Kaip ugdyti laimingus ir sėkmingus vaikus: išsamūs patarimai tėvams

Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų laimingi. Tačiau kas iš tikrųjų yra vaiko laimė? Kaip galime padėti savo vaikams augti laimingais ir pilnaverčiais žmonėmis? Šiame straipsnyje aptarsime įvairius aspektus, susijusius su vaikų laime, remdamiesi psichologų, pedagogų ir kitų specialistų įžvalgomis. Moksliniai tyrimai vaikų ir suaugusių raidos srityse atskleidė, jog suaugusio laimė kuriama vaikystėje. Vaikystėje klojamas vaiko laimės pagrindas. Suteikti laimę savo vaikui - ne tai, ką tu gali duoti (žaislus, drabužius, maistą, emocijas), bet ir įgalinti patį vaiką. Vaiko laimė vystosi per tėvų suteikiamą šansą pačiam vaikui vystyti jo vidines galias.

Laimingas vaikas yra tas, kuris, suklydęs, sulaukia suaugusiojo paramos ir pagalbos suprasti, kad kiekvieną klaidą galima ištaisyti, o nesėkmę paversti sėkme. Svarbiausia vaiko laimės sąlyga - matyti nors vieną laimingą žmogų šalia savęs: mamą, tėtį, darželio auklėtoją ar draugą. Tik tada vaikas gali suvokti, kad džiaugsmas ir laimė yra įmanomi dalykai.

Nepakankamas pasirengimas ugdymui ir jo pasekmės

Auklė darželyje mokosi 2 metus, o kiek laiko mes mokėmės auklėti vaikus? Greičiausiai nesimokėme, o auklėjame vaikus taip, kaip tėvai auklėjo mus. Deja, mūsų tėvai tikrai nesimokė auklėti vaikų ir jų auklėjimo pavyzdys greičiausiai nėra tinkamas. Taigi, mes auklėjame vaikus neturėdami specialaus pasirengimo, todėl, patys to nenorėdami, galime traumuoti vaikus. Vaikai, patyrę psichologines, emocines ar fizines traumas, pradeda elgtis neadekvačiai. Tada mes kreipiamės į vaikų psichologus, kad šie „sutaisytų“ mūsų vaiką. Tačiau kiek nori „taisyk“ tą vaiką, jei mes ir toliau elgsimės, kaip elgėmės, t.y. toliau traumuosime?

Vaikų problemos dažnai kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Tėvai turėtų atsisakyti egoistinių lūkesčių vaiko atžvilgiu ir leisti jam augti. Poetų ir filosofų teigimu: „Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Pedagogas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos taip pat pabrėžia, kad tėvai turi leisti vaikams augti. Užuot nuolat auklėję, tėvai turėtų sudaryti tinkamas sąlygas: palaistyti, patręšti ir perstatyti į tinkamesnę vietą, kaip augindami gėlę. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus.

Grėsminga statistika: auklėjimo pasekmės visuomenėje

Kur užauga žmogžudžiai, savižudžiai, dori piliečiai? Kas juos tokiu užaugina? Štai keletas pavyzdžių, rodančių nepakankamo ugdymo pasekmes visuomenei:

Šie rodikliai išryškina, kokią didelę įtaką turi vaiko ugdymas ir šeimos aplinka ne tik individualiai asmenybei, bet ir visai visuomenei.

Svarbiausios tėvų klaidos auklėjant vaikus

Svarbiausia, ką tėvai turėtų duoti, suteikti vaikui, yra ne stogas, ne maistas, ne drabužiai ar šiuolaikinės priemonės, o žinia, kad jis yra mylimas toks, koks yra, saugus, ten, kur yra, kad kartais dėl jo elgesio tėvai gali pykti, bet niekuomet nenustos jo mylėti. Bet koks tėvų elgesys, ne tik tiesioginis pamokymas ar perteikiama informacija, kiekvienas veiksmas ar žodis turi tam tikrą užslėptą informaciją.

