Vaikų ugdymas: dienoraščio galia, tėvų vaidmuo ir pasirengimas mokyklai

Vaikų ugdymas yra sudėtingas ir daugialypis procesas, apjungiantis emocinį, kognityvinį ir socialinį vystymąsi. Šiandienos pasaulyje, kupiname informacijos ir iššūkių, svarbu rasti veiksmingas priemones, kurios padėtų vaikams augti harmoningomis asmenybėmis, mokytis reflektuoti ir pasiruošti ateities iššūkiams. Viena iš tokių veiksmingų priemonių yra dienoraščio rašymas, o tėvų sąmoningumas ir aktyvus dalyvavimas ugdymo procese yra pamatinis sėkmės garantas.

Dienoraštis - asmeninė erdvė ir savęs pažinimo įrankis

Mokymosi dienoraščio rašymas - tai puikus būdas fiksuoti klasėje ar mokykloje patirtus įspūdžius, jausmus ir nuomones. Jame galima saugiai jaučiantis išreikšti ir atskleisti emocinį mokymo aspektą bei pastangas analizuoti ir apmąstyti savo veiklą. Mokymosi dienoraštis skatina mokinius apmąstyti, ko ir kaip mokosi, ir tai laisvai aprašyti. Jį galima pasitelkti norint įvertinti mokymąsi, palyginti, kaip pasimokius pasikeitė dalyko supratimas. Mokymosi dienoraštis suteikia mokiniams progą panagrinėti savo pačių mąstymą prieš išsakant mintis kitiems.

Dienoraštį galima pasitelkti ir pamokose. Pavyzdžiui, jis naudojamas pamokose, skirtose projektinei veiklai planuoti. Pamokose mokiniai aiškinosi tyrimo sritis ir skirstėsi į grupes, rinkosi tyrimo temas, planavo grupės veiklą. Todėl tapo labai svarbu pasirinktais laiko intervalais apmąstyti savo veiklą, grupės bendradarbiavimą, įsivertinti, kaip sekėsi ugdyti kompetencijas. Mokiniai savo ir grupės veiklą į(si)vertina pagal mokytojo suformuluotus klausimus. Į(si)vertinę dienoraštyje mokiniai paprašomi pasidalyti užrašytomis mintimis grupėje, o po to vieną mintį pasakyti garsiai. Šis metodas taikomas 6-ose klasėse, ir stengiamasi tai daryti bent kas antrą pamoką. Šis metodas turi pripratinti mokinius stebėti savo pažangą. Jie mato, kokias temas dar reikia pakartoti, kokie klausimai jiems dar nesuprantami. Jie mokosi mokytis patys.

Dienoraščio rašymo nauda ir pradžia

Dienoraščio rašymas vaikams suteikia daug daugiau nei tik rašymo įgūdžių tobulinimą. Tai tarsi draugas, kuriam gali pasakyti viską, kas ant širdies, nesibaiminant būti išgirstam ar pasmerktam. Psichologai pastebi, kad vaikai, kurie reguliariai rašo dienoraštį, geriau supranta savo emocijas, lengviau įveikia stresą ir geriau moka išreikšti save.

Nėra vieno teisingo amžiaus, kada vaikui reikėtų pradėti rašyti dienoraštį. Kai kurie vaikai pradeda jau būdami šešerių, kiti - tik paauglystėje. Jaunesniems vaikams, kurie dar tik mokosi rašyti, dienoraštis gali būti daugiau piešinių nei žodžių. Ir tai visiškai gerai! Penkerių ar šešerių metų vaikas gali piešti savo dienos įvykius, o suaugusieji galėtų padėti parašyti vieną sakinį po piešiniu. Svarbu atpažinti ženklus, kad vaikas galbūt būtų suinteresuotas dienoraščiu. Ar jis mėgsta pasakoti apie savo dieną? Ar dažnai klausia, ar gali turėti „slaptą” daiktą? Ar mėgsta rašyti ar piešti?

