Socialinis Gyvenimas Globos Namuose: Iššūkiai, Galimybės ir Integracija Lietuvoje
Senėjimo procesas ir senatvė yra natūralus gyvenimo periodas, tačiau vis dažniau diskutuojama apie senyvo amžiaus asmenų būtį Lietuvoje šiuolaikinės visuomenės sąlygomis. Socialinės globos namai, kaip apibrėžia LR Socialinių paslaugų įstatymas (2006), yra socialinės globos įstaiga, skirta asmenims, kuriems būtina nuolatinė globa ir slauga ir kurie dėl senatvės ar negalios negali savarankiškai gyventi savo namuose, o šių asmenų vaikai ar artimieji dėl objektyvių priežasčių negali jų prižiūrėti. Pagyvenusių žmonių skaičius sparčiai didėja visame pasaulyje, neišskiriant Lietuvos, todėl prognozuojamas ir neišvengiamas institucinių globos paslaugų poreikis.
Žinios, kaip vyresnio amžiaus asmenys vertina jiems teikiamas paslaugas, ir jų gyvenimo realybės supratimas yra labai svarbūs. Taip pat ne mažiau svarbu žinoti subjektyvios gyvenimo kokybės veiksnius Lietuvos globos namų sistemos kontekste (Orlova, 2012).
Senėjimo Procesas ir Socialiniai Poreikiai
Senėjimas - laipsniškas, nuoseklus, bet netolygus visų fizinių požymių ir psichinių struktūrų kitimo procesas, prasidedantis jau nuo apvaisinimo momento ir lėtai bei natūraliai vykstantis iki pat mirties net optimaliausiomis individo raidos sąlygomis (Mockus, Žukaitė, 2012). Ilgo gyvenimo trukmė vertinama tik tuomet, kai senatvėje išsaugomas asmens aktyvumas ir fizinis pajėgumas, intelektas bei protinės galimybės. Senatvės etape žmonės patiria kompleksinius - teigiamus ir neigiamus savo vidinio bei išorinio gyvenimo pokyčius.
Nemažai daliai, ypač vyresnio amžiaus, pagyvenusių žmonių dėl fizinių galimybių ir savarankiškumo sumažėjimo reikalingas pritaikytas būstas ir aplinka. To neužtikrinus išauga stacionarios globos poreikis. Institucijose teikiamos nuolatinės globos paslaugos yra plačiai diskutuojamos akademinėje literatūroje, pabrėžiant šių paslaugų brangumą ir tai, kad dauguma vyresnio amžiaus žmonių nori likti gyventi savo namuose kuo ilgiau. Vis dėlto žmogui senstant nuolatinės globos poreikis didėja, kuriam įtakos turi ne tik amžius, bet ir prastėjanti vyresnio amžiaus žmonių sveikata, šeimyninė padėtis, būsto sąlygos ir socialinis statusas (Naujanienė, 2008).
Senėjimo procesas asmenims kelia įvairias problemas, įskaitant sveikatos, fizinės būklės problemas, liguistumą ir pažeidžiamumą. Vyravo nuomonė, kad vienas svarbiausių senėjimo požymių yra energijos, gyvybingumo ir gebėjimo atgauti fizines ir dvasines galias praradimas. Pastebėta, kad žmonės, laikydamiesi sveikesnės gyvensenos (nerūkantys, normalaus kūno masės indekso, fiziškai aktyvūs), sendami patyrė mažiau negalių. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama ne tik gyvenimo trukmei, bet ir gyvenimo kokybei. Visa tai gali sukelti nerimą ir depresiją, kurios seniems žmonėms gyvenime neleidžia tinkamai tenkinti socialinius poreikius. Svarbu rasti šių problemų sprendimo būdus. Turint ribotas galimybes įgyvendinti socialinius poreikius, amžiaus problemos tampa ryškesnės.
Varnelienės teigimu, senatvę įprasta apibūdinti kaip sunkesnės adaptacijos amžių. Tai lemia padidėjęs pagyvenusio amžiaus žmonių pažeidžiamumas, ryškėjanti visų organizmo funkcijų lėtėjimo ir nykimo tendencija. Daliai pagyvenusio amžiaus žmonių savo gyvenimo pabaigoje tenka rinktis stacionarias globos įstaigas. Šioje aplinkoje kur kas mažiau įprastinės veiklos galimybių, retesni kontaktai su išoriniu pasauliu, mažiau privatumo negu gyvenant namuose.
Šepūnaitė išskiria socialinę atskirtį ir jos pasekmes - pagyvenusio amžiaus žmonių nedalyvavimą bendruomenės gyvenime. Tai susiję su daugeliu faktorių: skurdu, kuriam pirmiausia turi įtakos mažos pajamos, diskriminacija, bedarbyste, nepakankamais įgūdžiais, netinkamu ar nepritaikytu būstu, prasta sveikata, šeimos problemomis, nusikalstamumu, socialinių paslaugų ir informacijos nepasiekiamumu ir kt. Adamsas ir kt. teigia, jog tokie tikslai inicijuojami suvokimo procesu, jog laikas ribotas. Tikslai, susiję su žinių įgijimu ir informacijos rinkimu, sumenksta, ir jie daugiau sutelkia dėmesį į tikslus, susijusius su emocijomis. Mockus ir kt. apžvelgę teorijas nustatė, kad vyresniame amžiuje svarbu ne tik aktyvumas pats savaime, bet taip pat svarbūs su aktyvumu susiję psichologiniai mechanizmai, kai žmogus susitelkia į tikslus, susijusius su emocijomis, o ne su žiniomis ir informacijos rinkimu, kai adaptacija grindžiama selekcijos, optimizacijos ir kompensacijos mechanizmais. Taigi, kalbant apie socialinio aktyvumo sąsajas su pasitenkinimu gyvenimu, svarbu atsižvelgti į šį psichologinį aspektą.
