Vaikų atskyrimas nuo motinų: pasekmės ir ilgalaikiai poveikiai
Mes gyvename visuomenėje, kurioje vis dažniau susiduriama su situacijomis, kai vaikai yra atskiriami nuo savo motinų. Tai gali įvykti dėl įvairių priežasčių, pradedant nuo skyrybų ir nesantuokinio vaiko gimimo, baigiant mirtimi ar net tyčiniu tėvų atstūmimu. Kiekvienas šių scenarijų palieka gilų pėdsaką vaiko psichikoje, formuodamas jo ateitį ir santykius su aplinkiniais.
Betėvystės ir skyrybų pasekmės vaikams
Viena didžiausių mūsų visuomenės problemų yra betėvystė. Anksčiau tėvus iš šeimų dažniausiai išplėšdavo karai, o šiais laikais dėl iširusių santuokų lieka vadinamųjų skyrybų našlaičių. Ištuokų grėsmingai daugėja. Lietuvoje 1994 metais 100-ui sudarytų santuokų teko 47 skyrybos. Savaime suprantama, yra daug krintančių šeimų, kurios formaliai neišsiskyrę, todėl statistiškai jas sunku susekti. Betėvių vaikų armija auga diena dienon. Tai vaikai, kuriems ūmai niekas nebesiima vadovauti, jų širdelės tarsi praradę gimtinę, jie nežino, kaip užslėpti skausmą, jie nusivylę, kupini apmaudo arba agresijos.
Paprastai praradimas juos skaudžiai pažeidžia. Staiga palikti vieni jie jaučiasi esą išduoti. Iki skyrybų dažniausiai ne vieni metai praėjo besikivirčijant, keliant scenas, kuriose vienaip ar kitaip dalyvavo ir vaikas. Jam teko patirti, kaip tėvas ir motina negalėjo rasti bendros kalbos, kaip tėvai ginčijosi ir vienas kitam priekaištavo. Vaikas jautėsi pasimetęs ir nežinojo, kurį palaikyti. Kartais jis buvo linkęs stoti motinos pusėn, kartais jis suprasdavo tėvą. Bet iš tikrųjų jis juk mylėjo juos abu. O dabar turi rinktis. Kaip apsispręsti? Jei jis pasirinks motiną, tai reikš, kad atstumia tėvą. O jei tai bus tėvas, jis neteks motinos. Juk jis nori turėti abudu - ir tėvą, ir motiną. Bet vaiko niekas neklausė. Taip nusprendė tėvas ir motina. Ar jie turi teisę spręsti? Ar jie turi teisę dalytis vaiką? Imti ir sudraskyti tai, kas priklauso abiem? Argi jie negalėjo dar sykį pamėginti? Argi nebuvo kito kelio?
Vaikas jaučiasi kaltas. Jis kaltina save. Sykiu kyla pyktis ant tėvų, kurie neįstengė vienas su kitu sugyventi. Yra vaikų, kurie niekada taip ir neatleido savo tėvams, kad šie išsiskyrė. Visą jų gyvenimą paženklino įtūžis ir kartėlis. Jie verčiau būtų sutikę gyventi šeimoje, kur nuolat vaidijamasi, negu per skyrybas praradę abu tėvus. Kiti vaikai jaučiasi esą kalti, tarsi jie būtų buvę nesantaikos priežastis.
Kita betėvystės priežastis yra nesantuokinio vaiko gimimas. Vaikas, gimęs ne santuokoje, neretai visą gyvenimą jaučiasi esąs nepilnavertis, nes auga be tėvo. Jei tik kas paklausia apie tėvą, jis nori pasislėpti. Juk taip jis kaskart iš naujo susiduria su savo problema. Kiekvienas toks klausimas iš naujo drasko jo žaizdą. Vaikas jaučiasi įskaudintas ir nuskriaustas. Dažnai motina nenori prisipažinti žengusi klaidingą žingsnį, tačiau vaiko buvimas jai vis primena praeitį. To nė nesuvokdama ji elgiasi su vaiku neteisingai. Ji nuolat priekabiauja, visų labiausiai, jei jis turi kokių nors buvusio partnerio charakterio bruožų. Tuomet nuslopinta neapykanta perkeliama ir nukreipiama į vaiką. Tokia situacija vaikui gali tapti nepakeliama. Jis juk neturi nieko, pas ką galėtų pabėgti. Tačiau net ir tuomet, kai motina stengiasi savo vaiką mylėti ir jai vienaip ar kitaip pasiseka jį integruoti, vaikui būna be galo sunku susitaikyti su savo nesantuokiniu gimimu.
Jei betėvystės priežastis yra skyrybos arba nesantuokinis vaiko gimimas, tai tarp vaiko ir motinos gali kilti nesantaika. Frontai stiprinami. Viskas klostosi kitaip, jei tėvą iš šeimos išplėšia mirtis. Savaime aišku, šis praradimas irgi skausmingas. Bet šeimos narius jis suartina. Šeima turi formuotis iš naujo. Tyrimai rodo, kad tėvo netekimas jam mirus pakeliamas lengviau negu jo netekimas dėl skyrybų.
Statistiniai tyrimai, atlikti su vaikais iš suirusių šeimų, pateikia įspūdingus rezultatus. Trečdalis vaikų, patyrusių tėvų skyrybas, tėvo netekimą išgyvena be regimų nukentėjimų. Kitam trečdaliui labai sunku įveikti skyrybų padarytą žalą, t. y. šie vaikai dar vargais negalais susidoroja su socialiniu gyvenimu, bet galima įžvelgti tam tikrą pakenkimą jų sugebėjimui prisitaikyti. Pasidomėję, kodėl šis skirtumas toks reikšmingas, sužinotumėte, kad pirmosios grupės šeima nepaisydama netekties išliko stabili ir organizuota, o antrosios grupės šeima, nors ir išliko funkcionali, tačiau pairo. Tėvo funkcija yra reguliuojanti. Kai jo nėra, šeima netenka pusiausvyros. Dėl to vaiko pasitikėjimas susvyruoja iš pagrindų. O tai sukelia egzistencijos baimę. Tarp dvasinių sutrikimų depresijos šiuo metu užima pirmą vietą.
