Senovės Prūsų Gimimo ir Išlikimo Istorija: Nuo Mitų iki Šiandienos Atkūrimo

Man praeities įvykiai niekados nėra pasibaigę, nes tai, kas buvo, tai, ką mes vadinam istorija, tebesitęsia, tęsiasi dabar mumyse, tęsis per amžius. Daug kas išnyksta, dingsta, eina į užmarštį: atsiminimai, istorijos, žmonės ir jų laikas. Tik atminties nuotrupas pavyksta nuo užmaršties išsaugoti ir kitoms kartoms perduoti. Daug, nepaprastai daug įvairių neužrašytų istorijų mena Jotvos kraštas. Niekas jau jų niekam nepapasakos. Čia gyvenę ir amžinam atilsiui atgulę žmonės mylėjo lygiai kaip mes, troško būti mylimi, išgyveno laimę, baimę, neapykantą, tuokėsi, gimdė vaikus, tikėjo, kad bus neužmiršti, prikelti amžinam gyvenimui. Viena iš tokių išnykusių, bet nepaprastai svarbių tautų, kurios istorija tebesitęsia mumyse, yra senovės prūsai.

Kas buvo Prūsai? Tautovardžio Kilmė ir Geografinė Erdvė

Prūsai (senprūsiai) (prūs. prūsai, vok. Pruzzen, Prußen, lot. Priteni, lenk. Prusowie) - vakarų baltų genčių grupė, gyvenusi tarp Nemuno ir Vyslos ir kalbėjusi prūsų kalba. Prūsams artimiausios buvo jotvingių gentys. Gyveno Baltijos regiono pietrytinėje ir vakarinėje dalyje. Prūsai 1-9 a. istorijos šaltiniuose vadinami daugiausia aisčiais. 9 a. anglosaksų jūrininko keliautojo Wulfstano minimas aisčių kraštas (Eastland) yra Prūsa, kurios gyvenvietės Drūsuo (Trusas; į pietus nuo dabartinio Elbingo) apylinkėse jis lankėsi.

Etnonimas prūsai (Bruzi) pirmą kartą paminėtas 9 a. anoniminio autoriaus, bavarų geografo, kūrinyje „Šiaurės Dunojaus krašto miestų ir sričių aprašymas“ (Descriptio civitatum ad septentrionalem plagam Danubii), etnonimas Bruteri - 9 a. Miuncheno kodekso sąraše „Įvairių provincijų ir miestų sąrašai“ (Nomina diversarum provinciarum et urbium), B[u]rus - 10 a. Ispanijos žydo Ibrahimo Ibn Jakubo, Pruzzi - 11 a. Bremeno kanauninko Adomo Brėmeniečio kronikoje „Hamburgo vyskupų istorija“ (Gesta Hammaburgensis Ecclesiae pontificum; parašyta apie 1075). Šis prūsus tapatino su sembais. Kiti prūsų vardai buvo Prussi, Pruthenus, Borussi, vokiškai Pruzzen, Prussen. Rusų kalbininko O. Trubačiovo teigimu, etnonimas prūsai sietinas su fryzų, apsigyvenusių Semboje, vardu - gerai ginkluotas raitelis. Prūsais kryžiuočiai ėmė vadinti visas užkariautas vakarų baltų gentis, o šalį - Prūsija.