Žodžių galia ir palyginimų žala

• Neteisingas verbalinis bendravimas. Dažnai tėvai, norėdami gero ir pabardami vaiką, jam sako - tu negeras, blogas ar pan. Vaikas iš šių žodžių išgirsta, kad jis visas, pilnai ir nedalomai, yra vienas didelis neigiamas sutvėrimas. Pats blogiausias dalykas, ką tėvai gali pasakyti savo vaikui - jei tu... aš tavęs nemylėsiu. Tik tuomet, kai mama pasakė: „tu juk esi visai kitokia, bet šiuo metu tavo elgesys yra netinkamas“, vaiko reakcija kardinaliai pasikeitė. Mažas vaikas nejaučia didelio skirtumo tarp formuluojamų žodžių, tai atrodo tik suaugusiems.
• Lyginimas su kitais. Dar viena grubi klaida yra lyginimas su kitais. Tikiu, dažnai iš gerų paskatų, norėdami, kad vaikas pasistengtų, dėtų daugiau jėgų, pasitikėjimo savimi į kažkokį sunkiau besisekantį dalyką, tiesiog parodome jam pavyzdį, kuriuo, mūsų galva, jis galėtų sekti. Tačiau pasakymas - pažiūrėk, Petriukas tai… o tu…. Tėvai ne skatina vaiko savigarbą ir pasitikėjimą savimi, o priešingai, ją mažina. Vaikas palyginimus girdi - „Norėčiau, kad mano vaiku būtų Petriukas“. Ar tikrai norime būtent tai pasakyti savo vaikui?
• Atstūmimas ar nuvertinimas. Kita klaida - bet koks atstūmimas ar nuvertinimas vaiko problemų. Kai užsiėmę, suirzę, pavargę tėvai atstumia vaiką, neišklauso jo arba sumenkina jo išsakytą problemą (nėra čia ko taip nervuotis, tai yra smulkmena, praeis). Vaikas tikrai gali pasijausti ir pats esantis nereikšmingas. Šiuo atveju siūlau prisiminti save vaikystėje, paauglystėje. Juk ir patiems draugo piktesnis žvilgsnis ar negautas saldainis atrodė didžiausia pasaulio tragedija. Siūlau atsisakyti palyginamojo principo, kad jei man tas nėra svarbu ir atrodo nereikšminga, nereiškia, kad ir vaikui yra ar turi būti taip pat.

Kiti ugdymo iššūkiai ir klaidos

• Savo svajonių projektavimas. Svarbiausias uždavinys tėvams yra kiek įmanoma atsiriboti nuo savo vaikystės svajonių ir nebandyti jų įgyvendinti per vaiką. Dažnai matome, kaip mamytė, norėjusi vaikystėje lankyti baletą, bet dėl kažkokių priežasčių to nedariusi ar to netekusi, šiandien veda apsiašarojusią savo dukrą į baleto mokyklą ir pasakoja noro, o gal ir talento baletui neturinčiam vaikui, kaip tai yra nuostabu.
• Dvigubi standartai. Dažnas pavyzdys - tėvai moko vaiką valgyti prie stalo, vaikas stengiasi atitikti reikalavimus, tuomet ateina tėtis (brolis, mama, kt. namiškis), įsideda maisto į lėkštę ir nusineša prie kompiuterio, televizoriaus ar kitur. Kas tokiu atveju turi formuotis vaiko mintyse, ką mes norime tuo pasakyti? Dažniausiai tai dvigubų standartų pavyzdys.
• Melas vaikui. Papildoma klaida daroma tėvų, tai bandymas būti autoritetu ir visažiniu visame kame. Pavyzdys: vedamas skiepyti vaikas visuomet klausia ar skaudės. Dažniausias mamos/tėčio atsakymas yra ne. Taip, šiuo atveju mes norime pasaugoti ilgiau vaiko ramybę. Bet neapsigaukime, iš tiesų saugome save, nuo jo ašarų ir baimių. Tačiau taip meluodami vaikui, mes tampame melagiais jo akyse ir labai greitai galime netekti autoriteto įvaizdžio, kurio taip užsispyrę siekiame.
• Nepripažinimas savo klaidų. Tėvai bando mokinti vaiką atsiprašyti, tačiau retai, o gal net niekada to nedaro patys. Netyčia išsprūdus piktesniam žodžiui, pakėlus toną ar pan. yra labai sveika tiek vaikui, tiek kuriamam ryšiui su juo, tiesiog, nuoširdžiai atsiprašyti. Tokiu atveju nušaunami keli zuikiai iškart: mokiname vaiką reikiamoje situacijoje atsiprašyti ir parodome, kad esame žmonės, ne dievai ir ne visažiniai.

Iš tiesų, neįmanoma tobulai užauginti vaiko, nesuteikus nei vienos psichologinės dilemos, blogumo ar traumos. Svarbu stengtis ir nuoširdžiai ugdyti vaiką.