Kadangi tėvo nebėra, vaikui neišvengiamai ima vystytis priklausomybės poreikis. Kaip varnalėša jis kabinasi prie kitų. Be to, dažniausiai pasireiškia ir stiprus drovumas. Dar kiti linkę į tiesiog liguistą sąžiningumą arba jų sąžinė menkai išsivysto. Gali stipriau išryškėti ir polinkis į prievartą. Tokie išskirtinės psichikos vaikai netrunka tapti atpirkimo ožiais tarp bendraamžių.
Jei tėvo netenkama tarp 6 ir 10 metų, vaikas iš pradžių nenori to suvokti. Jis išsiugdo apsauginį mechanizmą, kuris išgyventą faktą turi anuliuoti. Vaikas neigia realybę ir bėga į susikurtą pasaulį. Bet juk anksčiau ar vėliau jam teks susidurti su realybe. Palaipsniui vaikas sąmoningai, su giliu liūdesiu pradeda priimti tikrovę. Dėl skyrybų netekęs vieno kurio iš tėvų vaikas dažnai netenka dar ir gimtinės bei savo žaidimų draugų. Tenka atsisakyti visos įprastos aplinkos ir kitur ieškotis naujų namų.
Jei mirtis atėmė tėvą iš vaiko, jis jaučiasi tarsi išvarytas iš vaikystės. Dažnai vaikas išsiugdo perdėtą atsakomybės jausmą. Jis ūmai tampa suaugusiu ir mano privaląs guosti motiną. O motinos paprastai mėgaujasi vaiko paguoda. Dėl to vaikas jaučia dar didesnę atsakomybę būti mažu suaugusiuoju. Jis nori užimti tėvo vietą. Jis nori būti stiprus, paguosti motiną, ją paremti. Panašiai reaguoja ir 11-12 metų vaikai.
Kai tėvo netenkama dėl skyrybų, tai jie ne tik liūdi, bet ir būna įpykę. Vaikai niršta, nes tėvai nesugebėjo rasti bendro kelio. Stengdamiesi išreikšti savo pyktį ypač nepaklusnūs ir agresyvūs tampa tokio amžiaus berniukai. Jie ima nurodinėti savo draugams, net ir motinai. Šios amžiaus grupės vaikai, netekę tėvo dėl jo mirties, dažnai jaučiasi esą atsakingi už motiną arba ir už mažesniuosius brolius bei seseris. Būna, kad tėvo netekus motina palūžta; tada gyvenimas tokiems vaikams pasidaro ne pagal jėgas. O jei motina yra nestabilios psichikos arba serga, šių vaikų elgesys labai pakinta.
Maždaug nuo 13 metų, t. y. paauglystėje, simbiotinis ryšys su motina susilpnėja. Vaikai palaipsniui atsiskiria nuo tėvų namų ir orientuojasi į aplinkinį pasaulį. Bet šiuo metu šie jauni paaugliai yra ypatingai pažeidžiami. Mergaitė, kuri dar visai maža neteko tėvo, vėliau kitos lyties atžvilgiu dažniausiai laikosi santūriai. Vaikų, kurie per anksti palieka tėvų namus, kaltinti negalima. Jie nori kuo greičiau surasti namų šilumą, tačiau dar nėra subrendę atsakomybei. Jie neįstengia įvertinti santuokos pasekmių.
Kartais, priklausomai nuo motinos asmenybės, vaikams, netekusiems tėvo, būna labai sunku atsiskirti nuo motinos. Daugelis motinų įsitvėrusios laikosi savo vaikų ir taip juos padaro nuo savęs priklausomus. Jos žiūri į savo vaiką kaip į paguodą, kaip į prarastojo pakaitalą. Dažnai vaikas nori nusigręžti nuo motinos, bet neturi kur prisiglausti ir lieka jos gniaužtuose įkalintas. Vaikas instinktyviai jaučia grėsmę. Apninka nepasitikėjimas.
Tėvo vaidmuo vaiko vystymesi
Vaikai nevienodai reaguoja į tėvo netektį. Berniukus ir mergaites tai, regis, paveikia skirtingai. Iš psichologinių tyrimų duomenų išaiškėja, kad tėvo praradimas berniukus pažeidžia labiau nei mergaites. Tai rodo, kad berniukai labiau už mergaites priklauso nuo vyro pavyzdžio šeimoje.
Prisimenu vieną vidutinio amžiaus moterį. Būdama maža ji tik retai matydavo savo tėvą. Bet suvokimas, kad jis yra, visai šeimai teikė saugumo jausmą. Tačiau vieną dieną jis nebegrįžo namo. Netikėtas praradimas šios moters gyvenime tapo lemtingas. Visą jos gyvenimą paženklino ieškojimas. Nesąmoningai ją traukė gerokai vyresni vyrai, ji nuolat vylėsi rasti savo prarastąjį tėvą. Taip nuo vieno nusivylimo ji puldavo prie kito.
Tėvo praradimas gali paveikti ir intelektinį vaiko vystymąsi. Tėvas padeda atsiskleisti protiniams vaiko sugebėjimams. Jo buvimas šalia vaiką skatina. Itin teigiamą įtaką tėvas daro vaiko matematiniams sugebėjimams, kadangi spręsdamas problemas jis vadovaujasi analitiniais būdais.