Nueiti į knygų parduotuvę ir pasirinkti dienoraštį gali būti tikras nuotykis. Pirmiausia, leiskite vaikui pačiam pasirinkti. Tai jo dienoraštis, ir jam turi patikti, kaip jis atrodo. Jei dukrai patinka vienaragiai - puiku, tegul bus su vienaragiais. Jei sūnui patinka futbolas - kodėl ne futbolo tematikos sąsiuvinis? Jaunesniems vaikams rekomenduojama rinktis dienoraščius su klausimais arba užduotimis. Pavyzdžiui, „Kas šiandien tave pradžiugino?”, „Ką naujo išmokai?”, „Už ką esi dėkingas?”. Tokie klausimai padeda vaikui suprasti, ką rašyti, ir neleidžia užstrigti ties tuščiu lapu. Dar viena galimybė - skaitmeniniai dienoraščiai. Yra specialių programėlių, skirtų vaikams, kurios turi slaptažodžius ir yra saugios.

Daugelis vaikų, gavę naują dienoraštį, nežino, nuo ko pradėti. Ir tai visiškai normalu! Pirmasis įrašas nebūtinai turi būti kažkas ypatingo. Galima pasiūlyti vaikui pradėti nuo paprasčiausių dalykų: „Šiandien aš gavau šį dienoraštį. Man patinka jo spalva/piešinys/formatas. Rašau jį, nes…”. Galima kartu su vaiku sugalvoti dienoraščiui vardą. Taip, dienoraštis gali turėti vardą! Kai kuriems vaikams lengviau rašyti, kai jie įsivaizduoja, kad kreipiasi į konkretų „draugą”. Pirmąsias kelias dienas galima sėdėti šalia vaiko, kol jis rašo. Ne tam, kad skaitytumėte (to daryti negalima!), bet tiesiog tam, kad palaikytumėte.

Iššūkis prasideda tuomet, kai pirmąsias kelias dienas vaikas rašo entuziastingai, bet po savaitės dienoraštis pradeda dulkėti stalčiuje. Pirmiausia, sukurkite rutiną. Dienoraštis turėtų tapti natūralia dienos dalimi, kaip ir dantų valymas. Geriausias laikas - prieš miegą. Tai rami dienos pabaiga, kai vaikas gali apmąstyti, kas vyko. Tačiau nedarykite iš dienoraščio privalomo namų darbo. Jei vaikas vieną dieną neturi noro rašyti - nieko baisaus. Geriau praleisti dieną, nei versti rašyti per prievartą ir taip sugadinti visą patirtį. Kai kuriems vaikams padeda vizualiniai priminimai. Galima kartu sukurti spalvotą kalendorių, kuriame vaikas užklijuoja lipdukus už kiekvieną dieną, kai parašė dienoraštį. Sąrašas klausimų, kurie gali padėti vaikui pradėti, yra svarbi parama. Pavyzdžiui, „Ar šiandien kas nors buvo sunku?”. Dar viena idėja - teminės savaitės. Vieną savaitę galima pasiūlyti vaikui rašyti apie draugus, kitą - apie pomėgius, dar kitą - apie svajones. Jaunesniems vaikams puikiai veikia piešinių ir žodžių derinys. Pasiūlykite nupiešti dienos įvykį ir parašyti tris sakinius apie jį.

