Pasakų galia: rekomendacijos darželiui

Akimirką gyvenimas sustoja ir ima tekėti kita kryptimi, kitoje erdvėje, kitu laiku. Vaikų akys žiba, jų galvose sukasi neregėti „filmai“, kuriuos, sekdama mano žodžiais, kuria jų vaizduotė. Dirbu Valdorfo darželyje, todėl kiekvieną dieną seku vaikams pasakas.

Pasakos - tai vaizdinių kalba, kurią mes, suaugusieji, jau senokai esame pamiršę. Mažų vaikų mąstymas yra ne toks, kaip suaugusių žmonių. Iki mokyklos ir net šiek tiek ilgiau vaikai mąsto vaizdiniais, todėl liaudies pasakos, papasakotos vaizdinių kalba, yra tas „sielos maistas“, kurio vaikams labai reikia. Rudolfas Štaineris, Valdorfo pedagogikos įkvėpėjas, yra pasakęs, kad pasakos - tai tautų sapnai. Taip, kaip mūsų naktiniai sapnai gali mums pašnabždėti tai, ko kasdienybėje nepastebime, ko nenorime suprasti, taip ir pasakos pasakoja apie tai, kad vyksta mūsų dvasioje.

Pasakos dovanoja mums dar kai ką, kas vėliau gyvenime labai praverčia - tai mūsų sielos kelionių žemėlapis. Nesvarbu, kokį gyvenimą mes gyvename - ypatingą ar labai paprastą, vis tiek jame būna ir karalius su karaliene, trokštantys vaikelio, ir stiklo kalnas, į kurį negali įlipti nenusikirtęs piršto, ir drakonas, kuriam vieną dieną tenka pažvelgti tiesiai į akis. Mes visi einame savo keliu, o pasakos simbolių ir vaizdinių kalba mums kaip tik ir pasakoja apie tą kelią.

Ar prisimenate, kokią pasaką vaikystėje labiausiai mėgdavote? Ką ji jums pasakoja? Ar atpažįstate ją savo gyvenime, pasikartojančiose situacijose, padėtyse be išeities, į kurias papuolate? Iš tiesų pasaka ir yra tiesa.

Manau, kad kiekvienam žmogui labai svarbu žinoti, kad sunkumai mums reikalingi, kad jie ne beprasmiai. Keista, bet pasakose dažniausiai „laimi“ tas, kuriam gyvenime labiausiai nesisekė, - nemylėtas, ujamas, našlaitis, tas, kuris renkasi teisingą, bet sunkų kelią, priima neadekvačius ir nelogiškus, jam pačiam nenaudingus sprendimus. Sunkumai tarsi treniruoklis sutvirtina mūsų valią, sutaurina širdį ir padaro vertus karaliaus karūnos. Pasakos mus moko klausytis širdies, būti doriems ir teisingiems. Nežinau nė vieno kito būdo (išskyrus, žinoma, gyvą pavyzdį) kaip galima vaikams perteikti vertybes ir išmokyti juos moralumo. Ilgi suaugusiųjų pamokslavimai, reikalavimai elgtis kitaip nei „akis už akį“, patikėkite, duoda vaikams ne daugiau nei musės zyzimas. Bet pasaka (taip pat, kaip ir gyvas pavyzdys) palieka mums vaizdinį, kuris net neįsisamonintas duoda impulsą veikti.

