mūsų močiučių laikais, raudoni žandai asocijavosi su sveikata ir grožiu. Netgi su sočiu ir turtingu gyvenimu. Laikai pasikeitė, grožio ir sveikatos etalonai - taip pat. O ir informacijos turime sočiai tam, kad pasitikrintume, kas tiesa, kas - ne.

Dažnos raudonų žandų priežastys

Kai kada raudoni žandai gali byloti apie tam tikras sveikatos problemas ir ligas. Turbūt esame įpratę, kad mūsų žandai paraudonuoja tuomet, kai sušąla arba, kai jaučiame gėdą. Tačiau, jeigu raudonis nėra susijęs su nė vienu iš šių dirgiklių, jis gali būti ir tam tikros ligos simptomas.

Infekcinė eritema (penktoji liga)

Viena iš galimų priežasčių yra B19 parvovirusas. Tai - infekcinė virusinė liga, kuri vaikams pasireiškia odos bėrimu - infekcinio pobūdžio eritema. Kitaip ši liga dar vadinama infekcine eritema, arba penktąja liga, nes istoriškai parvovirusinė infekcija buvo viena iš labai dažnų vaikams būdingų ligų, sukeliančių įvairius bėrimus. Šią ligą sukelia žmogaus parvovirusas B19, priklausantis Parvoviridae virusų šeimai. Nors daugiausia infekcinės eritemos atvejų fiksuojama žiemą ir pavasarį, tačiau virusas aktyviausias orams šylant, tad tuo metu gali kilti ligos protrūkių. Žiemą tenka su vaikais eiti į lauką ir esant šaltam orui. Mamos džiaugiasi, kad grįžus skruostukai būna raudoni kaip padažyti. Kada iš tiesų raudonis yra sveikas, o kada jau rodo odos nušalimą, nužvarbimą? Kaip greitai jie paraus, priklauso ne tik nuo temperatūros ir oro drėgmės lauke, bet ir nuo paties žmogaus odos tipo. Visų šviesiaplaukių oda yra jautresnė aplinkos dirgikliams nei tamsiaplaukių. Skruostukų paraudimas rodo, kad aplinkos temperatūra dar odos nepaveikė taip, kad susitrauktų poodžio kraujagyslės ir dėl to atsirastų blyškumas, t.y.

Žmogus pasidaro užkrečiamas likus daugmaž 10 dienų iki atsirandant bėrimui, o šiam atsiradus, kitų žmonių toks asmuo užkrėsti jau nebegali. Kartą persirgęs infekcine eritema, žmogus nuo jos tampa apsaugotas visam gyvenimui. Liga yra paplitusi tarp 3-15 metų amžiaus vaikų ir yra ypač dažna tarp pradinės mokyklos moksleivių. Dauguma vaikų šia infekcija perserga labai lengvai ir jiems nereikalingas joks specifinis gydymas. Tačiau kai kuriems žmonėms, ypač jeigu šia infekcija suserga suaugęs žmogus, parvovirusinė infekcija gali būti sunki. Nėščios moterys, susirgusios šia liga, gali pagimdyti ligos paveiktą vaiką.

Apie 25% atvejų parvovirusinė infekcija būna besiptomė, o kartais ji pasireiškia silpnais nespecifiniais požymiais. Kitais atvejais ligos simptomai priklauso nuo to, vaikas ar suaugęs ja serga. Vaikams liga prasideda tokiais požymiais: gerklės skausmu, nedideliu karščiavimu, galvos skausmu, silpnumu, niežuliu, virškinimo sutrikimais. Tada atsiranda parvovirusinei infekcijai būdingas specifinis bėrimas: dažniausiai jis būna ant abiejų skruostų, yra ryškiai raudonas, skruostai būna patinę. Pamažu bėrimas gali išplisti į rankas, liemenį, šlaunis ir sėdmenis. Šiose vietose bėrimas būna rožinės spalvos, kiek iškilęs.

Jeigu moteris apsikrėtė parvovirusine infekcija nėštumo metu, yra 30% rizika, jog ji šią infekciją perduos vaisiui. Nustatyta, jog 5-10% tokių atvejų vaisius žūsta. Įtarus galimą nėščiosios kontaktą su parvovirusu, net ir nesant simptomų, rekomenduojama atlikti serologinius tyrimus. Parvovirusas nėštumo metu yra pavojingas, o galimybės nuo jo apsisaugoti - ribotos, tačiau nėščias moteris turėtų raminti tai, kad apie 60 % suaugusiųjų turi imunitetą parvovirusui, nors galbūt to nė nežino, nes sirgo vaikystėje ir/arba labai lengva ar besimptome forma.

