Humanistinis Ikimokyklinis Ugdymas: Vientisos Asmenybės Auginimas nuo Pirmųjų Žingsnių

Vaikų ugdymas - viena iš neišsenkančių ir daugybę diskusijų sukeliančių temų. Nors anksčiau mokymasis buvo bene svarbiausia pedagogo užduotis, dabar mokytojas ne tik rengia vertingas pamokas, bet vis dažniau kuria artimą ryšį su vaiku. Būtent tokias idėjas ir siekius atskleidžia humanistinio ugdymo filosofija, kuria remiantis mokykloje siekiama ne tik intelektinių aukštumų, bet ir auginama savimi pasitikinti asmenybė.

Šiandien mokinių ugdyme dažnai vis dar egzistuoja pakankamai ryški skirtis: mokiniai bendrojo lavinimo mokyklose ir mokiniai meninio ugdymo mokyklose. O ar būtų įmanoma šias sritis labiau priartinti vieną prie kitos, abu pasaulius sujungti į harmoningą visumą? Žinoma, taip - tokia praktika jau įgyvendinama ir vadinama humanistiniu ugdymu. Švietimo paradigma nuolat kinta, o humanistinė paradigma tampa vis svarbesnė. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra humanistinė švietimo paradigma, kaip ji vystėsi ir kodėl ji tokia aktuali šiuolaikiniame ugdyme, ypač ikimokykliniame.

Humanizmas: Istorinis Kontekstas ir Esminiai Principai

Humanizmas (lot. humanus - žmogiškas) - tai antropocentrinė pasaulėžiūra, teigianti žmogaus vertę ir orumą bei juos atitinkančius visuomeninius santykius. Humanizmo idėjų randama dar antikos filosofų ir literatų veikaluose. Antikos humanistai tvirtino, kad žmogus privalo išlaikyti vidinę harmoniją.

Renesanse humanizmas reiškė pasaulietinį išsilavinimą, o humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų, pabrėždami jo proto galią, gindami laisvą asmenybę ir jos individualumą bei keldami išsilavinimo reikšmę. Suvokęs savo vertę, Renesanso žmogus manė turįs teisę džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. Renesanso mąstytojai pabrėžė neribotas žmogaus galimybes ir jo išskirtinumą. Pažinimo troškimas buvo esminis Renesanso žmogaus bruožas ir tikėjimas, kad viską, kas egzistuoja, jis gali pažinti. Kaip keičiasi švietimo procesas, jei sukuriame ugdymą humanistinės ugdymo paradigmos pagrindu?

Humanistinė ugdymo paradigma apima požiūrį į žmogų ir jo prigimtį, sąlygojantį ugdymo ir mokymo kaip integralios ugdymo dalies kryptį. Pasauliui reikia žmonių, kurie mąsto kūrybingai, inovatyviai, kritiškai ir nepriklausomai, turintys galimybę susijungti. Humanistinio ugdymo modelis akcentuoja visuminį mokinio ugdymą: į mokinį žiūrima kaip į vientisą asmenybę. Humanistiniame ugdymo modelyje taip pat itin svarbus ryšio su mokiniu užmezgimas ir puoselėjimas, skiriamas didžiulis dėmesys visapusiškam asmenybės ugdymui ir žmogiškojo potencialo vystymui. Jis smarkiai išplečia mokinio tobulėjimo galimybes, leidžia vaikui greičiau atrasti savo pomėgius bei gebėjimus.

Humanistinė ir Autoritarinė Pedagogika: Skirtumai

Palyginkime autoritarinės pedagogikos ir humanistinės pedagogikos mąstymo skirtumus. Autoritarinės pedagogikos santykiai su vaikais (auklėtiniais ir mokiniais) yra grindžiami skatinimais bei nuobaudomis, tai yra prievartos būdais, orientuojasi į žinias, liaupsina patį mokymosi procesą, moko vaiką prisitaikyti prie gyvenimo.

Humanistinė pedagogika priima visą vaiką tokį, koks jis yra, ir nebando jo keisti, kad jis prisitaikytų prie visų, o ieško jame kažko tokio, ko neturi kiti vaikai. Humanistinėje ugdymo paradigmoje priešingai nei klasikinėje nėra ,,žudomas“ vaiko individualumas. Siekiama, kad kiekvienas mokinys galėtų tobulėti, laisvai reikšti savo mintis. Taip pat stengiamasi nustatyti kiekvieno vaiko prigimtinį mokymosi stilių, kad galima būtų suteikti jam reikiamą pagalbą bei paskatinti jį tobulėti jam priimtinose veiklose.