Pagal šiuos požymius žmogus gali būti priskirtas senėjimo kategorijai bei susiduria su rizika prarasti vertę, galią ir įtaką, o su tuo atsidurti ties skurdo riba, patirti diskriminaciją siekdamas pasinaudoti paslaugomis. Fiziniai senatvės požymiai (odos raukšlės, žili plaukai, silpstantis regėjimas, klausa ir pan.) tampa senatvės kauke, nuoroda į tą neigiamą prasmę, kurią senėjimui suteikia visuomenė. Kadangi jis siejamas su nykimu, destrukcija ir ligomis, kūnas senatvėje konstruojamas kaip marginalus, atskiriamas nuo pagrindinio kultūrinio atstovavimo.
Lietuvos Demografinės Tendencijos ir Institucinės Globos Poreikis
Lietuvos visuomenė senėja, todėl nuolat auga socialinių paslaugų poreikis. Atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų amžiaus struktūros pokyčius ir prognozuojamas tendencijas ateityje - vyriausiųjų gyventojų gausėjimą, vidurinės ir jauniausios dalies mažėjimą - Lietuvą galima priskirti prie labiausiai senėjančių šalių pasaulyje, taip pat galima prognozuoti vyresnio amžiaus asmenų ilgalaikės socialinės globos poreikio augimą. Kasmet auga integruotų globos, priežiūros ir slaugos paslaugų poreikis vyresnio amžiaus gyventojams.
Pasak Lietuvos statistikos departamento 2014 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 543,3 tūkst. 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių, arba 18,1 procento visų šalies gyventojų. Palyginti su 2005 m., jų skaičius padidėjo 58,7 tūkst. Ypač padaugėjo 80 metų ir vyresnio amžiaus asmenų. 2014 metų pradžioje šio amžiaus gyventojų buvo 139,7 tūkst., arba 57,9 tūkst. daugiau nei 2005 metais. Beje, pastarųjų metų statistika rodo, kad stacionarios globos paslaugų vartotojų „bendruomenė“ Lietuvoje yra ne tokia jau maža - 2013 metų pabaigoje 102 įstaigose seniems žmonėms gyveno 4 514 asmenų. Tais pačiais metais į šias įstaigas atvyko gyventi 1 136 asmenys.
Statistikos departamento duomenimis, 2021 m. pradžioje šalyje gyveno 557 tūkst. (20 proc.) 65 metų ir vyresnių žmonių. Jų dalis padidėjo nuo 15,8 proc. (2005 m. pradžioje) iki 20 proc. (2021 m.). Prognozuojama, kad 2060 m. du penktadaliai (40,9 proc.) Lietuvos gyventojų sudarys senyvo amžiaus asmenys. Remiantis Eurostato prognozėmis, Lietuvoje visuomenė toliau senės. Tikėtina, kad 2050 m. pradžioje Lietuvoje 28,5 proc. visų gyventojų bus vyresnio amžiaus.
Kintantys Socialiniai Vaidmenys ir Perėjimas į Globos Institucijas
Amžius, kaip sociologijos mokslo tyrimo objektas, yra nuolat besikeičianti asmens socialinė padėtis, kurią veikia brendimo, o vėliau ir senėjimo procesas. Biologinio amžiaus pakitimai organizme yra neišvengiami. Tuo tarpu socialinis amžius socialinėje struktūroje pagrįstas socialiai apibrėžtomis gyvenimo ciklo fazėmis. Socialinis ir biologinis amžius ne visada turi sutapti: vyresnis amžius ne visada reiškia aukštesnę socialinę padėtį. Socializacija lydi asmenį visoje jo gyvenimo eigoje, jos metu asmuo prisiima daugelį vaidmenų. Tai nenutrūkstamas mokymosi procesas, kurio metu įgyjamos žinios, lavinami įgūdžiai, formuojasi motyvacija, vertybės, mąstymo ir emociniai modeliai, kurie susiję su sociokultūrine aplinka (Naujanienė, 2008).
Sociologijoje socialinio statuso sąvoka nurodo žmogaus vietą grupėje arba visuomenėje. Socialiniai vaidmenys yra elgsenos modeliai, kurių tikimasi iš individų esant tam tikroms situacijoms, sąlygoms. Vieną socialinį statusą atitinka daugybė socialinių vaidmenų. Taigi, paprastai žmonės atlieka daugybę vaidmenų, kurių iš jų tikimasi. Žmogui senstant keičiasi ir socialiniai vaidmenys: paskutinio vaiko išleidimas iš namų, išėjimas į pensiją, našlystė, priklausomybė nuo kitų, neįgalumas ar liga bei gyvenimas globos institucijoje.