Prūsų seniausiais protėviais laikomi baltiškosios archeologinės Pamarių kultūros gyventojai. Bronzos amžiuje (antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžia-6 a. pr. Kr.) ir ypač ankstyvajame geležies amžiuje (5 a. pr. Kr.-1 a. po Kr. pradžia) iš baltų išsiskyrė vakarų baltai - tiesioginiai prūsų protėviai. Jiems būdingi laidojimo paminklai pilkapiai su akmenų vainikais ir sankrovomis, akmenų statiniais pačiame sampile. Pilkapių kultūrai suklestėti svarbią reikšmę turėjo gintaro prekybos keliai nuo Viduržemio jūros per Sembą ir toliau į šiaurę per skalvių ir kuršių žemes iki vikingų Skandinavijos. Pilkapių kultūra egzistavo 8-6 a. pr. Kr. Pilkapius pakeitė kapinynai, kas siejama su gotų įsikūrimu prie Vyslos žemupio. Iš pirmųjų amžių po Kristaus išliko didelių plokštinių kapinynų (vadinamoji Mozūrijos‑Varmės grupė) su gausiomis įkapėmis: daug žalvarinių, sidabrinių papuošalų, geležinių įrankių, ginklų, kapų su žirgais ir apranga. Iki pirmo tūkstantmečio vidurio susidarė vakarų baltų kultūros grupės, formavosi prūsų gentys bartai, galindai, notangai, pagudėnai, pamedėnai, sembai, varmiai (kai kurie tyrinėtojai, ypač vokiečių, t. p. neoprūsai to laikotarpio prūsams priskiria ir dar nesulietuvėjusius nadruvius su skalviais; kai kas netgi prūsams artimus sūduvius).

Prūsų Visuomenė ir Gyvenimo Būdas

Prūsų visuomenės sankloda buvo karinė demokratija. Prūsų žemės (Barta, Galinda, Kulmo žemė, Liubava, Notanga, Pagudė, Pamedė, Sasna, Semba, Varmė) sudarė Prūsų žemių konfederaciją, kuri buvo labiau karinio pobūdžio, veiksmingiau gyvavusi per Didįjį prūsų sukilimą. Visuomenės svarbiausius klausimus sprendė kiekvienos žemės vyrų susirinkimas - vaida. Įtakingiausi joje buvo kilmingieji didžiūnai - genčių vadai ir jų palikuoniai, sudarantys pradėjusį klostytis diduomenės sluoksnį; nuo 13 a. kilmingieji vadinami vitingais (rikiais), kurių daugiausia buvo turtingiausioje ir tankiausiai gyvenamoje Semboje. Dauguma prūsų iki 13 a. pabaigos buvo laisvieji bendruomenininkai. Yra išlikęs ir Pamedės teisyno fragmentas.

Prūsai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, žvejyba. Jie aktyviai prekiavo su Roma ir jos provincijomis, ypač Panonija (gintaru), su lietuvių ir slavų gentimis, su vikingais, Naugardu (jame apsigyveno su vikingo dano Riuriko kariauna atvykusių prūsų sembų; mieste buvo Prūsų gatvė). Prūsų, ypač sembų, palyginti su kitomis baltų gentimis, buvo labiau išplėtota materialioji kultūra, Europoje ypač išsiskyrė turtingųjų papuošalų įvairove, turėjo gerai ginkluotą stiprią kariauną. Gynybai prūsai ant piliakalnių statėsi medines pilis.

Senovės Prūsų Tikėjimas ir Mitologija

Prūsų mitologija ir religija, plačiąja prasme, nėra išsamiai žinoma, o jų mitų neišliko gausiai. Ankstyvieji šaltiniai apie tai yra gana neinformatyvūs. Pirmą kartą prūsų dievai buvo įvardyti tik po krašto apkrikštijimo. Bažnyčios dokumentai, tokie kaip „Sūduvių knygelė“ ir Jano Maleckio traktatas, minėjo senųjų tikėjimų reliktus, prūsų apeigas bei tikėjimus. Vėlesniais XV-XVII a. šaltiniuose prūsų panteonas menkai kito. Greičiausiai senieji baltai garbino ne konkrečius gamtos objektus ir reiškinius, o jų sudievintą pavidalą, personifikuotas dievybes. Šaltiniai, vardijantys prūsų dievus, neminėjo moteriškų dievybių, sietų su žeme.

