Eglės Daugėlaitės Kelias: Asmenybė, Karjera ir Patirtys
Eglė Daugėlaitė - žinoma Lietuvos televizijos laidų vedėja, žurnalistė ir renginių vedėja, kurios balsas ir šypsena, pasak gerbėjų, turi gydomąjį poveikį. Jos karjera, paženklinta įvairių patirčių, nuo muzikos iki žurnalistikos, atspindi nuolatinį tobulėjimą ir naujų iššūkių siekimą. Šiuo metu ji gyvena Estijoje ir augina du sūnus.
Vaikystė ir jaunystė Klaipėdoje
Klaipėdoje gimusi Eglė Daugėlaitė vaikystėje buvo labai uoli, stropi, talentinga, kūrybinga, empatiška ir be galo prisirišusi prie tėvų. Mažylė net turėjo pravardę, sugalvotą senelių - „mamytės pasijonis“. Eglės tėvai norėjo, kad jaunėlė dukra taptų medike. Tačiau, padirbėjusi konsultacinėje ligoninėje, Eglė suprato, kad jai sunku matyti kenčiančius žmones. „Jiems skauda, o aš negaliu padėti. Taigi iškart atmečiau mediko kelią. Įsijaučiu į kito išgyvenimus, tai trukdytų gerai atlikti savo darbą“, - prisimena Eglė.
Eglė taip pat nusprendė pereiti į kitą mokyklą - sustiprinto matematikos mokymo gimnaziją, nes, kaip pati teigė, „šio dalyko neišmanau, tad bus iššūkis“. Tėvai neturėjo jokių rūpesčių dėl jos, per ketverius metus mokykloje lankėsi tik kartą - kai reikėjo spręsti dėl išleistuvių puotos.
Muzika Eglės gyvenime
Eglė yra dėkinga tėvams, kad jie jai nieko nedraudė. Ji nemaištavo, nesišiaušė. Jos sesuo Gintarė, teisininkė, yra vyresnė už ją šešeriais metais. Tėvai į pagrandukę žiūrėjo atlaidžiau, taigi leido jai „pasimatuoti“ būrelius, įvairias veiklos sritis. Pati Eglė sugalvojo lankyti muzikos mokyklą.
Vaikystės ir paauglystės metai bėgo virpinant smuiko stygas. „Mano bendraklasė pradėjo lankyti muzikos mokyklą ir kartą į pamokas atsinešė smuiką. Kai atidarė futliarą, išvydau stebuklą - raudono aksomo dėkle gulėjo gražuolis instrumentas. Nežinau, kas labiau sužavėjo - įspūdingo grožio futliaro vidus ar smuikas. Turbūt - ir viena, ir kita“, - pasakoja Eglė. Tuo metu ji dainavo. Ji buvo muzikali, tėvai tai matė, nes ir patys yra muzikalūs. Tėtis jaunystėje grojo grupėje, skambino gitara, kūrė dainas. Yra parašęs kelias mamai, vėliau - ir Eglei su sese. Visi kartu jas dainuodavo. Mama - choreografė. Giminės susibūrimai pradedami ir baigiami dainomis. Akordeonas ir tėčio gitara namie nedulkėdavo.