Autorė (Mikulionienė, 2006) teigia, kad pagrindinis veiksnys, lemiantis žmogaus sprendimą apsigyventi globos namuose, yra pasitikėjimo gyventi namuose praradimas, ypač jeigu žmogus gyvena vienas. Nemažai senyvo amžiaus asmenų susidoroja su senatvės problemomis. Ryšių praradimą, autokoncepcijos neigiamus pokyčius, kognityvinius pokyčius sušvelnina pokyčių laipsniškumas. Suaugusiems vaikams nebereikalinga priežiūra, nedirbama darbe, ryšiai su sutuoktiniu keičiasi, kadangi nebereikia rūpintis - atsiranda galimybė prisitaikyti prie socialinių vaidmenų praradimo. Kiekvienai vyresniajai amžiaus grupei būdingas spartus susituokusių skaičiaus mažėjimas, o našlių skaičius didėja, kol dominuojančia tampa našlystė.
Kadangi šeimoms dominuojant mažoms, dviejų kartų šeimoms, suaugę vaikai ir pagyvenę tėvai dažniausiai gyvena atskirai, šių žmonių globa patikima stacionarioms senų žmonių globos įstaigoms, kuriose tenkinami žmogui reikalingi fiziniai ir socialiniai poreikiai. Mokslininkų teigimu, pagyvenusio amžiaus globa dažnai reikalauja specialistų (medikų, psichiatrų, psichologų ir pan.) pagalbos. Reikalinga institucinė priežiūra ar specialios paslaugos namuose.
Socialinis Gyvenimas Globos Namuose: Nuo Izoliacijos iki Integracijos
Moksliniai tyrimai rodo, kad socialinių ryšių trūkumas turi neigiamą poveikį tiek psichologinei, tiek fizinei žmogaus sveikatai. Vis dėlto su amžiumi socialiniai tinklai dažnai siaurėja. Persikėlimas į globos įstaigą daro didelę įtaką vyresnio amžiaus asmenų socialiniams santykiams: dažnai nutrūksta arba stipriai apribojami ryšiai su šeima ir draugais, o senų santykių atkūrimas ar naujų ryšių užmezgimas naujoje aplinkoje tampa sudėtingas.
Viena iš svarbių paslaugų, teikiamų globos namuose gyvenantiems senjorams, yra užimtumo veiklos. Skatinant senyvo amžiaus asmenis dalyvauti šiose veiklose, palaikomas jų aktyvumas, padedama stiprinti tarpusavio ryšius ir mažinti socialinę atskirtį. Vyresnio amžiaus žmonėms kartais gali būti sunku įsitraukti į kokią nors veiklą. Nenoras dalyvauti užimtumo veiklose dažnai kyla iš nepasitikėjimo savimi arba baimės, kad nepavyks tinkamai atlikti užduočių.
Senelių globos namuose veiklos dažniausiai organizuojamos atsižvelgiant į kiekvieno gyventojo poreikius, galimybes bei socialinę ir fizinę sveikatą. Čia vykdomos tiek individualios veiklos, pritaikytos konkrečiam asmeniui, tiek grupiniai užimtumo ir darbo terapijos užsiėmimai, žaidimų terapija bei dvasinių poreikių tenkinimas. Sociokultūrinės paslaugos, teikiamos globos namuose, apima įvairias veiklas, tokias kaip laisvalaikio organizavimas, rankdarbių užsiėmimai, sportinė veikla, išvykų organizavimas, meno, muzikos, darbo terapijos, vaidybos pamokos, maisto gaminimas, kompiuterinių įgūdžių lavinimas, informavimas ir konsultavimas. Šios veiklos skatina globos namų gyventojų tarpusavio sąveiką, saviraišką bei dvasinių vertybių puoselėjimą, prisidedant prie bendravimo skatinimo ir visaverčio gyvenimo jausmo. Vyresnio amžiaus žmonių užimtumas ir laisvalaikio organizavimas yra svarbi priemonė siekiant mažinti socialinę atskirtį.
Adakavo Socialinių Paslaugų Namų Pavyzdys ir Pertvarkos Kelias
Lietuvos žurnalistai domėjosi, kuo skiriasi gyvenimas globos namuose ir bendruomenėje, apsilankę Adakavo socialinių paslaugų namuose, jų įsteigtuose grupinio gyvenimo namuose bei susitikę su apsaugoto būsto gyventojais Tauragėje. Adakavo socialinių paslaugų namuose pasitinka šurmulys - gyventojai vaikšto kieme, sveikinasi, nori bendrauti.
Pirmuosius sutinkame susiruošusius į parduotuvę. „Gal turite 30 centų? O tuščių butelių?“, - paklausia vienas ir patikina, kad pirks ledų. Kitas, matydamas žurnalistus su fotoaparatu, nedrąsiai suka ratus aplink ir sako norintis duoti interviu, bet paklaustas apie neseną incidentą, kai sugalvojo pasivažinėti traktoriumi ir apgriovė tvorą, pasuka į šalį: „Paslapčių neišduodu“. Birutė prašo nufotografuoti, visą laiką lydi žurnalistus, aprodo kambarį, drąsiai pasakoja apie savo gyvenimą. Ji Adakave gyvena jau 16 metų. „Mokiausi pagalbinėj 10 klasių, paskui įstojau į Kauną, siuvimo klasę, nebaigiau ir paskui parašiau prašymą dėl pensionato“, - pasakoja Birutė. Adakavo socialinių paslaugų namai globoja ir dvi moters seseris: viena gyvena grupinio gyvenimo namuose, kita - Adakave.
