Kaip elgtis, kai vaikas neklauso: patarimai tėvams
Suprantame jūsų susirūpinimą ir apimantį bejėgiškumo jausmą auklėjant sūnelį. Jūsų vaikui, kaip teigiate, diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, taip pat buvo kilę įtarimų dėl autizmo diagnozės, kuri atmesta. Neretai auklėdami aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turinčius vaikus, tikrai sąmoningai to nenorėdami tėvai nueina trim skirtingai nepalankiais pozityviai bendrauti ir puoselėti gerą ryšį keliais. Vadinasi, svarbu stebint savo vaiką, įsigilinant į jo individualias savybes paieškoti būdų susitarti dėl būtiniausių dalykų ir nuosekliai laikytis susitarimų. Tokiems vaikučiams itin reikalinga rutina, aiškios taisyklės, pagalba sutelkiant dėmesį, pagalba mokant reguliuoti savo emocijas. Tai darykite kantriai, be didelių lūkesčių, kad greitai pastebėsite rezultatą, pasidžiaukite mažiausiais laimėjimais.
Konkrečių metodų nenurodysime, nes juos reikėtų individualiai parinkti būtent jūsų vaikučiui, pagal jo ypatumus ir galimybes, labai detaliai pasigilinant į tai, ką jau bandėte, kas galėtų suveikti geriau. Bet pats reikšmingiausias dalykas - žiūrėti į savo vaiką su besąlygiška meile kaip į unikalų žmogų, kuriam reikia padėti užaugti, įveikti sutrikimo keliamus iššūkius, kad jis nepaisant sunkumų augintų pasitikėjimą savimi ir mokytųsi pats sau padėti.
Kodėl vaikai neklauso?
Neretai vaikai mums atrodo tiesiog neklaužados, nors iš tikrųjų taip nėra. Jų elgesys tėra natūrali reakcija į aplinkybes ar vystymosi iššūkius. Kada vaiką reikėtų ne barti, o žiūrėti į jo elgesį su atjauta? Štai dešimt atvejų, kai vaikas mums tiesiog atrodo blogai besielgiantis, nors iš tiesų taip nėra.
1. Vaikas negali suvaldyti savo elgesio, nes dar neišsivysčiusios jo smegenys
Jei liepėte vaikui nemėtyti daiktų, jis būtinai juos ėmė mėtyti? Tyrimai rodo, kad smegenų sritys, atsakingos už savikontrolę nesubręsta iki pat paauglystės pabaigos. Savikontrolės ugdymas yra ilgas ir lėtas procesas. Tačiau dauguma tėvų mano, kad vaikai gali suvaldyti savo elgesį anksčiau negu jie iš tiesų pajėgūs tą padaryti. Pavyzdžiui, daugiau kaip pusė mokslininkų ištirtų tėvelių mano, kad jaunesni kaip trejų metų vaikai gali atsispirti pagundai paimti tai, kas jiems yra uždrausta, nors vaikai gali įgyti šį įgūdį ne anksčiau trejų su puse. Vaikas ne visada gali suvaldyti savo impulsus, nes jo smegenys nėra visiškai išsivystę. Tai prisiminę, turėsite kantrybės su juo elgtis švelniau.
2. Per daug stimuliuojami vaiko pojūčiai
Mes vedame vaikus į darželį, pramogų parkus, prekybos centrus, giminių susiėjimus. O paskui stebimės, kad jie yra hiperaktyvūs. Knygos „Paprasta tėvystė“ autorius Kim John Payne tvirtina, kad vaikai patiria stresą, kai aplink juos yra tiek veiklos, tiek pasirinkimų ir tiek žaislų. Kai duodame daugiau laiko vaikams pabūti ramumoje, žaisti vienumoje ar ilsėtis, jų elgesys dažnai pagerėja.
3. Būtinybė patenkinti poreikius
Ar kada nors buvote piktas dėl to, kad nespėjote pavalgyti? Ar teko jausti nekantrumą, nes tąnakt neišsimiegojote? Mažus vaikus toks poreikių nepatenkinimas veikia dešimt kartų stipriau. Jie gali kamuotis, nes yra pavargę, alkani, ištroškę, perdozavę cukraus… Vaikų gebėjimas valdyti emocijas gerokai sumažėja jiems pavargus. Tėvai dažnai pastebi, kad vaikas tampa nevaldomas valandą prieš valgį arba kai jie yra neišsimiegoję. Bėda ta, kad kai kurių poreikių tėvai nesupranta ir vaikai neturi būdo jiems išreikšti. Gal užtektų mažo užkandžio, vandens ar šiek tiek pasnausti?