Muzikos mokykloje Eglė mokėsi užsidegusi. Laimėti konkursai buvo kulminacija, bet kelias iki jų reikalavo didelio darbo. Mokytoja matė potencialą, per ketverius metus parengė ją pirmam jaunųjų smuikininkų konkursui. Eglė tapo Juozo Karoso konkurso laureate. Tai buvo akstinas tęsti repeticijas. Ji dirbo stropiai, smuiko pamokas lankė ir savaitgaliais. Grojo namie, muzikos mokykloje, pas mokytoją namie. „Šešeri metai juodo darbo“, - teigia ji. Eglė pasirengė Balio Dvariono konkursui ir jį taip pat laimėjo. Konkurso metu ji gyveno M. K. Čiurlionio menų gimnazijos bendrabutyje. Smuikininkė Ingrida Armonaitė pasiūlė mokytis jos klasėje. Eglė grįžo su laureato vardu ir galvosūkiu tėvams: „Ką daryti?“ Ji pati visai neturėjo minčių daug anksčiau pradėti gyventi savarankiškai. „Vaikystėje apskritai buvau mamos pasijonis su lakia vaizduote. Jei tėvai kur išvykdavo, labai pasiilgdavau, prisigalvodavau nesąmonių, kad jiems kas nors nutiko, liedavau ašaras.“ Tėvai mąstė, svarstė ir leido pasirinkti pačiai. Prisiminusi gyvenimo sąlygas bendrabutyje - ankstyvas pavasaris, šalta - Eglė atmetė tą galimybę. Ji baigė muzikos mokyklą, dar porą metų smuikavo savo malonumui, kad nepamirštų. Kai pajuto, kad yra visa galva už visus aukštesnė ir jau vyresnė, smuiką padėjo. Dabar retai jį išsitraukia. Susiderina, pasiklauso, kaip skamba, ir padeda.
Studijos ir kelias į žurnalistiką
Eglė atskleidžia, kad visada geriau jautėsi tiek socialiniuose, tiek humanitariniuose moksluose. Būdama abituriente, pirmiausia ji svarsė apie teisę, politikos mokslus ir žurnalistiką. „Pasimatavusi” save mokykliniame žurnalistų būrelyje, ji nusprendė, kad reikia bent pabandyti sudalyvauti dideliame (ir labai konkurencingame) stojamajame konkurse į žurnalistikos specialybę, nors girdėjo daug išankstinių nuogąstavimų.
„Buvau ryški humanitarė. Niekas netikėjo, kad įveiksiu tuo metu ypač didelį kūrybinį konkursą. Be to, visi manė, kad rinksiuosi teisę, būsiu šeimoje trečia teisininkė - po tėčio ir sesers“, - pasakoja Eglė. Ji tiki, kad lūkesčiai dėl studijų pasiteisino, bent jau dėl pasirinktos krypties. „Nesvajojau tapti televizininke. Per praktikas išbandžiau darbą spaudoje, radijuje, televizijoje. Pajutau, kad man labiausiai tinka garso bei vaizdo stilistika, be to, ir žodis klijuojasi.“ Gavusi bakalauro diplomą, išgirdo pasiūlymą dirbti laidos reportere ir labai džiaugėsi darbu. Politikos ir medijų magistrantūrą Eglė baigė jau dirbdama laidos vedėja. Akademinė patirtis išmokė disciplinos, kritinio mąstymo, platesnio požiūrio, taip pat gerokai praplečia ir pažinčių ratą.
Studijų metais Eglė patyrė ir didelę laisvę. „Oi, labai patyriau! Iš pradžių tėvai bandė kontroliuoti, bet netrukus nusprendė paleisti, leisti gyventi ir dėliotis man skirtus finansus pačiai. Smagu, kad pinigų užtekdavo, nors dabar juokinga pagalvojus, su kokia sumele išgyvendavau. Kita - savisaugos mygtukai ir tėvų įkalti principai. Jutau ribas.“
Karjera Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje (LRT)
Eglės Daugėlaitės karjera LRT prasidėjo prieš daugiau nei 15 metų. „Į LRT naujienų tarnybą atėjau prieš daugiau nei 15 metų - iš pradžių buvau praktikante, tada reportere, paskui vedžiau laidą „Labas rytas, Lietuva“, po motinystės atostogų sugrįžau vesti žinių, teko ir „Panoramos“ vedėjos kėdėje pasėdėti, galiausiai daugiau nei metus vedžiau laidą „Laba diena, Lietuva““, - pasakoja Eglė. Ji išbandė bene visas naujienų tarnybos pozicijas, įgijo neįkainojamos patirties. Profesionalių laidų vedėjos vardą užsitarnavusi E. Daugėlaitė neslepia, kad trijų valandų tiesioginis eteris - tikras iššūkis.
