Aidas Jurašius: kūrybinis kelias nuo Naujosios Akmenės iki „Bibliofobijos“

Aidas Jurašius (g. 1979 02 18 Naujojoje Akmenėje) - pripažintas rašytojas ir vertėjas, kurio kūryba apima poeziją, prozą ir literatūrą vaikams. Jis yra poetas, prozininkas, dramaturgas ir knygelių vaikams bei jaunimui autorius, kuris šiuo metu gyvena Klaipėdoje ir verčia knygas iš rusų bei anglų kalbų. Nuo studijų laikų publikuojantis periodikoje, A. Jurašius yra išleidęs penkias knygas, o dar viena kol kas guli „stalčiuje“. Jo tekstai pasižymi socialine angažuote ir dažnai žvelgia į šiuolaikinį pasaulį su švelnia, o kartais ir drastiška ironija, nepasitenkinantys fragmentinėmis impresijomis, o siekiantys kurti eilėraščių ciklus, kuriuos vienija ne tik lyrinio antiherojaus vardas, bet ir visa įvaizdžių bei simbolių žaismė.

Vaikystė Naujojoje Akmenėje ir kelias į literatūrą

Aidas Jurašius gimė ir augo Naujojoje Akmenėje - paprastame provincijos miestelyje su visais tradiciniais provincijos atributais. Jis baigė Naujosios Akmenės 3-iąją vidurinę mokyklą (dabar Ramučių gimnazija), o vėliau Vilniaus universitete įgijo rusų filologijos bakalauro laipsnį. Skaityti savo noru autorius pradėjo ankstokai, daugiausia rinkdamasis visokio plauko nuotykių romanus apie indėnus, piratus ir riterius. Vėliau, žinoma, perėjo prie rimtesnės literatūros: klasikos ir poezijos. Ypatingo poveikio iš šalies Aidas lyg ir nepatyrė: savo valia užsirašė į bibliotekas, ten eidavo ir rinkdavosi knygas pagal skonį. Ir tai tik į gera, nes rekomendacijos ir kažko, netgi pozityvių dalykų, brukimas kartais kelia priešišką reakciją.

Vaikystėje A. Jurašius lankė krepšinį, futbolą, lengvąją atletiką, taip pat šokius ir muzikos mokyklą, nors pastarieji užsiėmimai buvo labiau mamos iniciatyva, tad ilgai netruko. Tarp „asmeninių“ pramogų, pokalbio apie knygas kontekste, gal svarbiausias buvo „kunigo“ žaidimas. Kažkuriuo metu buvo nutarta privesti jį pirmos Komunijos, taigi vieną vasarą su močiute dažnai lankėsi bažnyčioje. Mistinė atmosfera jam patiko, tačiau didžiausią įspūdį darė su knyga pasirodydavęs kunigas. Jis lipdavo su ja į sakyklą, ten skaitydavo kažkokius miglotus žodžius, o paskui juos aiškindavo. Matyt, Aidas nutarė, kad suprantantis knygas yra „kietas“: jis žino kažką svarbaus, tai, ko nežino sėdintieji apačioje. Taigi grįžęs iš kaimo susirado pačią storiausią knygą (rodos, tai buvo rusų kalbos žodynas) ir žaidė „kunigą“: atsiversdavo bet kurioje vietoje ir kažką „protingo“ marmaliuodavo. Atrodė, kad knygose slypi kažkokios didžios paslaptys, tad netrukus ėmė jų ieškoti skaitydamas. Storos knygos iki šiol kelia jam malonų virpuliuką.

Svarbiausias su istorija apie Buratiną susijęs dalykas, Aidui Jurašiui, yra tas, kad tai buvo pirmoji knyga, kurią skaitė savo noru, niekieno neverčiamas ir neskatinamas. Vaikystėje jis buvo pakvaišęs nuo K. May’aus romano „Vinetu“. Ši knyga taip patiko, kad pirmą kartą gyvenime atkreipė dėmesį į vertėjo pavardę. Būtent „Vinetu“ kadaise paskatino Aidą kaupti knygas, straipsnius, nuotraukas ir visa kita, kas susiję su prerijų indėnais, o galiausiai ir jo pirmoji poezijos knyga neatsiejama ir turbūt sunkiai perskaitoma be šių kontekstų.