Artimo ryšio kūrimas ir emocinė parama

Daugelis tėvų nežino, kaip sukurti artimą ryšį su vaikais, todėl negali vaikui suteikti reikiamos jam paramos ir saugumo. Svarbu su vaiku sukurti santykį AŠ-TU (asmenišką dviejų žmonių santykį), kuriame įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė. Tai pasiekti galima žinant, kad ne mes auklėjame vaikus, o vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia.

Jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas. Vaikai labai jautrūs ir imlūs, todėl atspindi tai, kas vyksta tarp tėvų. Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu.

Leisti vaikui augti ir savikritika

Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.

Jei tuomet, kai vaikas kreipiasi pagalbos, mes tikrai neturime laiko ar esame pernelyg išvargę, neturėtume per prievartą bendrauti su vaiku ir sukandę dantis klausytis subjektyviai jam svarbių išgyvenimų. Jokios traumos vaikas nepatirs, jei tėvai šiuo metu negalėdami skirti jam pakankamai savo laiko ir dėmesio, draugiškai apie tai jam pasakys ir informuos, kada, po kiek laiko galės su juo pabendrauti. Nepriimkime to asmeniškai! Kad ir ką mums sako ar daro supykęs vaikas, turėkime drąsos priimti tai, kaip garsų pagalbos šauksmą.

„Nekenčiu tavęs! Esi blogiausia mama pasaulyje!“ - išvertus į augančio, bręstančio žmogaus kalbą būtų: „Man taip bloga, toks jausmų chaosas viduje, kad norisi išsinerti iš savo odos, kaip tą padarytų gyvatė. Man pikta, pavydu ir apmaudu, kad draugas gavo dovanų tai, ko aš labai norėjau. Ir man labai sunku būti su savimi, kai aš taip jaučiuosi.“ Būkime šalia savo vaiko. Mylėkime savo vaiką, kai, rodos, jis mažiausiai to nusipelno. Padėkime jam atlaikyti. Nuraminkime savo vidine ramybe. Kad vaikui jau geriau, pamatysime iš akimirksniu pasikeitusios nuotaikos ir kitų pokalbio temų. Kai jau bus galimybė, pasirūpinkime ir savo jausmais.

Socioemociniai įgūdžiai ir tėvų pavyzdys

Socioemociniai įgūdžiai yra tai, kas vienija mus, žmones, kaip socialines būtybes, kad ir kokio amžiaus mes būtume. Mums būtina būti su žmonėmis ir tarp žmonių, kad išgyventume. Tiesa ir ta, kad vieni šių įgūdžių turi daugiau, kiti jų stokoja. Ugdant vaiko socioemocinius įgūdžius atsiveria puikios galimybės mums, tėvams, atidžiau pasižiūrėti į save. Ar mes esame tas tinkamas pavyzdys, šalia kurio būdamas vaikas užaugs puikiu žmogumi? Vaikai efektyviausiai mokosi stebėdami suaugusiuosius (vos dvejų mažylis atidžiausiai stebi savo mamą ir tėtį): jų elgesį, veiksmus, manieras, vertybes ir pan. Socioemociniai įgūdžiai yra tokios socialinės emocinės kompetencijos, kurios puoselėja ir palaiko žmogaus psichinę sveikatą. Šie dalykai reikalingi visiems žmonėms, nepriklausomai nuo amžiaus. Dar daugiau: socioemciniai įgūdžiai yra tokios socialinės kompetencijos, kuriomis mes naudojamės visur: ir viešoje vietoje, ir namų erdvėje.