4. Jausmų išreiškimo svarba
Mes, suaugę, dažnai esame išmokę savo emocijas užspausti savyje ar nukreipti dėmesio kitur. Tačiau vaikai to dar negali padaryti. Ankstyvos vaikystės edukatorė Janet Lansbury moko, ką daryti, jei vaikas klykia ar rauda. „Leiskite jausmams tiesiog būti“ - toks jos pasiūlymas tėvams. Ir jokiu būdu už stiprias emocijas vaikų nedera bausti.
5. Reikia daug judesio, kad vaikai galėtų vystytis
„Sėdėk ramiai“, „Nustok bėgioti aplink stalą“, „Nešokinėk ant sofos“ … Ką, jūsų manymu, turėtų daryti vaikai, girdėdami tokias pastabas? Judėjimo jiems reikia taip, kaip oro. Kitaip jų kūnas negalės vystytis. Būti lauke, važinėti dviračiu ir paspirtuku, šliaužioti, suptis, šokinėti ar vaikytis kitus jiems yra būtina. Užuot vadinę tokį vaiko elgesį blogu, geriau organizuokime išvyką į žaidimų aikštelę ar lenktynes po rajoną.
6. Nepriklausomybės siekimas
Vaikas pasirenka šortus, o mama aiškina, kad per šalta ir jam mauna kelnes. Tačiau vaikams sveika priimti savo sprendimus. Netgi jei jums neramu, jei jis nori valgyti dar žalius pomidorus, nusikirpti pats savo plaukus ar pasistatyti tvirtovę iš aštuonių ką tik išskalbtų paklodžių, leiskite eksperimentuoti. Mažylis daro būtent tai, ką jame užkodavo Gamta - jis siekia įgyvendinti savo planus, priimti savo sprendimus ir tapti laisvu žmogumi.
7. Vaiko stiprybė neatsiejamos nuo silpnybių
Visi turime savo stipriąją pusę, kuri yra neatsiejama nuo silpnosios. Gal esame labai susitelkę, tačiau nelankstūs. Gal gyvename vedami intuicijos ir esame labai jautrūs, tačiau kaip kempinė sugeriame kitų emocijas. Tas pats ir vaikams. Jei džiaugiamės, kad vaikas atsargus, kodėl stebimės, jog jis nenori išmėginti naujų veiklų? Jei žavimės jo gebėjimu gyventi šią akimirką, kodėl erzina jo negebėjimas pasirūpinti tvarka? Atpažinti, kad nepageidaujamas elgesys yra išvirkščia vaiko stiprybės pusė gali jums padėti ramiau reaguoti į jo elgesį.
8. Duokite pakankamai laiko žaidimui
Jūsų vaikas išsiterliojo veidą jogurtu? Valotės dantis, o dukra tampo už skvernų, nes nori, kad ją gaudytumėte? Kai jūs jau einate pro duris, sūnus užsideda tėčio batus? John Gottman apie vaikų norą žaisti kalba rimtai. Vaikams patinka kvailioti. Jie jaučia didžiulį malonumą juoktis iš to, kas jiems atrodo nauja ir netikėta. Žaidimas dažnai užtrunka ilgiau negu tėvai norėtų, o tai tėvams gali atrodyti kaip pasipriešinimas ir neklausymas. Tačiau taip nėra. Jeigu tėvai skiria pakankamai laiko, kad vaikai galėtų tiesiog žaisti, vaikai rečiau trukdo jiems tuo metu, kai žaisti tikrai nėra galimybių.
9. Tėvų nuotaikos persiduoda vaikui
Džiaugsmas ir liūdesys, pyktis ir baimė veikia ir aplinkinius. Vaikai yra ypatingai jautrūs tėvų nuotaikoms. Kai mes jaučiame įtampą ar esame nuliūdę, vaikai ima jausti tą patį. O kai mes ramus ir įsižeminę, tuo persiima ir vaikai.