Eglė prisimena, kad pradžia informacinėje laidoje nebuvo lengva. „Laidos pabaigoje reikia įteikti prizus, o jie už penkių metrų. Tu jų nepasiėmei. Ir nėra nieko kito, kas tau juos paduotų. O juos turi pristatyti ir padovanoti. Ką darydavau anksčiau? Jaudinausi, laukdavau, kol rodys kolegą ir aš paslapčiomis nueisiu. Šiandien jaučiu laisvę, bekalbėdama galiu nueiti ir pasiimti. Nebebijau reaguoti kadre, suprantu, kad žiūrovams reikia to gyvumo, natūralumo. Mes visi esame žmonės, visi galime kažką pamiršti“, - tikina Eglė.
Eglė atliko daugybę svarbių tiesioginių transliacijų. „Niekada nepamiršiu, kokių turėjau gražių patirčių ir išskirtinių transliacijų - nuo pačių pirmųjų apdovanojimų transliacijų iki grandiozinių: Dainų šventės 2018 ir 2024 metais, Popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje, skirtingos paramos akcijos, pokalbių laidos, specialiosios transliacijos“, - teigė ji LRT.lt. Jai buvo patikėtos ir kitos svarbiausios Lietuvos ir pasaulio įvykių tiesioginės transliacijos: Karališkosios vestuvės, Lietuvos šimtmečio dainų šventė, Lietuvos balsų skelbimas „Eurovizijos“ finale, popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje.
Darbo specifika ir iššūkiai
„Niekas kitas už tave nepadarys, nepastovės. Niekam kitam tu neatiduosi, net ir skambučių visiems pašnekovams. Manau, kad svarbu su jais iš anksto pasišnekėti - čia jų temos, žinios, kurių tau reikia. Vien tam, kad vėliau ramiai sėdėčiau, nors viduje vis tiek kirbėjo nežinomybė, kaip nusileis lėktuvas, kaip pasitiks, ar prieis būtent tie numatyti svečiai - turi viską labai stebėti ir pažinti“, - prisimena Eglė. Po tiesioginio eterio ar sudėtingo filmavimo ji mėgsta pabūti viena nors 15 minučių. Tada važiuoja toliau.
Eglė Daugėlaitė, aštuonerius metus dirbanti rytinėje laidoje, jau priprato gyventi kitokiu, nei daugeliui yra įprasta, ritmu. „Mielai patinginiaučiau, tačiau vis nukrenta įvairių darbų. Padarai vienus, prisiimi kitų, keičiasi laidos koncepcija, šeštadieniais tenka dirbti, negali pasakyti „ne“, nes tai yra tavo darbo dalis. Esu naujų patirčių rinkėja. Man patinka save išbandyti nauju amplua, priimti iššūkius“, - sako ji. Pusę metų Eglė dirbo dėstytoja VU Žurnalistikos institute, nemažai laiko atidavė trečio kurso televizijos specializacijos studentams. Sudėtingiausia - vertintojos atsakomybė. Vos prieš aštuonerius metus pati baigė universitetą. „Žinau, kad diplome įrašytas pažymys yra tik skaičius, jis nieko nelemia, bet vis tiek sunku rašyti žemesnį įvertinimą. Merginoms (pasitaikė jų kursas) sakiau, kad svarbiausia - degti dėl savo profesijos.“
Darbo dienos visos skirtingos ir kartu panašios, priklauso nuo laidos, kurioje dirbi. „Jei tai naujienų tarnyba, laidos turi savo struktūrą, aiškias pozicijas, kuriose turi dalyvauti svečiai studijoje. Aš juokauju, kad rutinos nėra, bet turi taip mylėti savą darbą, kad nejaustum kaltės dirbdama su pertraukomis visą dieną. Žinoma, čia kaip kam patogiau, viską lemia ir laiko planavimas ir darbo stilius. Efektyvumas visada priklauso nuo gero dienos plano, gebėjimo atsiriboti nuo bet kokių trukdžių, man veikia ir laiko limitai, tada dar operatyviau veikia smegenys“, - dalijasi Eglė. Ji prisimena, kad jai neveikdavo baigiamųjų darbų ar referatų rašymas per naktį. „Tiesiog jausdavau, kad daug produktyvesnė esu pamiegojus, nei nemiegojusi visai.“