Mokykimės iš savęs

• Būkite pavyzdžiu. Mokykime savo pavyzdžiu! Vaikai retai kada mus girdi, bet jie labai greitai ir gan anksti pradeda elgtis ir kalbėti taip, kaip mes. Nukreipkime žvilgsnį į save. Ar aš pati/pats turiu socialinių emocinių kompetencijų? Ar suprantu, kas vyksta su manimi? Kokius jausmus aš jaučiu? Ar moku socialiai priimtinais būdais apie tai pranešti aplinkiniams?
• Duokite tik tai, ką turite. Galime duoti tik tai, ko patys turime! T.y. jeigu norime kantriai ir su meile rūpintis savo artimiausiais, visų pirma išmokime mylėti ir priimti save.
• Supraskite ir valdykite pyktį. Pyktis - ledkalnio viršūnė, slepianti gilesnius jausmus: baimę, liūdesį, nusivylimą, neteisybės jausmą… Piktas žmogus dažnai padaro ar pasako tai, ko vėliau gailisi. Pabandykime suprasti, kas vyksta su žmogumi, kuris pyksta. Svarbu sau priminti, jog vienintelis pastovus dalykas su vaikais yra tai, kad nėra nieko pastovaus, ir jog mūsų planai dažnai kinta be galimybės tam pasiruošti.
• Leiskite svajoti. Leiskime svajoti/norėti. Mūsų vaikai, o ir mes patys turime daug įvairiausių norų. Tai yra geras dalykas! Ar tai reiškia, kad mes viską turime pirkti? Anaiptol! Bet tai, kad mes galime bent svajonėse tą daiktą „gauti”, galvoti, ką su juo veiktume, įsivaizduoti, kaip mes juo džiaugiamės, suteikia pasitenkinimo jausmą. Ir jeigu noras yra išties didelis, žmogus gali palaukti, kad jį gautų/kol gaus.

Tėvų santykių įtaka vaiko gerovei

Gimus vaikui kardinaliai pasikeičia sutuoktinių, tapusių tėvais, dėmesio centras. Jei pradžioje jų dėmesys buvo vienas į kitą, tai gimus vaikui žmonos (motinos) visas dėmesys nukrypsta į vaiką. Vyras (tėvas) lieka be dėmesio jam (arba su labai mažu dėmesiu). Dėl to vyras (tėvas) būna nepatenkintas, irzlus, priekabus, konfliktuojantis. Toks vyro santykis į žmoną ją paveikia neigiamai ir ji pati tampa nepatenkinta, irzli, priekabi, konfliktuojanti.

Kiekvienas iš sutuoktinių (tėvų) turi skirtingą įsivaizdavimą, koks turi būti vaikas užaugęs. Dažniausiai tas įsivaizdavimas yra paimtas iš savo šeimos ir beveik visais atvejais jis yra ne visiškai teisingas. Nemokėjimas spręsti tarpusavio konfliktų dėl to, koks vaikas turi būti užaugęs, dėl to, kaip auklėti vaiką, veda į sutuoktinių (tėvų) tarpusavio santykių blogėjimą.

Jei abu tėvai laikosi Paklusimo modelio šeimoje, pagal kurį tris namo kampus turi laikyti žmona, o vieną - vyras, tai geri jų tarpusavio santykiai yra pasmerkti žlugti. Paklusimo modelis tiko prieš šimtą ir daugiau metų, kai žmona gimdė ir augino 10-12 vaikų ir neturėjo jokių galimybių gauti išsilavinimą bei turėti laiko uždirbti pajamas. Visas žmonos (motinos) laikas buvo skiriamas vaikų auginimui, namų priežiūrai. Šiais laikais šeimos augina vidutiniškai 1,2 vaiko, o žmona (motina) turi išsilavinimą bei laiko profesinei veiklai. Kitaip sakant žmona (motina) laiko jau 3,5 namo kampo, o vyrui (tėvui) lieka tik 0,5. Toks pareigų pasidalijimas kenkia visiems trims: motinai, tėvui ir vaikui. Dėl pervargimo motina tampa nepatenkinta, irzli, priekaištaujanti, konfliktiška. Tėvų lūkesčiai visuomet bus atliepti, jei bus einama širdies ir proto sujungimo keliu, neignoruojant vieno ar kito bei derinant suaugusiųjų ir vaiko požiūrius.

Vaikų vystymasis ir žaidimų reikšmė

Vaidmenų žaidimai yra visiškai natūralus ir netgi reikiamas užsiėmimas. Berniukai, kaip ir priklauso lyties identifikacijai, imituoja kovos veiksmus. Mergaitės, imituoja žaidimus, susijusius su namų ūkiu, vaikų auginimu. Visa tai tarsi repeticijos prieš tikrą gyvenimą. Stebint vaikų žaidimus, galima gauti nemažai informacijos apie besiformuojančias schemas ir būsimus, reikalingus gyvenimui modelius.