Debiutas ir apdovanojimai: Pirmosios knygos konkursas ir kitos pergalės

Aidas Jurašius debiutavo kaip poetas. Jis yra laimėjęs Pirmosios knygos konkursą, tą žymųjį Rašytojų sąjungos leidyklos konkursą, trumpai vadinamą PK. Jo dėka 2011 metais pasirodė poezijos knyga „Luiso Alberto Salvatjero gyvenimas“. PK autorius vadina savaime besiperšančiu pasirinkimu kiekvienam jaunam autoriui, kuris nutaria pabandyti išleisti knygą. Visi kiti konkursai buvo beveik atsitiktinis dalykas, nes po PK jį buvo apnikusi apatija, tarsi nebeturėjo motyvacijos rašyti, tik pasižymėdavo vieną kitą kilusią idėją, bet jas įgyvendinti rankos nekilo. Nors knygos išleidimas yra sudėtingesnis ir brangesnis dalykas, Aidas nežino, kaip būtų sekęsi be konkursų. Jų privalumas tas, kad jie (bent jau teoriškai) organizuojami sportiniu principu: yra taisyklės, komisija, organizatorių įsipareigojimai. Laimėjai - tave išleido, ir niekam nesi skolingas.

Sukosi mintis ir apie pasakų knygą, kol galiausiai kažkur pamatė skelbimą apie antrąjį Nacionalinį vaikų literatūros konkursą. Taip, vaikų literatūros gerbėjų džiaugsmui, tapo antrojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2015) pirmuoju laureatu su knyga „Akmenėlių pasakos“. Ši knyga buvo pripažinta geriausia metų knyga vaikams ir pelnė labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ I premiją, o taip pat Aldonos Liobytės premiją (IBBY apdovanojimą už sėkmingą debiutą). Į vaikų literatūrą jis pasuko gana atsitiktinai ir niekada nesiekė joje kažkaip ypatingai angažuotis, tiesiog „Akmenukų pasakos“ sukėlė šokią tokią inertišką bangelę, kuri nunešė galbūt kiek toliau, nei ketino ar norėjo. A. Jurašius taip pat yra pelnęs I vietą radijo pjesių konkurse („Sugrįžimas į savaną“, 2014) ir yra „Literatūros ir meno“ savaitraščio prozos konkurso laureatas (už apsakymą „Žmogus prie durų“, 2014). Vėlesniais metais jo kūryba taip pat buvo įvertinta.

Kūrybinė įvairovė: nuo poezijos iki vaikų literatūros ir prozos

Aido Jurašiaus kūryba publikuota „Literatūroje ir mene“, „Dienovidyje", „7 meno dienose“, 2007 metų almanache „Poezijos pavasaris“. Jo tekstai socialiai angažuoti, į šiuolaikinį pasaulį juose žvelgiama su švelnia, o kartais ir drastiška ironija. Autorius nepasitenkina fragmentinėmis impresijomis, jis bando kurti eilėraščių ciklus, kuriuos vienija ne tik lyrinio antiherojaus vardas, bet ir visa įvaizdžių bei simbolių žaismė. Šiuo požiūriu A. Jurašiaus poezija šiek tiek primena G.

Poezija ir proza suaugusiems

2011 metais išleista jo eilėraščių knyga „Luiso Alberto Salvatjeros gyvenimo aprašymas“. Vėliau pasirodė ir ilgai brandintas, konceptualus pirmasis apsakymų rinkinys „Bibliofobija“, kurį leidykla VAGA įvardija kaip savotišką novelių romaną. Šis kūrinys pasakoja apie bandymą gyvenimą perkelti į literatūrą, o paskui literatūrą į gyvenimą ir kur visa tai gali nuvesti. Pagrindinė „Bibliofobijos“ tema užkoduota jau pačiame pavadinime: visų tekstų jungiamoji grandis - personažų santykis su knygomis. Jie įtiki, kad knyginė realybė yra tikresnė už tikrąją, paskui visu tuo nusivilia ir metasi nuo idealizmo prie kūniškumo, bėga nuo nuobodžios realybės įsivaizduodami savo gyvenimą kaip literatūrinį tekstą, o save ir aplinkinius - kaip jo veikėjus. Kūrinio koncepcija kilo iš beveik šventvagiško klausimo - ar knygos tikrai išimtinai neša gėrį?