Ankstyvieji Šaltiniai ir Dievų Panteonas

V a. iki Kristaus Herodotas pirmasis paminėjo šiaurės gentis ir jų religiją. I a. po Kristaus veikale „Germania“ Publius Cornelius Tacitas rašė, kad aisčiai garbino Dievų Motiną ir nešiojo šernų atvaizdus. Petras Dusburgietis rašė, kad prūsai kaip dievus garbino gamtos reiškinius. Ritualų aprašymuose į pirmą vietą iškelti ekonominės funkcijos dievai, derlingumo globėjai. Pirmaisiais dievais įvardyti Okopirmas (aukščiausiasis dievas, neturėjęs kultinės reikšmės) ir Svaistikas (šviesos dievas). Trečiuoju minėtas Aušautas (sveikatos dievas). Greičiausiai jis pradėjo dievų antrąjį sluoksnį (sietą su gyvastingumu, derlingumu, vaisingumu), kur vyravo su vandeniu sieti dievai: Autrimpas (jūrų dievas), Patrimpas (tekančių vandenų), Bardaitis (laivų), Pergrubijus (augmenijos), Pilvytis (turto). Vanduo ypač pabrėžtas, nes šaltiniuose dažnai aprašyti Sembos prūsų - žvejų dievai. Tik po jų dievų sąraše minėtas Perkūnas. Po jo - žemutinės sferos dievai: Pikulas (pragaro ir sutemų), pokliai (skraidančios dvasios arba velniai). Sąrašą užbaigė žemutinės mitologijos atstovai: Puškaitis (žemės dievas), barzdukai (maži vyrukai) ir markopoliai (požemio žmonės). S. Grunau teigė, kad senaisiais laikais Rikojote stovėjo tik 3 prūsų dievų - Patulo, Perkūno ir Patrimpo - atvaizdai, prūsai į karo lauką nešęsi 2 vėliavas. Vienoje jų vaizduoti 2 balti žirgai, antrojoje ant baltos medžiagos buvę nupiešti 3 aukščiausieji prūsų dievai.

Senosios deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, bet motinos, karalienės, „ponios“, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą. Jos dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, tris, dar didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją. Baltai, kaip ir kiti indoeuropiečiai, turėjo aukščiausio ir vyriausio Dievo vaizdinį. Žodis Dievas (prūsiškai Deiws, latviškai Dievs, senovės indų ir iranėnų Deva, lotynų Deus) įasmenino šviečiantį dangų, dieną, šviesą. Senųjų baltų tautosakoje jis kai kada vadintas Dievų dievaičiu, Didžiuoju dievaičiu. Ilgainiui aukščiausiam Dievui pavadinti sukurta papildomų asmenvardžių: Praamžius, Ūkopirmas (Okopirmas, Laikopirmas ir kiti). Pasak S. Grunau, prūsai greta aukščiausio Dievo turėjo dar 3 dievaičius. Videvučio ir Brutenio (VI a.) vėliavoje jie išdėstyti tokia tvarka: viduryje Perkūnas, kairėje Patrimpas, dešinėje Patulas. Tokia seka atitinka pasaulio erdvės modelį: dangus - žemė - požemis. Tai simbolizuoja laiko sandarą (vasarą, rudenį, žiemą) bei žmogaus gyvenimo periodus (jaunystę, brandą, senatvę).

Laimė - Gimimo ir Likimo Deivė

Sėkmingą ar nesėkmingą žmogaus gyvenimą lėmė deivė Laima. Laimė, kaip gimimo deivė, pirmą kartą lietuvių kontekste minima V. Martinijaus 1666 m. lotyniškame kreipimesi į lietuvių liaudį, kuris buvo išspausdintas D. Kleino giesmyne. Nors V. Martinijus tik paminėjo Laimės vardą, detalesnių žinių apie Laimę XVII a. pabaigoje pateikė Rytų Prūsijos istorikas M. Pretorijus veikale „Prūsijos įdomybės“. Lietuvių ir prūsų įsitikinimu, Laimė buvusi gimimo deivė. Ją ypač garbindavo per kūdikio gimimo ir krikštijimo ceremonijas, kurių metu net aukodavo specialų gėrimą. Klasifikuodamas prūsų ir lietuvių dievus, M. Pretorijus Laimę priskyrė prie dangaus deivių, manydamas, kad ji priklausė aukštesnei mitinių būtybių kategorijai, nei, pavyzdžiui, laumės ir kaukai.