Berniukų kovos tai nėra tiesioginis kariavimas, tai labiau pasiruošimas konkurencijai, su kuria ir susiduria užaugę. Kaip maži kačiukai, žaisdami su siūlų kamuolėliais, tobulina medžioklės instinktus, taip ir mūsų mažieji tobulina sau ateityje reikiamus įgūdžius. Tėvų vaidmuo vaikų žaidimuose turėtų būti labiau prižiūrintis ir nukreipiantis. Svarbu stebėti, kad vaiko žaidimai nebūtų vienalyčiai, t.y. tik kariavimas ir dar grubiai, siekiant nuolat laimėti bet kokia kaina ir pan.

Nūdienos didžiausia problema yra kompiuteriniai žaidimai. Ten taip pat turėtume sekti, ir kokius žaidimus vaikas žaidžia, ir kiek laiko praleidžia prie tų žaidimų. Per ilgai „paskendus“ kompiuteryje, gresia atsiribojimas nuo realaus socialinio bendravimo. Be pamokų ruošos, laisvalaikiui praleisti, prie kompiuterio ekrano tikrai pakaktų praleisti ne daugiau kaip 1 val.

Neformaliojo ugdymo svarba vaiko asmenybės formavimui

„Investicija, duodanti geriausius dividendus - tai investicija į vaiko asmenybės formavimą įvairiapusišku ugdymu. Investicija į vaiko kultūrinę (plačiąja žodžio prasme) edukaciją (neformalų ugdymą) yra giliausia ir prasmingiausia investicija, kuri turi ilgalaikį poveikį ir grąžą visą likusį vaiko gyvenimą“, - sako prof. dr. R. Bilbokaitė. Neformalusis ugdymas padeda vaikams išryškinti gebėjimus, atrasti talentus savyje, giliau pažinti pasaulį, kuriame gyvename ir tausoti tai, kas buvo padaryta iki mūsų. Visa tai augina ambicingą asmenybę.

„Veikti neformaliose meno, sporto ar gamtinėse veiklose reiškia, kad kai vaikas suaugs, greta jo karjeros ambicijų, jis jausis pilnesne visapusiškesne asmenybe ir sąmoningiau projektuos veiksmus - nedarys, kas nepriimtina. Tai reiškia, kad meno, sporto, gamtos ir kultūros plačiąja prasme pažinimas neformaliose veiklose po truputį ugdo vaikuose gebėjimus stebint aplinką veikti darnoje, kritiškiau įsivertinti savo galimybes bei ribas ir pasirinkti kelią, asmeniškai motyvuojantį, o ne primestą kitų. Todėl ir sakau, kad kuo įvairesnė ir kuo neformalesnė patirtis, tuo daugiau galimybių būti kūrybiškai mąstančiam ateityje“, - neformaliojo ugdymo svarbą pabrėžia prof. dr. Renata Bilbokaitė. Kiekviena skirtinga veikla formuoja patyrimais grįstą patirtį, kuri augina vaiko asmenybę. Juk pasivaikščiojimai gamtoje, meno paveikslų stebėjimas, knygų skaitymas skatina įsitraukimą, pajautimą ir saviraišką. „Kultūra ir gamta padeda atkurti harmoniją tarp kasdienybės ir ne visada žinomos siekiamybės, nes visi vaikai patiria poreikius, tačiau ne visada tiksliai žino, kokie jie. Taigi, per kultūrą ir gamtą galime išmokti labiau save jausti, suprasti, pažinti“, - tikina prof. dr. Renata Bilbokaitė.

Kaip pasirinkti neformaliojo ugdymo užsiėmimą?

Prieš renkantis būrelį, būtina atsižvelgti į vaiko poreikius, pasidomėti, kas jam patiktų, kokias veiklas norėtų išbandyti. Naudinga nuvykti į skirtingas veiklas, o vėliau aptarti, kurios patiko labiausiai. Svarbiausias faktorius renkantis yra vaiko susižavėjimas veikla. Tėvams verta pasidomėti ir neformaliojo ugdymo įstaigų atsiliepimais, nes tai leis susidaryti nuomonę, ar ten vaikui bus komfortiška.

„Veiklas reikia atsirinkti prioriteto tvarka: gali nebūti būrelio tame rajone, gali nebūti finansinių galimybių ar gali tuo metu sutapti kiti būreliai - įvairios priežastys, todėl visuomet reikia susidėlioti prioritetus, nes visur suspėti nebus įmanoma. Taip pat būtina pasvarstyti kainos ir kokybės santykį bei pasirinkti labiausiai tinkamą variantą, nes didelių pinigų sąnaudos negarantuoja didelių perspektyvų ateityje - todėl atsisakyti tam tikrų šeimos poreikių dėl teoriškai žadamų galimybių nėra prasmės“, - pabrėžia prof. dr. R. Bilbokaitė.