Humanistinės Ugdymo Paradigmos Principai

Humanistinėje ugdymo paradigmoje mokiniai ir mokytojai bendrauja kaip lygiaverčiai. Pagrindinis humanistinės ugdymo paradigmos principas - kiekvieno mokinio kaip asmens pripažinimas ir pagarba jo gabumams, laisvė pasirinkti bei atsakomybės ugdymas. Svarbūs humanistinio ugdymo principai:

• Mokiniai mokosi to, ko jiems reikia ir ką jie nori žinoti.
• Noras mokytis ir išmanymas, kaip mokytis, yra svarbiau už faktines žinias.
• Mokinys pats vertina savo mokymosi rezultatus.

Humanistinis ugdymas yra mokymo ir auklėjimo sintezė. Vertybės - tai viena iš kertinių sąvokų, kalbant apie humanistinį mokymą. Akademiniai pasiekimai taip pat yra labai svarbi vertybė tokią filosofiją taikančioje mokykloje, tačiau šalia viso to svarbu ir pats požiūris į mokymą, kaip į teigiamą procesą. Humanistinė pedagogika formuoja vaiko vertybinį pasaulį. Augdamas vaikas turi ne tik išmokti rašyti, skaičiuoti, logiškai mąstyti, bet ir sugebėti gyvenime vadovautis teisingomis vertybėmis, tapti doru ir atsakingu piliečiu. Būtent tokį asmenybės augimą, požiūrį į mokinį, kaip nedalomą visumą, užtikrina humanistinis ugdymo procesas.

Humanistinio Ikimokyklinio Ugdymo Gairės ir Tikslai

Gairės parengtos vadovaujantis svarbiausiais ikimokyklinio ugdymo principais, užtikrinančiais ugdymo(si) kryptingumą, integralumą, veiksmingas ugdomąsias sąveikas ir ugdymo(si) kokybę. Ikimokyklinio ugdymo procesui būdinga ugdymo(si) ir priežiūros vienovė. Kiekviena suplanuota ir nesuplanuota sąveika bei kasdienė rutina yra ugdanti, turtinanti vaiko patirtį.

Svarbiausi ikimokyklinio ugdymo principai:

• Ugdymo(si) ir priežiūros vienovės principas.
• Vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas.
• Žaismės principas.
• Sociokultūrinio kryptingumo principas.
• Integralumo principas.
• Įtraukties principas.
• Kontekstualumo principas.
• Vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas.
• Lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas.
• Reflektyvaus ugdymo(si) principas: mokytojas drauge su vaiku emocijomis ir veiksmais atspindi vaiko veikimo patirtis. Su vaikais drauge pagal jų gebėjimus apmąstomos vaikų emocijos, veiklos ir jų rezultatai, numatomas tolesnis veikimas.
• Šeimos ir mokyklos partnerystės principas: mokykla ir šeima (globėjai) bendradarbiauja rengiant Programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę.

Demokratinė vaiko ir suaugusiojo sąveikos idėja skatina patirtinį vaiko ugdymąsi bei jo asmenybės galių plėtotę pagal vaiko, pedagogo ir kitų suaugusiųjų sąveiką. Remiantis laisvojo humanistinio ugdymo paradigma bei akcentuojant ugdytinio mokymosi idėjas, tikslas galėtų būti nusakomas taip: skatinti autentišką vaiko kompetencijų ugdymąsi kuriant sociokultūrinius ryšius: vaikas - šeima, vaikas - pedagogas, šeima - ugdymo įstaiga - bendruomenė.

Ikimokyklinio Ugdymosi Sritys ir Pasiekimai

Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys:

• „Mūsų sveikata ir gerovė“
• „Aš ir bendruomenė“
• „Aš kalbų pasaulyje“
• „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“
• „Kuriu ir išreiškiu“

Ugdymosi sritys yra ikidalykinės, orientuotos į Programoje numatytų vaikų pasiekimų plėtotę, apima vaikų ugdymo(si) turinį ir veiklas. Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ugdymosi pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią visų vaiko potencinių galių ūgtį. Kiekviena kokybiškai įgyvendinama vaiko raidą skatinančio visuminio ikimokyklinio ugdymosi sritis plėtoja visų 18 pasiekimų sričių vaiko pasiekimus.