Kitame koridoriuje - Vaclovo kambarys. Šis prigrūstas muzikos aparatūros. Vyras kažkada dirbo kultūros centre, tad ir čia yra pagrindinis renginių organizatorius. Jis pasakoja, kaip susitaupęs pinigų nusipirko mikrofoną, kolonėles, kitą įrangą, - žino, kur nebrangiai gauti tokių dalykų. Gražiai paprašytas, Vaclovas ir padainuoja. Koridoriai šurmuliuoja - vieni žiūri televizorių, kiti žaidžia šachmatais, būreliuose šnekučiuojasi. Gyventojai noriai sveikinasi, sako komplimentus direktorei, socialinėms darbuotojoms. Tiesa, išgirstame ir pasakojimų apie persikėlimą į kitas planetas, Leniną, namo Seime statybą, be to, tenka saugoti raktus - direktorė įspėja, kad vienas iš gyventojų juos kolekcionuoja.
Savarankiškesniems Globos Namai - Ne Vieta
Daug žmonių į Adakavo socialinių paslaugų namus atkeliavo iš vaikų ar kitų globos namų, kiti - po vyresniame amžiuje užklupusių ligų. Vienas korpusas - užrakintas. Jame įsikūrę slaugomi gyventojai ir tie, kurie išėję nežinotų, kaip sugrįžti atgal. Tiesa, pasitaiko, kad žmonės, sulaukę pagalbos, nuprausti, sustiprėję, persikelia į kitą - sveikesniųjų korpusą, net pradeda kalbėti.
Pasak direktorės Kristinos Anulienės, ypač liūdina tie pasakojimai, kai žmogus dėl pinigų ar buto artimųjų „padaromas“ neveiksniu ir išsiunčiamas ten, kur juo pasirūpins valstybė. Ji vardija atvejus, kuomet tai yra žmonės, mokantys skaičiuoti pinigus, apsipirkti, kurti rankdarbius, jau nekalbant apie teisę spręsti, kur ir su kuo nori gyventi. „Kai aš pradėjau dirbti, socialinio darbo nebuvo išvis. Net neįsivaizduojate, kaip atrodė tokios įstaigos. Daugeliui ir dabar jos atrodo tokios, kur neįgalieji yra uždaryti, niekur neišleidžiami, vos ne kalėjimo sąlygomis laikomi. Taip nebėra“, - sako K. Anulienė. Vis dėlto ji įsitikinusi, kad savarankiškesniems negalią turintiems žmonėms globos namuose ne vieta. Užtektų jiems suteikti reikiamą pagalbą. Įgyvendinant didelių globos namų pertvarkos projektą, apie pusę gyventojų turėtų persikelti į bendruomenę: grupinio gyvenimo namus, apsaugotą būstą. Tikimasi, kad jie pamažu integruosis į visuomenę, susiras darbą ir galbūt pradės gyventi savarankiškai. Deja, kol kas daugiau žmonių atvyksta į globos namus, o ne išvyksta iš jų. Pasivaikščioję po globos namus išgirstame ir įvairių meilės istorijų, ir sudėtingų likimų.
Gyvenimas Bendruomenėje: Grupiniai Namai ir Apsaugoti Būstai
Tauragėje veikia dveji grupinio gyvenimo namai. Tai reiškia, kad negalią turintys asmenys, kurie negali savimi pasirūpinti, gyvena namų aplinką primenančioje įstaigoje, kur gauna nuolatinę specialistų pagalbą, taip pat naudojasi kitomis paslaugomis bendruomenėje. Vienuose grupinio gyvenimo namuose gali gyventi iki 10 suaugusių asmenų. Prieš ketverius metus viename Tauragės Marių gatvės name apsigyveno dešimt neįgaliųjų. Daugiau kaip pusė jų jau pradėjo gyventi savarankiškai apsaugotuose būstuose, o jų vietas grupinio gyvenimo namuose užėmė kiti Adakavo socialinių paslaugų namų globotiniai. Apsaugotame būste jau įsikūrė 15 žmonių. Tai reiškia, kad šiems asmenims suteikiamas ne tik būstas, bet įvairios prisitaikyti visuomenėje padedančios paslaugos. Prieš pusantrų metų dar vieni grupinio gyvenimo namai atvėrė duris Norkaičių kaime, Tauragės rajone.
Jurgita ir Antanas: „Čia jaučiuosi kaip savo namuose“
Grupinio gyvenimo namų Marių gatvėje gyventojai Jurgita ir Antanas noriai kviečia į savo kambarį ir džiaugiasi, kad gali papasakoti apie savo kasdienybę. „Nusipirkau televizorių“, - didžiuojasi Antanas. Rodydami sutvarkytą kambarį, įsigytus daiktus vienas per kitą pasakoja, kaip jiems patinka turėti savo kambarį, būti savarankiškiems. „Čia jaučiuosi kaip savo namuose“, - sako Antanas. Jam buvo nelengva priprasti prie gyvenimo Adakavo socialinių paslaugų namuose, o čia gyventi gera.
