Olimpinės žaidynės - aukščiausio lygio sporto varžybos, kuriose dalyvauti yra kiekvieno sportininko svajonė. Tačiau sportininkių gyvenimas dažnai sukasi ketverių metų ciklu, pagal olimpinių žaidynių tvarkaraštį. Prie jo neretai tenka derinti ir ypač svarbius gyvenimo įvykius - vaikų gimimą. Kaip sportininkės suderina nėštumą ir karjerą? Ar nėštumas trukdo siekti sportinių aukštumų, ar atvirkščiai - įkvepia? Šiame straipsnyje panagrinėsime skirtingas sportininkių patirtis, iššūkius ir pasirinkimus, susijusius su nėštumu ir dalyvavimu olimpinėse žaidynėse.

Nėštumas - tai ypatingas laikotarpis moters gyvenime, kuris reikalauja didelio dėmesio savo sveikatai ir savijautai. Tačiau ar nėštumas suderinamas su profesionaliu sportu ir dalyvavimu olimpinėse žaidynėse? Atsakymas nėra vienareikšmis, nes kiekvienos moters organizmas reaguoja skirtingai. Vis dėlto, yra nemažai pavyzdžių, kai sportininkės sėkmingai derino nėštumą su karjera ir netgi pasiekė puikių rezultatų.
Žiemos olimpinių žaidynių istorijoje buvo tik dvi besilaukiančios moterys, kovoje dėl medalių ėjusios prie starto linijos. 2006 metais Turine skeletono rungties atstovė vokietė Diana Sartor buvo 12 savaičių nėščia. Kita moteris - švedė Magda Julin - triumfavo dailiojo čiuožimo turnyre 1920 metais Londone. Tuomet dailusis čiuožimas dar buvo dalis vasaros olimpinių žaidynių.

Šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse taip pat pasitaiko atvejų, kai sportininkės drąsiai tęsia karjerą būdamos nėščios.
Vankuverio olimpiadoje dalyvavo penktą mėnesį nėščia kanadietė akmenslydininkė Kristi Mūr. Trisdešimtmetė K. Moore praėjusiais metais net nebuvo Kanados nacionalinės komandos narė, todėl nusprendė tapti mama. „Esu nėščia. Ar tai problema“, - klausė K. Moore. Jos komandos draugė Carolyn Darbyshire atsakė: „Tu nėščia, bet juk ne mirusi“. „Mano pulsas truputį dažnesnis ir prireikia laiko, kad ramiai pradėčiau kvėpuoti, - welt.de sakė K. Moore. - Tačiau akmenslydį žaidžiu visą savo gyvenimą ir džiaugiuosi, kad galiu čia būti.“ Gimdyti ji turėtų gegužės pabaigoje. Kol kas nėra duomenų, ar tai yra rekordas. Tačiau faktas, kad K. Mūr tęsia šeimos tradicijas. Akmenslydininkės motina irgi sportavo, kai laukėsi jos ir jos brolio.
Viena iš sportininkių, rodančių, kad nėštumas ir aukščiausio lygio sportas yra suderinama, yra 26-erių fechtuotoja iš Kairo Nada Hafez, kuri trečiose savo olimpinėse žaidynėse dalyvavo būdama nėščia. Apie tai ji pranešė instagrame po kovų fechtavimo varžybų aštuntfinalyje. N. Hafez nugalėjo buvusią NCAA čempionę Elizabeth Tartakovsky iš JAV, bet vėliau pralaimėjo prieš Jeon Hayoung iš Pietų Korėjos.
„Mano kūdikis ir aš patyrėme nemažai fizinių ir emocinių iššūkių. Nėštumo kalneliai yra sunkūs patys savaime, bet kovoti ir išlaikyti gyvenimo ir sporto pusiausvyrą buvo dar sunkiau, visgi verta. Rašau šią žinutę, norėdama pasakyti, kad patekusi į aštuntfinalį beprotiškai savimi didžiuojuosi“, - džiaugėsi atletė. Nėštumas N. Hafez nesutrukdė pergalingai pradėti olimpiados. Šis pavyzdys rodo, kad nėštumas nebūtinai reiškia karjeros pabaigą. Su tinkamu pasiruošimu ir palaikymu, sportininkės gali sėkmingai dalyvauti varžybose ir siekti aukštų rezultatų net ir būdamos nėščios.
Kita sportininkė, kuri nenutraukė sporto nėštumo metu - bėgikė Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė. 2016-aisiais Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių maratono finišo liniją kirto 38-ta bei po metų dar dalyvavo ir pasaulio čempionate. Tačiau ne šį šuolį į bėgikių elitą moteris laiko savo gyvenimo pasiekimu, o kartu su baidarininku Ričardu Nekriošiumi sukurtu šeimyniniu gyvenimu. „Net ir nepatekus į Tokijo olimpines žaidynes daug svarbesni gyvenimo tikslai jau bus pasiekti“, - kalbėdama su LTeam.lt džiaugsmu spinduliavo šeštą mėnesį nėščia, tačiau bėgimo vis dar neapleidžianti Vaida.