Tėvų ir vaiko norų derinimas

Dažnai šeimoje kyla konfliktai dėl neformaliojo ugdymo veiklų, kai negebama suderinti tėvų ir vaiko norų. Viena iš nesutarimų priežasčių yra tėvų noras iš vaikų per daug reikalauti. „Dažnai pedagogai ir treneriai pasakoja istorijas, kai tėvai atveda vaikus į būrelius, treniruotes, kitas veiklas, matydami vaiko gabumus ir tikėdamiesi, kad gal bus geras futbolininkas ar akvarelistė, pianistas ar orientacininkas. Gerai, kad siekiama idealo, svajojama kartu su vaiku ir tai didina šeimos palaikymą, motyvaciją. Tačiau dažniausia priežastis, dėl kurios didelė dalis vaikų nebenori lankyti neformalių užsiėmimų, yra būtent supratimas, kad norint siekti meistriškumo, teks laikytis griežtų taisyklių ir disciplinos. Reikia stebėti ir klausti vaiko, kaip jis jaučiasi, ką patiria, ko norėtų ir tik tuomet galvoti, ar tiktų „žvaigždės“ likimas“, - sako prof. dr. Renata Bilbokaitė.

Net jei vaikas neturi akivaizdžiai išreikšto talento, vis tiek neformalusis ugdymas yra praturtinanti veikla, todėl klaidinga manyti, kad kažkokių veiklų reikia atsisakyti, ypač kai jos teikia malonumą. „Mes turime suprasti, kad, pirma, ne visi turi turėti tokio lygio išreikštus talentus, antra, ne talento turėjimas lemia gyvenime patiriamą laimę ir harmoniją, trečia, visi vaikai kaip gėlės skleidžiasi savo tempu, todėl ir jų gebėjimai gali atsiskleisti vėlesniu laikotarpiu, ketvirta, esmė yra ne talentas - esmė yra pajausti, išbūti ir išreikšti save bei patirti neįtikėtiną kūrybos džiaugsmą, mokytis savikūros nuo mažų dienų. Taigi, jei ir atrodo, kad vaikas „nusidainuoja“ ar „neturi gražaus balso“, reikia prisiminti, kad vaikui kuriame sąlygas patirti, o tai reiškia, kad jei vaikas nori dainuoti - reikia sudaryti galimybes jam dainuoti ir visuomet paskatinti, bei paremti“, - tikina VU Šiaulių akademijos direktorė Renata Bilbokaitė. Svarbu nesudaryti spaudimo atmosferos ir laiku išgirsti bei pastebėti savo vaikus, kad jie patirtų tai, ko mes nepatyrėme.

Drausmė ir bausmės: kaip elgtis tinkamai?

Kodėl vaiką baudžiu, o vėliau dėl to apgailestauju, verkiu ir norėdama išpirkti kaltę, perku žaislų ir pan. Kokie būtų patarimai? Už nepelnytą bausmę tikrai galima atsiprašyti ar net bandyti ją atpirkti, bet tik su sąlyga, kad ši tikrai buvo pateikta įsikarščiavus, neapgalvojus ar smarkiai supykus. Priešingu atveju tampame melagiais savo vaiko akyse ir kitą kartą mažėja paklusnumo galimybė. Tačiau realių, atitinkančių nusižengimą bausmių negalima atšaukinėti.

Bausmės vaikams nesudaro psichologinės traumos, jei atitinka nusižengimo dydį ir yra suprantamos pačiam vaikui. Kartais bausmės taikytinos kaip motyvacijos šaltiniai. Vaikas, nenorėdamas gauti bausmės, žino, kad reikia atlikti namų darbus ar pavestas užduotis. Per didelį atgailavimą mumyse skatina gailestis vaikui ir savo „gerumo“ praradimas. Iš tiesų, yra labai nemalonu būti „negeru“ savo vaikui.

Iš principo norėdami nubausti vaiką galime eiti ir kitu keliu - pasiūlykite vaikui pačiam pasakyti, kaip jo manymu jis pasielgė ir kokia galėtų būti už tai bausmė. Kartais pravartu padaryti pauzę ir neiškėlinėti verdikto iškart. Luktelkite, patys aprimkite ir tuomet turėsite didesnę galimybę bausti racionaliai. O jei jau pateikėme vaikui bausmę, reikėtų jos laikytis. Todėl svarbu, kiek racionali ji bus. Juk „niekada daugiau nevažiuosi pas močiutę“ skamba iš tiesų nerealiai. Tokią bausmę tikrai drąsiai galima atsiiminėti, bet būtinai ją pakeičiant racionaliaja. Taip pat pažymėtina, kad bausmės neturi liesti būrelių, kaip mėgstamos veiklos lankymo.

