Vaikų neurozės: simptomai, priežastys ir gydymas ikimokykliniame amžiuje

Neurozė - ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų liga. Beje, pasitaikanti gana dažnai. Kartais žmonės klaidingai vertina vaiko elgesį, manydami, kad tai paprasčiausia tinginystė ir nedrausmingumas, o iš tiesų - tai rimtas sutrikimas. Vaiko nervų sistema yra labai jautri įvairiems išoriniams dirgikliams, pavyzdžiui, barniams šeimoje. Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos sunkumų priežastys dažniausiai yra daugialypės. Joms įtakos gali turėti biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Nerimas yra dažnas reiškinys ne tik tarp autistiškų, bet ir tarp daugelio vaikų, susiduriančių su emociniais, sensoriniais ar socialiniais iššūkiais.

Paulina Kuraitienė, specialistė, paaiškina, kad nerimas - tai mūsų kūno signalas, jog esamoje ar būsimoje situacijoje galime pritrūkti vidinių resursų jaustis saugiems. „Jį lemia daugialypės priežastys - nuo biologinių, tokių kaip genetika ar organizmo uždegimai, iki psichosocialinių, traumų, nenuspėjamos aplinkos ar emocinių išgyvenimų. Dažnai šios priežastys susipina - miego trūkumas, sensorinis jautrumas ar mikroelementų stygius gali įjungti užburtą nerimo ciklą, kuriame stiprėja įtarumas, dėmesio stoka, sutrinka miegas ir net virškinimas. Tada kūnas tampa hiperreaktyvus, o pasaulis - nuolatinis iššūkis.“ Neurozė, taip pat žinoma kaip psichoneurozė, yra psichinė liga, sukelianti paciento kančias ir funkcinius sutrikimus.

Vaikų neurozės simptomai: kaip atpažinti pagalbos šauksmą?

Susirgęs neuroze, vaikas tampa labai jautrus, bailus, greičiau nuvargsta, negali ramiai išsimiegoti, nes naktimis jį kankina baimės priepuoliai. Pasitaiko ir kitų sutrikimų, pavyzdžiui, šlapimo nelaikymas. Nerimas, depresija arba kiti nelaimės ar kančios jausmai, kurie yra neproporcingi žmogaus gyvenimo aplinkybėms, yra keli dažni neurozių simptomai. Neurozė sukelia ne tik psichologinius, bet ir fizinius pokyčius: veido raumenys ima trūkčioti, vaikas gali pradėti mikčioti ir keistai elgtis: čiulpti pirštą, kramtyti nagus ir t.t., tokiu būdu išreikšdamas savo nervingumą.

Vaikų neurozė gali pasireikšti ir išsiblaškymu, nesugebėjimu susikaupti ir įsiminti informaciją, verksmingumu, užsispyrimu, aikštingumu ir kitais simptomais. Gali skaudėti galvą, prasidėti viduriavimas, prakaitavimas. Kartais pasireiškia naktinis vaikščiojimas, per miegus šūkaujama ar verkiama. Įkyriųjų būsenų (obsesinė) neurozė pasireiškia įkyriais nepagrįstais jausmais, mintimis, judesiais ar veiksmais, kurių absurdiškumą pats ligonis supranta, bet negali jų atsikratyti. Isterinė neurozė (isterija) gali reikštis įvairiais psichiniais ir fiziniais negalavimais, priepuoliais, kurių priežastis - nesąmoningas troškimas atkreipti į save aplinkinių dėmesį. Vaikų neurozė, be šių požymių, dar gali reikštis ir mikčiojimu, nevalingu raumenų trūkčiojimu (tiku), šlapimo, išmatų nelaikymu.