„Bibliofobijos“ apsakymų stilius gana varijuoja: yra lyriškų tekstų, yra ironiškų ir ciniškų, kai kurie parašyti ilgais ir ritmiškais sakiniais, kai kurie kaip tik lakoniškai. Rašant paskutinius du apsakymus teko gerai pasukti galvą, nes norėjosi, kad būtų kuo daugiau stilistinės ar struktūrinės įvairovės. Todėl vienas iš jų parašytas daugiskaitos trečiu asmeniu, o kitame istorija papasakota atbuline tvarka, t. y. nuo pabaigos. Rašytojas Vidas Morkūnas „Bibliofobiją“ apibūdino kaip kūrinį, kuriame „meilė keista, veikėjai keisti, jų paskatos keistos. Bet taip tik atrodo. Tos keistenybės - apgaulinga plutelė, pridengianti gilias poteksčių sroves. Iš tikrųjų viskas čia tikra, tokie ir esame, taip ir mylime, taip ir bendraujame.“ „Bibliofobiją“ sudaro dešimt apsakymų, su kiekvienu tekstu sieja kažkoks asmeninis santykis, išgyventi potyriai ir istorijos. Iš savo knygų autorius turbūt išskirtų „Pypą ir jo nutikimus“ - paprasčiausiai todėl, kad iš esmės nieko tenai nekeistų. Supranta, kad „Salvatjeroje“ apie 10 procentų eilėraščių dabar arba stipriai taisytų, arba apskritai mestų lauk. Iš esmės patenkintas yra ir „Naktimi su raktininku“, o štai „Bibliofobija“ tiesiog per šviežias reikalas, tad tikrasis santykis su ja paaiškės turbūt po kelių metų.

Vaikų literatūra: naujas požiūris į pasakas

Nors vaikystėje pasakų Aidas Jurašius beveik neskaitė, ypač lietuvių liaudies, kurios jam atrodė bauginančios, vienintelė pasakų knyga, kuri tuo metu padarė įspūdį, buvo Vilhelmo Hauffo „Šaltoji širdis“. Jo paties pažintis su pasakų tradicija gana ribota, tačiau „Akmenėlių pasakos“ gimė iš unikalaus kūrybinio proceso. Rašymo procesas vyko taip: autorius atrinko krūvą įdomesnių akmenėlių, paskui juos tyrinėjo ir bandė suvokti, kokias asociacijas jie kelia jo vaizduotei. Dėl to knyga šiek tiek chaotiška teminiu ar nuotaikos požiūriu, tačiau jis nebandė to šlifuoti, nes jungiamoji grandis yra akmenukai. Knygoje sakoma, kad šias istorijas jam pasekė patys akmenukai, ir dalis tiesos tame yra, net jei „normaliame“ pasaulyje tai skamba šiek tiek šizofreniškai. Tam tikru požiūriu ši knygutė - kvietimas žaidimui ir bendraautorystei, siekiant, kad skaitant „Akmenukų pasakas“ apimtų mintis, jog ir pats gali parašyti ką nors tokio.

A. Jurašius prisipažįsta, kad sužinojęs, jog tapo Aldonos Liobytės premijos laureatu, pasiėmė iš bibliotekos jos pasakų knygą ir atnaujino pažintį su šia rašytoja. Pasakos pasirodė gražios ir poetiškos, parašytos labai vaizdinga kalba (gerokai vaizdingesne nei jo). Kūryboje jis nenori tapatintis su tradiciniu autoriaus, kaip visažinio nuo kalno pamokslą rėžiančio išminčiaus, vaidmeniu. Jo knyga „Naktis su raktininku“ yra savotiška meilės raidos studija, įvilkta į „vaikiško“ pasakos žanro marškinius. Autorius teigia, kad „cukriniai avinėliai“ nėra blogas dalykas, tiesiog po pastarųjų knygų vaikams jam teko girdėti nemažai abejonių dėl to, kokio amžiaus vaikams jos iš tiesų skirtos. Jis pabrėžia, kad tiek „Pypas“, tiek „Naktis su raktininku“, tiek naujoji knyga apie keikūną ir pagyrūną nėra bandymas prieštarauti „cukrinių avinėlių“ idealams, tai tiesiog bandymas rasti bendrą kalbą su dabartiniais vaikais. Jo nuomone, jie kitokie, todėl ir kalbėti su jais reikia kitaip nei su „cukrinių avinėlių“ laikų šešiamečiais.