Vaikas gimsta berniuku arba mergaite. Tačiau psichologinė orientacija dar neišreikšta. Tipiški biologiniai požymiai nors ir yra įgimti, bet charakteris formuojasi tik vaikui bręstant. Jo raida ankstyvoje vaikystėje sąlygoja lytį. Taigi auklėjimas greta genetikos nulemia žmogaus lytį. Nustatyta, kad tėvas daro didelį poveikį savo vaiko, ypač sūnaus, lytiniam vystymuisi. Jei tėvas kartu su motina rūpinasi kūdikiu, tai vyro įtaka gali išryškėti jau pirmaisiais gyvenimo metais. Vaikas juk labai anksti suvokia, kad yra ir tėvas, ir motina, ir moka vieną nuo kito atskirti. Lytinės orientacijos pamatai dedami pirmuosius dvejus-trejus metus. Anot tyrimų, šiuo ankstyvuoju laikotarpiu dar galima pakeisti įgimtą berniuko moteriškumą arba mergaitės vyriškumą.
Kaip praktinį pavyzdį pateikiame pirmą tokio pobūdžio tyrimą. Į konsultaciją atėjo motina, vedina ketverių metų sūnumi, turinčiu visus potencialaus homoseksualumo požymius. Gydymo tikslas buvo skatinti berniuko vyriškumą. Psichologas pasislėpdavo ir stebėdavo berniuką slapčiomis, o motina su sūnumi būdavo tame pačiame kambaryje. Aplinkui gulėdavo įvairiausi žaislai, turėję patraukti jo dėmesį. Jei berniukas imdavo žaisti su tipiškais mergaičių žaislais, pavyzdžiui, lėle, motina turėdavo pademonstruoti savo abejingumą, įsigilindama į knygą ir nekreipdama dėmesio į berniuką. Bet kai tik vaikas siekdavo berniukams skirto žaislo, motinai psichologas pasiųsdavo signalą. Ji padėdavo knygą į šalį ir susidomėjusi atkreipdavo dėmesį į sūnų. Tokią atidą berniukas priimdavo kaip pagyrimą. Per keletą savaičių jo elgsena pakito. Jis vis labiau domėjosi tipiškais berniukų žaislais ir palaipsniui atrado savo - berniuko - identitetą. Tokie pirminiai tyrimai buvo atlikti ir su mergaite - potencialia lesbiete. Laikinas lyties užtušavimas tam tikrame amžiuje yra visai normalus, taip būna bręstant jauniems žmonėms. Nebūtinai kiekviena berniokiškai besielgianti mergaitė yra potenciali lesbietė! Tačiau jei tėvai pastebi, kad vaikas spraudžia save į kitos lyties vaidmenį, tai jie turi būti budrūs ir siekti, kad toks elgesys vėl pasisuktų normalia kryptimi. Svarbu, kad tėvai nemoralizuotų ir nepriekaištautų vaikui: „Tu juk elgiesi kaip mergaitė!“
Teisingai berniuko lytinei orientacijai kaip modelis labiausiai tinka tėvas. Kai tėvo nėra ir berniukas neturi nė jį pakeičiančio modelio, jam labai sudėtinga priskirti save kuriai nors lyčiai. Ypač jei berniuką daugiausia supa moterys; vaikų darželyje bei mokykloje jos taip pat daro jam įtaką. Turėtume susimąstyti, įsigilinę į atliktus tyrimus su potencialiai homoseksualiais 3-13 metų berniukais: pasak Rekerso, 80 procentų šių berniukų iki penkerių metų neteko tėvo. Be to, dviejų trečdalių šių vaikų motinos turėjo aiškių psichikos sutrikimų ir turėjo kreiptis į psichoterapeutą, o 75 proc.
Socialinė elgsena ir tėvo vaidmuo
Moralinė savitvarda ir socialinė elgsena yra mūsų laikų visuomenės problema. Tėvo vaidmuo ir čia yra lemiamas. Tyrimai patvirtina, kad vaikai, neturintys tėvo, linkę savo poreikius tenkinti nedelsdami. Savo geismo tenkinimo jie nemoka atitolinti. Šie vaikai paprasčiausiai neišmokę savo pageidavimų apriboti; puoselėdami kokį norą, jie negali susitaikyti su tuo, kad tas noras išsipildys ne iš karto arba ir visai neišsipildys. Vaikai, augę be tėvo, yra linkę reikalauti ir iš aplinkinių tikėtis, kad šie bemat patenkins jų norus.
Vienas eksperimentas patvirtino šį teiginį. Vienai vaikų grupei buvo pažadėta saldumynų. Laiką, kada tuos gardumynus jie norėtų gauti, vaikai galėjo pasirinkti patys. Tačiau jei saldumynų norėtų išsyk, gautų jų tik nedaug. Dauguma be tėvo augusių vaikų pageidavo savo dalį gauti iškart. Be to, vaikams iš išsiskyrusių šeimų buvo daug sunkiau atidėti poreikio tenkinimą negu vaikams, kurių tėvai buvo mirę.
Tie patys užkulisiai matyti ir tiriant jaunimo nusikalstamumą. Psichoanalitikas iškėlė hipotezę, kad tėvas daro vaikams įtaką ir netiesiogiai drausmindamas ir auklėjant vaiką tokiu būdu sėkmingai paremia motiną. O jeigu vaikai žino, kad tėvas arba nesirūpina savo šeima, arba jis nepasiekiamas, jie su motina elgiasi nevaržomai.