Apie darbo ir šeimos pusiausvyrą Eglė sako: „Atrodo, kad visko norime greitai. Vieniems pavyksta greičiau, kitiems lėčiau. Dirbu vienoje vietoje aštuntus metus. Aš manau, kad dar esu įkalnėje, kalbant tiek apie šeimą, tiek apie darbą. Nemanau, kad viskas jau pasiekta. Būtų juokinga. Viskas pasiekta tada, kai rašai autobiografinę knygą, jau penkerius metus esi pensijoje.“
Radijo laida su anyta
Šią vasarą Eglė kartu su kolege ir anyta Jolanta Kryževičiene (kanalo „LRT kultūra“ laidų vedėja, LRT radijo kultūros laidų vyriausioji redaktorė) pradėjo vesti laidą „Radijo popietė“ per LRT radiją. „Nauja specifika, šioje srityje išmanau mažiau negu Jolanta, - ji radijuje dirba 33-ejus metus, bet man labai įdomu“, - sako Eglė. Ji pati įsitraukė į šį projektą, nes Jolanta ieškojo laidos partnerio. „Mes nemažai nuoširdžiai bendraujame, tad prasitariau, kad norėčiau pabandyti. Esu įpratusi dirbti viena, kalbinti žmones ne ilgiau kaip septynias minutes, o čia - dviese, gali kalbėtis daug plačiau.“
Pokyčiai ir nauji projektai LRT
Apie savo karjeros pokyčius Eglė prabilo duodama interviu naujienų portalui LRT.lt. „Turbūt atėjo laikas pokyčiams. Išbandžiau bene visas naujienų tarnybos pozicijas, įgijau neįkainojamos patirties, ir nors iššūkių čia niekada netrūko, pajutau, kad noriu ką nors sukurti. Taip pat norisi mažiau priklausyti nuo griežto grafiko ir dažniau būti savo laiko šeimininke. Tiesa, palieku tik naujienų tarnybą, bet ne LRT - tikiu, kad tikrai dar mane išvysite šios televizijos eteryje. Juk per 15 darbo metų kai kurie projektai, paramos akcijos ar įvairūs renginiai yra tarsi įaugę.“
Asmeninis gyvenimas ir šeima
Eglė Daugėlaitė su vyru Dominyku susipažino 2012-aisiais vieną penktadienio vakarą viename Vilniaus klube. Susituokė 2015-aisiais. „Su vyru esu šešerius metus. Tie šešeri metai drauge greitai prabėgo. Nenoriu nieko keisti. Noriu tęsti ir gyventi, sugyventi, džiaugtis, pereiti visus santykių lygius“, - teigia Eglė. 2021 m. kovo 8 d. TV laidų vedėja, žurnalistė Eglė Daugėlaitė su vyru teisininku Dominyku Kryževičiumi susilaukė antrojo vaiko. Kartu su Dominyku Kryževičiumi Eglė jau augina pirmagimį sūnų Joną. Šiandien ji augina du judrius berniukus.
„Kiek atskleisti apie savo asmeninį gyvenimą, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Vieniems yra svarbu pasakyti, man atrodo, kad kažkas turi likti tau pačiam. Ypač, jei taip galvoja ir antroji pusė. Į namus neįsileidi žurnalistų, nes to prašo antra pusė. Neduok Dieve, jei nepavyks santykiai. Aš visada linkusi sakyti, kuo garsiau rėksi apie savo meilę, tuo trumpiau truks. Aš tuo vadovaujuosi, tad pasilieku kas šilčiausia savo namų sienose“, - sako Eglė.