Rytų Prūsijos lietuvių leksikografas J. Brodovskis Laimę vadino sėkmės deive ir gretino ją su romėnų fortūna. P. Ruigys savo Lietuvių-vokiečių kalbų žodyne skyrė dvi deives: Laimą (gimimo, sėkmės, gyvenimo deivė) ir Laimę (sėkmės deivė). G. Ostermejeris Laimę vadino sėkmės ir nesėkmės deive ir lygino ją su senųjų romėnų parkomis, teigdamas, kad Laimė iš anksto paskiria žmogui visą gėrį ir blogį, o niekas negali išvengti numatyto likimo. Dažnokas laimių minėjimas XVII-XVIII a. raštuose rodo, kad šis vaizdinys tuo metu liaudies sąmonėje dar buvo stiprokai įsišaknijęs. XIX a. pradžioje prūsų istorikas J. Foigtas Laimę priskyrė prie „žemesniųjų dieviškų būtybių“ ir vadino ją gimimo deive padėjėja, nulemdavusia ką tik gimusių kūdikių likimą. Pasak T. Narbuto, lietuvių Laimė, kaip graikų Diana ir egiptiečių Izidė, buvusi galinga žemės ir dangaus dievaitė, globojanti moteris įvairiais gyvenimo atvejais, ypač per gimdymą, besirūpinanti naujagimių sveikata ir įspėjanti apie nelaimę.

Kitos Svarbios Dievybės ir Pasaulėžiūra

Intensyvios žemdirbystės laikotarpiu gerbta Žemyna bei jos analogai Žemėpatis ir Lauksargis. Martyno Mažvydo „Katekizmo“ įžangoje minėta, kad dar yra tokių, kurie Perkūnui daro įžadus; tie, kurie susirūpinę pasėliais garbina Lauksargą, o kurie gyvuliais - Žemėpatį. Namų židinio ugnimi rūpinosi dievybė Gabija (dar vadinta Panike). Prie senųjų deivių priskiriama mirties deivė, Žemynos sesuo Giltinė. Taip pat buvo garbinami vandenų, namų ir sodybų dievai, deivės, dvasios (Bangpūtis, Kurka, Birbulis, Ragutis, Aušautas, Kelukis, Divytis ir kiti).

Lietuvių ir prūsų tikėjimo pagrindas buvo panteistinis gamtos garbinimas. Ši religija pasižymėjo animatizmu (gamtos elementų sudvasinimas, pvz., ugnis, Žemyna, akmenys, ąžuolai, žalčiai), animizmu (tikėjimas, kad negyvieji daiktai turi sielą, kaip Medeinė - miškų saugotoja, ar Bangpūtis - jūrų dievas), abstrakčių sąvokų sudvasinimu (tikėjimas likimu ir Laima kaip likimo deive), reinkarnacija (tikėjimas, kad dievai baudžia piktuosius, paversdami juos gyvūnais ar medžiais) ir žalčių kultu. Žalčiai buvo laikomi gyvybės simboliu, namų dvasios ir dievų pasiuntiniai, atnešantys palaimą. Galiausiai, baltiškajame tikėjime egzistavo tvirtas įsitikinimas, kad siela negali mirti. Anot senovės lietuvių, dvasia yra nemedžiaginė, nematoma, nukeliauja į anapus, o vėlė kurį laiką klaidžioja ant žemės, gyvena vandenyse, medžiuose, akmenyse. Dausos - tai lietuvių rojus, šilta, šviesi vieta danguje, į kurias dvasios nukeliauja Paukščių Taku. Taigi, senovės baltai buvo gamtatikiai, kurių tikyba buvo panteistinė, tikėjusi, kad viskas, kas gyva, auga, juda, yra sveika, gražu, gera ir šventa.