Nerimo sutrikimų atpažinimas

Vaiko nerimas gali pasireikšti įvairiomis formomis - nuo užsisklendimo ar atsisakymo bendrauti iki intensyvių emocinių reakcijų, fizinių simptomų ar net staigaus agresyvumo. Kaip atpažinti šias reakcijas ne kaip „netinkamą elgesį“, o kaip pagalbos šauksmą? Paulina Kuraitienė pažymi, kad atpažinti nerimą padeda apčiuopiami kūno signalai. Kartais pastebime dažnesnį kvėpavimą, prakaitavimą, matome, kad vaikai tarsi sudreba ar nusipurto. Nerimas - daug resursų reikalaujanti būsena, todėl kartais vaikai dalijasi, kad akyse pasidaro balta arba aptemsta, nutirpsta galūnės. Neverbaliniai signalai irgi svarbūs: galime pastebėti sukąstus dantis, susigūžimą, pasikartojantį ritmišką elgesį ar judesį. Visos šios išraiškos yra labai logiška pastanga vėl jaustis saugiam.

Galima teigti, kad nerimas dažnai padidina veiksmų, minčių ritmą, kuris atsispindi ir elgesyje. P. Kuraitienė pažymi, kad jei nerimas itin intensyvus, kartais matome ir sąstingį: „Vaikai nustoja kalbėti, neatsako, sunkiai apdoroja komunikaciją, kurią įprastai supranta. Taip pat matome šlapimo sulaikymą, vengimą tuštintis. Tai realūs iššūkiai, o ne paprasta elgesio išraiška.“ Agnė Karaliūtė pabrėžia, kad dažniausi nerimo sutrikimo simptomai yra nuolatos pasikartojantis nerimastingas vaiko elgesys (greitas išgąstis, dažnas verksmas, pyktis), prasta miego kokybė, sunkus prabudimas, taip pat galvos, pilvo skausmai (somatiniai simptomai).

Nerimas ikimokykliniame amžiuje: specifiniai požymiai

Mažyliai dažnai patiria atsiskyrimo nerimą, kai nenori eiti į darželį, labai skausmingai atsisveikina su tėvais, ilgai verkia. Dažnai vaikai turi stiprią gamtos stichijų ar reiškinių, socialinių situacijų baimę, sudėtingą požiūrį į aplinkinius, tarpusavio bendravimo sunkumų, nesėkmės ar suklydimo baimę, stipriai išreikštą pavydą kitiems. Paulina Kuraitienė sako, kad vaiko prieštaravimas arba dažnas žodžio „ne“ kartojimas į visus pasiūlymus - labai svarbus ženklas, kad vaikas yra nerimo zonoje. Taip pat didelis noras kontroliuoti situaciją, nepakantumas pokyčiui, daugybės klausimų uždavinėjimas - tai taip pat dažni nerimo ženklai.

Dabar dažnai girdima ir apie vaikų patiriamas panikos atakas. Jei nerimas jaučiamas ilgą laiką ir nėra žinoma, dėl ko, tokia būsena gali sukelti panikos atakas. Tačiau jos gali įvykti dėl begalės skirtingų priežasčių - tai nebūtinai yra tik nerimo pasekmė. Panikos atakos metu tam tikri sensoriniai veiksniai paveikia elgesį, norisi pabėgti nuo nepalankios situacijos, nepavyksta valdytis, greitai plaka širdis, prakaituoja delnai ir t.t. Jeigu panikos priepuoliai kartojasi 2-3 kartus per mėnesį, vertėtų reaguoti į šią situaciją rimtai.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD): atpažinimas ir skirtumai nuo neurozės

„Jis tiesiog hiperaktyvus“, - frazė, kurią dabar dažnai apibūdinama dalis judrių vaikų. Apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADS) psichologų terminologijoje kalbama kaip apie hiperaktyvumo ir impulsyvumo derinį. Nuo kokio amžiaus vaikams jis diagnozuojamas? Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas prasideda dar iki penktųjų gyvenimo metų. Tačiau, kad būtų diagnozuotas ADS, simptomai turi pasireikšti ne tik vienoje aplinkoje, bet bent dvejose aplinkose - pavyzdžiui, ne tik mokykloje, bet ir namuose, laisvalaikio metu. Pirmiausia gali būti pastebėtas padidėjęs vaiko aktyvumas - paprastai tai matyti jau 3-4 vaiko gyvenimo metais. Toks vaikas negali nusėdėti vietoje, yra nuolatiniame veiksme, yra labai šnekus, kalba greitakalbe.