Specifinio parvovirusinės infekcijos gydymo nėra, įprastai taikomas simptominis gydymas. Atlikus specifinių antikūnų prieš parvovirusą B19 kraujo serume tyrimą, galima patvirtinti diagnozę.

Atopinis dermatitas (egzema)

Paraudę išberti žandai taip pat gali signalizuoti ir apie atopinį dermatitą. Tai - labai dažnai vaikams diagnozuojama, ūmiai pasireiškianti ir ilgai besitęsianti egzemos forma, kurią gali lydėti astma ar net karščiavimas. Atopinis dermatitas yra lėtinė uždegiminė odos liga. Pagrindiniai jos simptomai - paraudusi, sausą, pleiskanojanti oda bei varginantis niežulys. Tai dažna vaikų (kartais - net ir kūdikių) liga. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse atopinis dermatitas pasireiškia maždaug 10-30 % vaikų ir 2-10 % suaugusiųjų. Pastaraisiais dešimtmečiais registruojama net dvigubai ar net trigubai daugiau šio odos uždegimo atvejų. Kaip skelbia Amerikos dermatologų akademijos asociacija, ši liga įprastai prasideda vaikystėje - daugeliu atvejų dar iki 5-ojo vaiko gimtadienio. Atopinis dermatitas taip pat gali išsivystyti ir brendimo metu. Daugeliui vaikų dermatitas iki paauglystės išnyksta, tačiau kai kuriems liga būtent brendimo laikotarpiu atsinaujina. Taip pat jis gali tęstis visą gyvenimą, t. y.

Pagrindiniai AD simptomai yra odos sausumas ir labai stiprus niežulys, vedantis prie kasymosi, kuris dar labiau pažeidžia odą ir skatina uždegimą. Kiti požymiai ir jų lokalizacija dažnai priklauso nuo amžiaus: Kūdikiai (iki 2-3 metų): Bėrimai dažniausiai atsiranda veido srityje (skruostai, kakta), plaukuotoje galvos dalyje, ant rankų ir kojų tiesiamųjų paviršių (alkūnių, kelių), kartais ant liemens. Bėrimas papolyje būna raudonas, gali šlapiuoti, susidaryti šašelių. Niežulys gali būti nestiprus arba labai stiprus.

Kas sukelia atopinį dermatitą?

• Genetika: Ši odos problema gali būti paveldėta iš tėvų ar kiti artimųjų. Polinkis sirgti AD ir kitomis atopinėmis ligomis (alergine sloga/šienlige, alergine astma) yra paveldimas. Jei šeimoje kas nors serga šiomis ligomis, rizika vaikui susirgti padidėja.
• Imunitetas: Kai kurių žmonių organizmas į įprastus aplinkos dirgiklius reaguoja stipriau. Imuninė sistema pernelyg aktyviai reaguoja į tam tikrus aplinkos veiksnius, sukeldama odos uždegimą.
• Odos barjero funkcijos sutrikimas: Atopine egzema sergančių žmonių oda yra kitokia - jos apsauginis barjeras silpnesnis, oda sunkiau sulaiko drėgmę (todėl būna labai sausa) ir yra pralaidesnė įvairiems dirgikliams bei alergenams iš aplinkos.
• Mikrobiotos pokyčiai.

Svarbu turėti omenyje, kad atopinio dermatito simptomai gali atsirasti ir išnykti, tačiau jie gali varginti ir nuolat ar beveik nuolat. Svarbu turėti omenyje, kad kiekvieną vaiką gali varginti skirtingi simptomai. Svarbu suprasti, kad AD nėra užkrečiama liga.

Dažniausi paūmėjimo provokatoriai (trigeriai):

• Dirgikliai: Muilas, prausikliai, sintetiniai ar šiurkštūs audiniai (ypač vilna), prakaitas, chloruotas vanduo, dulkės.
• Alergenai: Namų dulkių erkės, žiedadulkės, gyvūnų pleiskanos ar plaukai, pelėsiai. Diagnozuotos maisto alergijos (pienas, kiaušiniai, kviečiai, riešutai, žuvis ir kt.) taip pat gali provokuoti paūmėjimus, ypač mažiems vaikams su vidutiniu ar sunkiu AD.
• Klimato pokyčiai: Sausas oras (ypač žiemą šildymo sezono metu), karštis ir drėgmė, staigūs temperatūros svyravimai.
• Infekcijos: Odos bakterinės (ypač auksinio stafilokoko) ar virusinės (pvz., Herpes) infekcijos gali smarkiai pabloginti būklę.
• Stresas ir emocijos: Stiprūs išgyvenimai, stresas, nerimas gali išprovokuoti niežulį ir paūmėjimą.