10. „Blogas elgesys“ kaip atsakas į tėvų nenuoseklumą
Vieną sykį jūs perkate vaikui saldainius, o kitąsyk jau sakote: „Nepirksiu, nes nevalgysi pietų”. Vieną vakarą skaitote vaikui penkias pasakas, o kitąsyk sakote, kad turite laiko perskaityti tik vieną ir jis maldauja daugiau. Klausiate vaiko, ko jis norėtų pietums, o paskui aiškinate, kad yra tik lazanija ir nieko kito jis negali valgyti. Nenuostabu, kad vaikas protestuoja. Jei tėvų ribos nuolat keičiasi, tada vaiką ištinka frustracija. Riksmas, klyksmas, ašaros - ko gi kito galima tikėtis? Todėl būkit šimtu procentų nuoseklus, brėždamas ribas ir laikydamasis dienotvarkės.
Kaip padėti vaikui, kai jis neklauso?
Auginant mažuosius dažnai iškyla klausimas: ką daryti, kai neklauso vaikai? Kaip nukreipti jų elgesį tinkama linkme, kad ugdytume gerasias jų charakterio savybes? Iš tiesų viskas yra kur kas paprasčiau, negu jums gali atrodyti. Tereikia į visas provokuojančias situacijas reaguoti ramiai, išlikti mylinčiais, nuoširdžiais ir vadovautis trimis pateiktais principais.
1. Būkite jiems pavyzdys
Vaikai yra be galo imlūs vaizdinei informacijai, todėl vien žodiniais nurodymais suformuoti vaiko elgesio kryptingumo nepavyks. Vaizdinės informacijos reikšmę vaiko gyvenime galime nesunkiai pastebėti atkreipdami dėmesį į jų kasdieninę veiklą, gestus, mimikas. Jie - tarsi veidrodis visada šalia esantiems suaugusiems. Šis „veidrodis” nuolat mus skatina pasitempti ir būti pozityviu pavyzdžiu savo mažiesiems. Vaikui yra be galo sunku priimti ir vykdyti jūsų žodinius nurodymus, jeigu to, ko prašote, jis nėra matęs darant jus pačius. Jūs turite būti autoritetingi pavyzdžiai besiformuojančiai asmenybei - atminkite tai. Kai ko nors tikitės iš vaiko, rimtai paanalizuokite: „Ar aš pats tai darau?” Jūsų pavyzdys turi būti natūralus ir nesuvaidintas (vaikai puikiai jaučia nuoširdumą ir greitai perpranta elgesio natūralumą). Pavyzdžiui, jeigu vaikas įpratęs matyti mamą, kuri pakiliai nusiteikusi tvarkosi namuose, vos pradėjęs vaikščioti mažylis taip pat ima šluostes, šluotą ir mėgina atkartoti matytą elgesį. Tačiau čia yra vienas svarbus niuansas: jeigu tokį vaiko elgesį stabdysite ar kritikuosite, manydami, kad jis dar per mažas tinkamai atlikti tokią užduotį, galite užgesinti jo entuziazmą šiai veiklai visam likusiam gyvenimui. Todėl turime pozityviai reaguoti ir leisti vaikui bent pamėginti užsiimti skatintina veikla.
2. Nukreipkite vaiko elgesį tinkama linkme nesureikšmindami neigiamo elgesio ir skatindami teigiamą
Ką daryti, kai vaikas piktybiškai provokuoja konfliktines situacijas? Jeigu šios situacijos dažnai pasikartoja, reiškia, kad per mažai laiko skiriate nuoširdžiam ir paprastam bendravimui su savo vaiku. Dėl vidinio meilės ir bendravimo alkio mažasis mėgina išsikovoti tėvų dėmesį visais įmanomais būdais. Sakoma, kad tam vaikui, kurio elgesys yra negatyviausias, meilės reikia labiau už visus kitus. Kartais tėvai būna tokie užsiėmę savo reikalais, kad į mažojo elgesį sureaguoja tik tada, kai jis iškrečia kokią nors šunybę. Vaikas tokias situacijas kartoja vėl ir vėl, kad tik gautų tėvų dėmesio. Kaip teisingai elgtis tokiose situacijose? Visada stenkitės nukreipti vaiką tinkama linkme. Kaip tai įgyvendinti? Kiek įmanoma mažiau reaguokite į neigiamas, konfliktines situacijas (neleiskite sau skirti vaikui dėmesį negatyviu būdu), išlikite jose ramūs ir mylintys. Jeigu reikia, nutraukite arba sustabdykite destruktyvią mažojo veiklą. Pasodinkite jį ramioje aplinkoje ir paprašykite nusiraminti bei pagalvoti apie savo elgesį, pasakykite, kad tada, kai jis bus pasirengęs, jūs pasikalbėsite apie tai, kas nutiko. (Nemanykite, kad jeigu jūsų vaikui dar tik dveji metukai, jis yra per mažas argumentuotai išsakyti savo poziciją. Labai svarbu mokyti vaiką išsikalbėti tokiose situacijose nuo pat mažens. Net jeigu mažojo žodynas dar labai ribotas, leiskite bei skatinkite jį išsakyti savo emocijas ir jų priežastis.) Duokite mažajam pakankamai laiko. Kalbėkite tik išklausę vaiko poziciją, būtinai išlikite empatiški. Nors labai svarbu iki galo išsiaiškinti visą situaciją, pasistenkite kuo mažiau akcentuoti vaiko neigiamą veiklą ir susitelkite į teigiamą.