Jurgitos gyvenimas buvo sudėtingas. „Kai man sukako penkeri metai, mirė mama, o tėtis išėjo pas kitą, likome dviese su močiute“, - pasakoja Jurgita. Būdama 12 metų ji atsidūrė vaikų namuose. „Mane pravardžiuodavo, stumdydavo, mušdavo“, - nuoskaudą prisimena Jurgita. Patyrusi fizinį ir psichologinį smurtą, mergina pradėjo žaloti save: „Dvasinį sielos skausmą užgoždavau fiziniu. Kiekviena diena man buvo kaip amžinybė.“ Pasak moters, dabar gyvenimas daug lengvesnis. Grupinio gyvenimo namuose daugiau laisvės - gali kur nori išeiti, tik reikia laiku grįžti. „Man patinka eiti į kultūros rūmus, koncertai man patinka. Už 15 eurų buvau nusipirkusi bilietą į Ryčio Cicino koncertą, man jis labai patinka“, - šypsodamasi pasakoja Jurgita. Paklausta, ar iškyla sunkumų tvarkantis, ruošiant maistą, Jurgita sako, kad kiekvieną užduotį ji priima kaip iššūkį. „Kaip tik vakar budėjau, gaminome lietinius blynus visiems. Pagal šios savaitės budėjimą palyginu, ar kitą kartą bus sunkiau, ar lengviau. Pavyzdžiui, kugelį jau yra sunkiau gaminti“, - atvirauja moteris. Jurgitos manymu, Lietuvoje turi būti kuo mažiau įstaigų, kuriose gyvena daug negalias turinčių žmonių. „Žmonės su skirtingais charakteriais, jautresni žmonės, jiems ten sunku. Ten gi visokių būna: geriančių, mušančių. Bet čia galbūt taip lemta, Dievo gal skirta.“
Ona ir Žydrūnas: „Norime susirasti darbą“
Žydrūnas taip pat gyvena grupinio gyvenimo namuose Tauragės Marių gatvėje. Jis pasikviečia į savo kambarį, kuriuo dalinasi su drauge Ona, sakydamas, kad turi kažką svarbaus pasakyti. „Aš noriu išeiti iš čia. Noriu persikelti į apsaugotą būstą. Čia suvaržymai - kur eini, ten turi pasirašyti. Kaip po padidinamu stiklu. Man tas nelabai patinka“, - pasiguodžia vyras. „Turi pasakyti, kur išeini, turi laiku grįžti namo. Mes laikomės taisyklių, bet savo bute būtų geriau“, - jam pritaria ir Ona. Vis dėlto jie patikina, kad čia gyventi daug geriau nei globos namuose. „Čia jaučiame pagarbą, - sako vienas per kitą. - Ten triukšmas, viskas kunkuliuoja, darbuotojai nekokie.“ Žydrūno ir Onos kambarys erdvus, šviesus, sutvarkytas, su balkonu. Ant spintelės - Onos mamos nuotrauka.
Grupinio gyvenimo namų gyventojai turi patys tvarkytis, prižiūrėti aplinką, gaminti maistą. „Ir tvarkomės, ir valgyti galiu pasidaryti. Nesunku man, - pasakoja Ona. - Aš labai jauna subrendau. Nuo mažens dirbau visokius darbus. Ir prie gyvulių, ir šieną dėjau, ir karves milžau. Nuo 11 metų viską dirbau. Tėvų nebūdavo. Reikėjo ir brolius prižiūrėti, ir valgyti padaryti, ir karves pamelžti ir į pieninę nunešti pieną, ir daržus apravėti. Viską savo rankom.“ Moters vaikystė nebuvo lengva - šeimoje augo 7 vaikai. „Vieni gyveno vaikų globos namuose, kiti - su tėvais. Paskui mamai buvo atimtos vaikų teisės. Mama mirė, ir nuo tėvo teises atėmė. Aš neturiu abiejų tėvų. Neseniai tėtį palaidojau“, - pasakoja Ona. Ji neslepia, kad turi psichikos ligą, dėl to suaugusi ir negalėjo gyventi viena. Oną ėmė globoti Mažeikių rajone gyvenusi teta. Moteris pasakoja, kad ten nebuvo taip sunku, kaip namuose, bet pas tetą nebenorėjo gyventi dėl to, kad pusseserės iš jos tyčiojosi, tad pasiprašė į globos namus. Oną apgyvendino Dūseikių socialinės globos namuose Telšių rajone. Po 7 metų perkėlė į Adakavą. „Esu iš Tauragės, norėjau arčiau giminių grįžti. Su draugu susipažinau ir liepos 8 dieną bus 2 metai kaip čia gyvename“, - pasakoja Ona. Žydrūno istorija painesnė. Jis pasakoja, kad nevartojo vaistų, todėl buvo patekęs į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, o dabar turi būti stebimas socialinių darbuotojų. „Jei išeičiau iš čia į apsaugotą būstą, norėčiau susirasti darbą. Esu baigusi siuvėją. Arba ką nors prie virtuvės. Galiu bet kokį darbą dirbti“, - pasakoja Ona. Žydrūnui tiktų toks darbas, kad reiktų mažiau vaikščioti - jis turi stuburo problemų, skauda kojas. Jie ir dabar sako šiek tiek prisiduriantys - padeda kaimynams. „Užsirašiau į muzikos mokyklą su pianinu išmokti groti“, - pasigiria Žydrūnas. „O aš dainuoti užsirašiau. Man muzika patinka“, - pertaria Ona. - Bet dainavimu tai neužsidirbsiu.