Visiems gerai žinoma, kad vaikai iš šeimų be tėvo elgiasi gerokai agresyviau už vaikus, augančius pilnose šeimose. Savo agresyvumu jie motiną tarsi verčia priešintis. Toks jėgų išmėginimas daugeliui motinų yra per sunkus. Jos paprasčiausiai nežino, kaip elgtis su vaiku. Vaikų agresija kaip reakciją sukelia motinos agresiją, bet taip dar labiau sustiprėja vaikų agresyvusis potencialas. Tokia karo padėtis motiną paprastai papildomai apsunkina. Nepamirškime ir sužeistos motinos sielos praradus vyrą. Žaizda dar neužgijusi, ji kaip trauma. Reikia laiko, kol prisitaikoma prie pakitusios situacijos.
Jei santuoka iširo per skyrybas, tai moteris, jei ne ji buvo aktyvioji pusė, neretai jaučia kartėlį, o dėl to ji dar irzlesnė, taigi jos tiesiog nėra kaip kaltinti. Vaikai bemat įžvelgia jos silpnybę. Jeigu motina vyrą neteko jam mirus, ji mėgina iš pradžių užslopinti realybę ir ieškoti atramos savo vaikuose. Bet jei tėvas ir toliau įjungiamas į kasdienybę, nors tikrovėje jo nėra, situacija šeimoje nuolat lieka neišspręsta, ir šeima negali persiorganizuoti.
Betėviams vaikams motina yra svarbiausias stabilizatorius. Kai vaikui vėliau tenka pačiam susivokti pasaulyje, motinos asmenybės stiprybė pasirodo esanti svarbesnė už jos šilumą ir švelnumą. Be to, vieniša motina yra baugštesnė. Anksčiau vyras dalijosi su ja atsakomybe. Baugšti motina stengiasi nuo visko atriboti savo sūnų ir užgniaužti jo pašėlusį veržlumo instinktą, baimindamasi, jog žaisdamas jis gali susižeisti. Bet berniukas nori išsisiausti ir išnaudoti savo jėgas. Jis nori suvokti savo galimybes. Tačiau daugeliui motinų yra patogiau kontroliuoti savo berniuką, stabdyti jo aktyvumą. Berniukas suvokia tai kaip suvaržymą. Kai motina ne tik baugšti, bet ir valdinga, tai jos vaiko vystymasis smarkiai sutrinka, vaikas per stipriai prisiriša prie motinos.
Kai kurie mokslininkai apklausė vienišas motinas, kurių vaikų pasiekimai geri, ir nustatė, kad šios motinos santuokoje buvo santykinai moteriškos ir užtikrintos savo lyties identiškumu. Net ir tuomet, kai po vyro mirties joms teko perimti tėvo vaidmenį. Bet ką daryti motinai, kai ji nesusidoroja su pakitusia situacija? Jai trūksta stabilaus taško, į kurį ji galėtų orientuotis, veidrodžio, kuriame pati save išvystų. Ji gali net nesuvokti, kokį poveikį daro savo vaikams, ji visiškai susipainiojusi savo pačios problemose. Anksčiau galėjusi būti silpna, dabar ji turi parodyti stiprybę. Anksčiau ji pati ieškojo globos, dabar turi imtis globoti savo vaikus.
Prisilietimų svarba vaiko vystymuisi
Psichologų teigimu, prisilietimai kūdikiams - gyvybiškai svarbus dalykas. Prisilietimai kūdikiui tarsi patvirtina, kad jis yra mylimas ir priimtas, be to, būtent per lytėjimą užsimezga kūdikio ir tėvų ryšys iki tol, kol vaikas išmoksta kalbėti.
Istorikas aprašė germanų imperatoriaus Frederiko II eksperimentą: norėdamas sužinoti, kokia kalba kalbės vaikai, kurie užaugo negirdėdami nė žodžio, jis įsakė grupę kūdikių atskirti nuo motinų ir auginti vienatvėje - auklės turėjo juos tik maitinti. Visi kūdikiai mirė nesulaukę amžiaus, kada vaikai pradeda kalbėti. Kaip konstatavo istorikas - jie tiesiog negalėjo gyventi be glamonių. Panašų eksperimentą buvo bandoma atlikti ir Antrojo pasaulinio karo metu, tačiau jį teko nutraukti, kadangi kūdikiai taip pat pradėjo mirti.
Įvairūs šiuolaikiniai tyrimai patvirtina tą patį - nepatirdami fizinio kontakto kūdikiai negali sveikai vystytis. JAV pirma laiko gimę kūdikiai buvo masažuojami kasdien tris kartus po penkiolika minučių - 47 proc. iš jų priaugo svorio greičiau nei nemasažuojami, nors maitinimas buvo vienodas - jie tiesiog geriau vystėsi! Tirdami dviejų metų amžiaus vaikus, kurie dėl ligos buvo atskirti nuo tėvų ir todėl buvo mažiau liečiami, JAV psichologai pastebėjo, kad jie sunkiau užmiega ir miega blogiau. Kito eksperimento metu, kai motinos naujagimius nešiojo kasdien po tris valandas (vidutiniškai vakarietė mama nešioja kūdikį 1-2 valandas per dieną), buvo pastebėta, kad naujagimiai tapo ramesni, mažiau verkė, ilgiau miegojo naktimis.
Taigi, panašu, kad taip dažnai girdima vaikų auklėjimo taisyklė „Nereikia per daug nešioti kūdikio, nes jis pripras ir išleps“ yra atgyvenusi ir niekam tikusi.