Ar kada bandėte suskaičiuoti, kiek kartų per dieną sudrausminate savo vaiką ir kiek kartų pagiriate arba paskatinate? Statistika šiuo klausimu išties liūdna. Tačiau koncentruokimės ne į statistiką, o į jūsų artimą ir brangų mažąjį, kuris trokšta tėvų meilės. Stenkitės, kad kiekvieną dieną pagrįstų pagyrimų ir paskatinimų vaikas gautų ne mažiau negu pastabų. Šis principas skatins jūsų vaiko teigiamą elgesį ir padės suvokti tikrąją savivertę.
3. Kalbėkitės su savo vaiku
Visada atraskite laiko pasikalbėti su vaiku apie jo elgesį. Jeigu pastebėjote destruktyvų savo mažojo elgesį - nedelskite. Kuo labiau atidėliosite savo veiksmus, tuo sunkiau bus koreguoti vaiko elgesį tokiose situacijose. Įvykus konfliktinei situacijai paklauskite, kodėl jis taip pasielgė, leiskite jam pagalvoti. Prieš išsakydami savo poziciją ramiai išklausykite mažąjį. Kalbėdamiesi su vaiku užmegzkite akių kontaktą (jei vaikas ignoruoja jūsų žvilgsnį, ramiu balsu paprašykite pažvelgti jums į akis), išlikite jo akių lygyje. Pamėginkite į situaciją pažvelgti mažojo akimis. Aiškiai, vaikui suprantamais žodžiais, išdėstykite savo poziciją. Galite aptarti, kaip būtų galima pasielgti tokioje situacijoje ir kokios būtų pasekmės (teigiami pavyzdžiai). Vaikui tokių pokalbių metu labai svarbus jūsų nuoširdus noras suprasti jo elgesio priežastis bei gebėjimas priimti jį tokį, koks yra. Užbaigdami tokius pokalbius būtinai pasakykite savo mažajam, už ką jį mylite, akcentuodami jo teigiamą veiklą.
Kartu su vaiku „augame” ir tobulėjame ir mes patys, todėl priimkime kiekvieną dieną kaip dovaną, kupiną tobulų pamokų, reikalingų mūsų ir artimųjų progresui. Išmokime iš savo mažųjų būti čia ir dabar (juk to, kas buvo vakar, nebepakeisime, o kas bus rytoj, nei vienas nežinome) - kiekviena akimirka unikali ir visos situacijos reikalauja ypatingo dėmesio ir atidumo.
Kada verta kreiptis pagalbos?
Atskirais atvejais, itin aršus, dažnai pasitaikantis ir agresyvus užsispyrimas (nepaklusnumas) gali būti elgesio sutrikimo ženklas. Jei be nuolatinio priešgyniavimo pastebite ir kitų elgesio sutrikimo požymių, pavyzdžiui, agresiją, negebėjimą sutelkti dėmesio, hiperaktyvumą, reikėtų būtinai pasitarti su vaiko raidos specialistu ar psichologu.
Jeigu santykiuose su vaikais tvyro įtampa, kilo kokia nors problema, kai nebežinome, kaip išeiti iš tos situacijos? Jei abejojame, ar elgiamės teisingai? Tokiu atveju galima skambinti į „Tėvų liniją“ ir gauti mums, tėvams, reikalingos pagalbos iš kvalifikuotų specialistų.