Svarbu stebėti ir bandyti atpažinti individualius vaiko ar savo ligos paūmėjimo veiksnius.

Rožinė (Rosacea)

Būtent paraudę skruostai ir nosis, mazgeliai šiuose plotuose yra pagrindiniai ir geriausiai matomi ligos rožinės, arba lotyniškai Rosacea, simptomai. Rožinė yra gana dažnas, lėtinis ir, deja, nepagydomas sveikatos sutrikimas. Visame pasaulyje rožine serga apie 45 milijonai žmonių, daugiausia šviesiaodžiai. Visgi pasitaiko ir juodaodžių pacientų, tik jų ligos simptomus sunkiau pastebėti ar nustatyti. Kaip jau minėjome, rožinę galime atpažinti iš raudonų, rausvų lopinėlių veido srityje, mažų pustulių, matomų kapiliarų įtrūkimų, taip pat pakitimų akių srityje. Akys gali dažnai perštėti, jos esti paraudusios, jautrios, alergiškos. Rožinę lydi ir kiti sveikatos sutrikimai, kaip labili nervų sistema, nusilpęs imunitetas ar (dažniausiai) gretutinės odos ligos - egzema, aknė, dermatitas.

Pradinėse ligos stadijose žmogaus veidas parausta tik veikiamas tam tikrų išorės ar vidaus dirgiklių. Dažniausiai tai - ultravioletiniai spinduliai, temperatūrų kontrastas, aštrus ar karštas maistas. Vidiniai dirgikliai susiję su nervine įtampa, jauduliu, gėdos jausmu, pykčiu. Iš pradžių paraudimas atsiranda ir netrukus praeina nesukeldamas didelio diskomforto. Ilgainiui prasideda odos uždegiminės reakcijos, atsiranda mazgelių, panašių į aknės spuogelius. Raudonis laikosi nuolat, o rausvi plotai didėja. Kartais galime pastebėti ir „drugelio efektą“ - ties nosimi raudona juosta susiaurėja, ties žandais - praplatėja, panašėdama į drugelio sparnus.

Nors liga gali užklupti bet kurios lyties, amžiaus, rasės žmogų, rožine dažniausiai suserga 30 - 60 metų šviesiaodžiai žmonės, daugiau moterys. Didelę įtaką tam turi paveldimumas.

Priežastys, rizikos faktoriai, simptominis gydymas:

Tiksli ligos priežastis iki šiol nenustatyta. Įtakos turi genetika, skrandžio ir žarnyno ligos, parazitai (pvz.: veido erkutė), ilgas ir dažnas buvimas saulėje ar soliariumuose, silpnos kraujagyslių sienelės, kai kurie medikamentai (pvz., kortikosteroidai, plečiantys kraujagysles preparatai), psichikos ligos. Negydoma liga progresuoja. Skruostai, nosis paburksta, mazgeliai pradeda pūliuoti. Kartais simptomai pereina ir į akis - jos tampa jautrios, paraudusios, alergiškos, gali būti pažeidžiama ragena.

Simptominio gydymo metodų yra daug. Pavyzdžiui, veido priežiūros priemonės, stiprinančios kapiliarus, mažinančios odos reaktyvumą, sudirgimą, apsaugančios nuo saulės. Labiau pažengusiems ligos atvejams taikomas medikamentinis gydymas ar chirurginė lazerinė terapija. Žinoma, pirmiausia reiktų vengti intensyvios saulės spinduliuotės, alkoholio, rūkymo, aštraus maisto, staigaus temperatūrų pasikeitimo. Taip pat streso.

Nuo šalčio ir vėjo

Žiemą, net esant -5°C temperatūrai ir pučiant vėjui, galima nušalti veidą. Nušalus oda pabąla, vėliau šilumoje parausta ir patinsta, tampa skausminga. Labiau nušalus gali atsirasti ir vandeningos pūslelės, kurioms trūkus susidaro žaizdelės. Nušalusias vietas skauda. Nušalti gali ne tik veidas. Vaikai iki 3-3,5 metų nesugeba pasakyti, kad šalta. Iki 3-4 metų termoreguliacijos sistema dar ne visai susiformavusi. Jei vaiko veidelis yra pažeistas atopinio dermatito (dėl alergijos), žiemą tokiai odai nušalti didesnė grėsmė. Reikėtų atminti, kad jei vaikutis jau buvo nušalęs, jautrumas šalčiui išlieka dar ilgai ir pakanka net ir labai trumpą laiką būti lauke, kad odelė nukentėtų. Ji tokia gali išlikti net kelerius metus.