Kaip parodė tyrimai, prisilietimų trūkumas lemia vaikų agresyvumą ir žiaurumą - tie vaikai, kurie augdami yra dažnai liečiami tėvų, yra mažiau agresyvūs, nei vaikai, patiriantys mažiau fizinio kontakto su tėvais. Psichologai taip pat įsitikinę, kad kontakto stoka yra viena iš pagrindinių priežasčių vaikų emocinių sutrikimų, tokių kaip hiperaktyvumas, autizmui būdingas elgesys, seksualiniai iškrypimai, piktnaudžiavimas narkotikais, žiaurumas ir agresija. Anot jų, vaikystėje patirtas sensorinės stimuliacijos trūkumas lemia polinkį į sensorinę stimuliaciją suaugus, kuri dažnai pasireiškia nusikaltimų darymu, narkotikų vartojimu ir pan.
Nustatyta, kad, jeigu mokytojas draugiškai ir palaikančiai paliečia mokinio ranką ar nugarą, jis beveik du kartus dažniau nei nepaliestasis pasisiūlo būti savanoriu pamokoje. O štai jautrus ir dėmesingas gydytojo prisilietimas pacientui palieka įspūdį, kad jo vizitas pas gydytoją tęsėsi dvigubai ilgiau (lyginant su pacientų, kurie nebuvo paliesti, nuomone).
Psichologų yra nustatyta, kad tai, kaip esame liečiami vaikystėje ir kaip dažnai tai vyksta, tiesiogiai susiję su tuo, kaip mes vertiname save augdami ir suaugę. Jeigu pora nustoja liesti vienas kitą, tai yra vienas iš ženklų, kad jų santykiai pašlijo. Ir atvirkščiai - jeigu partneriai dažniau liečia vienas kitą, vadinasi, jie labiau patenkinti tarpusavio santykiais. Prisilietimai padeda išmatuoti šeimos narių tarpusavio artumą. JAV vykdyta apklausa parodė, kad net 45 proc. apklaustųjų nuomone, emocijų reiškimas prisilietimais labiausiai stiprina šeimos narių artumo jausmą - daug labiau nei bendros vakarienės ar dalinimasis dienos įspūdžiais. Jeigu vaikas apkabinamas keturias ar daugiau kartų per dieną, jis daug mažiau jaudinasi dėl šeimos finansinės padėties per ekonominį sunkmetį, nei vaikas, kuris visai neapkabinamas.
Prisilietimų reikia ne tik kūdikystėje ar vaikystėje, bet viso gyvenimo metu. Senyvo amžiaus žmonės yra viena iš didžiausių žmogiško kontakto badą jaučiančių amžiaus grupių, kadangi jų partneriai dažnai jau būna mirę, be to, dėl senatvės apribota senų žmonių galimybė judėti, o artimi jų šeimos nariai dažnai gyvena atskirai. Kaip rodo eksperimentai, vieniši, izoliuotai gyvenantys seneliai masažuojami atgaudavo domėjimąsi gyvenimu, sumažėdavo jų irzlumas bei prastos nuotaikos priepuoliai. Panašų poveikį turi ir tiesiog paprastas palaikymas už rankos, dėmesingas, rūpestį išreiškiantis prilietimas. Įdomu tai, kad naminiai gyvūnėliai, kuriuos galima glostyti, senyvo amžiaus žmones (ir ne tik juos) taip pat veikia terapiškai.
Kito eksperimento metu buvo masažuojami tiriamieji, kuriems pasireiškė migrena. Pasibaigus eksperimentui, šiems ne tik sumažėjo galvos skausmai, bet ir apskritai pagerėjo nuotaika ir savijauta.
Oda - didžiausias jutimo organas, kuris embrione pradeda formuotis iš tos pačios ektodermio ląstelės kaip ir nervų sistema. Kiekvienas mūsų kūno lopinėlis nuo pakaušio iki pirštų galiukų yra jautrus prisilietimams, nes odoje yra tūkstančiai jutimo receptorių, kurie, ją liečiant, gauna impulsus. Tuomet oda, būdama itin glaudžiai susijusi su nervų sistema, siunčia informaciją į smegenis, o kūnas reaguoja - pakinta širdies plakimas ir kraujo spaudimas. Tinkamai palietus kūną, smegenys gali būti paskatintos gaminti endomorfinus - natūralius imuniteto stiprintojus ir skausmo malšintojus, kurių poveikis stipresnis nei morfijaus - tai paaiškina, kodėl masažas gali sumažinti skausmą. Malonus prisilietimas mažina streso hormono kortizolio išsiskyrimą ir skatina išsiskirti hormoną oksitociną, kuris veikia centrinę nervų sistemą, skatindamas dosnumą ir pasitikėjimą.
Verta prisiminti tai, kad dar pačioje gyvenimo pradžioje, motinos gimdoje, amonio skystyje plūduriuojantis vaisius yra iš visų pusių nuolat liečiamas - galbūt būtent dėl to mes visą gyvenimą taip trokštame prisilietimų? Be jokios abejonės, motinos prisilietimo svarba mažyliui yra gyvybiškai svarbi. Kol vaikutis nemoka kalbos, prisilietimas yra svarbiausias informacijos šaltinis. Tyrimais įrodyta prisilietimo svarba vaiko raidai, jo reikšmė psichinei ir fizinei sveikatai. Prisilietimų dėka formuojasi savivertės jausmas, pasitikėjimas aplinkiniais, vaikas geriau geba bendrauti su aplinkiniais, geriau miega, jaučiasi atsipalaidavęs, silpnėja jaučiamas skausmas, didėja laimės jausmas.