Dienoraštis ir privatumas: svarbiausia taisyklė

Ar galima skaityti vaiko dienoraštį? Trumpas atsakymas - ne. Dienoraštis yra vaiko asmeninė erdvė. Tai vieta, kur jis gali būti visiškai atviras, nesibaimindamas pasmerkimo ar pasekmių. Jei vaikas žinos ar įtars, kad skaitote jo dienoraštį, jis nustos būti atviras. Tačiau tėvų nerimas yra suprantamas. Norima žinoti, kas vyksta vaiko gyvenime, ar jis nesusiduria su patyčiomis, ar neturi rimtų problemų. Jaunesniems vaikams (iki 8-9 metų) galima pasiūlyti, kad jie patys jums paskaitytų, jei nori. Sakykite: „Jei nori pasidalinti tuo, ką šiandien parašei, labai norėčiau išgirsti. Bet jei tai tik tau - tai visiškai gerai”. Vyresniems vaikams ir paaugliams - gerbiamas privatumas yra būtinybė. Užuot skaityti dienoraštį, ieškokite kitų būdų palaikyti ryšį. Vienintelė išimtis būtų situacija, kai turite rimtų įrodymų, kad vaikas gali sau ar kitiems kelti pavojų.

Kūrybiškumas dienoraštyje ir šeimos ryšiai

Kad dienoraštis netaptų nuobodus, galima pasiūlyti vaikui įvairių kūrybinių būdų jį užpildyti:

• Koliažai ir lipdukai. Leiskite vaikui dekoruoti puslapius lipukais, įklijuoti nuotraukas, bilietus iš kino ar koncerto, lapus iš parko - bet ką, kas primena svarbius momentus.
• Nuotaikų sekimas. Vaikas gali kiekvieną dieną nupiešti arba pažymėti savo nuotaiką - šypsniuką, liūdną veidą, įtūžusį, nustebusį. Po to gali trumpai parašyti, kodėl taip jautėsi.
• Dėkingumo sąrašai. Kartą per savaitę vaikas gali parašyti sąrašą dalykų, už kuriuos yra dėkingas.
• Svajonių puslapiai. Vaikas gali skirti vieną puslapį savo svajonėms - ką nori pasiekti, kur nori nuvažiuoti, kuo nori tapti.
• Pokalbiai su savimi. Vyresni vaikai gali rašyti laiškus sau ateityje: „Laiškas man po metų” arba „Laiškas man, kai būsiu 18-os”.

Nors dienoraštis yra asmeninis dalykas, jis gali netikėtai tapti būdu sustiprinti jūsų ryšį su vaiku. Kai kurios šeimos turi tradiciją - kartą per savaitę visi šeimos nariai (įskaitant tėvus!) 15 minučių kartu rašo savo dienoraščius. Kiekvienas savo erdvėje, bet kartu. Po to galima pasidalinti po vieną dalyką, kurį parašėte (jei norite). Galima turėti ir bendrą šeimos dienoraštį, kuris egzistuoja greta asmeninių. Į jį visi rašo apie bendrus įvykius - išvykas, šventes, juokingus nutikimus.

Kai vaikas užauga ir pats nusprendžia pasidalinti kažkuo iš savo dienoraščio, tai yra didelė dovana. Klausykitės be vertinimo, kritikos ar patarimų (nebent vaikas tiesiogiai prašo). Po kelių metų jūsų vaikas galės paimti senus dienoraščius ir pamatyti, kiek pasikeitė, užaugo, išmoko. Perskaityti apie tas dienas, kai baimino pirma diena mokykloje, ar kaip pirmą kartą išmoko važiuoti dviračiu. Dienoraštis - tai ne tik rašymo įgūdžių lavinimas ar emocinio intelekto ugdymas (nors tai irgi svarbu). Tai investicija į vaiko savęs pažinimą, į jo gebėjimą reflektuoti, į jo emocinę sveikatą. Tad jei dar nesate pabandę pasiūlyti vaikui dienoraščio - galbūt dabar pats laikas? Nueikite kartu į knygų parduotuvę, leiskite vaikui pasirinkti patinkantį sąsiuvinį, ir pradėkite šią kelionę. Nepamirškite, kad tai vaiko kelionė, ne jūsų. Dienoraštis - tai laiko kapsulė, kurią kuriate šiandien, kad atidarytumėte rytoj.