Nuožvarbos - dažniausias vaikų odos pakenkimas šaltuoju metų periodu, kai per ilgai užsibūnama šaltame ore. Oda dažniau nužvarbsta, kai įvyksta staigūs temperatūros pokyčiai. Maži vaikai nužvarbsta arba apšąla nosytes, skruostus, kai užsižaidžia kieme. Tam, kad išvengtume nuožvarbų, prieš išeinant į lauką, esant drėgnam, vėjuotam orui reikėtų odą sutepti riebiais kremais, tepalu. Atsiradus nuožvarboms, oda pašiurkštėja, šerpetoja, parausta, kartais pamėlynuoja. Netrukus ima niežėti.

Koks raudonis laikomas sveiku? Tuomet, kai jis yra nestiprus, nėra dėmėto paraudimo, tarsi įsidilginimo ir odos patinimo. Kitaip tariant, nėra šalčio alergijos požymių. Kartais skruostai parausta labai aiškiai apibrėžtu kontūru. Nereikėtų džiaugtis, jei vaikučio skruostai liepsnoja.

Gydymas ir priežiūra

Gydymą lemia kūdikio ar vaiko amžius, simptomai ir bendra sveikatos būklė. Gydytojas gali paskirti vaistų. Jie gali būti naudojami atskirai arba kartu, parenkant tam tikrus derinius.

Vaistinis gydymas

• Antihistamininiai preparatai.
• Imunomoduliatoriai - vaistai, veikiantys imuninę sistemą. Jų skiriama, kai kiti gydymo būdai nėra veiksmingi.
• Biologiniai vaistai. Jeigu atvejis sunkus, vaikui gali prireikti specialių injekcinių vaistų, kurių veiklioji medžiaga yra dupilumabas.

Kasdienė odos priežiūra (Emolientai)

Visų pirma naudokite specialius losjonus, kremus ir tepalus (dar vadinamus emolientais), drėkinančius odą bei neleidžiančius jai išsausėti. Atopinio dermatito pažeistai odai gydyti labiausiai tinka kremai arba tepalai, kurių sudėtyje yra mažai arba apskritai nėra vandens. Tai pats svarbiausias AD valdymo elementas! Būtina kasdien, bent 2 kartus per dieną (o prireikus ir dažniau), gausiai tepti visą kūno odą specialiais drėkinamaisiais ir minkštinamosiomis priemonėmis - emolientais. Jie atstato pažeistą odos barjerą, sulaiko drėgmę, mažina sausumą ir niežulį. Emolientai būna įvairių formų (losjonai, kremai, tepalai) - parinkti tinkamiausią padės gydytojas ar vaistininkas (riebesni tepalai geriau tinka labai sausai odai, kremai - universalesni). Ypač svarbu odą patepti iškart po maudynių (per 3 minutes), kol ji dar šiek tiek drėgna. Emolientus reikia naudoti nuolat, net ir tada, kai oda atrodo sveika, kad būtų palaikomas jos barjeras.

Švelnus prausimasis

Maudykite vaiką šiltame, bet jokiu būdu ne karštame vandenyje. Ilgos, t. y. daugiau nei 10-15 min. trunkančios maudynės vonioje ar po dušu gali sausinti vaiko odą. Venkite karštų ir ilgų vonių ar dušo (praustis drungnu vandeniu 5-10 min.). Naudokite tik švelnius, bemuilius, bekvapius prausiklius ar specialius emolientinius prausimosi aliejus. Nenaudokite kempinių ar šiurkščių prausimosi šepečių. Po prausimosi odą švelniai nusausinkite minkštu rankšluosčiu (netrinant!) ir iškart tepkite emolientu.

Fototerapija (šviesos terapija)

Šis gydymo metodas taip pat gali būti taikomas.

Prevencija ir vengimas

Venkite sąlyčio su tam tikrais audiniais, medžiagomis, kosmetikos priemonėmis ir kt., galinčiomis sudirginti jautrią odą. Jei žinote konkrečius veiksnius, kurie pablogina jūsų ar vaiko odos būklę (pvz., tam tikri audiniai, prakaitavimas, stresas, žinomi alergenai), stenkitės jų kiek įmanoma vengti.