Gyvenimas Estijoje
Šventes praleidusi su savo tėvais Klaipėdoje, prieš porą dienų Eglė su vaikais grįžo į Taliną, kur gyvena jau porą metų. „Į Estiją persikėlusi, du berniukus auginanti Eglė sako tamsiame Taline dažnai pasijaučianti vieniša. Kai grįžtu į Vilnių, tai būtinai turi būti gal ne -niolika, bet tikrai keletas susitikimų su draugais, - sako E. Daugėlaitė. - Susitinki, vakarieniauji ir labiniesi, pažįsti žmones.“
Pastarieji keleri metai jai buvo pokyčių laikas. „Pamenu, karantininis gimtadienis buvo labai įdomus - aš laukiausi, negalėjau su niekuo susitikti, o dovanos mane pasiekė per kurjerius. Televizijos laidų vedėja laikinai atsisveikino su žiūrovais ir išėjo motinystės atostogų. Buvo keista matyti per pandemiją dirbančius kolegas, pati nenustygau ir norėjau grįžti į darbus. Dabar jau labai aiškiai suprantu, kad esu atsakinga už du mažuosius piliečius, - pasakoja E. Daugėlaitė, šiuo metu gyvenanti Estijoje. - Susprogo komforto burbulai, pamačiau, ką reiškia kraustytis su dviem mažais vaikais, ką reiškia perleisti kitiems ilgai kurtus namus...“
Gimtadienio tradicijos
„Gimtadienis man yra tas atskaitos taškas, ne Naujieji“, - portalui LRT.lt sako motinystės atostogose esanti žurnalistė ir laidų vedėja Eglė Daugėlaitė, sausio 4-ąją pasitinkanti 35-ąjį gimtadienį. Šventės dieną ji nutarė nevesti vaikų į darželį - mažieji mamos gimtadienio labai laukia. „Girdėjau, kaip vyresnis sūnus dar lėktuve pasakojo, kad per mamos gimtadienį valgys pyragą. Juos džiugina saldėsiai, žvakutės.“
Prieš metus savo šventei Eglė ieškojo paties tradiciškiausio gimtadienio torto, nors, kaip juokdamasi prisipažįsta, tiksliai net nesuprato, koks jis turėtų būti. Tačiau per metus Taline ji jau sako daug ko paragavusi ir įsitikinusi - estai yra tikrų tikriausi smaguriai, tad šiemet pasirinkti lengviau. Gimtadienį ji pasitiks dar kalėdiškai išpuoštuose namuose. Eglė šypteli, kad vienintelė šios šventės tradicija - nenupuošti eglutės ir namų iki gimtadienio. „Dažniausiai papuošimus nuimu bent jau sausio 5 ar 6 d., kai būnu paminėjusi savo dieną. Juk ne veltui tėvai man davė Eglės vardą, - juokiasi ji. - Kai gimiau, visur dar buvo papuoštos eglutės, be to, prieš pat Naujuosius tėvai pamatė per televiziją kalbančią labai mano dabar mylimą aktorę Eglę Gabrėnaitę.“ Žurnalistė pripažįsta - kai gimtadienis minimas beveik iškart po Kalėdų ir Naujųjų, ir jubiliato, ir svečių šventinė nuotaika jau būna kiek pavėsusi. „Iš tiesų jokio kito gimtadienio taip neplanavau, kaip 30-ojo. Norėjau surengti gražią šventę ir man pavyko. Gimus vaikams mažai mano diena terūpėjo. Šiemet taip pat būtų buvę sudėtinga ką nors suplanuoti dėl atstumo ir laiko. Vis tik nelauksiu 5 metų, kad galėčiau ryškiau paminėti jubiliejų, ir manau, kad surengsiu gražią šventę dar iki jo. Keista ir pagalvoti, kad dar prieš porą metų pasaulį buvo sukausčiusi pandemija ir šventes teko švęsti nuotoliniu būdu.“
Pomėgiai ir vertybės
Dalykiška ir reikli sau televizijos laidų vedėja neslepia ir apie savo silpnybes bei laisvalaikį. Menas ir kulinarija yra tos kryptys, kuriomis Eglė domisi. „Man labai patinka atrasti naujas virtuves, dievinu indišką virtuvę, galėčiau valgyti dieną iš dienos, jaučiu, kad pamažu linkstame link naujų skonių atradimų“, - teigia ji. Kulinarija yra viena iš meninių krypčių, kuriomis Eglė mėgsta užsiimti. Be to, Eglė sportuoja.