Tėvų sąmoningumas ir ryšio svarba vaiko ugdyme

Vaikų fizinė ir emocinė gerovė yra stipriai susijusi viena su kita, kadangi būtent iš jų ir susideda bendra sveikata. Pasitikėjimas - kiekvienų santykių pagrindas. Deja, ne visiems tėvams yra paprasta jį puoselėti, sunku vaikų nekontroliuoti ar leisti jiems priimti sprendimus savarankiškai. Artimas ryšys su vaiku yra be galo svarbus, kadangi vaiko santykis su tėvais stipriai prisideda prie jo asmenybės formavimosi.

Savirafleksija ir elgesio modeliavimas

Tik stengdamiesi pažinti save, siekdami suprasti savo vaikystės patirtis galime suvokti, kokie tėvai esame savo vaikams ir kokias ugdomąsias situacijas jiems kuriame, kurios lemia vaikų savo gyvenimo pasirinkimo scenarijų. Turime nuolat analizuoti save ir stengtis pakeisti netinkamą savo gyvenimo scenarijų, kuris gali prisidėti prie žalojančio vaiko gyvenimo scenarijaus pasirinkimo. Kiekvienas iš mūsų turėjome vaikystę, todėl turime suprasti, kaip mūsų turimos patirtys veikia mus ir mūsų tėvystės bei motinystės raišką. Tik analizuojant save galima pažinti vidinius barjerus, kurie lemia tam tikras mūsų reakcijas į vaiko elgesį, dėl ko formuojasi vaikų pasirenkamas gyvenimo scenarijus. Kol jų neatpažinsime, negalėsime padėti sau ir vaikui ir kartu pakeisti esamos situacijos. Kol neatpažinsime problemos, negalėsime jos pakeisti.

Nuo tėvų sąmoningumo priklauso, kokias vaikų ugdymosi sąlygas jie sukurs. Kokiomis ugdymosi sąlygomis vaikai praleis savo vaikystę, tai lems jų viso gyvenimo scenarijaus pasirinkimą. Tėvai yra pavyzdžiai, kuriuos vaikai mėgdžioja. Kaip vaikams rodyti gerą pavyzdį kasdieniame gyvenime yra esminis klausimas.

Iššūkiai ir sprendimai ugdymo procese

Šių dienų visuomenėje dominuojantis tėvų įsiaudrinimas sukelia nesaugumą ir baimes: dėl vaikų atėmimo; siekis būti gerais tėvais netgi tada, kai nesuprantame vaikus žalojančio elgesio, baimė kreiptis pagalbos; šeimų pasipiktinimas dėl visuomenėje ryškėjančio požiūrio, kad tėvai reikalingi tik vaikams pagimdyti, o pagalba įveikiant iškilusius sunkumus užsibaigia šeimos problemų diagnostika ir vaikų paėmimu iš šeimos; nesaugumas, kad kiti nusprendžia, kaip ugdyti savo vaikus, ir kt. Kitas momentas - kodėl tėvai nesikreipia pagalbos? Nes ne visada ta pagalba padeda rasti jiems tinkamiausius vaikų ugdymo sprendimus bei suprasti save ir savo vaikus sprendžiant problemines vaikų ugdymo situacijas.

Neišsprendžiamų situacijų nėra, tik reikia nepasiduoti ir ieškoti tinkamiausių jų sprendimo būdų. Jei susiduriate su vaikų elgesio problemomis, jūs ne vieni - daugiau ar mažiau su tuo susiduria visi tėvai. Vaikų muštynės įprastai nėra retas reiškinys. Galima palikti tų situacijų sprendimą savieigai ir nurašyti netinkamą vaikų elgesį ir jūsų netinkamas reakcijas vaikų amžiaus tarpsnių krizėms ar raidos etapams, manydami, kad tai išaugs. Gali taip ir atsitikti, bet gali pasekmės būti ne tokios, kokių tikitės. Supratau - kol tėvai patys sau aiškiai ir garsiai nepasakys, kad toks bendravimas su vaikais yra „nenormalus“, tol tėvų ir vaikų žalingo bei destruktyvaus tarpusavio santykio pakeisti nebus galima. Ir jeigu tai kartosis diena iš dienos, vaikui bus padaryta neatitaisoma žala visam gyvenimui. Probleminių vaikų ugdymo situacijų sprendimų reikia ieškoti čia ir dabar, neatidėlioti vėlesniam laikui. Tad domėtis savo ir vaiko tarpusavio santykiu ir kokią ugdomąją situaciją tas santykis sukuria, turite čia ir dabar.