Pavyzdys iš ugdymosi srities „Mūsų sveikata ir gerovė“ iliustruoja, kaip formuojami vertybinių nuostatų ir esminių gebėjimų pasiekimai:

Ugdymosi Aplinkos Kūrimas: Kontekstualus Mokymasis

Gairėse pateikiama kuriamai ar atnaujinamai Programai aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas. Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.).

Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą. Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą.

Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus. Modeliuojama dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika: iš anksto numatomi galimi komunikavimo su vaikais būdai ir priemonės vaikų aktyvumui paskatinti ir palaikyti. Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus. Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste. Kuriant kontekstus naudojamos esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos, iš anksto tikslingai sumodeliuotos ugdymosi aplinkos ir ugdymosi situacijos, susikuriančios čia ir dabar.

Kontekstų Įvairovė Humanistiniame Ugdyme

• Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas - tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis. Ugdymo aplinka žadina vaikų emocijas, pagauna dėmesį, panardina į prasmingą vyksmą. Galėdami rinktis alternatyvius tyrinėjimo, pažinimo ir dalyvavimo būdus, vaikai veikia savo tempu, pagal savo galias ir mokosi vieni iš kitų.
• Žaismės kontekstas - palaiko kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyrius. Kontekstas atliepia vaiko žaismingą savęs ir pasaulio pajautimą, skatina žaisti judesiais, pojūčiais, emocijomis, kalba, vaizduote, mintimis.
• Judraus patirtinio ugdymosi kontekstas - skatina vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didina judraus mokymosi galimybes. Įdomias, prasmingas ugdymosi situacijas kuria dialogiška vidaus ir lauko aplinkų jungtis, įrangos mobilumas, pritaikymas tyrinėti judesį, judriais būdais dalyvauti visų ugdymosi sričių veiklose.
• Kultūrinių dialogų kontekstas - padeda kiekvienam kurti savo individualų tapatumą, dalyvaujant tiek vaikų subkultūros, tiek artimiausios ir tolimesnių aplinkų kultūrų kūrime. Mokyklos aplinka yra erdvė nuolatinėms socialinėms ir kultūrinėms sąveikoms bei reiškiniams patirti, pažįstant šeimos, mokyklos grupės, kaimynystės, regiono, etninės grupės ir šalies bei globalaus pasaulio kultūrinius ypatumus ir vertybes.
• Kalbų įvairovės kontekstas - kuria ir palaiko aplinkos sąlygas, palankias rastis ir plėtotis skirtingiems vaikų komunikavimo būdams, įvairiai žodinei ir nežodinei raiškai, kalbų pažinimui, teigiamoms nuostatoms, susijusioms su kalbų ir jos formų įvairove.
• Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi kontekstas - atliepia prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukia juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus.
• Realių ir virtualių aplinkų kontekstas - papildo ir praplečia realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoja vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą.
• Kūrybinių dialogų kontekstas - kuria vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą. Vaikai patiria kūrybos laisvę, išgyvena netikėtumą, kūrybos džiaugsmą ir pasididžiavimą įveikus kūrybinius iššūkius.

Mokytojo Vaidmuo ir Besimokanti Organizacija

Pereinant nuo klasikinės normatyvinės prie laisvojo ugdymo paradigmos, atsiranda sąvoka kaip besimokanti organizacija. Šios organizacijos nuosekliai dalyvauja nuolatinio mokymosi procese. Taip atsiranda nauja pedagogo funkcija: ne tik mokyti vaikus, bet ir mokytis patiems. Tai ne tik informacijos dalyko dėstymui paieškos, bet ir nuolatinis individualus tobulėjimas. Šiuolaikinis socialinis gyvenimas visiškai kitoks nei pasaulis, kuriame žmonės gyveno ankstesniais laiko tarpsniais. Svarbu įsiklausyti į šiuolaikinio ugdymo kvietimą įžvelgti situacijos nevienareikšmiškumą ir pirmiausia pasistengti reflektuoti save.