Dėmesingumo stoka, kaip ir impulsyvumas, pasireiškia kiek vėliau - 5-8 gyvenimo metais. Impulsyvumas pasireiškia tuo, kad pirmiausia atliekamas veiksmas, o tik po to galvojama, kas yra padaryta. Tokiam vaikui būdingas skubotas, chaotiškas elgesys. Kitaip tariant, mes matome, kad vaikas sėdėdamas rangosi, judina galūnes, liečia viską aplinkui, barbena, stuksena pirštais į paviršius. Tokiam vaikui būdingos „žioplos“ klaidos, neapgalvoti veiksmai, jis būna neatsargus, elgesys būna chaotiškas, veikla - skirtingų krypčių, dažnai nepabaigta iki galo. Būdingas greitas bei gausus kalbėjimas, triukšmingumas. Kai kada vaikas gali nejausti distancijos, socialinių normų, gali kilti keblumų dėl vulgaroko jo elgesio. Tokiam vaikui labai sunku išlaukti savo eilės, kalbėdamas jis pertraukinėja kitus, atsakinėja į klausimą dar neišgirdęs jo iki galo.

Dažniausiai įvairaus pobūdžio sunkumai kyla ne tuomet, kai vaikas atlieka mėgstamą darbą, o tuomet, kai reikia atlikti užduotį, kuri reikalauja pastangų, susikaupimo, proceso užbaigtumo.

ADHD pasireiškimas skirtingose lyties grupėse

„Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas 3-5 kartus dažniau nustatomas berniukams. Taip gali būti todėl, kad berniukams šis sutrikimas pasireiškia tipiškai, kartu su dideliu aktyvumu, impulsyvumu ir dėmesio problemomis. Tuo tarpu mergaitėms aktyvumo ir dėmesio sutrikimas dažniausiai pasireiškia dėmesingumo stoka, pernelyg didelio aktyvumo gali ir nebūti. Dėl to visai gali būti, kad daliai mergaičių šis sindromas lieka nediagnozuotas, nors jos jį ir turi“, - sako psichologė. Specialistė atkreipia dėmesį, kad ne kiekvienas vaikas, kuris yra aktyvus, impulsyvus ar sunkiai sukaupia dėmesį, serga ADHD.

„Kai didelis aktyvumas, impulsyvumas, dėmesio stoka netrukdo vaiko ugdymosi procesui, bendravimui su kitais, socialinių kontaktų kūrimui, hobiams ir kitoms veikoms, tai labiau yra žmogaus charakterio apraiškos, o ne sutrikimas. Tuomet svarbu tokias vaiko savybes pakreipti tinkama linkme, pvz., nukreipti aktyviai sportuoti.“

Vaikų neurozės ir kitų psichikos sunkumų priežastys

Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos sunkumų priežastys dažniausiai yra daugialypės. Reikšmės gali turėti genetinis polinkis, nervų sistemos jautrumas, ilgalaikis stresas, patyčios, sunkumai šeimoje, trauminės patirtys, didelis akademinis ar socialinis spaudimas. Viena iš psichogeninių neurozinių sutrikimų priežasčių yra nesugebėjimas reaguoti į aplinkos dirgiklius, o tai sukelia stresą. Stipri išorinė stimuliacija, su kuria net „stiprią psichiką“ turintiems žmonėms sunku susidoroti, yra antroji psichogeninės neurozės priežastis. Tokie dirgikliai yra lėtinis stresas darbe, ginčai namuose, buities bėdos, sveikatos problemos, artimųjų netektis, finansiniai klausimai ir pan.

Vienos iš dažniausiai nustatomų vaikų isterinių neurozių priežasčių, pasak gydytojų, yra tėvų dėmesio stoka. Dažnai pasitaiko, kuomet vaikus pas gydytoją psichoterapeutą atvedę tėvai ir patys yra turėję nemažai psichologinių problemų, sirgę viena ar kita neurozės forma. Mokslininkai jau seniai yra pastebėję, jog psichikos sutrikimu vaikas gali susirgti dar negimęs - dar motinos įsčiose. Pavyzdžiui, kai kūdikis nėra laukiamas, kai būsima motina išgyvena didelį stresą, turi psichologinių problemų.