Pasirengimas mokyklai: kalbinės kompetencijos ir logopedo vaidmuo

Kelionė į pirmą klasę - didžiulis iššūkis tiek vaikui, tiek jį išlydintiems suaugusiesiems. Nerimą gali sustiprinti įvairios mintys: ar mano vaikas tikrai pasiruošęs? Ar padariau viską, kad vaikas šiame naujame etape jaustųsi saugiai ir užtikrintai? Priešmokyklinukų grupėse dirbama su pagrindinių kompetencijų, reikiamų mokyklai, lavinimu: socialinės, sveikatos, pažinimo, komunikavimo ir meninės. Bet kalba - viena pagrindinių vaiko komunikacijos ir informacijos suvokimo priemonių, nuo kurios priklauso, kaip vaikas geba atlikti užduotis ir realizuoti save mokyklos aplinkoje.

Logopedo darbas ir kalbos ugdymo piramidė

Dažnai manoma, kad pas logopedus lankosi vaikai, negalintys ištarti kokių nors garsų. Tačiau logopedo darbas yra gerokai platesnis: tarties bėdos gali būti siejamos su neišlavinta fonemine klausa (gebėjimas skirti kalbos garsus bei jų požymius), dėmesio koncentracija ir t.t. Tėvai kreipiasi į logopedą dėl rašymo ir/ar skaitymo problemų ir teisinasi, kad vaikas viską taria gerai, tik rašo - negerai. Kalbos ugdymas, kaip ir pati kalba, susideda iš daugybės sluoksnių: nuo kalbos, aplinkos garsų suvokimo, iki garsų tarimo, logikos, atminties lavinimo. Tokiais atvejais visada norisi nupiešti piramidę, kurioje taisyklingas tarimas ir kalbėjimas rišliais sakiniais - tik pati viršūnė, o visą kalbos pagrindą sudaro suvokimas, atmintis, girdimojo bei foneminio suvokimo lavėjimas, smulki motorika, regimasis suvokimas.

Vaikai yra labai skirtingi tiek charakteriu, tiek motyvacija, branda ir gebėjimu priimti bei suvokti informaciją. Pirmiausia, vaikas turi pažinti raides ir skaičius. Visa kita - foneminis suvokimas (gebėti suskaičiuoti žodžio skiemenis, juos išgirsti ir įvardinti, išskirti pirmą ir paskutinį žodžio garsą ir pan.), garsinės analizės ir sintezės pradmenys, žodynas, atmintis, kurios ypač reikia mokantis rašybos taisyklių, jas įsimenant ir pritaikant, atsakymas pilnu sakiniu, suderinant skaičius ir linksnius turėtų būti lavinama priklausomai nuo vaiko motyvacijos ir gebėjimų. Atmintis dalyvauja visose kalbinėse veiklose: pasakojime, diktanto rašyme, sąlygos įsiminime ir pan. Išlavinta foneminė klausa padeda rašant išskirti ilgus ir trumpus garsus, nepraleisti raidžių, nesupainioti skiemenų. O perskaitytas ir suvoktas žodis netaps kliūtimi, norint suprasti užduotį ir ją įvykdyti. Kitaip tariant, vyks sklandus mokymasis ir žinių įsisavinimas.