Boksas ir sportas
Boksas yra šaltojo sezono pramoga ir pasportavimas. „Vasarą yra kitų sportinių veiklų. Šiuo metu sezonas uždarytas. Boksas yra labai įdomi ir šauni sporto šaka, žiemą bus galima grįžti“, - sako Eglė. Ji boksuojasi su savo vyru - vienas prieš vieną. Paklausta, ar tada užverda kraujas, ji atsako: „Ne. Vyras galbūt labiau parodo, ką reiškia gintis, kaip reikia rankas laikyti ir t. t. Jis paaiškina daugiau nei bokso treniruotes lankantis kitas kolega. O jei nesiseka, ant jo ir supykstu labiau - juk savam galima išlieti viską, kas širdyje.“
Ryšys su Klaipėda ir Vilnius
„Grįžti namo man labai gera. Pravažiuoju pro ženklą „Klaipėda“ ir pajuntu keistą ramybę. Regis, viskas sulėtėja. Viskas pažįstama, sava“, - dalijasi Eglė. Panašiai ji pasijunta, kai iš užsienio grįžta į Vilnių. „Myliu Vilnių, nes čia yra mano sukurti namai, dešimtmetį trunkanti mano gyvenimo istorija, mano meilė, mano mėgstamos vietos. Šiandien važiuodama į fotosesiją leidausi J. Basanavičiaus gatve nuo kalno. Aukščiausiame taške atsiveria senamiesčio panorama. Tą vaizdą įsimylėjau studijų metais ir myliu iki šiol.“
Klaipėda pasižymi žmonių paprastumu, šiltu bendravimu. „Tai ypač jaučiu, kai vedu laidą iš Klaipėdos. Kažkoks nepaaiškinamas gerumas, jaukumas, tie jūros, smėlio kvapai, raminantis ošimas, laivai, krantinės jausmas... Gera tiesiog pasėdėti ant molo. Čia yra magiškų vietų ir mįslinga formulė ramybei rastis.“ Eglė nėra ta, kuri iš karto puola maudytis. „Vanduo - ne mano stichija. Baugu nejausti dugno, nemėgstu panardinti galvos. Gal kad paauglystėje buvau įsmukusi į jūros duobes...“ Ji prisimena, kad tėvai neturėjo jokių rūpesčių dėl jos. „Tai įvertinau tik išvažiavusi studijuoti. Iš paskutinio savo pirmos mokyklos (ji yra netoli senosios perkėlos) aukšto matydavau Neringą, praplaukiančius laivus, kranus. Arba Palanga, - mūsų šeima ten kurį laiką gyveno. Sėsdavau ant dviračio ir - Meilės alėjos link. Keli takeliai, vedantys prie jūros. Savi suoliukai, savi bičiuliai... Atsimenu, Klaipėdoje sesė vesdavosi mane į paplūdimį, keltu keldavomės į Smiltynę. Nuo šios vietos žvelgiant, Klaipėda - tiesiog unikali, nepakartojama, sava - mano.“
Gyvenimo filosofija
Eglė sako, kad pabandė viską, ką leidžia įstatymas. „Taigi pakankamai. Galbūt norėčiau išmėginti kai ką ekstremalaus. Draugai pradėjo kalbėti apie šuolį parašiutu. Pamaniau - vaikų dar neturiu, būtų pats laikas, bet ar noriu patirti tą aukštį ir laisvo kritimo jausmą? Dar ne. Tatuiruotė man asocijavosi su paauglystės maištu, ją pasidariau vėliau, bet iki 30-ies spėjau. Supratau, kas tai yra, kiek kainuoja ištverti.“ Nutrūktgalviškų pramogų ji neieško. Nuo kalno su slidėmis leidžiasi jau atsargiau. „Ir naujų baimių atsiranda. Vaikystėje, paauglystėje čiuožčiavau nuo aukščiausių vandens kalnelių, o dabar pajutau, kad ši pramoga man uždaryta. Kita baimė - negalėčiau keliauti viena, kaip kiti mėgsta. Man reikia palydovo, žmogaus, kurį pažįstu, su kuriuo galėčiau dalytis.“