Viktoras ir Dalia: „Nori gyventi kaip visi žmonės“
Viktoras su savo drauge Dalia įsikūrę apsaugotame būste viename iš Tauragės miesto daugiabučių. Jie gyvena savarankiškai, socialinio darbuotojo padėjėja ateina tik padėti spręsti porai kylančių problemų. Į Adakavo socialinės globos namus Viktoras pateko vos dvidešimties. Augo pas senelius Laukuvos miestelio pakraštyje esančiame Vabalų kaime, o jiems mirus, gyveno su mamos broliu. Tuomet turėjo tik lengvą neįgalumą. Viktoras mano, jog artimiesiems parūpo senelio turtas, todėl pasistengė, kad jam būtų nustatyta vidutinė negalia, „įkišo“ į Adakavo globos namus. Viktoras svarsto, kad gal ir būtų buvę sunku tai ištverti, bet sako, kad jam padėjo draugė, kurią jau pačią pirmą dieną sutiko globos įstaigoje. „Atsikratydami manęs, jie man padovanojo laimę. Dabar galiu gyventi kaip noriu, todėl ant savo giminaičių visai nepykstu“, - glaudžia prie savęs Dalią Viktoras.
Dalios likimas irgi sudėtingas. Atsimena, kad į mokyklą ėjo tik vieną dieną. „Krėčiau visokias zbitkas - kas mane ves į tą mokyklą?“ - pripažįsta moteris, taip ir neišmokusi nei rašyti, nei skaityti. Tada negalią turinčią dešimtmetę Dalią motina atidavė į vaikų namus, o iš ten, sulaukus pilnametystės, atvežė į Adakavą. „Smarkiai gėriau ir rūkiau, net lovą buvau padegusi. Žadėjo pasodinti į kalėjimą arba paguldyti į psichiatrinę. Ligoninėje gerai, nes pinigai susitaupo, bet grįžusi vėl bėgdavau iš globos namų ir krėčiau visokias kvailystes. Direktorė su manimi turėjo daug vargo“, - pripažįsta moteris, kurią Viktoras ultimatumu privertė atsikratyti priklausomybių. „Arba aš, arba šnapsas. Rinkis“, - persikeliant į Tauragę pareiškė vyriškis. Ir Dalia pasirinko. Atgal grįžti nebenori.
Pora kartu daugiau nei septynerius metus. 3,5 metų praleido grupinio gyvenimo namuose, o jau pusmetį gyvena jiems išnuomotame apsaugotame būste. Nuomos ir komunalinius mokesčius padengia Adakavo socialinių paslaugų namai, todėl šeimai pavyksta išgyventi iš neįgalumo pašalpų. Nors ateinanti socialinė darbuotoja padeda suplanuoti pirkinius, Viktoras su Dalia susitvarko ir patys. Moteris padiktuoja vyrui, ko reikia nupirkti, o jis eina į parduotuvę ir ieško produktų, kuriems taikomos akcijos. Drabužius abu perka dėvėtus, todėl mėnesio gale dar lieka keli eurai piniginėje. Ir Dalia, ir Viktoras norėtų rasti darbus. Viktoras pageidautų dirbti sargu, Dalia sako galinti valyti patalpas, tvarkyti viešąsias erdves. „Bet su darbu sunku. Arba siūlo toli už miesto, arba reikalauja patirties“, - apgailestauja Viktoras. Pora - geranoriška. Abu linkę sutarti ir bendradarbiauti su aplinkiniais. Išgirdę, kad daugiabučio, kuriame jiems nuomojamas būstas, gyventojai nori tvarkyti aplinką, bet nėra kam iškasti senų paparčių, iškart pasisiūlė padėti. Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė K. Anulienė mano, kad per 20 metų globos įstaigoje Viktoras daug prarado, nes galėjo gyventi kaip visi žmonės, jei būtų sulaukęs pagalbos.
Pertvarkos Iššūkiai ir Ateities Perspektyvos
Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė K. Anulienė tikina, kad perkelti į grupinio gyvenimo namus žmonės su negalia pasijunta laisviau, atsiskleidžia jų pomėgiai, kūrybiniai gebėjimai, pamažu išmoksta patys rūpintis savo gyvenimu. „Matytumėte, kaip jie pasikeičia, kaip išlaisvėja ir atsiveria, kai pradeda gyventi grupinio gyvenimo namuose. Tai stotelė, kurioje keičiasi gyvenimas, kur jie pradeda tikėti savo ateitimi“, - tvirtina K. Anulienė. Vis dėlto direktorė pripažįsta, kad būna ir nesėkmių, įvairių iššūkių. Kai kurie taip ir neprisitaiko gyventi bendruomenėje, nes paprasčiausiai niekada to nepatyrė. Pasak K. Anulienės, planuojama, kad iš viso gyventi į bendruomenę turėtų išeiti apie 100 Adakavo socialinių paslaugų namuose globojamų žmonių.
Prieš porą metų pradėtam įgyvendinti projektui „Bendruomeninių apgyvendinimo bei užimtumo paslaugų asmenims su proto ir psichikos negalia plėtra Tauragės regione“ iš ES struktūrinių fondų numatyta 2,4 mln. eurų. Didžiausia investicijų dalis (1,7 mln. eurų) turėtų atitekti Tauragės rajono savivaldybei, kurioje planuojama įkurti iš viso keturis grupinio gyvenimo namus (du jau atvėrė duris), socialines dirbtuves, įsigyti keturias vietas apsaugotiems būstams ir pritaikyti Adakavo socialinių paslaugų namų patalpas specializuotoms slaugos ir globos paslaugoms.