Tėvai geriausiai jaučia savo vaiką ir jie paprastai pirmieji gali pastebėti, kada vaikui yra įdomu, pavyzdžiui, pažinti raides, skaičius. Klausimas „kas čia parašyta?“ dažnai išduoda atsiradusį poreikį skaityti. Laikas, kada tai įvyksta - individualus. Vieni raidėmis pradeda domėtis būdami trejų, kiti ir prieš mokyklą dar nelabai nori į raides žiūrėti: tai paprastai priklauso nuo vaiko brandos. Vaiko lavinimas ir ruošimas mokyklai, mano manymu, neturėtų remtis vien akademiniais dalykais (kartais jaunesnio amžiaus vaikams akademiniai dalykai yra neįdomūs dėl to, kad vaikai paprasčiausiai dar nesuvokia, pavyzdžiui, raidžių ir skaičių prasmės). Tiek pat svarbu mokyti vaiką sužaisti stalo žaidimą iki galo, susitvarkyti darbo vietą po veiklos, dalintis žaislais ar padėti, užjausti draugą ir pan. Ne mažiau svarbus ir vaiko pasaulio pažinimas, pasaulėžiūros plėtimas, įdomių temų atradimas. Pažinti pasaulio tautas ar žemėlapį gali padėti įvairios pasaulio pasakos, žemėlapiai, enciklopedijos ar žinynai padeda vaizdžiai paaiškinti sudėtingesnius dalykus, tokius kaip fiziologiją, kurie vaikus gali sudominti, ypač priešmokykliniame amžiuje, jei tik jiems parodysime.

O dabar įsivaizduokite, kas nutinka, jei vaikas nėra susipažinęs nei su raidėmis, nei su skaičiais, jis nesugeba ilgai sutelkti dėmesio, padaryti užduoties iki galo, o viskas, apie ką kalbama mokykloje - nauja. Taip vienu metu reikia suvokti naują informaciją, smegenys vienu kartu gauna didelę apkrovą, vaikas išvargsta, ir tas dėmesys, kurį dar išlaikė pirmoje pamokoje, trečioje tiesiog išskrenda pro langą… Vien dėl to, kad visko per daug, per sunku ir tai tikrai nemotyvuoja.

Ugdymas namuose ir amžiaus tarpsnių ypatumai

Jei vaikui parengiamoji programa yra lengvai įveikiama, o tėvai nori toliau lavinti vaiką, visada galima ieškoti būdų tai padaryti namuose ar su tam tikros srities specialistų pagalba. Jei vaikui programa yra sudėtinga, darbo namuose reikėtų įdėti daugiau. Žinoma, nereikia persistengti. Svarbu stebėti vaiko motyvaciją, su juo, tartis, kalbėtis, kodėl dabar turėtume atlikti vieną ar kitą užduotį, ką vaikas norėtų atlikti pirmiausia. Vaiko lavinimas namuose turi ir kitą pusę - tai tarpusavio ryšys. Knygų skaitymas kartu, įvairių užduočių atlikimas, loginių sprendinių ieškojimas ar stalo žaidimai stiprina ryšį, o ikimokyklinis ir priešmokyklinis amžius - tinkamas laikas ryšiui sukurti. Tai daugiau nei tik akademinių pasiekimų lavinimas.

Pirmiausia, nesiūlykime „padirbėti“ ar „pasimokyti“ (nebent vaikui tai skamba išties motyvuojančiai): eikime žaisti, skaityti knygą, dėlioti dėlionę, kartu praleisti laiką. Vaikas ir yra vaikas, nes mėgsta žaisti, todėl žaiskime stalo žaidimus (puikiai tinka raidžių ir eilėraščių žaidimai, linijų ar siluetų vedžiojimai rankos lavinimui, labirintai ar dėlionės regimajam suvokimui bei smulkiai motorikai ugdyti).