Įstaigoje A vaikai buvo atskirti nuo mamų, perkelti į atskiras loveles, prižiūrėtojai tekdavo po 7 vaikus, tad didžiąją dienos dalį su kūdikiu niekas nebendraudavo. Įstaigoje B kūdikius prižiūrėjo, maitino jų motinos. Rezultatas sukrečiantis: per dvejus metus įstaigoje A, kurioje vaikams trūko bendravimo su žmonėmis, mirė 37 proc. kūdikių, o kitoje - tik vienas vaikas iš 122. JAV psichologo H.M.Skeelso stebėjimai verčia susimąstyti ir apie kitą faktą. Kūdikių namuose trūko vietos, tad grupę vaikų, kurie buvo protiškai atsilikę, perkėlė į turinčiųjų psichinę negalią pensioną. Čia vyresnės mergaitės gavo savo globon po kūdikį, kurį turėjo nuolat prižiūrėti, maitinti, nešioti. Po 4 metų patikrinus vaikų intelekto koeficientą (IQ), paaiškėjo, kad jis pakilo 32 balais, kai pradinėje įstaigoje likusių protiškai sveikų vaikų IQ sumažėjo 21 balu. Patyrinėjus abiejų grupių vaikų likimus per 21 m., pasirodė, jog vaikystėje nuolatinį emocinį kontaktą patyrusieji buvo pilnaverčiai visuomenės nariai, dauguma baigė vidurinę mokyklą, trečdalis - koledžą, o pradinės protiškai sveikų vaikų grupės narių gyvenimas nesusiklostė: mokykloje daugelis jų mokėsi itin prastai, gyveno iš valstybės pašalpos, atsidūrė kalėjime, sirgo alkoholizmu ar turėjo kitų sudėtingų psichologinių problemų.
Amerikiečių psichologas Harry Harlow atliko eksperimentą su beždžionių kūdikiais: juos atskyrė nuo motinos, o narve buvo įrengtas mamos pakaitalas - lėlė iš audinio su įtaisyta lempa viduje (kuri šildė) ir su pieno buteliuku maitinti. Beždžionėlės prisirišdavo prie tokios „mamos“, nuolat prie jos glaudėsi. Kartais „mama“ elgdavosi žiauriai - staiga pradėdavo kaišioti aštrius virbus jais sužeisdama ar pūsti stiprią šalto oro srovę, kuri nublokšdavo beždžionėles į narvo kampus. Tačiau vos „mamai“ nurimus, beždžioniukai tarsi viską pamiršę eidavo prie jos ir apsikabindavo. Buvo nustatyta, kad kuo labiau jie buvo skriaudžiami, tuo bejėgiškesni jausdavosi ir tuo labiau jiems reikėdavo motinos. Žmogaus elgesys atitinka tokį pat modelį - prisirišimas daug svarbiau nei tai, kad palaikai santykius su tikru skriaudiku. Nutraukti tokį ryšį - sunku.
Amerikietė Jean Liedloff Pietų Amerikos džiunglėse stebėjo vienos genties indėnus, kurių vaikai auga be verksmo. Kodėl? 1975 m. J.Liedloff savo tyrinėjimus paskelbė knygoje „Tęstinumo koncepcija“. Tai sujudino visą civilizuotą pasaulį, supurtė vaiko auginimo taisykles. Nuolatinis fizinis kontaktas leidžia geriau suprasti vaiko poreikius, iškart į juos reaguoti. Žinokite, kad kuo dažniau apkabinti, priglausti, paimti už rankos vaiką bus tik į sveikatą, o kūdikius tebeauginantys tėvai tegul nevengia kuo dažniau juos laikyti ant rankų - taip mažasis žmogus patirs jūsų meilę ir rūpestį.
Kažkodėl mes vis pamirštame, kad ir pozityvios, ir negatyvios emocijos daro tiesioginę įtaką mūsų kūnui. Įrodyta, kad emocija - tai ne tik psichinis išgyvenimas. Ją sudaro trys komponentai: psichinis, raumeninis ir somatinis (vidaus organų). Šiuolaikinio civilizuoto žmogaus problema ta, kad jis, slopindamas negatyvias emocijas, pvz., pyktį, sugebės užgniaužti barnių žodžius, tačiau emocija toliau reikšis kitais dviem lygiais (raumeniniu ir somatiniu). Raumenys įsitemps, signalizuodami sąmonei, jog vyksta gynyba arba puolimas, o sąmonė suras paaiškinimą, koks pavojus kilo, pasitelkdama kokią baimę, nerimą. Tai dar labiau skatins raumenų įtampą. Kaip nutraukti tokį užburtą ciklą? Reikėtų įsisąmoninti vykstantį procesą, tada įvertinti, ar tikrai pagrįstas nerimas arba pyktis. Pripažinus savo emocinę būseną, įmanoma su ja susitvarkyti. Geriausia būtų kuo dažniau patirti pozityvias emocijas.
„Kuo sudėtingesni buvo mūsų santykiai vaikystėje, tuo labiau esame linkę baimintis intymumo“, - teigia psichoterapeutai. Sukurta net baimės mylėti teorija, apimanti įvairias baimės rūšis: baimę būti kito žmogaus kontroliuojamam, baimę išgyventi gėdą, baimę būti atstumtam ir paliktam, baimę būti nemylimam ir skriaudžiamam. Analizuojant statistiką galima suvokti viena - tarpusavio santykių kokybė (myliu ir nemyliu, draugauju ir nedraugauju) tiesiogiai veikia mūsų fizinę ir emocinę sveikatą. Tai galioja įvairiausiems santykiams: vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų, draugo ir draugės.
Tėvų atstūmimas: smurtas prieš vaikus
Dėl teisėsaugos polinkio ignoruoti šį smurtą jis dar vadinamas smurtu be pavadinimo. Asociacijos prieš tėvų atstūmimą atstovas Ramūnas Kvietkauskas teigia, kad tėvų atstūmimas specialistų pripažįstamas viena sunkiausių smurto prieš vaikus formų.
