Humanistinio Dvasingumo ir Auklėjimo Šeimoje Patirčių Sąsajos

Dvasingumas yra esminė žmogaus varomoji jėga, pasižyminti įvairiomis išraiškos formomis, kurios lemia unikalų mąstymą, ir kaip toks turėtų persmelkti visą ugdymo veiklą. Humanistinis dvasingumas, kaip daugiadimensinis reiškinys, apima svarbiausias šio koncepto dimensijas. Mūsų sukurtas teorinis-empirinis Humanistinio dvasingumo modelis apima svarbiausius dvasingumo komponentus, modelyje įvardijamus kaip savęs aktualizavimas, transcendavimas ir gyvenimo prasmės (iš)gryninimas.

Šis modelis geriausiai atspindi šiuolaikinę sekuliarizuotą realybę, apimdamas tris esmines dimensijas. Savęs aktualizavimas reiškia brandų tikrovės suvokimą, spontaniškumą, kūrybiškumą, piko išgyvenimus, asmeninį augimą, atsiribojimą, "Gemeinschafsgefühl" (bendruomeniškumo jausmą) ir gilius tarpasmeninius santykius. Transcendavimas apima tikėjimą Aukštesne Jėga, savęs peržengimą ir holistinį požiūrį į Būtį. Galiausiai, gyvenimo prasmės (iš)gryninimas numato tikėjimo įkvėpto tikslingumo ir ontologinės gyvenimo prasmės suvokimą.

Humanistinio Dvasingumo Aprašo (HDA) kūrimas ir validavimas

Humanistinio dvasingumo modelio pagrindu buvo sukurtas ir atskiru tyrimu (N = 331) validuotas 40-ies teiginių Humanistinio dvasingumo aprašas (HDA). Šį aprašą sudaro trys modelio komponentus atitinkančios skalės. Aprašas pasižymi tinkamomis psichometrinėmis savybėmis - turinio ir konstruktų validumu bei teiginių vidinio suderintumo ir pakartotinio testavimo patikimumu.

Tyrimo tikslai ir metodika

Pagrindinis tyrimo tikslas buvo nustatyti sąsajas tarp humanistinio dvasingumo ir auklėjimo šeimoje patirčių. LT Straipsnyje pristatomu tyrimu (N = 514) siekiama nustatyti sąsajas tarp humanistinio dvasingumo, kaip jis konceptualizuojamas mūsų sukurtame Humanistinio dvasingumo modelyje, ir auklėjimo šeimoje patirčių - autoritetingojo, valdingojo bei leidžiančiojo auklėjimo šeimoje stilių, tėvų psichologinės ir elgesio kontrolės bei saugaus ir nesaugaus prieraišumo prie tėvų ir prie Kito suaugystėje stilių.

Pagrindiniai tyrimo rezultatai

Tyrimo (N = 514) nustatyta, kad iš trijų auklėjimo šeimoje stilių tik autoritetingas yra svarbus teigiamas dvasingumo prediktorius, tačiau dar svarbesnis veiksnys už autoritetingą auklėjimą yra saugus prieraišumas suaugystėje. Tyrimo nustatyta, kad iš trijų auklėjimo šeimoje stilių tik autoritetingasis yra svarbus teigiamas dvasingumo prediktorius, tačiau dar svarbesni veiksniai už autoritetingąjį auklėjimą yra saugus prieraišumas suaugystėje ir demografiniai moteriškos lyties bei amžiaus kintamieji.

Tėvų taikytos elgesio ir psichologinės kontrolės dimensijos nėra reikšmingi dvasingumo prediktoriai. O saugus prieraišumas prie motinos dvasingumą prognozuoja tik netiesiogiai, nes yra reikšmingas vieno svarbiausių dvasingumo etiologijos veiksnių, saugaus prieraišumo prie Kito suaugystėje, prediktorius.

Dvasingumo ir prasmės paieškos platesniame kontekste

Turėdamas laisvę paneigti prigimtinę gyvenimo duotybę - jungtuvinį žmogaus ir gyvenimo ryšį - individas ir visuomenė patiria nuobodulį - egzistencinę tuštumą. Ši problema tiksliau aprašoma kognityvaus, ne moralinio trūkumo terminu: gyvename gyvenimo vertės eklipsės laikais. Šis pasaulio spalvos pritemimas nulemtas daugelio priežasčių, tačiau viena iš svarbiausių yra savęs bei vyro ir moters santykio nuskurdinimas iki seksualumo - termino, kuriame vyrauja utilitarinė dimensija.

Kad vyro ir moters galią pradėti gyvybę tiksliau yra vadinti „generatyvumu“ (arba „gimtiškumu“), sutaria tokios palyginti skirtingos pažiūrų sistemos, kaip antai klasikinė tomistinė antropologija, Rytų žmogaus supratimas (Vydūnas) ir psichoanalizė (Erikias Eriksonas). Kad tokia antropologija yra adekvati - Jono Pauliaus II - terminas, parodo ir skaitlingi pastarųjų dešimtmečių neurobiologiniai tyrimai.

Humaniškumo ugdymo tendencijos Lietuvos pedagogikoje

Nagrinėjant humaniškumo ugdymo klausimus, būtina pažvelgti į dorinės minties raidą. Čia sąlygiškai, atsižvelgiant į socialinius, politinius bei kultūrinius ypatumus, veikusius tyrinėjimų pobūdį, galima išskirti kelis etapus:

1. Pirmąjį, kuris trunka nuo XVI iki XIX amžiaus pabaigos reikėtų apibūdinti kaip krikščioniškojo humaniškumo propagavimo tarpsnį.
2. Antrame etape (nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio) formuojamas teorinis dorinio ugdymo, humaniškumo modelis.
3. Trečiasis pasižymi empiriniais tyrinėjimais visoje dorinio ugdymo, o kartu ir humaniškumo sferoje bei tolesniais teoriniais ieškojimais.

tags: #humanistinio #dvasingumo #rysys #su #auklejimo #seimoje

• Tobulos dovanos išrankiam vaikui
• Idėjos vaikų vasaros užsiėmimams
• Nauda ir rekomendacijos nėščiosioms
• „Kūlverstuko“ kontaktai
• Kaip naudoti Vibrocil kūdikiams