Pedagogo tobulėjimas tai ne tik asmeninės karjeros perspektyva ar asmeninio tobulėjimo galimybė, bet ir savo tradicijų, vertybių bei įsitikinimų visuma. Ji formuoja supratimą apie nuolatinį mokymąsi ir naujų žinių siekimą savo iniciatyva. Tai apima metodinių knygų ir žurnalų skaitymą, TV, radiją, internetą, pedagogų aptarimus bei diskusijas darbo tema ir kt. Besimokanti organizacija pradedama kurti nuo individualaus mokymosi skatinimo. Švietimo srityje dirba daug pedagogų, kuriems nereikia išmokti mokytis. Jie tai jau daro seniai: suvokia reformos svarbą, dirba naujai ir kūrybingai. Šios organizacijos - mokymasis kolektyviai mokytis ir sistemingas mąstymas. Svarbu mokytis iš patirties, mokymosi veikloje ir iš jos. Šios įstaigos laiko mokytojus profesionalais ir supranta, kad mokiniai nėra standartizuoti, o mokymo procesas nėra rutina.

Patyrusios pedagogės pabrėžia, kad be galo svarbu yra ir sugebėti pamatyti vaiko vidinį pasaulį, jo būsenas ir emocijas. Nuo sąmoningo mokymo ir vaiko priėmimo prasideda mokytojo ir mokinio tarpusavio santykis bei sėkmingas mokymosi procesas. Humanistai mano, kad kiekvienas mokytojas privalo rūpintis vaiko savijauta, būsena pamokoje ir net pertraukų metu. Jokiu būdu dėl to neturi būti apleidžiamas mokymo procesas, tačiau bendra emocija yra be galo svarbu. Pyktis ir apatija trukdo vaiko mokslams, o pedagogo pareiga padėti šiuos iššūkius įveikti. Tam, kad būtų pasiektas balansas tarp proto ir širdies, reikia nuolat kurti ir palaikyti bendruomenės tarpusavio santykius. Patenkinus pagrindinius poreikius galima daug lengviau ugdyti vaiką, perteikti jam reikiamas žinias: vaikas turi būti palaikomas ir gerbiamas, jam turi būti suteikiama psichologiškai saugi aplinka, turi būti sukuriamas mokinio ir mokytojo tarpusavio ryšys.

Kritinio Mąstymo Ugdymas ir Švietimo Reforma Lietuvoje

Ateities perspektyva reikalauja ne vieno mąstymo būdo, paremto įvairiapusiais, nuolat tobulinamais ar net gi transformuojamais gyvenimo įgūdžiais. Galiausiai, žmogus dažnai pakliūna į neaiškias ir prieštaringas situacijas, kai nebe pakanka tiesiogiai suvokti objektų ar prisiminti, kas buvo pamiršta: atsakymas į iškilusius klausimus randamas pasitelkus tam tikrus būdus ir priemones, mintyse pertvarkant turimas žinias, t.y. mąstant. Šiuolaikiniame pasaulyje itin svarbus individo gebėjimas kritiškai mąstyti, kuris padės lengviau prisitaikyti prie XXI amžiaus poreikių, o kartu suteiks galimybę objektyviai įvertinti visa, ką mokomės ir ką darome. Būtina ugdytis savyje naujas nuostatas, siekiant geriau jaustis dinamiškoje tikrovėje, tiek individualiai, tiek kolektyviai, vykstant dinamiškoms, daugiakultūrėms globalinėms permainoms.

Švietimo sistema yra vienintelė potenciali visuomenės institucija, galinti įprasminti kilnaus tikslo įgyvendinimą, ugdant tokius žmones, kurie, kritiškai mąstydami, sugebės mokytis visą gyvenimą ir priimti sėkmingus asmeninio bei profesinio gyvenimo sprendimus. Programa kartu skatina mokytojus naudoti šios dienos aktualijas atitinkantį turinį, intensyviai naudotis kritinio mąstymo ugdymo metodais, siekiant pilietiškai aktyvaus ir savarankiško, socialiai veiklaus, sąmoningai kompetetingo demokratinės visuomenės nario ugdymo. Kritinis mąstymas - vienas pažinimo būdų, vienas iš pažintinės veiklos proceso komponentų. Be jo neįmanoma produktyvi individo veikla. Akivaizdu, jog kritinio mąstymo sąvoka neturi vieningo apibrėžimo, todėl visuomet pravartu vadovautis keliais kritinio mąstymo sąvokos apibrėžimais.