Tikrai, po darbo dienos pavargę būna ne tik vaikai, bet ir tėvai. Šiuo atveju gelbsti rutinos ar dienotvarkės įvedimas: susiplanuojame kad, pavyzdžiui, antradienį ir ketvirtadienį po pusvalandį skirsime toms ugdomosioms veikloms. Užduotis vaikams galima galvoti ir patiems, tačiau yra daugybė priemonių, kurios iš tiesų palengvina lavinimo namuose procesą: raidžių žaidimai (surasti raidę pagal paveikslėlyje nupiešto gyvūnėlio ar daikto pirmą raidę), skiemenavimo žaidimai, kai reikia sudėlioti žodį ir paveikslėlį, įvairios labirintų ir rankos lavinimo knygelės ir pan. Svarbu pasirinkti priemones, tinkamas kiekvienam vaikui pagal jo kalbinius gebėjimus ir poreikius. O svarbiausia žinia tėvams ir globėjams: mokytis turi būti smagu tiek vaikams, tiek jums patiems.

Štai rekomendacijos papildomam kalbos lavinimui namuose pagal amžiaus tarpsnius:

Darželio ir bendruomenės vaidmuo vaiko ugdyme

Reggio Emilia ugdymo filosofija atkreipia dėmesį į vaiką supančios aplinkos, kaip trečiojo mokytojo, svarbą. Būtent darželis yra vieta, kurioje vaikai išmoksta bendrauti ir bendradarbiauti, susikaupti užduočių atlikimui, pažįsta aplinką, daro pirmuosius atradimus, ir, žinoma, pasiruošia kelionei į mokyklą. Su sąlyga, kad tame darželyje vaikui yra gera ir įdomu. Priešmokyklinukų grupėse dirbama su pagrindinių kompetencijų, reikiamų mokyklai, lavinimu: socialinės, sveikatos, pažinimo, komunikavimo ir meninės.

Rankų darbo ir bendruomenės svarba

Kartais pasidaro liūdna pagalvojus, kad šiais laikais rankų darbas tampa vis mažiau ir mažiau vertinamas. Darbas rankomis tampa kone bausme. Tačiau iš tiesų darbas yra pati geriausia terapija. Nors darželiuose nėra organizuotų pamokėlių ar darbelių, tačiau jei savyje nebetelpantiems ir siautėti pradėjusiems vaikams pasiūloma pasisiūti nykštuką, susivyti apyrankę iš siūlų ar austi kilimėlį išleistuvėms, jie nurimsta, „susipakuoja atgal į save“ ir džiaugiasi tuo, ką daro. Džiaugiamės ir mes.

Kieme vaikams smagu kartu su auklėtoja grėbti lapus, šluoti takus, karpyti šalnos pakąstų gėlių stagarėlius, kasti sniegą ar „iššluoti“ didesnes balas, kurios pavojingos tuo, kad jose net ir „naro kostiumai“ staiga peršlampa kiaurai. Kartais verkti nepaliaujančius naujokus, kurie susigraudina nuo bet kokio jiems skiriamo dėmesio, o ką jau kalbėti apie guodimą, „išgydo“ būtent bendras darbas. „Na, eime grėbti lapų,“ - kartą pasakė auklėtoja niekaip raudoti nepaliaujančiam pipirui.

Bendruomenės talkos ir šventės

Prieš sezono pradžią į talką kviečiame visus tėvus su vaikais. Vaikai stebi, kaip jų tėvai dirba darželyje. Dirba, vadinasi, jiems jis svarbus, jie dėl jo stengiasi. Juk jei tėtis nuoširdžiai, susikaupęs kažką daro tam, kad visiems šiame darželyje būtų gera, gal tai tikrai yra ypatinga vieta? O kaip paskui visi didžiuojasi tuo, ką jų tėveliai padarė! „Mano tėtis prikalė šitą lentą“ - rodo pirštu į tvoros lentą Sauliukas. Visos jos - šimtą kartų išglostytos, nučiupinėtos, kelias savaites nešiotos iš vienos vietos į kitą, nužievintos, nudažytos, kiekvienai surasta ypatinga vieta. Na, kaip galima tokios tvoros nemylėti? Kaip gi ji gali būti negraži?