Kultas ir Apeigos

Šaltiniuose minėtas prūsų religinis centras - Romovė, kurioje rezidavo krivis, turėjęs ypatingą religinį autoritetą. Adomas Brėmenietis, P. Dusburgietis ir kiti rašė apie šventąsias giraites, šventuosius vandenis, minėta šventoji ir negęstančioji ugnis, šventieji ąžuolai. Per karo žygius laimėtas grobis dalytas į 3 (kartais 4) dalis ir aukotas dievams. Aprašytas karo belaisvių aukojimas: burtais parinktas 1 belaisvis sudegintas gyvas, raitas ant žirgo su visa ginkluote. Tai buvo specifinė karo auka, dėkojant dievams už pergalę. Vėlesni šaltiniai aprašė aukojimus kaimuose, kuriems vadovavo viršaitis (žynys). Pavyzdžiui, Sūduvių knygelėje aprašytose pavasarinėse Pergrubijui skirtose apeigose viršaitis pirmiau šaukėsi jo, po to kreipėsi į Perkūną (kad laiku suteiktų lietaus ir nublokštų piktąsias jėgas), trečiuoju šauktasi Svaistiko ir kitų dievų. Aprašant rudens šventę, kreiptasi į Aušautą, kad šis paprašytų Pergrubijaus, Perkūno, Svaistiko ir Pilvyčio kitais metais būti palankesniems kaimo žmonėms.

Ginčijamasi, ar baltai turėjo šventyklų ir dievų atvaizdų. Herodoto liudijimu skitai ir dauguma genčių, siejamų su baltais, šventyklų neturėjo. Nuo XII a. baltų šventyklos minėtos Magdeburgo analuose, magistro Vincento, Vygando Marburgiečio, Jokūbo iš Ekso ir kitų kronikose, Jeronimo Prahiškio pasakojime, Jano Długoszo „Historia Polonica“ [Lenkijos istorija] ir kituose šaltiniuose, kas patvirtinama archeologiniais duomenimis. Tačiau šventyklų buvimą neigia istorikas Pilypas Kalimachas (1437-96), jų neminėjo P. Dusburgietis, S. Grunau. Manoma, kad šventyklų būta nedaug, o religines apeigas vaidilos atlikinėjo tiesiog gamtoje. Galėjo būti ir garbintų dievų atvaizdų, tą liudija Juodkrantėje rastos II tūkstantmečio iki Kr. gintarinės žmogaus ir gyvulių figūrėlės, nešiotos kaip amuletai. Prūsų dievų statulos pirmą kartą paminėtos Bergo vienuolyno vienuolio Arnoldo (1119-66) sudarytuose Magdeburgo analuose. 1249 Christburgo taikos sutartyje minėta, kad prūsai kartą per metus, prisirinkę vaisių, puošdavo Kurkos stabą. Panašiai parašyta 1442 Sembos vyskupo paliepime: prūsai atsidavė stabų garbinimui. Kai kurie rašytiniai šaltiniai mini, kad prūsai ant mirusiųjų kapų statę kryžius - medinius stabus.

Pomirtinio Gyvenimo Samprata

Apie 890 m. Wulfstanas aprašė ilgą nesudeginto mirusiojo laikymą namuose, aisčių sugebėjimą užšaldyti numirėlį, po to vykusias šermenų apeigas ir ritualines žirgų lenktynes. Mirusysis sudegintas su ginklais ir drabužiais. 1249 Christburgo taikos sutartyje minėti prūsų žyniai tulisonys ir lygašonys. Jie per laidotuves pažiūrėję į dangų tvirtindavo matą velionį, skriejantį ant žirgo per dangų, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį. Pasak P. Dusburgiečio, prūsai tikėjo, kad kitame gyvenime žmonės gyvens tokį pat gyvenimą kaip ir šiame pasaulyje: kilmingieji ar vargšai liks tokie patys. Jis rašė, kad krivis galėjo matyti mirusiojo iškeliavimą. Įkapių dėjimas aiškintas kaip mirusiojo daiktų atidavimas jam pačiam.