Mažų vaikų mąstymas yra ne toks, kaip suaugusių žmonių. Juos geriausiai iliustruoja vienas mano tuo metu trimetės dukters klausimas. „Mama, jei sesė man nupjautų galvą ir prismaigstytų pagalių, ar aš tada būčiau saulė?“ - paklausė ji, viltingai žvelgdama į mane savo didelėmis pilkomis akimis. Mes, suaugusieji, prisižiūrėję įvairiausių filmų bei kriminalinių laidų, išgirdę tokį sakinį, matome priešais save brutalią smurto sceną, o vaikas mato… saulę. Tokį mąstymą Ž. Pjažė (J. Piaget) vadina „autistiniu“ mąstymu. Tai nėra blogas ar neįgalus mąstymas, jis tiesiog kitoks, paremtas vaizdiniais, simboliais, jutimais, patiriamu pasitenkinimu. Jei mes patys į pasaką žiūrėsime kaip į simbolių kalba papasakotą vidinės žmogaus kelionės istoriją, „žiaurumai“ prieš mus atsivers visai kitoje šviesoje. Ką reiškia nukirsti galvą? Drakonas, būdamas be galvos, nebegali mums vadovauti, tada mumyse sprendimus priima nebe jis, o tas, kas ir turi tuos sprendimus priimti, - jaunikaitis, mūsų aukščiausio dvasinio principo „aš“ simbolis. Galbūt tai, kad mes, norėdami įveikti savuosius „stiklo kalnus“, irgi turime būti pasiruošę kažką paaukoti, kažką nuosavo, kažką, kas tikrai skaudės?

Yra tik viena sąlyga - vaizdinį vaikas turi kurti pats. Jei vaikas dažnai žiūri TV laidas ir filmukus, jei smurtiniai vaizdiniai jam jau buvo ne kartą parodyti, klausantis tokių pasakų vaikui iš tiesų gali būti baisu. Kaip ir tuomet, jei žmogus, sekantis pasaką, pats bijo. Tuomet tokios pasakos geriau nesekti, nes vaikai „girdi“ ne tik tai, ką mes sakome, bet ir tai, kaip jaučiamės, o adaptuoti, trumpinti pasaką, iškreipti jos turinį nėra gerai, nes mes, besinaudodami savo racionaliuoju, logiškuoju mąstymu galime pasiekti visai ne to, ko tikėjomės (pavyzdžiui, norime pasakyti, kad vilkas nėra blogas (nes, vadovaujantis racionaliuoju mąstymu jis ir nėra blogas) papasakojame, kad iš tiesų galime pataikauti savo silpnybėms, ydoms, priklausomybėms (ką pasakose dažnai simbloizuoja blogieji žvėrys ir drakonai).

Kaip pasiruošti sekti pasaką? Visų pirma nebijokite. Perskaitykite kelis kartus, pagyvenkite su ja, mintyse susikurkite filmą - vieną vaizdinį po kito. Įsivaizduokite, kaip atrodo pasakos herojai, kuo jie apsirengę, kokiuose rūmuose ar trobelėje gyvena, ant kokios krosnies žarsto pelenus, kaip atrodo kvailelio ganomos kiaulės. Kai mintyse susikursite filmą, nebereikės teksto mokytis mintinai, jūs tiesiog „žiūrėsite“ ir pasakosite. Beje, visų įsivaizduojamų detalių vaikui pasakoti tikrai nereikia, pakanka, kad jūs jas žinosite.

Kitas žingsnis - išsirinkite kelias frazes, kurios jums atrodo labai svarbios ar gražios, jaudinančios. Jas išmokite mintinai ir kiekvieną kartą, kai seksite, jas pakartokite žodis žodin. Išsiaiškinkite neaiškius žodžius. Jei pasakoje minimas „kančiukas“ ar „grabas“, vaikas būtinai paklaus, ką tai reiškia. Pagalvokite, kaip trumpai paaiškinsite mažam vaikui. Tik jokiu būdu neišmeskite iš pasakos neaiškių žodžių - kuo turtingesnė mūsų kalba, tuo turtingesni esame mes patys.

Seksite pirmą kartą,- atrodys, kad einate mišku naktį, vis apgraibomis; seksite tą pačią pasaką antrą kartą, - pajusite, kaip einate šviesiu, plačiu keliu, viskas kur kas aiškiau, nebebaisu; seksite trečią, ketvirtą kartą, - atrodys, kad ariate lauką, net jei prieš tai gyvenote su pasaka gana ilgai, ji gali atverti paslapčių, kurių nesitikėjote, o ir vaikai parodys, kas jiems svarbu, - neleis praleisti tam tikrų frazių ar žodžių, taisys. Nepamirškite to kitą kartą, vadinasi, jiems tai svarbu.