Tėvų atstūmimas (angl. - parental alienation) - reiškinys, kai, dažniausiai skyrybų metu, vienas iš tėvų (dažniausiai motina, kadangi dažniausiai su ja gyvena vaikai, dėl to ji turi daugiau įtakos vaikams) nuteikia vaikus prieš kitą iš tėvų. Tėvų atstūmimo variantas, kuomet vaikai nuteikiami prieš motinas (angl. - maternal alienation), tampa pastaruoju metu vis dažnesnis, kadangi tėvai po skyrybų vis lygesnėmis dalimis skirstosi pareigas. Nuteikti vaikai neretai visam gyvenimui išsižada ne tik nuteiktojo iš tėvų, bet ir visų jo giminių, artimųjų, draugų (netgi augintinių) - vaikai išsižada pusės savo paveldo ir šaknų. Tėvų atstūmimas specialistų pripažįstamas viena sunkiausių smurto prieš vaikus formų.
Nuo tėvų atstūmimo nukentėję vaikai ne tik praranda pusę savo šaknų, tačiau visą gyvenimą yra pasmerkti sunkiai išsprendžiamam vidiniam konfliktui. Jie tarsi gyvena „iškreiptų veidrodžių karalystėje“. Tėvų atstūmimo pasekmės vaikams - žemesnė savivertė, polinkis į depresiją, savižudybes, alkoholizmą, narkotikus, asocialų elgesį ir daugelis kitų. Jos niekuo nenusileidžia kitų rūšių sunku smurtą patyrusių vaikų žalai. Todėl specialistai tėvų atstūmimą pripažįsta ne tik žalojančiu vaikus reiškiniu, tačiau ir viena sunkiausių smurto formų.
Specialistai (psichologai, vaiko teisių darbuotojai, teisėjai), neturintys specifinio išprusimo tėvų atstūmimo srityje, dažniausiai, klaidingai nei reikėtų tokioje situacijoje, palaiko nuteikinėtoją, ir ieško atstumtojo iš tėvų kaltės dėl nutrūkusio bendravimo. Atstumtajam iš tėvų rekomenduojama atsitraukti, jam sakoma, kad situacija nepasikeis, kol atstumtasis iš tėvų neatras, ką darė blogai. Siūloma nebendrauti su vaiku, kol šis pats nepanorės. Tokia specialistų „pagalba“ situaciją tik blogina, ir specialistai iš esmės tampa tėvų atstūmimo sąjungininkais.
Tėvų atstūmimas naivių specialistų neretai supainiojamas su vaikų nenoru bendrauti su smurtavusiais prieš juos tėvais, ar vaikų susvetimėjimu su tėvais (dėl tėvų nepakankamo dalyvavimo vaikų gyvenime). Tačiau yra nustatyti požymiai, kaip atskirti tėvų atstūmimą nuo kitų tėvų ir vaikų ryšio nutrūkimo priežasčių.
Vaikui tėvų atstūmimas pasireiškia 8 požymiais, kurie nepasireiškia arba yra skirtingi pas vaikus, kurių ryšys su vienu iš tėvų nutrūko dėl kitų priežasčių nei tėvų atstūmimas. Pavyzdžiui, tėvų atstūmimą patyrę vaikai atsisako bet kokio bendravimo su atstumtuoju iš tėvų, tuo tarpu smurtą patyrę vaikai bijo ne tėvo, o paties smurto, dėl to neatsisako bendrauti saugioje aplinkoje (pvz. viešoje vietoje ar kartu su specialistu). Tėvų atstūmimo atvejais vaikai nieko gero negali pasakyti apie atstumtąjį, tuo tarpu tėvo smurtą patyrę vaikai visuomet turės ir gerų prisiminimų. Tėvų atstūmimas dažniausiai apima visą atstumtojo giminę, o smurtą patyrę vaikai mielai bendrauja su smurtautojo tėvais (savo seneliais) ir kitais giminėmis.
Atitolimas taip pat skiriasi nuo tėvų atstūmimo, pvz. jis lengvai įveikiamas - vaikai bendrauja su atitolusiu iš tėvų panašiai, kaip su nauju pažįstamu, išankstinio nusistatymo prieš jį neturi. Tuo tarpu nuo tėvų atstūmimo kenčiantys vaikai itin aktyviai atsisako ir agresyviai priešinasi bet kokiam bendravimui su atstumtuoju.
Tėvų atstūmimas neseniai buvo įtrauktas į Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) Tarptautinių ligų klasifikacijos (TLK) naujausią versiją (TLK-11). Apie tėvų atstūmimą yra publikuota virš 2 tūkst. straipsnių moksliniuose leidiniuose. Nežiūrint to, specifinių žinių tėvų atstūmimo srityje neturintys specialistai, ypač radikalaus feminizmo įtakoti, dažniausiai skeptiškai žiūri į tokio reiškinio egzistavimą. Šiuo metu faktiškai ne specialistai, o tik asociacija ir patys atstumti tėvai gina tėvų atstūmimą patiriančių vaikų interesus. Institucijos, privalančios vaikams padėti, šį smurtą prieš vaikus ignoruoja.
Asociacijai žinoma beveik 100 nuo tėvų atstūmimo nukentėjusių tėvų, iš kurių apie 10 yra moterys. Tai nėra dideli skaičiai, tačiau, asociacijos įsitikinimu, neadresuotas smurtas kenkia ne tik nuo jo tiesiogiai kenčiantiems, tačiau ir visai visuomenei. Atstumti tėvai pasmerkiami gyvenimui skausme ir neviltyje. Savo gerbuvį jie neretai paskiria teisinei kovai, vietoj to, kad galėtų didesnį išlaikymą skirti savo vaikams, apmokėti geresnį išsilavinimą. Nesulaukdami pagalbos jie nustoja gerbti savo valstybę.