Prieš kelias savaites, būdama šeštą mėnesį nėščia, olimpietė dalyvavo bėgimo varžybose, kuriose 10,5 km nuotolį įveikė per 46 min. ir 53,4 sek. ir bendroje įskaitoje tarp 560 dalyvių užėmė net 66-ą vietą. „Jaučiuosi tikrai gerai, o kadangi bėgioju ne kiekvieną dieną, organizmas yra pailsėjęs ir širdis yra stipri - tai ir leidžia bėgti. Palyginus su nėštumo pradžia, tai dabar jaučiuosi daug geriau - galėčiau ir daugiau, ir dažniau bėgti, bet bėgioju tik savo malonumui, savęs nespaudžiu, nes dabar turiu ir kitų veiklų“, - pasakojo sportininkė.
V. Žūsinaitė-Nekriošienė pasidalijo patarimais, kaip sportuoti nėštumo metu:
Vaidos istorija įkvepia ir parodo, kad net ir nėštumo metu galima išlikti aktyvia ir sportuojančia moterimi.
Irkluotoja Donata Karalienė - dar vienas įkvepiantis pavyzdys, kaip motinystė gali sugrąžinti į sportą su nauja jėga. 2016 metais Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse irkluotoja Donata Karalienė parvežė Lietuvai pirmąjį akademinio irklavimo rungtyje iškovotą bronzos medalį. Šiais metais jos laukia jau ketvirtoji olimpiada. „Kai man 32-ąją nėštumo savaitę gimė du neišnešioti dvynukai, Dovydas ir Paulius Povilas, visa galva nėriau į motinystę. Tačiau laikui bėgant supratau, kad geriausia mama būsiu tuomet, kai jausiu vidinę pilnatvę ir žinosiu, jog padariau viską, ką galėjau“, - teigia Paryžiaus olimpinėse žaidynėse kartu su Dovile Rimkute irkluosianti Donata Karalienė.
Nuo pat pradžių olimpietės nėštumas buvo ypač sunkus - 10-ąją savaitę grėsė persileidimas, medikų prognozės skaudino ir teikė mažai vilčių. Tačiau netrukus sportininkės savijauta pagerėjo, ir ji grįžo į savo įprastą kasdienybę. Deja, tik trumpam. Netrukus D. Karalienei atsinaujino skausmai. „Nors tyrimai rodė, kad dvynukai vystosi pagal visas normas, 23-25 savaitėmis man atsinaujino skausmai. Blogai jaučiausi tiek fiziškai, tiek emociškai. Tačiau iki 28 savaitės vis tiek lankiau nėščiųjų baseino užsiėmimus, kuriuose man plaukiant imdavo trūkti oro, skaudėdavo visą kūną. Matydavau, kaip kitos nėštukės kuo puikiausiai susitvarko su užduotimis, o man - olimpietei - viskas pernelyg sunku. Tuomet kiek emociškai palūžau, bet žinojau - turiu išlikti stipri ir kovoti ne tik dėl savęs, bet ir dėl pasaulį norinčių išvysti dvynukų“, - savo nėštumo išgyvenimais dalijasi D. Karalienė.
32-ąją nėštumo savaitę gimę sportininkės dvyniai svėrė vos 1750 g ir 2350 g. „Visos problemos iki nėštumo taip nublanko, kad negalvojau apie nieką kita, o tik apie tai, kada galėsiu išvysti mažojo Dovydo ir Pauliaus Povilo šypsenas. Kartu su vyru išgyvenome labai sudėtingą laikotarpį - ligoninėje kartu su vaikais praleidome penkias savaites. Iki šiol atiduodame visas savo jėgas, kad mūsų mažyliai visavertiškai pažintų juos supantį pasaulį. Nors vienam jų diagnozuotas cerebrinis paralyžius, dabar mūsų abu vaikai gyvena aktyvų ir laimingą gyvenimą. Svarbiausia, kad jie abu jaustų mūsų meilę ir palaikymą, nepaisant skirtingų jų poreikių“, - sako mama D. Karalienė.