Valdorfo darželiuose auklėtojos dažnai renkasi pasakas pagal metų ratą, todėl šitaip galima išgyventi dar vieną įdomų patyrimą - pasekti tą pačią pasaką praėjus metams ar dviems. Ir koks stebuklas - ji sužiba visai naujomis spalvomis, nes mes patys jau esame pasikeitę.

Jei pasaką skaitote, rinkitės knygą be iliustracijų. Jei vaikas prašo tos pačios pasakos, sekite tą pačią tol, kol jos prašys, net jeigu tai truktų metus. Jei prašo vis naujos, bandykite susitarti ar sukurti tokį ritualą, kad tą pačią pasaką seksite bent kelis kartus. Rinkitės liaudies, o ne autorines pasakas. Autorinės pasakos - tai jau minties ir fantazijos, nebe vaizdinių produktas. Vaikams gerai klausytis savo tautos ir giminingų tautų pasakas. Nekurkite pasakų, nes tai jau bus literatūros kūrinys, tinkamas vyresniems vaikams. Verčiau kurkite paprastus pasakojimus, kurie leis vaikams išgyventi bendrystę su jumis ir su pasauliu, kuriame vaikai gyvena, - pasakokite apie savo vaikystę (vaikams tinka paprasti, konkretūs, prisiminimai), apžvelkite praėjusią dieną.

Maži vaikai mąsto vaizdiniais, todėl pasakos bei pasakojimai, su kuriais vaikas gali susieti, t.y. atrasti juose tai, ką atpažįsta, jo mintyse virsta „filmu“. Gal todėl ir atsirado televizija, kuri kur kas įtaigesnė nei pats vaizdžiausias pasakojimas. Tačiau jei darbo smegenims neduosime, kaip jos galės vystytis? Ar neištiks mūsų vaizduotės galas, puikiai aprašytas Michaelio Ende knygoje „Begalinė istorija“? Kai žiūrime į ekraną, mus apima begalinis malonumas, nes gauname daugybę vaizdinių, dėl kurių mums visiškai nereikia stengtis. Dar blogiau, vaizdiniai į mus plūsta tokiu greičiu, kad jų net neįmanoma apmąstyti - tampame nuo ekrano priklausomais pasyviais informacijos vartotojais.

Kartą keliu ėjo Pasaka ir Tiesa. Tiesa liūdnai pažvelgė į Pasaką ir paklausė: „Sakyk, kodėl žmonės tave taip mėgsta, o į mane nenori nė pažvelgti?“ Pasaka stabtelėjo, nusisiautė savo mantiją ir apgaubė ją ja Tiesos pečius.

Pasakos mus supa nuo pat vaikystės. Jos ateina iš praeities ir gyvuoja šiandieninėje kultūroje. Pasakose ne tik skleidžiasi vaizduotė, išmonė, bet dažnai glūdi ir mūsų protėvių išmintis, vertybės ir patirtis.

Vaikai su pasakų pasauliu susipažįsta vos pradėję kalbėti.

Štai keletas atsiliepimų apie darželį, kuriame dirbama su pasakomis:

2020 m. 10.26 / 11. 20 dienomis Vilniaus lopšelyje - darželyje ,, Pelenė‘‘ organizavo Respublikinė ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus ugdymo įstaigų vaikų piešinių nuotraukų parodą ,, Mano draugas - pasakos herojus‘‘ (elektroninėje erdvėje). Paroda skirta lapkričio 29 d. Draugų dienai paminėti. Ta proga skatinome vaikus pasveikinti savo draugus, kurie gyvena pasakose. Parodoje dalyvavo dalyviai iš įvairių Lietuvos kampelių: Anykščių, Druskininkų, Kauno, Klaipėdos, Kretingos r., Marijampolės. Visų dalyvių dėka sulaukėme virš 70 nuostabių darbelių.

tags: #darzelis #pasaka #rekomendacijas

• Vaikiškos karoliukų apyrankės: ką verta žinoti?
• Kaip išsirinkti sauskelnes naujagimiui: patarimai ir rekomendacijos
• „Philips Avent 4-in-1“ apžvalga
• Veikla Čiužiakampio socialinių paslaugų namuose
• Jack Wolfskin vaikiški batai