Polinkis į neurozes gali būti paveldėtas. Psichiatrai teigia, kad vaikai nervingumo ne paveldėja, o įgyja auklėjami nervingų tėvų ar giminaičių. Neurozę dažnai skatina tėvo ar motinos meilės stoka, tėvų išsiskyrimas. Negalima pamiršti, kad vaiko nervų sistema yra labai jautri išoriniams dirgikliams, įvairiems auklėjimo trūkumams. Šeimos nesklandumai, barniai, girtavimas labai žaloja vaiką, gadina nervus. Šis sutrikimas gali būti paveldimas, jį gali lemti temperamentas, charakterio bruožai, įgimtas jautrumas. Sveikatai svarbus ir dienos rėžimas, pakankamas poilsis ir miegas.

Švietimo sistemos įtaka vaikų nerimui

„Varnų salų“ direktorė Margarita Pilkauskaitė mano, kad mokykla daug kam asocijuojasi būtent su nerimu ir stresu, su privalomu pareigų vykdymu. Visuomenėje vis dar paplitęs įsitikinimas, kad reikia mokytis labai gerai. Todėl mokyklos varžosi tarpusavyje, siekia aukštų reitingų, nori gabių mokinių. Tai kelia įtampą. Visa švietimo sistema vis dar orientuota į mokinių paruošimą egzaminams. Tokia situacija verčia nerimauti ir tėvus, ir vaikus.

„Kita bėda - kad pradinukus iš karto skubama mokyti gramatikos, matematikos, bet nesigilinama į tai, kaip vaikas jaučiasi, kokių jam klausimų kyla, ko jis nori ir tikisi. Pirmiausia jam reikėtų išmokti būti visiškai svetimoje aplinkoje ir bendrauti su bendraklasiais, susipažinti su įvairiausiomis savo ir kitų emocijomis. Egzaminų išlaikymas iškeliamas kaip pagrindinis tikslas. O emocinio raštingumo svarba lieka kažkur paraštėse. Dabar mes neturime laiko kalbėtis, nes turime ruoštis egzaminams. O turėtų būti svarbiau vaiką paruošti gyvenimui“, - mintimis dalijasi M. Pilkauskaitė. Ji taip pat įsitikinusi, kad dar reikės gero dešimtmečio, kol bus atsikratyta pokarantininio nerimo šleifo.

Diagnozė: kada kreiptis į specialistus?

Ar gali tėvai patys atskirti, kada jų vaiko elgesys byloja apie tokią diagnozę, o ne tik paprasčiausią nesiklausymą? Ne, tai nėra tai, ką gali patys tėvai nustatyti savo vaikui. Labai svarbu suprasti, kad anksti pastebėti ir tinkamai įvertinti psichikos sveikatos sunkumai gali padėti išvengti didesnių problemų ateityje. Laiku suteikta pagalba padeda vaikui ar paaugliui geriau suprasti save, sustiprinti emocinį atsparumą, pagerinti kasdienį funkcionavimą ir lengviau augti bei vystytis. Pagal 29-ių tyrimų metaanalizę, paskelbtą 2022 m. Amerikos žurnale „JAMA Pediatrics“, po koronaviruso pandemijos planetoje su nerimo simptomais kovoja (lyginant su 2012 m. duomenimis) beveik dvigubai daugiau - net 20,5 proc. - vaikų ir paauglių.

ADHD ir neurozių paplitimas

Tyrimų rezultatai rodo, jog aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turi apie 5-8 proc. vaikų.