12 strategijų laimingam vaiko ugdymui

Pasak knygos „Protingas vaikas“ autorių dr. Danielio J. Siegel ir dr. Tina Payne Bryson, yra 12 strategijų, kaip pasinaudojant kasdieniais iššūkiais užauginti laimingą vaiką, o konfliktines situacijas išspręsti ne tik ramiai, bet ir sukuriant atsakymus bei sprendimus ateičiai:

1. Užmegzkite ryšį ir nukreipkite emocijas.
2. Kalbėkitės, kad nuramintumėte.
3. Ne konfliktuokite, o siekite bendradarbiavimo.
4. Užuot pateikę atsakymą, skatinkite pamąstyti.
5. Skatinkite judėti.
6. Iš naujo peržiūrėkite prisiminimus.
7. Prisiminkite akimirkas iš kasdienio šeimos gyvenimo.
8. Leiskite emocijų debesims praplaukti.
9. Stebėkite, kas vyksta viduje.
10. Lavinkite refleksyvųjį mąstymą.
11. Džiuginkite vieni kitus.
12. Užmegzkite ryšį per konfliktą.

Knyga „Protingas vaikas“ pateikia praktinių patarimų, kaip pasinaudoti kasdienėmis akimirkomis, kad atskleistumėte vaikų galimybes. Autoriai ieško būdų, kaip padėti vaikams būti savimi, geriau jaustis šiame pasaulyje, būti atsparesniems ir stipresniems.

Svarbios pamokos iš pedagoginių metodų

Yra daug skirtingų pedagoginių požiūrių, kurie gali įkvėpti tėvus, siekiančius ugdyti laimingus vaikus:

• Montessori sistema. Maria Montessori pabrėžė aplinkos pritaikymo vaikui svarbą. Pavyzdžiui, įtaisykite vaiko ūgiui tinkamą stalą, kėdę, kabliukus drabužiams, kuriuos jis pasiektų ir galėtų pats pasikabinti drabužius. Tai skatina savarankiškumą.
• Reggio metodas. Lorisas Malaguzzis pastebėjo, kad vaikas gali kalbėti 100-u kalbų, išreikšdamas mintis įvairiais būdais - piešdamas, dainuodamas, žaisdamas. Svarbu nepamiršti, kad klaidingų požiūrių nebūna, yra tik skirtingi požiūriai. Niekada nesakykite vaikui, kad jis klysta. Prieš ką nors aiškindami, paklauskite vaiko, ar jis jau žino apie tai. Jei pasakosite žinomus dalykus, vaikui bus neįdomu, jis nesiklausys. Dažniau leiskite vaikui rinktis.
• Waldorfo mokymo sistema. Rudolfo Steinerio sukurta sistema siekia užauginti savimi pasitikinčią asmenybę, kuri būtų darbšti ir sugebėtų savyje atskleisti kūrybinius gebėjimus. Jokios knygos neišmokys tėvų komunikuoti su vaikais, tačiau paprasti kasdieniai ritualai skatina vaikus jaustis saugiau, moko tvarkos.
• Samerhilo mokykla. Alexanderis Neillas pabrėžė laisvės svarbą. Žmonėms reikia laisvės. Tėvai turėtų pagalvoti, ar palaiko savo vaiką, o ne gąsdina baugiais jo klaidų padariniais.
• Instrumentalizmas. Johno Dewey požiūriu, užuot kažko mokius, vaikas turi kažką padaryti, t.y. mokytis per patirtį. Negėdinkite vaikų dėl nesėkmių.
• Celestino Freinet metodas. C. Freinet siūlė, užuot draudus ir baudus, su vaikais tartis.

tags: #ar #gebate #ugdyti #laimingus #vaikus

• Daugiau informacijos apie marškinėlius su užrašais
• kaip spręsti intymumo problemas nėštumo metu
• Išsamus gidas tėvams apie akinių lęšių kompensavimą
• Patogūs ir stilingi drabužiai vaikams
• Simptomai ir priežastys nėštumo metu