Tėvų atstūmimą vaikystėje patyrę žmonės dažniau pažeidinėja visuomenės normas, dažniau turi psichologinių problemų, jie netgi dažniau smurtauja artimoje aplinkoje, dažniau skiriasi, o po skyrybų nemoka išlaikymo savo vaikams.
Mokslininkai teigia, kad vaikai intelektinius gebėjimus paveldi iš savo motinos, nes intelektui svarbiausi genai yra X chromosomoje, o moterys turi dvi tokias chromosomas, vyrai - tik vieną. Tėvo genai, perduodami X chromosomoje, gali būti automatiškai neaktyvūs. Intelektui svarbūs genai, kurie vadinami „sąlygojamais genais“, veikia tik tada, kai ateina iš motinos, o kartais ir iš tėvo. Pelėms atlikti tyrimai parodė, kad tos, kurios turėjo papildomą motinos genų dozę, augo didesnės galvos ir smegenys, tačiau kūnai buvo maži. Pelių, turėjusių papildomą tėvo genų dozę, smegenys buvo mažesnės, o kūnai - didesni. Mokslininkai taip pat nustatė, kad ląstelės su tėvo genais rinkosi smegenų limbinėje sistemoje, kontroliuojančioje tokias funkcijas kaip lytiniai santykiai, maistas ir agresija. Tačiau ląstelių su tėvo genais nebuvo tose smegenų dalyse, kurios atsakingos už aukščiausias pažintines funkcijas, tokias kaip protavimas, mąstymas, kalba ir planavimas. Tyrimai su žmonėmis patvirtino šias išvadas: vaikai protinius gabumus paveldi iš motinos. Tačiau genetika nėra vienintelis veiksnys, lemiantis intelektą - manoma, kad tik 40-60 proc. protinių gebėjimų yra paveldimi, visa kita priklauso nuo aplinkos. Be to, patikimas ryšys tarp motinos ir vaiko yra artimai susijęs su intelektu. Stiprus ryšys su motina suteikia vaikui saugumo pojūtį, kuris leidžia jam tyrinėti pasaulį ir pasitikėti savimi sprendžiant problemas.
Kai tėvo nėra, vaikui neišvengiamai ima vystytis priklausomybės poreikis. Kaip varnalėša jis kabinasi prie kitų. Be to, dažniausiai pasireiškia ir stiprus drovumas. Kiti linkę į tiesiog liguistą sąžiningumą arba jų sąžinė menkai išsivysto. Gali stipriau išryškėti ir polinkis į prievartą. Tokie išskirtinės psichikos vaikai netrunka tapti atpirkimo ožiais tarp bendraamžių. Jei tėvo netenkama tarp 6 ir 10 metų, vaikas iš pradžių nenori to suvokti. Jis išsiugdo apsauginį mechanizmą, kuris išgyventą faktą turi anuliuoti. Vaikas neigia realybę ir bėga į susikurtą pasaulį. Tačiau anksčiau ar vėliau jam teks susidurti su realybe. Palaipsniui vaikas sąmoningai, su giliu liūdesiu pradeda priimti tikrovę. Dėl skyrybų netekęs vieno kurio iš tėvų vaikas dažnai netenka dar ir gimtinės bei savo žaidimų draugų. Tenka atsisakyti visos įprastos aplinkos ir kitur ieškotis naujų namų.
Vaikas gimsta berniuku arba mergaite. Tačiau psichologinė orientacija dar neišreikšta. Tipiški biologiniai požymiai nors ir yra įgimti, bet charakteris formuojasi tik vaikui bręstant. Jo raida ankstyvoje vaikystėje sąlygoja lytį. Taigi auklėjimas greta genetikos nulemia žmogaus lytį. Nustatyta, kad tėvas daro didelį poveikį savo vaiko, ypač sūnaus, lytiniam vystymuisi. Jei tėvas kartu su motina rūpinasi kūdikiu, tai vyro įtaka gali išryškėti jau pirmaisiais gyvenimo metais. Vaikas juk labai anksti suvokia, kad yra ir tėvas, ir motina, ir moka vieną nuo kito atskirti. Lytinės orientacijos pamatai dedami pirmuosius dvejus-trejus metus. Anot tyrimų, šiuo ankstyvuoju laikotarpiu dar galima pakeisti įgimtą berniuko moteriškumą arba mergaitės vyriškumą. Pavyzdžiui, konsultuota motina, vedina ketverių metų sūnumi, turinčiu visus potencialaus homoseksualumo požymius. Gydymo tikslas buvo skatinti berniuko vyriškumą. Psichologas pasislėpdavo ir stebėdavo berniuką slapčiomis, o motina su sūnumi būdavo tame pačiame kambaryje. Aplinkui gulėdavo įvairiausi žaislai, turėję patraukti jo dėmesį. Jei berniukas imdavo žaisti su tipiškais mergaičių žaislais, pavyzdžiui, lėle, motina turėdavo pademonstruoti savo abejingumą, įsigilindama į knygą ir nekreipdama dėmesio į berniuką. Bet kai tik vaikas siekdavo berniukams skirto žaislo, motinai psichologas pasiųsdavo signalą. Ji padėdavo knygą į šalį ir susidomėjusi atkreipdavo dėmesį į sūnų. Tokią atidą berniukas priimdavo kaip pagyrimą. Per keletą savaičių jo elgsena pakito. Jis vis labiau domėjosi tipiškais berniukų žaislais ir palaipsniui atrado savo - berniuko - identitetą.
tags: #eksperimentas #vaikai #atskirti #nuo #motinu
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