Irkluotoja teigia, kad visą gyvenimą jautė motinišką pašaukimą ir begalinį troškimą turėti vaikų. „Jonas visada šalia - su visais vaikų priežiūros ir namų apyvokos darbais tvarkomės drauge. Be to, jis mane palaiko visose gyvenimiškose situacijose, bet po anksčiau laiko gimusių dvynių atėjimo į mūsų šeimą pats niekada manęs neragino grįžti į profesionalų sportą. Šis jausmas aplankė mane. Vieną vakarą mums kartu stebint irklavimo varžybas pasakiau - „aš dar tikrai galiu“. Laikui bėgant olimpietė suprato, kad geriausia mama ji bus tada, kai jaus vidinę pilnatvę. „Tai noras vėl atrasti save ir sustiprėti emociškai. Sportas man visada buvo tarsi terapija ir būdas atsipalaiduoti. Gimus vaikams norėjau vėl pajusti tą stiprybę ir pasitikėjimą savimi, kurį suteikia irklavimas. Jaučiau, tarsi dar ne viską būčiau nuveikusi, viduje buvo neužpildyta tuštuma, kuri mane kamuodavo ir keldavo nerimą. Žinojau, tam, kad galėčiau visą save atiduoti motinystei, turėjau įgyvendinti tai, apie ką visada svajojau - siekti aukščiausių rezultatų sporte. Be to, man svarbu parodyti vaikams, kad galima atsigauti net po sunkiausių akimirkų ir vėl siekti savo svajonių. Tačiau niekam nieko nebandau įrodyti.“
Anot sportininkės, ši olimpiada bus ypatinga, nes tai jau antrosios žaidynės jai tapus mama. Pirmosios vyko Tokijuje 2021-aisiais. „Šįkart jaučiuosi labiau patyrusi bei subrendusi ir kaip sportininkė, ir kaip mama. Mano tikslas - parodyti savo geriausią formą ir pasiekti maksimalų rezultatą. Olimpietė neslepia, kad grįžus į sportą gimus neišnešiotukams jos sporto pasaulis visiškai pasikeitė. Tapo sunkiau planuoti treniruočių tvarkaraštį, reikėjo įdėti gerokai daugiau pastangų. „Svarbiausia - mano vaikai. Taip, treniruotės bei varžybos dabar ir vėl yra didelė mano gyvenimo dalis, bet jos neapibrėžia viso mano gyvenimo esmės. Nepaisant visų motinystės iššūkių, auginant neišnešiotus dvynius, ne kas kitas, o būtent mano vaikai, vyras ir visa neišnešiotų naujagimių bendruomenė tapo vidinės stiprybės šaltiniu, kuris leido man tarsi vėl iš naujo pakilti nuo nulio iki mėnulio ir vėl sugrįžti į sportines aukštumas.“ Donatos istorija rodo, kad motinystė gali būti ne tik iššūkis, bet ir didžiulis įkvėpimas sportininkei. Svarbiausia - turėti stiprų palaikymą iš artimųjų ir tikėti savo jėgomis.
Penkiakovininkė Gintarė Aleksandravičė - puikus pavyzdys, kaip derinti karjerą, motinystę ir nepamesti savęs. Disciplina, planavimas ir visada padėti skubantys artimi žmonės - tai kodiniai šios temos žodžiai. Ji atvirauja, kad vaikučių susilaukia kas ketveri metai - netrukus po olimpinių žaidynių. Anot jos, tai nėra tik sėkmingi sutapimai, o „tobulas mamos planas“. „Pirmoji dukrytė Patricija, kuriai tuoj sukaks aštuoneri, gimė po Rio de Žaneiro žaidynių. Kadangi į jas neišvykau, buvo toks planas, kad turime laiko ir reikia pasinaudoti proga. Olimpiniai ciklai puikiai tam tinka: yra laiko ir pailsėti psichologiškai, ir atsigauti fiziškai, ir parodyti geriausius rezultatus.“

Tokijo žaidynėse Gintarė, kur užėmė aukštą septintą vietą, startavo besilaukdama antros mergytės Emilės. Tai rodo, kad nėštumas ir sportas - suderinama. Ji pabrėžia, kad dabar stengiasi treniruotis ir prižiūrėti dukrytę. „Vyresnioji Patricija jau eina į pirmą klasę, tad negaliu jos išsivežti kada panorėjusi, ji Kaune pasiliko pas savo tėtį, o Emilė su manimi. Padedu savo komandai, Lietuvos rinktinei, labiau psichologiškai, palaikau gerą nuotaiką ir kartu sportuodama su jau didėjančiu pilvuku rodau pavyzdį, kad mus riboja tik mūsų pačių mintys - jei tik turi tikslą ir norą, viskas yra įmanoma. Aišku, mano krūviai nėra tokie intensyvūs, bet kiek galimybės leidžia, tiek padarau - šiuo metu plaukioju, gaunu fechtavimo pamokėles ir užsiimu bendru fiziniu pasirengimu salėje. Ir pati pasportavusi jaučiuosi daug geriau - nėštukėms net rekomenduojama sportuoti, o aš tam turiu puikias galimybes (šypsosi). Už tai esu dėkinga mūsų federacijai ir Kauno plaukimo mokyklai, jie suteikia sąlygas palaikyti fizinę formą.“