Kas ta „Tėvų linija“?
„Tėvų linija“ savo veiklą pradėjo 2017 metais, ją įgyvendino „Paramos vaikams centras“. Linijos tikslas - vaikus auginantiems tėvams suteikti trūkstamos informacijos ir rekomenduoti pozityvios tėvystės būdų. Ši linija skirta tėvams ir globėjams, auginantiems vaikus, kuriems kyla įvairių situacijų ar klausimų, kaip reikia suprasti vaikų elgesį, kaip nuraminti, susitarti, nubrėžti vaikams ribas, motyvuoti. Temų spektras labai platus. Nuo kitų pagalbos linijų ji skiriasi tuo, kad čia dirba ne savanoriai, o tik kvalifikuoti psichologai, turintys atitinkamą išsilavinimą, patirties. Skambinti galima bet kuriuo klausimu apie vaikus - elgesį, emocijas, santykius. Taip pat linija skirta ir tėvų palaikymui, nes ir tėvams būna sunkių dienų, kai jie sutrikę, kartais jaučiasi beviltiškai ir tiesiog nori su kitu suaugusiu žmogumi pasitarti.
Skambučiai būna įvairūs. Kartais kažkas vyksta čia ir dabar: vaikai susipyko ar supyko ant tėvų, trenkė durimis, neaišku, ką daryti, kaip nuraminti. Kartais tėvai sako, jog patys nežino, kaip susidoroti su konflikto išprovokuotu savo pykčiu, kai norisi išlieti emocijas, rėkti, bartis. Tada jie nutaria, jog išmintingiau lukterėti ir pasitarti su specialistais, užuot „pratrūkus“. Kartais pokalbis su „Tėvų linijos“ psichologu būna tarsi greitoji pagalba, kai aptariamas tą tik įvykęs įvykis, situacija. Į liniją galima skambinti tiek kartų, kiek norisi, kalbėti tiek laiko, kiek reikia klausimui išsiaiškinti. Laiko limito nėra. Tik negalime užtikrinti tęstinumo, nes kiekvieną kartą gali atsiliepti kitas konsultantas.
Kartais tėvams sunku nuspręsti, ką daryti, - ar užtektų vienkartinio pasitarimo su specialistu, ar reikėtų ilgesnės terapijos. Mes visada kviečiame paskambinti ir su mumis pasitarti. Jei mūsų psichologai mato, kad reikia gyvų konsultacijų, jie pataria lankyti psichoterapiją gyvai. Kartais užtenka pokalbio telefonu, jei situacija nėra sudėtinga ir reikalaujanti ilgalaikės terapijos. Kartais psichologai rekomenduoja paskaityti literatūros vienu ar kitu klausimu.
Kaip atkurti santykius su savo vaiku
Šitas laikas paaštrino įvairias situacijas, buvusias iki tol. Bet temos išlieka panašios - dažniausiai tėvai skambina dėl vaikų elgesio: neklauso, mušasi, pykstasi, nesitvarko. Būna skambučių, kai tėvai nerimauja dėl pasikeitusio vaiko elgesio. Pavyzdžiui, jis užsisklendė, nebūdingai pasikeitė elgesys, tėvai nesupranta, kuo gali padėti, jiems neramu, norisi pasitarti. Dar viena tema - mokykliniai reikalai. Jei iki pandemijos vaikas nenorėjo eiti į mokyklą, ruošti pamokų, tai pandemijos metu tų iššūkių dar labiau padaugėjo. Nuotolinio mokymosi metai paveikė vaikus labai stipriai. Vilniaus universiteto mokslininkai atliko tyrimus, koks karantino poveikis vaikams, ir nustatė, jog labai pablogėjo vaikų psichinė sveikata. Buvo daug depresyvaus fono, liūdesio, vilties praradimo.
Psichologai padeda pamatyti šeimos situaciją iš šalies. Mes diagnozių negalime nusakyti, nes tai tik pokalbis telefonu, bet galime padėti suprasti, ar tai būdinga vaiko raidai, ar toks elgesys atitinka vaiko amžių ir jo emocinę raidą. O galbūt situacija sudėtingesnė ir šeimai reikalinga kitokia pagalba. Tada suteikiame informacijos, kur tokios pagalbos galima rasti. Kartais rekomenduojame paskaityti knygą ar straipsnių internete.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