Andrea Owen teigimu, „Mes netobulėjame pučiant palankiam vėjui, kai viskas ramu ir puiku. Augame tik tada, kai pasaulis dūžta, o mes mėginame surinkti jį iš naujo.“ Eglei sunkiausia pakelti išsiskyrimo visiems laikams jausmą. „Atsisveikinimą su seneliais, netektis žmonių, su kuriais augau. Be galo sunku eiti į savo bendraamžių laidotuves. Praėjusią vasarą laidojau vienmetį bičiulį. Prieš trejus metus ėjau atsisveikinti su kolege. Po kurio laiko staiga kur nors iššoka bendra nuotrauka - lyg peiliu per širdį. Seneliai gražų amžių nugyveno, pamatė savo anūkus, o matyti tėvus, laidojančius ligos pakirstus savo vaikus, yra nepakeliama.“
Ji pripažįsta, kad daug kas ėda sveikatą, bet paklausta, ar būtų laimingesnė sėdėdama kur nors nuo devynių iki penkių, ji atsako: „Nebūčiau. Ar esu ne su savo batais, ar jie man spaudžia? Ne. Ar dirbdama jaučiuosi laiminga? Tikrai taip. Man vis dar labai patinka bendrauti su žmonėmis. Sudėtingiausia susistyguoti režimą. Gydytojai, policininkai, gaisrininkai - svarbūs mūsų visuomenės žmonės - visi taip gyvena. Esu susijusi su informacija bei pramoga, turiu ir tam tikrą misiją - nuskaidrinti, palengvinti rytą, tą laiką, kurį žiūrovai praleidžia su manimi, įsileidžia mane į savo namus, nors to ir nematau. Kai išeinu į žmones, jie pradeda pasakoti, kad nuraminu jų kūdikį. Mano sunkus nugrimuotas rytas kai kam suteikia jėgų išsikrapštyti iš šiltos lovos.“
Eglės tėvai ją vadino šypsenėle. Pažadina, ir jau šypsosi. Be to, rytais daug čiauškėdavo. „Dabar, kai būnu pas tėvus, leidžiu sau patylėti. Jie stebisi: „Kodėl nekalbi?“ - „Nedirbu.“
Nemigai įveikti Eglė pataria mėtų arbatą ir vonią su aromatine druska. Būna, pažadina košmarai, kad pramiegojo darbą, būna miego įtrūkių, tikrina laikrodį.
Ateities planai
Eglė Daugėlaitė tiki, kad tikrasis aukso amžius jos karjeroje dar prieš akis. Nors dar kurį laiką ji su šeima pabus Estijoje, po truputį jau kirba ir mintys apie grįžimą į Lietuvą. „Jau galvoju apie naujus šeimos namus, pradedu dairytis darželio ir geros auklės savo vaikams, renku rekomendacijas ir tikiuosi, kad viskas susidėlios“, - apie metų planus ir norus kalba televizijos laidų vedėja, žurnalistė. Eglė Daugėlaitė neketina mažinti tempo bei interesų. „Palinkėčiau nesustoti ir neužmigti nei ant laurų, nei ant pagyrų, nei patogioje situacijoje. Tai galioja visiems. Tiesiog rasti savo varikliuką ir judėti į priekį. Aš linkėčiau dar sėkmingesnių metų visiems. Kad būtų, ką atsiminti ir papasakoti anūkams. Svarbiausia sveikata, tai, ko ne vienas iš mūsų nenusipirksime ir neužsidirbsime“, - vardija Eglė.
tags: #egle #daugelaite #gime
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