Prūsų Dievų Panteonas ir Jų Funkcijos

Kryžiaus Žygiai ir Prūsų Likimas

Nuo 9 a. prūsų gentis pradėjo puldinėti vikingai iš Skandinavijos - švedai ir ypač danai. Spėjama, kad vikingo Riuriko kariaunoje, 9 a. per Sembą atsikėlusioje į senrusių žemes, buvo ir prūsų karių, kurie dalyvavo kuriant Rusios valstybę. Nuo 10 a. pabaigos į prūsų pietines žemes veržėsi lenkų kunigaikščių kariaunos, vėliau - Lenkijos valstybės kariuomenė. Misionierių Adalberto ir Brunono žūtys ilgam sustabdė prūsų krikšto misijas, tačiau nenutrūko lenkų kariaunų žygiai užkariauti Prūsą. Galinda virto dykra. Vis dėlto prūsai liko nepriklausomi ir 1161 m. smarkiai sumušė didelę lenkų kariuomenę. Per kovas labai sumažėjo prūsų pietinėse žemėse - Kulme, Liubavoje, Sasnoje, o Galindoje jų mažai liko. 13 a. pradžioje karinę iniciatyvą jau turėjo prūsai; nuo puolimų gynėsi feodalinio susiskaldymo susilpninta Lenkija. Prūsų laivai plaukiojo Baltija, pasiekdavo Daniją, Gotlandą, Naugardą.

Nuo 13 a. pradžios popiežiai vienuoliams cistersams suteikė misijų Prūsoje koncesiją. 1215 m. popiežius Inocentas III misionierių Kristijoną paskyrė prūsų žemių vyskupu, o 1217 m. popiežius Honorijus III paskelbė prūsams kryžiaus karą. Lenkams nepajėgiant prūsų užkariauti, o Kristijonui neturint kariuomenės, 1226 m. Mazovijos kunigaikštis Konradas I Mazovietis kovai su jais pasikvietė Vokiečių ordiną. 1230 m. jis įkurdino Ordiną Vyslos žemupio kairiajame krante. Lenkų misijinę ir kolonizacinę politiką pakeitė vokiškoji, ir prasidėjo naujas agresijos prieš prūsus etapas. Kryžiuočių ordinui 1230-1283 m. užkariavus prūsus, prūsų kalba pradėjo nykti. 1230 m. prūsų užkariavimą pradėjo Vokiečių ordinas. Ordinas vykdė prūsų perkėlimus iš vienos teritorijos į kitą, daug prūsų žuvo per kryžiaus žygius ir sukilimus. 1231-74 m. vyko žiaurus prūsų-kryžiuočių karas. Prūsai atkakliai priešinosi: prieš Vokiečių ordino valdžią buvo sukilę per Pirmąjį prūsų sukilimą (1242-49), per Didįjį prūsų sukilimą (1260-74), kitus sukilimus.

Tik ką susikūrusi vidaus kovų apimta Lietuvos valstybė ne visada pajėgė padėti prūsams; aršiau su Vokiečių ordinu kariavo artimi jų giminaičiai kaimynai jotvingiai. Karaliaus Mindaugo politinėje įtakos sferoje buvo Skalva, Nadruva ir Sūduva. Prūsai stiprino savo pilis, bet sugriautų vietoje Vokiečių ordinas statė tvirtas dideles mūrines pilis. Kryžiuočiai, remiami Vakarų ir Vidurio Europos kryžininkų, 13 a. pabaigoje prūsus užkariavo. Jų žemes kolonizavo vokiečiai, Prūsijos pietinę ir pietrytinę dalį - ir lenkai. Prūsoje susikūrė vokiška teokratinė Vokiečių ordino valstybė Prūsija. Iki XIII a. 8-ojo dešimtmečio pabaigos Vokiečių ordinas galutinai užkariavo visas prūsų gentis. Per kovas daugybė prūsų žuvo, daug bėgo į Prūsijoje susidariusią ir daugiausia lenkų (mozūrų) vėliau apgyventą sritį Mozūriją ir ypač į Lietuvą, kur pietinėje dalyje susidarė gausi jų bendruomenė. Pasilikusieji savo krašte buvo tremiami į kitas savo gentainių žemes. R. Grunenbergo skaičiavimais, iš apie 200 000 prūsų 13 a. žuvo apie 60 000, Vokiečių ordinas į Prūsą perkėlė apie 130 000 vokiečių kolonistų. Kartu su sūduviais, nadruviais, skalviais ir kuršiais 13 a. krašte gyveno daugiau kaip 170 000 baltų. Iki 14 a. vidurio Prūsoje (be minėtų keturių genčių - ne prūsų) galėjo gyventi iki 270 000 žmonių. Per 1351 m. maro epidemiją mirė, manoma, iki 20 000 gyventojų. 14 a. pabaigoje Vokiečių ordino valstybėje iš apie 250 000 gyventojų apie 130 000 buvo prūsai. Iki 16 a. Prūsai buvo politiškai pavergti ir diskriminuojami. Pakrikštytieji prūsai per vėlesnius keletą amžių buvo asimiliuoti, prūsų kalba išnyko XVII a. - XVIII a. Paskutiniai prūsai, kalbėję savo kalba, išnyko maždaug didžiojo maro metu apie XVIII a.