Diagnozuojant neurozę, pirmiausia nustatoma, ar ligonis neserga sunkesne psichine arba somatine (galvos smegenų, vidaus organų) liga. Tiriama ligonio asmenybė, neurozinio konflikto pobūdis. Astetinį konfliktą sąlygoja galimybes viršijantys poreikiai. Dėl jo asmenybė nepajėgia prisitaikyti prie aplinkos. Moralinio konflikto pagrindas - du priešiški jausmai („noriu“ ir „negalima“). Jis sukelia įkyrių būsenų neurozę. Isterinis konfliktas kyla dėl asmenybei nepalankių aplinkybių, trukdančių susilaukti pripažinimo ar meilės. Vaikas ar suaugęs nesąmoningai pradeda demonstruoti savo bejėgiškumą arba, priešingai, agresyvumą, tampa asocialus.

Kompleksinis vaikų neurozės ir nerimo gydymas

Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos sutrikimai yra gydomi, o tinkamai parinkta pagalba gali reikšmingai pagerinti jauno žmogaus savijautą, santykius ir gyvenimo kokybę. Efektyvus gydymas priklauso nuo sunkumų pobūdžio, jų intensyvumo ir vaiko ar paauglio amžiaus. Dažniausiai taikomas individualizuotas požiūris, derinant psichologinį ar psichiatrinį įvertinimą, psichoterapinę pagalbą, šeimos įtraukimą ir, kai reikia, medikamentinį gydymą. Pirmasis žingsnis dažniausiai yra išsamus būklės įvertinimas, padedantis suprasti, su kokiais sunkumais susiduria vaikas ar paauglys, kas juos palaiko ir kokia pagalba būtų tinkamiausia.

Kadangi neurozę sukelia psichinės traumos, svarbiausias gydymo būdas yra psichoterapija. Neurozė įprastai gydoma medikamentais, tačiau tai - tik papildomas metodas. Kur kas svarbiau pašalinti psichiką traumuojančius veiksnius ar bent jau sušvelninti žalingą aplinkos poveikį. Gydoma kompleksiškai, pirmiausia psichoterapiškai. Gydytojas psichiatras, psichoterapeutas ir medicinos psichologas padeda ligoniui geriau pažinti save ir tinkamai, iš esmės spręsti neurozinį konfliktą. Kai kuriais atvejais gali būti reikalinga vaikų ir paauglių psichiatro konsultacija bei medikamentinis gydymas, ypač jei simptomai yra ryškūs, užsitęsę ar reikšmingai trikdo kasdienį funkcionavimą.

Tėvų vaidmuo gydymo procese

Priklausomai nuo situacijos, pagalba gali būti teikiama ne tik vaikui ar paaugliui, bet ir tėvams ar visai šeimai. Tėvų įtraukimas dažnai yra labai svarbi gydymo dalis, nes padeda kurti stabilesnę, saugesnę ir vaikui palankesnę aplinką. Agnė Karaliūtė pabrėžia, kad pirmiausia reikia pripažinti, jog vaikas turi problemą, suvokti, kad jam reikia padėti ir kreiptis į specialistus, kad būtų parinktas individualus pagalbos planas. Kartais suaugusiems šeimos nariams tik šiek tiek pakoregavus elgesį, tarpusavio bendravimą, smarkiai pagerėja ir vaiko savijauta. Labai dažnu atveju užtenka psichoterapijos. Atkakliai ir metodiškai dirbant jau po pusmečio galima tikėtis teigiamų rezultatų.

Paulina Kuraitienė pabrėžia, kad mums suaugusiesiems svarbu suprasti, kad vaikų kūnų siunčiami signalai yra realūs iššūkiai, o ne paprasta elgesio išraiška. „Mums žmonėms reikia žmonių - nervų sistemos pusiausvyros atstatymas efektyviausiai vyksta per sinchronišką, atliepiančią tarpasmeninę sąveiką, taip sakant, atliepiantį ryšio kūrimą ir saugią santykio patirtį.“ Svarbu sustoti kalbėti, nes nerimo būsenoje sunkiau suprantame kalbą ir žodžių perteklius sukelia dar daugiau nerimo. Daug veiksmingiau šiose akimirkose remtis į neverbalinę komunikaciją: šiltas akių kontaktas, „taip“ kūno kalba, atspindėjimas, laikysena.