Socialinių Paslaugų Sistema Lietuvoje: Prieinamumas ir Finansavimas
Šiandieninė visuomenė sparčiai keičiasi. Siekiame atliepti individualius vyresnių žmonių poreikius, nesvarbu, kur jie begyventų - mieste, rajono centre ar kaime, ar kur norėtų gauti paslaugas - savo namuose, dienos centre ar įstaigose su apgyvendinimu. Socialinių paslaugų, finansuojamų savivaldybės ir valstybės biudžeto lėšomis, teikimą organizuoja savivaldybės.
Socialinių paslaugų poreikis nustatomas individualiai pagal asmens nesavarankiškumą ir jo galimybes savarankiškumą ugdyti arba jį kompensuoti socialinėmis paslaugomis. Kompleksiškai įvertinamas asmens organizmo funkciniai sutrikimai, negalia, socialinė situacija, gebėjimai kasdieninėje veikloje, rizikos ir kitos aplinkybės. Socialinės paslaugos teikiamos pagal asmens ar jo šeimos individualius poreikius ir interesus, įvertinus, kokios pagalbos jam reikia. Senyvo amžiaus žmogui parenkamos tokios socialinės paslaugos, kurios leistų kuo ilgiau jam gyventi savo namuose, šeimoje, dalyvauti socialinėje, ekonominėje ir kitose veiklose, savarankiškai tvarkyti savo buitį. Dažnai senyvo amžiaus žmonės turi ir vienokią ar kitokią negalią. Organizuojant pagalbą, ji derinama su užimtumu, asmens sveikatos priežiūra ir specialiosios pagalbos priemonėmis, padedama palaikyti socialinius ryšius su šeima, artimaisiais ir visuomene. Pavyzdžiui, senyvo amžiaus vienišas asmuo gali gauti pagalbą ar dienos socialinę globą savo namuose, tačiau tokias paslaugas taip pat gali gauti su artimaisiais gyvenantis senyvo amžiaus asmuo ar asmuo su negalia, jei darbo dienomis artimieji negali juo pasirūpinti arba jiems reikalingas atokvėpis. Asmeniui ar šeimai gali būti nustatytas kelių rūšių bendrųjų socialinių ar (ir) socialinės priežiūros paslaugų poreikis.
Socialinių paslaugų rūšys
- Pagalba į namus: maisto produktų nupirkimas, pagalba buityje, namų ruošoje, lydėjimas į įvairias įstaigas ir kt.
- Dienos socialinė globa ar integrali pagalba asmens namuose (iki 10 val./d.)
- Dienos socialinė globa dienos socialinės globos centre (virš 3 val./d.)
- Trumpalaikė socialinė globa socialinės globos įstaigoje (iki 6 mėn.)
Kur kreiptis dėl socialinių paslaugų
Dėl socialinių paslaugų, kurių teikimą finansuoja savivaldybė iš savo biudžeto lėšų ar iš valstybės biudžeto, skyrimo asmuo ar jo globėjas gali kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę, seniūniją ar kitą nurodytą įstaigą. Galima kreiptis raštu tiesiogiai į savivaldybę, paštu ar elektroniniu būdu, o jeigu valstybės elektroninės valdžios sistemoje teikiama tokios rūšies elektroninė paslauga - prašymą galima teikti per SPIS sistemą. Taip pat yra galimybė asmeniui ar šeimai, kuriems dėl saugumo skubiai reikalingos socialinės paslaugos, kreiptis tiesiai į socialinių paslaugų įstaigą, kuri tarpininkaus pateikiant prašymą savivaldybei. Asmuo, apsigyvenęs socialinės globos namuose savo lėšomis, gali teikti prašymą dėl socialinės globos, finansuojamos savivaldybės ar valstybės biudžeto lėšomis. Bendrosios socialinės paslaugos, tokios kaip informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas, atstovavimas, teikiamos nemokamai.
Mokėjimo už socialines paslaugas tvarka
Mokėjimo už kitas socialines paslaugas dydį asmeniui arba šeimai nustato savivaldybė, priklausomai nuo teikiamų socialinių paslaugų rūšies, periodiškumo ir asmens arba šeimos finansinių galimybių už jas mokėti. Socialinės priežiūros paslaugos, pavyzdžiui, pagalba į namus, socialinių įgūdžių ugdymas ir palaikymas, yra nemokamos tiems, kurie gauna socialinę pašalpą, arba kurių vidutinės šeimos pajamos, tenkančios vienam asmeniui, yra mažesnės už valstybės remiamų pajamų dvigubą dydį, tai yra, 258 eurus.
Mokėjimo dydis už ilgalaikę socialinę globą nustatomas pagal asmens pajamas ir atsižvelgiant į asmens turtą. Suaugusiam asmeniui jis neturi viršyti 80 procentų asmens pajamų. Jei asmens turto vertė yra didesnė už jo gyvenamosios vietos savivaldybėje nustatytą turto vertės normatyvą, mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą suaugusiam asmeniui dydis per mėnesį padidėja vienu procentu, skaičiuojant nuo turto vertės, viršijančios normatyvą. Pavyzdžiui, savivaldybėje nustatytas turto vertės normatyvas yra 10 tūkst. eurų, o asmens turto vertė - 15 tūkst. eurų, reiškia, asmuo kas mėnesį turės papildomai mokėti 1 proc. nuo 5 tūkst.