Prūsų Palikimas ir Šiandienos Atkūrimo Bandymai

Man praeities įvykiai niekados nėra pasibaigę, nes tai, kas buvo, tai, ką mes vadinam istorija, tebesitęsia, tęsiasi dabar mumyse, tęsis per amžius. Daug, nepaprastai daug įvairių neužrašytų istorijų mena Jotvos kraštas. Šiuo metu (senaisiais) prūsais ar jų palikuonimis save laiko apie 1 mln. žmonių. Petras Lukoševičius yra vienas iš tų, kurie ryžosi imtis didelių darbų, siekiant išsaugoti šio krašto gyventojų atminimą.

Petro Lukoševičiaus Senovės Gyvenvietė

Pirmieji darbai Lukoševičiaus gyvenvietėje prasidėjo 2001 metais. Buvo paruošta teritorija, išlyginta žemė, parengta reikalinga dokumentacija. Kitais metais Petras didesnę sklypo dalį apsodino mišku, pradėjo statyti su istorine dalimi susijusius objektus. Pirmiausia iškilo sargybinė, kiek vėliau - alkavietė ir aukuras. Kitais metais gyvenvietės savininkas ėmėsi laukso (priešpilio) statybos pagal senovės gynybinį pilies planą. Gyvenvietė pirmiausia atveda prie įspūdingų vartų iš stambokų rąstų. Įlipus į juos galima pasižvalgyti po apylinkę ir pamatyti ateinantį priešą. Laukso teritorijoje stovi Prūsų arka su arkomis, o pirmosios viršūnėje rangosi žaltys. Kreivėnų-Alksnėnų akmens dublikatas atveria vartus į alkavietę - tai dvasinis gyvenvietės centras. Šioje vietoje juntamas ypatingas energetinis laukas, kur, pasak Petro, žmonės pajunta energijos, nusiramina ir atsipalaiduoja. Šalia aukuro guli akmuo su iškirsta įduba, kurioje yra vandens; į tą įdubą atvykę žmonės įmeta monetų, norėdami čia sugrįžti. Taip pat yra akmenų alėja - prūsų ir jotvingių vadų galerija, tarp jų ir vado Skomanto. Už valdovų garbės alėjos dešinėje pusėje išvysime kryžių - „Saulutę“. Petras mėgsta kalbėti apie jo simboliką, suteikdamas pasakojimui daug prasmės ir paslaptingumo. Anot jo, kryžiuje atsispindi mūsų protėvių pasaulėžiūra: pasaulis, kuriame egzistuojame, yra padalytas į tris dalis: vanduo, žemė ir dangus. Gyvybės simbolis yra žaltys. Kryžiaus centrinė dalis yra Žemė, kuri sukasi Saulės ratu, padalytu į 8 dalis (8 metų laikus). Kryžiaus viršutinė dalis - dangus ir trejybės ženklas (trišakis), o kryžiaus stiebas - tiesi linija - tai žmogaus sielos gyvavimo kelias nuo gimimo per buvimą žemėje iki dangaus. Gyvenvietėje yra ir prūsų stabas - riedulys smarkiai apnaikintas, bet su akimi, nosimi, burna ir rankoje ragu. Už prūsų stabo atsiveria vaizdas į ansamblį, skirtą kultūriniams renginiams. Lankant gyvenvietę būtina užsukti į pilį, kurioje yra bokštas-vartai, antras bokštas bei trys nameliai. Visus statinius Petras statė be vinių, o sienos sujungtos senoviniu būdu, apkamšytos samanomis. Gyvenvietėje galima paragauti senovės amžiaus valgių, pagamintų pagal senovines receptūras, dalyvauti gyvosios istorijos pamokose, senovės vakarų aisčių amatų pristatymuose. Petras sako, kad gyvenvietė nėra senų laikų tiksli kopija ir statytojas su istorikais nesiginčija, mat gyvenvietė visą laiką tebekuriama.