„Mano ramybė, kūno kalba, tonas ir net kvėpavimas gali paveikti, kaip jaučiasi mano dukra. Aš tiesiog išmokau paskolinti jai savo nervų sistemą - tarsi parodyti, kad aplinka yra saugi, net jei viduje pati jaučiu nerimą.“ Kai vaikai savo nerimo audroje mato mus ramius, tai svarbi, savaime raminanti žinutė: „Šioje situacijoje įmanoma išgyventi, nes suaugęs, kuriuo pasitikiu, yra ramus.“

„Tėvams aiškiname, kad reikia leisti vaikui jausti visus jausmus. Neraminti sakant, kad „nėra ko jaudintis, praeis“. Jei situacijos kartojasi, vaikas nusivilia tėvų patarimais, nebepasitiki jais. Reikia leisti vaikui pajusti realų pasaulį, pratinti prie tikro gyvenimo, mokyti jį kalbėtis apie jausmus. Kad tai taptų taip pat svarbu ir savaime suprantama kaip rankų plovimas prieš valgį.“ A. Karaliūtė pataria tėvams kilus konfliktui su mokytoju nedaryti išankstinių išvadų, nemokyti vaiko rinktis pusių. „Reikia siekti pozityvios tėvystės - daugiau matyti gerus dalykus, iškilusias problemas spręsti iš karto, neatidėliojant. Paguosti, nuraminti ir mokyti vaikus mąstyti teigiamai - jei man nepavyko šiandien, ką aš galiu daryti kitaip, kad pavyktų rytoj? Šis metodas tikrai veikia.“

Savipagalbos technikos vaikams

„Nerimo mažinimo būdai yra susiję su nerimo priežastimis, kurių tikrai gali būti labai daug. Dažniausiai pusiausvyros atstatymui renkamės būdą, kuris labiausiai atitinka nerimo priežastis. Tačiau žinome, kad nerimas visada yra fiziologinė patirtis, nepaisant to, kokia jo pirminė priežastis. Todėl viena paprasčiausių priemonių - fiziologinis kvėpavimas (4-7-8): įkvepiame per du įkvėpimus ir maksimaliai pripildome plaučius (trukmė ~ 4 s), sulaikome kvėpavimą (trukmė ~ 7 s), lėtai iškvepiame per suspaustas lūpas, kaip per šiaudelį (trukmė ~ 8 s). Su vaikais šią priemonę atliekame vizualiai - įkvepiant keliame rankas į viršų, iškvepiant lėtai leidžiamės žemyn“, - pataria P. Kuraitienė.

Specialistė akcentuoja, kad visų pusiausvyrą atstatančių priemonių mokomės tada, kai vaikai yra įsitraukę, komunikuoja ir supranta komunikaciją: „Antras žingsnis - modeliuojame priemonės taikymą - savo intensyvioje situacijoje patys naudojame konkrečią techniką, kviečiame vaiką palaikyti mums kompaniją. Galiausiai padedame vaikams ją taikyti - kartu su vaiku atpažįstame artėjančią būseną, įvardiname nerimo signalus ir primename apie priemonę, kurią padedame vaikui atlikti. Kvėpavimo pratimas: skaičiuojant iki keturių įkvepiama pro nosį, skaičiuojant iki septynių kvėpavimas sulaikomas, skaičiuojant iki aštuonių - iškvepiama. 3-3-3 nerimo suvaldymo taisyklė: šią techniką lengva prisiminti ir naudoti bet kada. Ji puikiai padeda nukreipti mintis nuo nepalankių situacijų, susikaupti ir nusiraminti.

Ugdymo sistemos vaidmuo ir pagalba mokykloje

Ar tokiems vaikams reikia pritaikytos ugdymo sistemos, ar jie gali mokytis tais pačiais principais, kaip ir visai vaikai? Vaikas turi pamėginti bendrojo lavinimo programas. Kai kuriose situacijose gali prireikti asistento, tačiau visa tai atliekama įprastinėje klasėje. A. Karaliūtė sako, kad daugelis mokyklų turi socialinius pedagogus ar psichologus, kurie gali suteikti vaikams pirminę pagalbą. Kai kuriose mokyklose yra suburtos vaiko gerovės komandos (tai keturi nariai: mentorius, socialinis pedagogas, psichologė ir psichologės asistentė).