Klausimas, kaip įveikti dilemą tarp vaikelio ir karjeros, jai nėra problema. „Kaip minėjau, mus riboja tik mūsų pačių mintys, tad nematau čia nei dilemos, nei problemos (šypsosi). Ne reitingai ir ne medaliai žmogų daro turtingą. Šeima - tas turtas, kuris visada bus aplink tave ir palaikys bet kokioje situacijoje. Reitingai ir medaliai yra laikina: kai gerai, visi tau ploja, kai blogai - nusisuka. Tad čia kiekvieno žmogaus vertybės ir kiekvienas renkamės, kaip norime gyventi, o ne kaip kažkas pasako. Ir pertraukos daryti nebijau - žinau, kad manęs laukia daug daugiau. Po gimdymo sezonas jau bus į pabaigą ir pasiruošti varžyboms nespėsiu, tad grįžti planuoju kitais metais. Patirties, kaip atsigauti, turime, tad keisti kažko neplanuojame.“
Motinystė pakeitė Gintarę kaip žmogų ir sportininkę. „Aišku, atsakomybė už save ir vaikus tikrai bus triguba, bet svarbiausia - nepamiršti savęs. Kaip sakoma, laiminga mama - laiminga šeima (šypteli). Atsiradus vaikams pasikeitė vertybės ir prioritetai, o tai didina ir pačios brandą.“ Jos misija - derinti karjerą ir šeimą. „Kiekvienas renkamės savo gyvenimo kelią, kaip juo norime eiti. Vieni daro tik karjerą, kitiems karjera - tai vaikų auginimas, treti bando suderinti viską. Aš renkuosi derinti viską, tada esu laiminga, o tai svarbiausia. Jau dabar jaučiuosi labai turtinga, turėdama didelę šeimą ir ją gausindama. Baigsis karjera, nereikės kažko pradėti, nes jau turiu. Turbūt penkiakovė išmokė nesėdėti vietoje ir bandyti viską.“
Auginti vaikus ir profesionaliai sportuoti įmanoma turint platų palaikymo tinklą. „Kaip minėjau, turiu daug artimų žmonių, kurie padeda. Be to, vyriausioji jau eina į mokyklą, jaunesnioji - į darželį, tad turiu visą dieną sportui. Kai ateinu į treniruotę su vaiku, visas kitų žmonių dėmesys būna jam, tad ir man nukrenta krūvis, galiu ramiai sportuoti. Ir čia vėl labai daug priklauso nuo mamos: jeigu ji drąsi ir nieko nebijo, vaikas taip pat jaučiasi saugiai ir nebijo paleisti mamos. Į stovyklas, jei yra galimybė, dukras pasiimame kartu. Jei ne, lieka namie su aukle, vyresnioji dar būna pas savo tėtį. Buvęs vyras taip pat padeda, prisitaiko prie mano sezono grafiko ir paima Patriciją, kai išvykstu ilgesniam laikui. Mano nuomone, kartais reikia mokėti atsitraukti nuo vaikų ir buities - tam, kad nepamirštum savęs ir papildytum savo resursus.“
Jos vyras ir treneris Paulius Aleksandravičius taip pat aktyviai prisideda prie vaikų auginimo. „Paulius tikrai nebijo nieko, padeda viską sukoordinuoti, moka bendrauti su vaikais. Visada įvertiname treniruočių stovyklų bei varžybų svarbą ir, jei yra galimybė, pasiimame kartu vaikus. Bet kokiu atveju, kol buvo kūdikiai, pirmą sezoną dukrytės keliaudavo kartu. Keliaus ir sūnus. Tai vėl šiokia tokia privilegija, kurią išnaudojame, nes vaikams iki dvejų metų skrydžiai ir viešbučiai dažnai nekainuoja.“ Sportininkės mamos gyvenimas reikalauja griežtos disciplinos ir plano. „Kaip ir sakote, svarbiausia - disciplina ir planas, kurio reikia laikytis, jei nori, kad bent dalis plano būtų įgyvendinta (juokiasi). Mano rytas dažniausiai prasideda 6.30 val. - pusryčiai šeimai, Paulius Patriciją palydi į mokyklą, aš Emilę vežu į darželį ir devintą jau būnu pirmoje treniruotėje. Grįžtu mano prieš pietus, papietauju ir leidžiu sau valandą ar dvi pamiegoti. Tuomet pasiimu vaikus iš mokymo įstaigų ir keliauju į vakarinę treniruotę. Vakare vi...
tags: #olimpiniai #rezultatai #nescia