Smurtas prieš vaikus ugdymo įstaigoje ir šeimoje: atpažinimas, prevencija ir pagalba

Vaikystė yra svarbiausias laikotarpis, lemiantis kiekvieno žmogaus likimą. Tai laikotarpis, kuris įtvirtina mumyse pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos. Norėdami suprasti, kas tai yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė, ir kodėl jai yra teikiamas ypatingas dėmesys. Požiūris į vaiką yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje.

Vaikystės ir vaiko samprata

Apie raidos stadijas, kurias kiekvienas vaikas pereina vaikystėje, kalbėjo daug garsių psichologų savo teorijose. Psichosocialinės teorijos atstovas E.H. Eriksonas praplėtė Z. Froido teoriją, pasiūlęs naują psichosocialinės viso gyvenimo raidos sampratą ir pabrėžė, kad kiekvienoje gyvenimo stadijoje individas susiduria su nauja augimo krize, kuri turi būti įveikta. Eriksonas raidą į stadijas skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal kiekvieno asmens ryšį su socialine aplinka. Trys pagrindiniai aspektai išskiriami žmogaus raidoje ir jos tyrimuose: somatinis (fizinė raida), asmeninis (žmogaus gyvenimo istorija), socialinis (kultūrinė, istorinė ir kt.). Taigi, raidos psichologija sukūrė „psichologinį vaiką“, kuris keliauja apibrėžtais raidos etapais link visiško subrendimo.

Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, kuomet analizuojamas vaikystės periodas, galime teigti, kad žmogaus „vaiko“ tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t.y. nuo gimimo iki 12 - 15 metų.

Vaiko teisės ir teisinis statusas

Vaiko teisės yra žmogaus teisės. Pasak D. Kabašinskaitės, žmogaus teisių idėja yra tai, jog kiekvienas asmuo vertas pagarbos. Vaiko teisės apima: vaiko kaip individo apsaugą, ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Specifinė vaiko padėtis visuomenėje lemia būtinybę aiškiai nustatyti jo teisių turinį, bei sukurti teisines prielaidas vaiko teisių įgyvendinimui.

Vaiko teisės apibrėžiamos ir Lietuvos Respublikos įstatymuose. Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą vaikai iki 6 metų vadinami „ikimokyklinio amžiaus vaikais“, o vaikai nuo 6 iki 18 metų vadinami „mokyklinio amžiaus vaikais“. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje yra nustatyta: „Mokslas yra privalomas asmenims iki 16 metų“. Asmens branda yra sunkiai apibrėžiama tiek psichologiniu, tiek sociologiniu, tiek ir teisiniu požiūriu, nes, pasak V. Žmogaus „vaiko“ samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją.

Smurtas prieš vaikus: formos ir skaudžios pasekmės

Smurtas žaloja vaikus. Netikite? Susipažinkite su Sandros, Onos ir Gretos istorijomis. Jos, dabar jau suaugusios, įvairaus pobūdžio smurtą su skaudžiomis pasekmėmis vaikystėje ir paauglystėje patyrė iš savo tėvų, ypač iš motinų. Jų pasakojamose istorijose akcentuojamas ne tik fizinis smurtas, bet ir psichologinis. Tai patvirtina ir statistika. Štai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos interneto svetainėje skelbiama, kad, miestų ir rajonų vaiko teisių apsaugos skyrių duomenimis, 2013 m. 1365 vaikai patyrė smurtą. Teigiama, kad per pastaruosius trejus metus daugėja ne tik vaikų, nukentėjusių nuo fizinio smurto, bet ir psichologinio smurto atvejų. Fizinis smurtas sudaro pusę smurto prieš vaikus atvejų.

Fizinio ir psichologinio smurto pavyzdžiai

Sandra sakė turinti ilgametį smurto stažą: „Motina fiziškai ir psichologiškai smurtavo prieš mane, kai man buvo 4-14 metų. Kai suaugau ir galėjau apsiginti, fizinis smurtas liovėsi, bet psichologinis tęsėsi dar ir tada, kai, pradėjusi studijuoti, išsikrausčiau iš tėvų namų.“ Vienas iš ankstyviausių ir ryškiausių Sandros vaikystės prisiminimų yra skaudus: „Vienas iš ankstyviausių ir ryškiausių mano vaikystės prisiminimų, kai motina man spyrė. Atsimenu, kad buvau maža, rudą šlepetę ir kaip ji nulėkė nuo motinos kojos.“ Motina niekada neaiškindavo, kodėl smurtauja. „Dar paskui aprėkė už tai, kad neva ją išprovokavau spirti. Visada turėdavau atsiprašyti už viską, kitaip bausdavo toliau, pavyzdžiui, nekalbėdama su manimi.“ Įpratusi, kad fizinis smurtas - sprendimo būdas, Sandra pati taip aiškindavosi santykius, t. y. smurtaudavo prieš kitus, kai nepatikdavęs jų elgesys.