Po talkos darželyje būna ir įleistuvės. Tėvai ir vaikai vėl renkasi į kiemą, vėl būna daug juoko, kalbų, švytinčių akių ir apkabinimų. Bet kaip įmanoma nesigraudinti, kai mažas vaikas pribėga ir, kartu su gėlėmis, tiesia rankeles apkabinimui?! O apkabintas prisispaudžia visu kūneliu ir tuoj pat išdidžiai parodo pirmojo iškritusio danties skylę. Kadangi per visas statybas, remontus ir talkas laikas išbyrėjo tarsi smėlis pro pirštus, įprasto lėlių spektaklio atsisakėme. Užtat parodėme vaikams smagią improvizaciją apie namą, kurį pastatėme nei per aukštą, nei per žemą. Mažieji žiūrėjo akis išpūtę ir buvo tikrai linksma. O po švenčių prasideda kasdienybė. Ir vėl visi kartu dalinamės džiaugsmu ir liūdesiu.

Rugsėjo ir spalio sandūroje laukia Šv. Mykolo diena. Valdorfo darželiuose ir mokyklose tai - ypatinga šventė. Šiuo laikotarpiu sekamos vaikams pasakos apie narsius jaunikaičius, nugalinčius slibinus, apie gėrio ir blogio kovą, rate žaidžiamas žaidimas apie Šv. Jurgį, per Mykolines kepamas su vaikais obuolių pyragas, spaudžiamos spanguolių sultys ir iš jų daromas stiprybės gėrimas, o kiekvienas vaikas dovanų gauna savo žvaigždę. Einama drąsos keliu, ir visomis šeimomis, kartu su tėčiais, mamomis, broliais, seserimis ir šunimis traukiama į didįjį Mykolinių žygį. Kiekviena diena, kiekviena šventė, nors visada tokia pati, kaip vakar, kaip pernai, kartu yra ir visiškai kitokia, nepakartojama.

Šiuolaikinės realijos: virtualumo ir tikrojo gyvenimo balansas

Šiandieninės realijos apima ir socialines medijas, kurios yra neatsiejama kasdienybės dalis, net atostogų metu. Dauguma mūsų - mokytojų, mokinių, jų tėvų - balansuoja tarp to, kas braukiama per ekraną ir to, ko net norėdamas neišbrauksi. Jaunuolių negebėjimas laiku išlįsti iš virtualybės skrynios pasitvirtina. Svarbu parodyti mokiniams patyrimais, kur baigiasi socialinės medijos ir prasideda gyvenimas. Nuolatos pamokose stengiamasi brėžti tiksliai apčiuopiamas ribas, nes ir patiems suaugusiems neretai jų pasigenda.

Karantino metu užsidarius bibliotekoms ir knygynams, virtualiose pamokose atsirado terminas „skaitmeninė biblioteka“. Pirmomis nežinios dienomis bandyta suprasti, ar tai nėra tiesioginis mokinių nukreipimas į virtualybę pačių iniciatyva. Juk takoskyra tarp „įsijungsiu kompiuterį ir paskaitysiu“ bei „įsijungsiu kompiuterį ir neskaitysiu“ yra visai blanki. Tačiau pasikeitusi ugdymo forma nepakeitė esmių. Kai knygų skaitmeninėje bibliotekoje pritrūkdavo, mokiniai ėmė dalintis tuo, ką turi savo namų bibliotekose, pradėjo naudotis elektroninių knygynų paslaugomis. Atsirado ir klasių vadovų, kurie knygas iš savo namų visais įmanomais ir neįmanomais būdais teleportavo į mokinių namus. Kažkas palygino šį procesą su knygnešių indeliu į šiandieninį kultūros pamatą.

tags: #dienorastis #apie #vaiku #ugdyma

• Kaip išrinkti tobulą dovaną moteriai
• Kaip išreikšti tai, kas svarbiausia per gimtadienį
• Išsami informacija apie darželį „Rugelis“
• Žiemos pasakų pasaulis mažiesiems
• Džiunglių tematikos žaidimų stalas vaikams