Vertėjo amatas: tarp kultūrų ir žanrų

Aidas Jurašius yra ir aktyvus vertėjas. Jam vertimai dabar yra tiesiog darbas, kurio jis nelinkęs apgaubti romantiška aura ar mistifikuoti save iki tarpininko tarp kalbų ir kultūrų. Jis įsivaizduoja save kaip amatininką, pavyzdžiui, stalių: užsakė stalą - gamina stalą, užsakė kėdę - daro kėdę. Vis dėlto, kai verčia ką nors labai sau artimo, išgyvena kūrybinį įkvėpimą ir tampa tarsi bendraautoriumi - kažką tokio patyrė versdamas neseniai išėjusius rusų klasiko Leonido Andrejevo kūrinius „Šėtono dienoraštis“ ir „Judas Iskarijotas“. Jei galėtų rinktis, kokio svetimo kūrinio autoriumi norėtų būti, rinktųsi „Judą“. Kalbant apie vertimus, jis jau senokai pametė skaičių, tačiau mano, kad jų turėtų būti virš trisdešimt, ir kai kurie vertimai toli gražu nėra „knygelės“. Jis verčia prozos ir dramos kūrinius Alma Littera, Tyto alba, Luceo ir kitoms leidykloms, taip pat literatūrinei periodinei spaudai.

Vertėjo darbas, pasak Aido, duoda naudos rašytojui - praplečia žodyną, šiaip moko valdyti kalbą. Jam gal svarbiausia, kad knygų vertimai priverčia tapti vienos ar kitos srities... gal ne specialistu, bet šiokiu tokiu žinovu. Pavyzdžiui, neseniai išvertė dvi istorinio pobūdžio knygas - apie Šumero ir Senovės Egipto kultūras. Žinoma, šumerologu ar egiptologu nuo to netapo, bet sužinojo daug įdomių dalykų. Tarp jo verstų autorių ir kūrinių galima rasti Jelena Tregubova („Kremliaus digerio pasakėlės“), Valerij Paniuškin („Michailas Chodorkovskis: tylos kalinys“), Bill Newman („Skrajokit su ereliais“), Robin Sharma („Kelias į didingumą“), Michail Forčun („Sapnų valdovai“), Chip ir Dan Heath („Sukurta užkibti“), Malcolm Gladwell („Išskirtys“), Matthew Fraser ir Soumitra Dutta („Mano virtualieji aš: kaip socialiniai tinklai keičia gyvenimą, darbą, pasaulį“), Cecil Scott Forester („Mičmanas Hornbloueris“), Patrick Rothfuss („Vėjo vardas“, „Išminčiaus baimė“), Daniele Trussoni („Angelologija“), Simon Sebag Montefiore (sudarytojas) („Kalbos, pakeitusios pasaulį“), Leonid Andrejev („Guliverio mirtis“), Jevgenij Švarc („Šešėlis“).