Tokiu atveju specialistas stebi aplinką klasėje, vėliau pagal poreikį įsitraukia į bendrą veiklą su vaiku. Mokytojui siūloma stengtis kurti ryšį su mokiniu, rasti laiko pabendrauti trise su klasės auklėtoju. „Jei su vaiku neįmanoma susikalbėti, jei jis negirdi, mokytojui nereikia pulti taisyti vaiko elgesio. Vertėtų atsitraukti, nukreipti dėmesį į kitus vaikus arba pasiūlyti mokiniui išeiti pabūti vienam, arba nueiti pasišnekėti su specialistu. Autoritetu tampama per kantrybę, ne per jėgą. Tai nelengva, bet įmanoma“, - sako A. Karaliūtė.

Kai vaikas pasijunta blogai, kai jam sunki diena, aplanko depresinės mintys, nutinka problemų šeimoje, jis žino, kur yra vaiko gerovės komandos vieta. Tuomet pats renkasi, su kuo nori pabendrauti. Būna atvejų, kad mokinys ateina ir pasako, kad reikia pagalbos jo draugui. Mokiniai labai noriai naudojasi jiems suteikiama pagalba, nes ši komanda yra tarsi jų šeima mokykloje. Šis metodas ypač padeda vaikams, turintiems specialiųjų poreikių.

Ilgalaikė perspektyva: kaip keičiasi sutrikimai bėgant metams?

Anksti pastebėti ir tinkamai įvertinti psichikos sveikatos sunkumai gali padėti išvengti didesnių problemų ateityje. Laiku suteikta pagalba padeda vaikui ar paaugliui geriau suprasti save, sustiprinti emocinį atsparumą, pagerinti kasdienį funkcionavimą ir lengviau augti bei vystytis. „Anksti nustačius šį sutrikimą ir suteikus reikiamą pagalbą, apie 20-50 proc. atvejų simptomai išnyksta pasiekus paauglystę. Visgi laiku nesiėmus dirbti su šiuo sindromu, suaugus simptomai gali tęstis ir sukelti dar didesnių sunkumų nei vaikystėje.“

Sergantys aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromu suaugusieji sunkiai planuoja laiką, jiems labai sunku suprasti, kas kiek užtruks, jie dažnai vėluoja, nemoka planuoti darbų. „Turintys ADHD suaugusieji yra nuolatiniame bėgime. Tačiau priešingai nei vaikai, suaugusiame amžiuje žmonės turi daugiau atsakomybių, patiria daugiau spaudimo iš išorės dėl pareigų darbe, socialinio statuso ir pan., tad ši bėgimo būsena gali sukelti stiprų vidinį nerimą.“ Tačiau tam tikrose srityse galima pastebėti labai sėkmingą prisitaikymą, ypač jei atranda veiklą, kuri atitinka jų savybes.

„Dera atsiminti, kad mokykla yra tik viena ir tikrai ne pagrindinė dėlionės dalis vaiko gyvenime. Svarbiausia yra šeima. Kai mokykla nesureikšminama kaip esminis dalykas vaiko gyvenime, tada įvyksta daug gerų dalykų. Pažymiai nenulems, kaip sėkmingai jis gyvens ateityje. Sėkmę lemia atrasta veikla, pomėgiai, kurie labiausiai tinka. Jei nuoširdžiai trokštame, kad vaikams būtų gerai, įsiklausykime, ko jie nori. Štai toks paprastas receptas.“

tags: #ikimokyklinio #amziaus #vaiku #neurozes

• Geriausi loginiai žaidimai vaikams
• Atraskite nuotykių ir žinių pasaulį
• Saugūs makiažo pasirinkimai mergaitėms
• Normalios ir nerimą keliančios išskyros nėštumo metu
• Šuniukų skaičius Sibiro haskių veislėje