Lietuvos Švietimo Reformos Posūkiai

Beveik visus pastaruosius 30 metų Lietuvoje vyksta švietimo reforma, kuria diegiama laisvojo ugdymo humanistinė paradigma. Nagrinėjant švietimo reformą, sprendžiama tyrimo problema, kaip klasikinės ugdymo paradigmos kaita į laisvojo ugdymo humanistine paradigma įtvirtinama švietimo reformos konceptualiaisiais pamatais. Pagal ją, ugdymas yra palankių sąlygų kiekvieno ugdytinio saviraiškai, savisklaidai ir saviraidai sudarymas. Kitais žodžiais tariant ugdymui reikia sudaryti tokias sąlygas, kurios įgalintų ugdytiniam pačiam konstruoti reikšmes ir prasmes. Reformuojant švietimą yra siekiama išgyvendinti sovietinei sistemai priskiriamą klasikinę, normatyvinę paradigmą. Pagal ją, ugdymas yra mokslo žinių, vertybių, protinės bei praktinės veiklos gebėjimų perteikimas ugdytiniams. Šioje paradigmoje edukologai įžvelgia per didelį mokytojo vaidmenį perteikiant žinias ir žinių sureikšminimą.

Jų požiūriu mokinys ir mokytojas turi būti lygiaverčiai partneriai ugdymo procese. Geriausia, jei mokinys pats sukonstruos naujas žinias, o mokytojas sudarys tam tinkamą aplinką. Pagal laisvojo ugdymo humanistinę paradigmą, mokytojas yra mokinio partneris. Žinių įgijimas yra mokinio reikalas ir ne daugiau svarbus už jo gerą savijautą klasėje. Mūsų švietimo sistemos vadovų požiūris į žinias ir mokytoją yra panašus. Visa mūsų švietimo sistema yra taip kreipiama, kad būtų įgyvendinta laisvoji ugdymo paradigma.

Biologiškai Pirminės ir Antrinės Žinios

Tuo tarpu pasaulyje tebesitęsiančiose diskusijose apie instruktavimo būdus atsirado naujų argumentų. Jie labai nepalankūs laisvojo ugdymo humanistinei paradigmai. Žmogaus proto vystymąsi evoliucijos eigoje aiškinantys mokslininkai teigia, kad protas turi įgimtų savybių. Vaizdžiai kalbant, vaiko protas turi įgimtus pastolius padedančius lengvai konstruoti tam tikras žinias ir gebėjimus. Tarp jų yra jau minėti klausymas, kalbėjimas gimtąja kalba, veidų atpažinimas, bendravimas ir kita. Tokios žinios yra biologiškai pirminėmis. Jas vaikas įsisavina nesąmoningai ir be didelių pastangų. Vaikui žaidžiant ir tyrinėjant aplinką pastolių daugėja.

Tačiau skaityti, rašyti, skaičiuoti padedančių įgimtų pastolių vaikas neturi. Tokios žinios susijusios su kultūra ir yra biologiškai antrinėmis. Joms įsisavinti vaikas neturi įgimtos motyvacijos, o žaidimai ir tyrinėjimai nėra pakankamos priemonės. Kontekstas, kuriame įsisavinamos biologiškai antrinės žinios, yra mokykla. Evoliucija nesuteikė mūsų protui savybių, kurios įgalintų mokyklines žinias įsisavinti be jokių pastangų. Tuo tarpu svarbiausios mokyklinės žinios, būdamos biologiškai antrinėmis, yra kokybiškai skirtingos. Naivu tikėtis, kad mokyklines žinias vaikas konstruos pats, jei tik jam bus sudaryta tinkama aplinka. Skirtingai nuo biologiškai pirminių žinių įsisavinimo, mokykloje kryptingas instruktažas gali būti neišvengiama priemonė.