Gunterio Grasso „Šuns Metai“ ir Prūsų Mitologija

Gunterio Grasso romanas „Hundejahre“ (Šuns metai) vyksta Dancige ir jo apylinkėse, kuriame gyventojai, jų vardai ir tradicijos atspindi tautybių, kultūrų ir mitologijų - vokiečių, žydų, lenkų, kašubų, senųjų prūsų - mišinį. Romane Grassas kritiškai žvelgia į mitus ir religijas, kurios atitraukia nuo tikrovės ir uždengia jos baisenybes, akcentuodamas, kad tokių mitų įtaka žalinga, nes jie nuvedė Vokietiją į nacių glėbį. Vysla kartu su atmatomis plukdo ir atminimus, praeities įvykius, senus mitus, tarp jų ir prūsų dievus - Perkūną, Pykulą ir Patrimpą - Baltijos jūros link, šiuo būdu jie lyg atplaukia iš praeities į dabartį.

Grasso aprašyme Perkūnas (ugnis, ąžuolas, mirtis, papjautas gaidys) turi savyje būdingiausius šio dievo bruožus, kaip jie žinomi prūsų ir lietuvių mitologijoje. Perkūnas, dažnai lyginamas su Jupiteriu, buvo prūsų ir lietuvių žaibo ir griaustinio dievas, tad pavojingas ir destruktyvus. Ąžuolai buvo jam pašvęsti, ir amžinos ugnys buvo kūrenamos prie šventų ąžuolų. Ten buvo aukojami gyvuliai, siekiant užtikrinti dievo malonę ir gerą derlių. Gaidžiai buvo naudojami baltų aukose, pavyzdžiui, apsišvarinimo ceremonijose. Pykulas Grasso aprašomas kaip prūsų mirties ir požemio dievas. Jis išbalęs ir stebi žmones, gulėdamas po žeme. Jis taip pat išliko, nors krikščionys bandė jį sunaikinti. Kaip Plutonas ar Hadas, jis taip pat suteikia gerą derlių. Trečiasis išlikęs prūsų dievas yra Patrimpas, kurį Grassas aprašo kaip linksmą vaikiną, valgantį kviečius. Jis apsaugo sėklą nuo ligų ir vabalų. Prūsų mitologijoje Patrimpas buvo jūros ar tekančių vandenų dievas, lyginamas su Neptūnu. Žalčiai buvo jam pašvęsti. Iš istorijos žinoma, kad prūsai garbino žalčius ir šėrė juos pienu. Palyginus su Perkūnu ir Pykulu, Patrimpas yra vienintelis dievas, kuris negresia žmogui.

Kriwės vardą Grassas tikriausiai parinko, žinodamas prūsų mitologiją, nes „Criwe“ buvo prūsų aukščiausias kunigas, turėjęs teisę prieiti prie dievų stabų šventykloje, kuriuos slėpė uždanga, ir pakelti šią uždangą. Jis saugojo amžinąją ugnį, pranašaudavo ir gaudavo žinių iš mirusiųjų, ir tai galėjo reikšti seną išmintingą žmogų. Grassas mini ir kitą antgamtinę būtybę, Tullą, Kęstučio dukterį, kuri knisasi po žemę ir gaudo peles arba šaukia iš Lietuvos pelkynų.

tags: #senoves #prusu #gimimo #dienai

• kaip palaikyti tvarką vaiko kambaryje su IKEA
• Stilingi ir patogūs viršutiniai drabužiai nėštukėms
• Vaiko priėmimas į Panevėžio mokyklas: tėvų gidas
• Susipažinkite su politiniu Agnės Širinskienės keliu
• Sauskelnių spintelė tvarkai ir patogumui