Sandros motina be emocinės prievartos naudojimo, nuolat pažeisdavo Sandros asmenines ribas - kraustydavo daiktus. „Labai daug tokių atvejų buvo, kai aiškiai mačiau, kad viskas perdėta. Ilgainiui pradėjau abejoti savo realybės pojūčiu ir dvejodavau, jog gal su manimi kažkas negerai. Kad gal nesuprantu realybės ir viską įsivaizduoju“, - apie motinos elgesį, privertusį abejoti savimi, pasakojo Sandra. „Dar ji neigdavo mano jausmus. Tarkime, kai verkdavau, ji juokdavosi arba neleisdavo verkti, sakydama, kad aš prisigalvoju ir esu silpnas žmogus. Kai tokios situacijos nuolat kartodavosi, nebesuprasdavau savo pačios emocijų. Man prireikė trejų metų psichologo konsultacijų, kad suprasčiau, ką jaučiu“, - netinkamo elgesio pasekmėmis dalinosi Sandra.

Ona pasakojo, kad artimieji kaltindavo, jog ji nemokanti prisitaikyti ir neva pati išprovokuodavo netinkamą motinos elgesį. „Visą kaltę versdavo išskirtinai man, nes visuomenėje priimta, kad motina - tai žmogus, kurį turi gerbti besąlygiškai ir turi prie jos taikytis.“ Kai Onos kūnas dėl brandos pradėjo keistis, motina ėmėsi gėdyti dėl kūno ir išvaizdos apskritai, nuolat užgauliodavo ir kritikuodavo. „Tu esi stora“, „Tu esi negraži“, „Tu nesusitvarkius, laikykis dietos, nes niekada nesusirasi vyro ir neištekėsi“ ir t. t.“, - patyčios, kurias Ona girdėjo nuolat. Vėliau, kai jai buvo 16 metų, motina pradėjo kontroliuoti. Ona, vos sulaukusi pilnametystės, išsikraustė iš tėvų namų.

Greta augo didelėje šeimoje. „Mama buvo labai valdinga, stengėsi kontroliuoti visų šeimos narių gyvenimus. Ji buvo gana šaltas žmogus. Šeimoje niekada nebendraudavome ir nesutardavome. Mūsų tarpusavio santykiai buvo hierarchiniai: kaip mama pasakydavo, taip ir būdavo.“ Nors fizinio smurto nebuvo daug, bet „negalėjome atsisakyti važiuoti kur nors, pavyzdžiui, į kaimą, tai išvers iš lovos ir ištemps. Niekas neklausdavo mūsų nuomonės, nes ji niekam nebuvo svarbi.“ Psichologinis smurtas pasireikšdavo manipuliacija. Nors visi vaikai gerai mokėsi, „jų niekada negirdavo ir nepalaikydavo. Iš mūsų visada būdavo reikalaujama vis daugiau ir daugiau, net jeigu įvykdydavome visus reikalavimus, to niekada nepakakdavo.“ Toks spaudimas sukėlė panikos priepuolius. „Jau trečioje klasėje sakydavau, kad esu baisus žmogus ir mano vieta kape“, - skaudžiais išgyvenimais dalinosi Greta.

Ekspertų požiūris į smurtą prieš vaikus

VšĮ „Gera būsena“ psichologė psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė pabrėžė, kad „Smurtas nėra auklėjamoji priemonė, jis tik sukelia baimę, pyktį, pažemina ir kt. Tą akimirką smurtu galbūt ir nutraukiamas nepageidaujamas vaiko elgesys, bet iš esmės smurtas nei vaiko elgesio, nei suvokimo teigiamai nepakeičia, o tik visam gyvenimui palieka skriaudos jausmą.“ Pasak jos, tėvai gali smurtauti dėl įvairių priežasčių. „Tėvai kartais smurtauja dėl savo pačių bejėgiškumo, kai jie nesugeba ar nemoka tą akimirką kitaip išspręsti problemos, kartais jie mano, kad vaikus auklėti diržu būtina, nes kitaip neužaugs doras žmogus (gana dažnai tokie tėvai patys vaikystėje buvo auklėjami diržu), kartais tėvai yra tiesiog agresyvūs ir taip išlieja savo pyktį arba dar dėl kitų priežasčių.“

Paramos vaikams centro psichologė ir programos „Centras vaikams - smurto aukoms ir liudininkams“ vadovė Ieva Daniūnaitė paminėjo, kad emocinė prievarta yra labiausiai paplitusi smurto prieš vaikus rūšis. Ji išskiria kelis emocinės prievartos tipus:

• Kai tėvai šalti ir abejingi, nesirūpina vaiko jausmais, į juos neatsiliepia.
• Kai tėvai nuolat neigiamai nusiteikę prieš vaiką, visada kritikuoja ir priekaištauja, net laiko savotiška savo gyvenimo bėda.
• Kai tėvai vaiką panaudoja savo poreikiams ir jo nevertina kaip atskiro individualaus žmogaus, turinčio savo poreikių.
• Kai trukdoma vaikui socializuotis ir įeiti į bendraamžių grupę.
• Kai su vaiku nesielgiama ir jis nėra baudžiamas pagal jo amžių, o tėvai elgiasi su vaiku kaip su žymiai vyresniu arba jaunesniu.

„Dažniausiai vaikus labai vargina, kai juos apkrauna suaugusiųjų emocinėmis problemomis. Kai tėvai, neturėdami su kuo pasikalbėti, viską pasakoja vaikui, jam to būna per daug, nes neatitinka jo amžiaus ir galimybių“, - akcentavo I. Daniūnaitė.

Konfliktų sprendimas ugdymo įstaigoje

Tarkime, įvyko konfliktas Jūsų vaiko ugdymo įstaigoje ir esate jo dalimi. Siūlome pagal galimybes spręsti iš karto, neatidėliojant ir akis į akį su kita atsakinga puse. Tai greičiausias ir geriausias būdas!

Tiesioginis bendravimas ir mediacija

Pirmiausia verta pakalbėti su pedagogu, mokytoju, kurio elgesiui turite priekaištų. Pagarbiai, ramiu tonu išdėstykite, kuo esate nepatenkinti ir išklausykite komentarą. Kartais susikalbėti gali būti sudėtinga, dėl emocinės įtampos ar kitų aplinkybių. Tuo atveju galima pasitelkti mediaciją. Mediatorius, ar bet kuris neutralus asmuo, kuriuo pasitikite, tiks atlikti šį vaidmenį. Svarbu, kad jis būtų nešališkas, nesusijęs su situacija ir nėra artimas nei vienai konfliktuojančiai pusei. Mediacijos sėkmei svarbus lygus pusių atstovavimas.

Kreipimasis į ugdymo įstaigos administraciją ir tarybą

Raštu kreiptis įstaigos svetainėje nurodytu kontaktu ar žinute per dienyną. Anoniminio skundo formaliai gali nenagrinėti, nors praktika rodo, kad nagrinėja visus. Daugeliu atvejų mokyklos (darželio ar kitos ugdymo įstaigos) administracija pajėgi išspręsti ir sureaguos į skundą raštu. Skundą rašykite nuo tėvų grupės. Tokį skundą bus sunkiau ignoruoti ar nuvertinti. Adresuokite mokyklos direktoriui, siųskite el. paštu mokyklos raštinės kontaktais. El. laiškas turėtų būti su kontaktais, jei dėl rašto iškiltų klausimų ar kokių techninių trukdžių. Pagal galimybes rašte išdėstykite kuo daugiau konkrečių detalių. Pavyzdžiui, jei skundžiate mokytojo elgesį pamokoje, kurios iš tiesų neturėjote galimybės stebėti, nurodykite datą, vaiko elgesį, nuotaiką, vaiko pasakojimo detales ir pan.

Ugdymo įstaigos taryboje yra tėvų, mokytojų ir mokinių atstovai. Net jei taryba atrodo tiktai formali, ji pirmiausiai suinteresuota išspręsti konfliktą vietoje. Jei reikalinga, gali spausti administraciją imtis veiksmų. Tarybos narys gali atstovauti Jūsų klausimą konfidencialiai, saugant Jūsų privatumą.

Aukštesnės instancijos ir specialistai

Be ugdymo įstaigos administracijos ir tarybos, yra ir kitos institucijos, į kurias galima kreiptis. Ugdymo įstaigoje yra visuomenės sveikatos specialistas, kuris formaliai nepavaldus įstaigos vadovui ir atlieka su sveikata susijusias funkcijas. Pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT) atlieka psichologinį vaikų vertinimą bei konsultuoja tėvus pagalbos mokiniui srityje, įskaitant specialiuosius poreikius.