Pastaruosius kelis dešimtmečius mokyklinėse ugdymo turinio programose formuluojama būtinybė ugdyti taip vadinamas bendrąsias kompetencijas. Pavyzdžiui, problemų sprendimo bendrąja kompetencija vadinamas gebėjimas spręsti skirtingų sričių problemas. Nepaisant to, kad tokia kompetencija atrodo nepaprastai svarbia, jos ugdymo galimumą patvirtinančių faktų yra mažai. Tai, kad tokią kompetenciją turime visi, nereiškia, kad ją įmanoma išugdyti. Priešingai, šis faktas rodo, kad problemų sprendimų bendroji kompetencija priklauso biologiškai pirminių žinių ir gebėjimų kategorijai. Tuo tarpu biologiškai antrinės žinios ir gebėjimai priklauso tik specifinėms sritims. Tai reiškia, kad galime tikėtis išugdyti tik specifinės srities problemų sprendimų gebėjimą.

Humanistinis Ugdymas Šiuolaikinėje Mokykloje

Šiuolaikinė mokykla turėtų atsižvelgti į vaikų individualumą bei jų asmenines savybes. Humanistinėje ugdymo paradigmoje siekiama, kad kiekvienas mokinys galėtų tobulėti, laisvai reikšti savo mintis. Taip pat stengiamasi nustatyti kiekvieno vaiko prigimtinį mokymosi stilių, kad galima būtų suteikti jam reikiamą pagalbą bei paskatinti jį tobulėti jam priimtinose veiklose. Priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programos yra pagilintos, kūrybiškai papildytos ir praturtintos žiniomis ir veiklomis, kurios atitinka humanistinio ugdymo idėjas ir principus. Pagrindinio ir vidurinio ugdymo tikslas - plėtoti dvasines, intelektines, fizines vaiko galias, ugdyti kilnų, kūrybingą ir atsakingą žmogų. Vertinimas ir mokinių pažangos bei pasiekimų vertinimas yra skirtas įkvėpti, motyvuoti ir kurti grįžtamąjį ryšį, leidžiantį sužinoti, kur ir kokios pagalbos reikia mokiniui. Humanistinis ugdymas vertina dvasinę žmogaus prigimtį ir bendražmogiškąsias vertybes, siekiant padėti vaikui atrasti save.

Mokyklos erdvėse materializuojasi svarbiausios vertybės: bendrystė, rūpinimasis kitais, sąmoningas mokymasis ir pažinimo džiaugsmas. Optimalus vaikų skaičius klasėse, didesnis dėmesys kiekvienam mokiniui, mažiau nereikalingos dokumentacijos mokytojams, laisvė kūrybai - tai tik keli privalumai, kurie išskiria humanistine filosofija grįstą ugdymą. Bene svarbiausia šių dienų nuolat besikeičiančių poreikių visuomenėje yra laisvė greitai ir operatyviai tobulinti ugdymo procesą. Tokiose mokyklose lanksčiai dirbama, nuolat keliamos kompetencijos tam, kad būtų galima pagilinti ugdymo turinį. Kaip privačios įstaigos gali laisviau varijuoti ir adaptuoti programas pagal šiuolaikinių vaikų poreikius. Todėl programos praturtinamos tuo, kad vaikai nuo šešerių metų mokomi dviejų užsienio kalbų, sustiprinamas lietuvių kalbos, matematikos mokymas. Juk ankstyvas raštingumo ir loginio mąstymo pamatas yra labai svarbu.

Organizuojamos įvairios veiklos, suburiančios visą bendruomenę. Kiekvieną savaitės dieną mokytojai ir vaikai dalyvauja bendrystės pamokoje, kurios tikslas - apie žmogų ir pasaulį sužinoti daug daugiau, mokytis bendražmogiškų vertybių ir savęs pažinimo. Be to, mokyklos vaikams suteikia galimybę tyrinėti pasaulį iš arčiau. Kiekvienais metais vykdomos istorinės, geologinės ir gamtos pažinimo ekspedicijos. Šių ekspedicijų metu sukauptos žinios bei kartu praleistas laikas kuria džiugias, prasmingas gyvenimo patirtis mokykloje.

tags: #humaniskumas #ikimokyklinis #ugdymas

• saugūs nagų lakai vaikams
• Sužinokite, nuo ko priklauso dienos socialinės globos įkainiai
• Svorio metimas po Cezario pjūvio
• IT gigantų požiūris į vaikų technologijų naudojimą
• Krepšinio taisyklių ypatumai vaikams