Paslaugų skyrimo terminai
- Žmogaus ar šeimos socialinių paslaugų poreikis nustatomas per 10 kalendorinių dienų (k. d.) nuo prašymo gavimo dienos, o ilgalaikės socialinės globos poreikis - per 20 k. d.
- Sprendimas dėl socialinės priežiūros skyrimo priimamas ne ilgiau kaip per 10 k. d. nuo socialinių paslaugų poreikio išvadų pateikimo, dėl socialinės globos - per 20 k. d.
Globos Namų Pasirinkimas ir Valstybės Parama
Visuomenės požiūris keičiasi, vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių renkasi senatvės dienas praleisti socialinės globos namuose. Sprendimas keisti gyvenamąją vietą gali būti išties nelengvas, juo labiau, kai tenka spręsti ir finansinius apgyvendinimo klausimus. Lietuvoje šiai dienai veikia 247 socialinės globos namai, teikiantys ilgalaikės ar trumpalaikės socialinės globos paslaugas senyvo amžiaus ir neįgaliems žmonėms. Apgyvendinimo kaina juose svyruoja nuo 900 iki 2700 eurų per mėnesį. Daugelį tokios sumos gali išgąsdinti, bet svarbu žinoti, kad galima pasinaudoti valstybės kompensacija senjoro apgyvendinimui tiek privačiuose, tiek valstybiniuose socialinės globos namuose.
Lietuvoje steigiama vis daugiau privačių socialinės globos namų. Daugelis vis dar galvoja, kad šios paslaugos visada yra labai brangios ir nepasiekiamos daugeliui senjorų, arba kad už jas teks mokėti tik savo lėšomis. Iš tiesų, privačių globos namų kainos gali labai skirtis, priklausomai nuo teikiamų paslaugų lygio, įstaigos vietos ir siūlomų patogumų. Visgi, kaip matyti socialinių paslaugų portale www.slauga24.lt, daugelyje privačių globos namų paslaugų kainos yra panašios, kaip ir valstybės ar savivaldybių globos namuose. Privatūs senelių slaugos namai yra tinkamiausias pasirinkimas tiems, kurie ieško ne pigiausio, o kokybiškiausio prieglobsčio. Senjorų globos/slaugos namuose „Lumos“ Batėgaloje vyresnio amžiaus žmonės gali įsikurti erdviai.
Kompensacija norintiems apsigyventi senelių namuose
Gyvenimo senelių slaugos namuose kaina auga, tačiau vienišiems senjorams nerimauti nereikėtų. Senyvo žmogaus išlaikymas neretai kainuoja apie 1000-1400 eurų. Tam tikrais atvejais, kai vyresnio amžiaus žmogaus poreikiai yra didesni, išlaikymas gali būti dar brangesnis. Natūralu, jog pensijos neužtenka, kad žmogus galėtų save išlaikyti. Dėl to senjorams neretai tenka kreiptis į seniūniją, jog bent dalį išlaidų padengtų valstybė. Norintys gyventi senelių slaugos namuose, tačiau negalintys už tai susimokėti, turi kreiptis į seniūniją arba savivaldybę, socialinės paramos skyrių, atsižvelgdami į registracijos adresą.
Būtini dokumentai kreipiantis dėl paramos:
- Galiojančią asmens tapatybės kortelę arba pasą.
- Neįgalumą įrodantį pažymėjimą ir (arba) specialiojo nuolatinės slaugos ar priežiūros poreikio nustatymo pažymos kopiją.
- Užpildytą medicinos dokumentų išrašą (forma 027/a). Išrašas turi būti pateiktas sveikatos priežiūros įstaigos, jame privalo būti nurodyti diagnozė bei asmens sveikatos būklė.
- Gydymo įstaigos pažymą apie asmens sveikatos būklę, siuntimus gydymo procedūroms bei operacijoms atlikti ir kitus dokumentus, jeigu reikalinga trumpalaikė globa.
Atlikus šiuos darbus, senyvo amžiaus žmogus turi kreiptis į savivaldybės socialinių paslaugų skyrių ir užpildyti prašymą apgyvendinti jį senelių globos namuose. Per 30 kalendorinių dienų socialinis darbuotojas privalo įvertinti asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį. Gavę išvadas, komisija turi įvertinti paraišką ir galimybes skirti paramą. Tai turi padaryti per 30 kalendorinių dienų. Jeigu senjoras atitinka kriterijus ir savivaldybė gali jam skirti paramą, tuomet jis gali išsirinkti senelių namus Lietuvoje. Senjoras gali rinktis neatsižvelgdamas į tai, kurioje savivaldybėje gyvena šiuo metu, tačiau turi orientuotis į kainos limitą, kuris buvo paskirtas komisijos. Pateikiant SP-8 formą, reikės nurodyti tikslią įstaigą, kurioje norėtumėte apsigyventi. Svarbu žinoti, jog įstaiga privalo turėti licenciją. Jeigu pasirinktuose senelių globos namuose yra vietos, tuomet iš karto sudaroma trišalė sutartis su senjoru, savivaldybe ir įstaiga. Vyresnio amžiaus žmonės, gavę paramą, vis tiek turės prisidėti prie savo išlaikymo.
tags: #globos #namu #gyventojai #isitraukia #i #socialini
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