Štai hierarchija ir galimi kreipimosi būdai:

Įtraukusis ugdymas ir realūs iššūkiai

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija komentavo, kad įtraukiojo ugdymo principas galioja ir ikimokykliniame, ir priešmokykliniame ugdyme. Įtrauktimi siekiama pritaikyti darželio, mokyklos aplinką ir ugdymo metodus įvairių vaikų poreikiams. „Įtraukusis ugdymas, nors ir iškelia iššūkių, neabejotinai duoda ilgalaikių pozityvių rezultatų. Išskirtos trys sritys, kurioms įtraukusis ugdymas daro teigiamą įtaką: jiems besiugdant švietimo įstaigoje, įsidarbinant bei gyvenant bendruomenėje. Išsilavinimas įtraukiojoje aplinkoje yra vienas iš veiksnių, didinančių savarankiško gyvenimo galimybes. O ilgas buvimas izoliuotoje aplinkoje, pvz., specialiajame darželyje ar mokykloje, siejamas su prastesnėmis akademinėmis bei profesinėmis kvalifikacijomis, mažesniu įsidarbinimu, didesniu globos poreikiu ir finansine priklausomybe, siauresnėmis galimybėmis gyventi savarankiškai, nepatvariais socialiniais ryšiais“, - „Delfi“ paaiškino ministerija.

Taip pat akcentavo, kad būtent atskirtis ir didina patyčias, mat nuolatiniu išskyrimu ir ribos nubrėžimu tarp „normalus“ ir „kitoks“, vaikai nemokomi būti tolerantiškais. „Iš vaikų atimama ir draugystės susiformavimo galimybė. Šiuo aprašytu atveju darželio bendruomenei labai padėtų psichologo ar kito švietimo pagalbos specialisto konsultacijos. Jeigu darželis jų neturi, galima kreiptis į savivaldybės pedagoginę psichologinę tarnybą. Nors darželiuose ir mokyklose dirba daugiau nei 6 tūkst. socialinių pedagogų, psichologų ir kitų švietimo pagalbos specialistų bei mokytojo padėjėjų, jų vis dar stinga. Tačiau ministerija deda pastangas, kad situacija pasikeistų.

Viešos diskusijos ir požiūrių į auklėtojų elgesį skirtumai

Visuomenėje egzistuoja skirtingi požiūriai į auklėtojų elgesį ir vaikų pasakojimus. Kai kurie tėvai linkę manyti, kad „vaikai mėgsta prisigalvoti, kad į save atkreiptų dėmesį!!!! dabar tokie laikai, kad auklėtojos yra prigrąsintos ir tikrai bijo vaikams net piktesnį žodį pasakyti!!!!“. Pasak jų, „esu 100% įsitikinusi, kad vaikas perdėjo, o mamytė per skaudžiai sureagavo !!! būtų užtekę paprasto pokalbio su auklėtoja !!!“. Kai kurios mamos teigia, jog „nematau tragedijos, jeigu auklėtoja nesukalbamą vaiką papurtė (kaip čia kažkuri rašė), o ką? Pačios niekada nepapurtote?“. Šie argumentai dažnai remiasi nuomone, kad auklėtojos, dirbdamos su dideliu vaikų skaičiumi, susiduria su dideliais iššūkiais, o „kartais tas papurtymas auklėtojos gali duoti daugiau naudos, negu mamytės lakstymas ir skundimas“.

Tačiau tokiam požiūriui aršiai prieštaraujama, teigiant, kad „Dievo apsaugok mūsų vaikus nuo tokių monstrų... kurios muša vaikus ir sako juokinga... Poto pilni kalėjimai ir kolonijos, kai nuo mažens vaikus mušam ir purtom... Užaukit, susiprotėkit... prisigimdom ne tam..kad savo pyktį išliet...“. Pasak kitų, vaikystės prisiminimai iš darželio gali būti itin skaudūs: „Pačiai man iš darželio išlikę slogiausi prisiminimai. Tikrai nebuvau kažkoks konfliktiškas ar hiperaktyvus vaikas. Bet užtai, kad supykino nuo riebios „mėsos“ auklėtoja man į kailį davė nusiavus šlepetę. Už tai, kad nuėjau „ne laiku“ iš spintelės pasiimti obuolio - teko gana ilgai stovėti kampe.“ Aprašomi ir baisesni atvejai: „Vieną dieną, nepamenu kuo ta mergaitė nusikalto, bet ta auklėtoja numovė jai kelnes, paklupdė ant kėdės ir liepė visiems vaikams eiti prie jos ir šerti per užpakalį. Aš nejau ir nešėriau, stovėjau nuošalyje, bet tą vaizdą iki šiol matau.“ Tokios patirtys rodo, kad „jei nesugebi susikalbėti su vaikais eik šluoti gatvių, niekas varu nevaro dirbti su šiuo nepakenčiamo auklėtojos darbo.“

tags: #destytoja #muse #vaikai

• Apie Renatos Mikailionytės transformaciją nuo podiumo iki gamtos puoselėjimo
• Atraskite tamsias žmogaus prigimties gelmes Nova Lee Maier kūrinyje
• Stasio Juškaus gyvenimas ir kūryba
• Išsami „Vedęs ir Turi Vaikų“ apžvalga
• Paracetamolis vaikams: dozavimas ir patarimai