Literatūrinis pasaulis ir kūrybinė filosofija

Aidas Jurašius teigia, kad kūryba jam yra tik šalutinė veikla, o tai savotiškai atriša rankas ir atmeta būtinybę deklaruoti savo svarbą. Nors vadindamas kūrybą hobiu turėjo omenyje tai, kad iš jos negyvena ir rašo retokai, laisvalaikiu, tai nereiškia, kad negali rašyti profesionaliai. Rašymas kaip kasdienis darbas jam kelia šiokių tokių abejonių, nes tikrai gerų, užrašymo vertų idėjų nekyla taip dažnai, kad galėtų rašyti po 8 valandas 5 dienas per savaitę. Tad hobis ar ne hobis - ne taip jau svarbu, svarbiausia parašyti, kad ir mažiau, bet išties ką nors įdomaus ar vertingo. Visi jo tekstai tematiškai ir visaip kitaip gerokai persipynę, tad net ir norėdamas sunkiai juos suskirstytų į lentynėles pagal svarbą ar kitą kriterijų - svarbiausia, kad pats kūrinys būtų geras. Nors esama nuomonių, kad poezija yra literatūros viršūnė, o knygos vaikams - kažkas panašaus į neįgalų rimtosios didžiosios poezijos pusbrolį, Aidas Jurašius apskritai jaučia alergiją hierarchijoms. Autorius teigia, kad jo kūryboje daug dėmesio skiriama lyrinių subjektų vidiniam pasauliui, jų išgyvenimų painiavai, neretai trinant ribas tarp stereotipinių gėrio ir blogio sampratų. Jis bando savo tekstus visada maksimaliai apvalyti nuo „balasto“ ar šiaip nieko pagrindinei idėjai nepriduodančių „šiukšlių“. Jo manymu, atskleisti žmogaus vidinius išgyvenimus turbūt ir yra literatūros misija.

Klausiamas, kam sunkiau įtikti rašant - vaikams ar suaugusiems, Aidas teigia, kad pirmiausia turi įtikti pačiam sau, o paskui jau galvoti apie auditoriją, bet taip pat ne per įtikimo prizmę. Sunkiau sudominti, be abejo, suaugusius. Jie jau daug matę, daug skaitę, daug girdėję, tad sunku juos nustebinti. Patraukti vaikų dėmesį lengviau, nes jie dar nėra atbukę nuo informacijos srauto, kita vertus, sunkiau jį ir išlaikyti. Tam tikru požiūriu vaikai yra žiauri auditorija: jie tikrai nejaus pareigos skaityti kelis šimtus puslapių, jei ten nebus nuoseklios istorijos ar šiaip ko nors intriguojančio. Bet tas jų žiaurumas išmoko autorių kažkiek atsižvelgti į auditoriją. Būtent to - pagalvojimo apie savo potencialų skaitytoją - pasigenda dabartinėje „rimtojoje“ literatūroje, ypač poezijoje, kur kartais atrodo, kad dauguma tų tekstų rašyti sau ar savo draugų būreliui.

Grįžtamasis ryšys, autoriaus nuomone, svarbus visiems, kurie publikuojasi, nes jeigu jau ne rašai į stalčių, o eini su savo tekstais į viešumą, vadinasi, nori ir skaitytojų, ir jų reakcijos ar dėmesio. Pastaraisiais metais A. Jurašius skaito retokai, daugiausia poeziją. Jis cituoja vieną savo „Bibliofobijos“ personažą, teigiantį, kad ant knygų turėtų būti įspėjantis užrašas: „Prieš skaitydami įsitikinkite, kad negalite gyventi patys.“ Šiuo metu jam gyventi turbūt yra įdomiau nei skaityti apie kitų gyvenimus.

Ateities planai ir kūrybos horizontai

Kuo norėtų būti šiuo metu, Aidas Jurašius sako, kad turbūt tuo, kuo yra. Jis verčia knygą apie operos istoriją, taigi yra vertėjas, rašo keletą pjesių, taigi yra dramaturgas. Vasarą žada rašyti apsakymų rinkinį suaugusiesiems ir knygutę vaikams. Kalbant apie tolimesnę ateitį, norėtų išbandyti jėgas poezijos vertimuose ir stambesniuose prozos žanruose. Taip pat būtų įdomu rašyti kino scenarijų. Pastaruoju metu vis labiau domina literatūros galimybės sąveikauti su vizualiaisiais menais, pavyzdžiui, fotografija.

tags: #kur #gime #aidas #jurasius

• Sveikas maistas vaikams
• Nėščiųjų eterinių aliejų vadovas
• išsamus nėštumo nutraukimo metodų aprašymas
• sužinokite daugiau apie Gintaro Neniškio gyvenimo kelią
• Užduotys vaikų darželyje