Žiemą atopinio dermatito simptomai įprastai intensyvėja - taip nutinka dėl šalčio, vėjo, daugiasluoksnės aprangos ir sauso patalpų oro. Atopinis dermatitas gali paūmėti nusilpus vaiko imunitetui, pavyzdžiui, susirgus infekcine liga ar jei mityba yra nepilnavertė. Vaikui susirgus galite iš anksto imtis prevencinių priemonių ir intensyviau drėkinti vaiko odą, emolientais gausiau patepti tipines bėrimų vietas dar prieš jiems pasirodant.

Tam, kad išvengtume nuožvarbų, prieš išeinant į lauką, esant drėgnam, vėjuotam orui reikėtų odą sutepti riebiais kremais, tepalu. Neteisingai daro tos mamos ir močiutės, kurios išvedusios į lauką mažylį šaltuoju metų periodu taip apmuturiuoja, kad tik matyti jo akys. Po visais šalikai, apykaklėmis neįmanoma matyti mažylio veiduko, o tai jau negerai.

Psichologinis ligos aspektas ir pagalba

Harvardo medicinos mokyklos mokslininkai nustatė, kad rožinė sukelia daugiau ir stipresnių neigiamų emocijų, nei manyta anksčiau. Taip pat ir ryškesnius fizinius pojūčius. Pyktis, susijaudinimas, stresas, gėda ar baimė priverčia rožine sergančio žmogaus skruostus, nosį, kaktą skaisčiai nurausti. Žmogus galvoja apie savo išvaizdą, jaučiasi nepatogiai, tampa pažeidžiamas. Nervinė įtampa stiprėja, raudonis ryškėja. Atsiduriama užburtame rate. O kur dar jaučiamas nemalonus karščio, dilgčiojimo, niežulio pojūtis.

Nors rožinės simptomai labai didelio skausmo ar fizinio diskomforto kasdieniniame gyvenime dažniausiai nesukelia, yra kita ligos pusė - psichologinė. Ši pusė kartais būna daug sudėtingesnė ir sunkiau pagydoma, nei plika akimi matomi raudoni plotai. Išoriniams Rosacea simptomams įveikti ar lengvinti turime didelį kosmetikos parduotuvėse ar vaistinėse esančių priemonių pasirinkimą. Tačiau pastaruoju metu psichologai suka galvą, kaip efektyviau palengvinti socialinį ir psichologinį diskomfortą, kurį jaučia rožine sergantys žmonės.

Patariama apsilankyti pas psichoterapeutą, aptarti galimas terapines kryptis. Ypač aktuali grupinė terapija, kuomet žmogus atsiduria socialinėje terpėje ir po truputį stiprina pasitikėjimą savimi, susigrąžina turėtus socialinius įgūdžius. Siekiantiems pagelbėti sau savarankiškai specialistai pataria rašyti dienoraštį. Jame sudėti pastebėjimus, kokiose situacijose, kokiomis aplinkybėmis žmogus raudonuoja. Kokie jausmai ir baimės aplanko, ko galima išvengti, o su kuo paprasčiau susidoroti. Pravartu pabandyti prisiminti visas situacijas, kai liga neleido ko nors pasiekti ar privertė pasielgti kitaip, nei norėtųsi. Ieškoti sprendimų ir išeičių. Skirti laiko savianalizei, kas be galo svarbu.

Be to, neužmiršti lankytis pas dermatologą. Daugelio simptominių gydomųjų priemonių efektyvumas įrodytas moksliškai, tad naudojant jas nuolat ir pastebint teigiamus rezultatus, pasitikėjimas savimi irgi po truputį grįš.

Galiausiai suvokti, jog daug kas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. Nereikia bijoti savo ligos ar jos gėdytis. Taip aplinkiniams nesudarysite savimi nepasitikinčio ir kompleksuojančio žmogaus įspūdžio ir net nustebsite, kad ilgainiui mažai kas kreips dėmesį į jūsų rausvus skruostus.

tags: #raudoni #zandai #kudikiui

• viskas apie „Eglutės“ darželį Kretingoje
• 94-metės Angelės istorija
• kaip išsirinkti šokių batelius vaikui
• kaip išsirinkti vaikišką elektromobilį
• Pasitikėjimas kelionių organizavime ir vaikų savivertė