Dalinimasis vaikų pasaulyje ir jautrūs klausimai apie šeimos pagausėjimą
Šiame straipsnyje aptariami priverstinio ir savanoriško dalinimosi požiūriai, siekiant geriau suprasti vaikų elgesį. Taip pat paliečiama skaitytojos iškelta jautri tema apie netaktiškus klausimus, susijusius su šeimos pagausėjimu.
Vaikų dalijimosi dilemos: nuo konkurencijos iki dosnumo
Kai šeimoje auga bent du vaikai, bene pagrindiniu tėvų darbu tampa brolių ar seserų santykių dinamikos moderavimas. Vos mažasis išmoksta laisvai judėti po erdvę, jis suvokia prigimtinę savo teisę dėl visų įdomių kambario objektų. Nors ir turi rimtą - vyresnį, gudresnį, greitesnį - konkurentą, mažasis dažnai būna ne iš kelmo spirtas ir gebėjimais sparčiai vejasi pirmagimį. Ateina laikais, kai tėvams tenka permąstyti savo poziciją teisingų žaislų, knygų ar kitų pačių svarbiausių daiktų dalybų atžvilgiu ir sugalvoti strategiją, kaip vaikus mokyti dalintis.
Mes svajojame užauginti vaikus dosniais, gerais žmonėmis, ir skauda širdį, jei broliai ar sesės prastai sutaria. Kaip rašoma viename tinklaraščio Aha-parenting straipsnyje, kai mūsų vaikams nesiseka dalintis, mes jaučiamės, lyg mums apskritai nesisektų tėvystės pareigose. Gana dažnai dalybų situacijose tėvai apsiima teisėjų ar policininkų poziciją: tai jie nusprendžia, kad vienas vaikas jau pakankamai ilgai žaidė su tam tikru žaislu ir turėtų užleisti daiktą kitam vaikui. Šį sprendimą paprastai lemia brolio ar sesės (ar bet kokio kito vaiko) protesto išreikštumas - kuo garsiau ir atkakliau prašoma, tuo greičiau noras išsipildo.
Priverstinis dalijimasis: ko vaikai išmoksta?
Vis dėlto, priverstinės dalybos skatina konkurenciją, atima iš vaikų kontrolės jausmą, išmoko piktintis, kad patirtum pergalės jausmą. Tai išties vargina tėvus, kuriems nuolat tenka spręsti konfliktus. Jei to siekiame, turime permąstyti, kaip vaikai mokosi dalintis ir ko jie išmoksta, kai yra verčiami dalintis. Jei mes verčiame vaiką dalintis, jis patiria pralaimėjimo jausmą ir nėra motyvuotas būti dosnus. Ateityje jis bus mažiau linkęs dalintis.
Savanoriškas dalijimasis: kelias į dosnumą
Sakykime, mūsų tikslas - užauginti savo vaikus dosniais žmonėmis, kurie pajėgs pastebėti kitų žmonių poreikius. Taip pat norime, kad mūsų vaikai gebėtų pažinti savo pačių poreikius, įsitraukti į darbą ar žaidimą, lavinti savo talentus. Mes nenorime, kad mūsų vaikai nutrauktų tai, ką jie susikaupę veikia, atiduodami susidomėjimo objektą kitam, kuris to užsimano. Tačiau svajojame, kad vaikas pastebėtų, jog kitas nori jų turimo daikto ir gerbtų kito poreikį patenkinti šį norą.
Kai mūsų vaikas nori kokio nors daikto, kuriuo tuo metu žaidžia kitas, mes tikimės, kad jis/ji gebės kontroliuoti savo impulsus ir negriebs, o panaudos savo žodžius, derybinius įgūdžius, kad susitartų dėl galimybės gauti tą objektą ateityje. Kitaip tariant, mes norime, kad mūsų vaikas atstovautų savo poreikius, gerbtų kitų poreikius ir gebėtų išlaukti, kol gaus, tai ko nori.
Vaikai tampa dosnesni, kai jie patiria, ką reiškia duoti kitam ir išmoksta, kokį gerą jausmą tai suteikia. Tačiau ši patirtis turi būti savanoriška - pats vaikas turi nuspręsti, kad jis nori dalintis. Savanoriška dalinimosi patirtis galima, kai vaikas ramus, kad galės naudotis tam tikru daiktu tiek, kiek reikės, o kitam daikto norinčiam vaikui suaugusieji padės išlaukti.
Kaip padėti vaikui laukti?
Kol padedame vaikui, laukiančiam užimto žaislo, galime:
- apkabinti;
- kalbėtis apie kylančius jausmus;
- nuraminti;
- padėti nukreipti mintis;
- rodyti dėmesį;
- sugalvoti kitą įdomų žaidimą;
- skaičiuoti;
- dainuoti;
- žiūrėti pro langą;
- sekti pasaką;
- t.t.
5 patarimai kaip išmokyti vaiką lietuvių kalbos užsienyje 🇱🇹 (kas veikia iš tikrųjų)
Jautrūs klausimai: kada vaikai?
DELFI skaitytoja atkreipia dėmesį į jautrią problemą - netaktiškus klausimus apie šeimos pagausėjimą. Na, dar algos kiek gauni, liežuvis gal ir persiverčia paklausti, bet vienišą jaunuolį ar merginą, kuri taip ir nesulaukia savo skirtojo, arba šeimą, kuri nesusilaukia kūdikio, tai toks klausimas gali ir labai skaudinti. Dauguma, kuri turi po kelis raudonskruosčius vaikučius, gal net nesusimąsto, kad kryžiaus kelius reikia nueiti kai kurioms šeimoms, siaubingas dvasines kančias iškęsti, pakankamai dideles sumas sumokėti vaistams ir apvaisinimo būdams, deja, sėkmingų gydymo atvejų mažiau nei nesėkmingų. Šalia gydymo vaistais, praktikuojama ir psichologo pagalba.
Ir, aišku, priedas - mūsų artimieji, draugai, pažįstami, kaimynai. Nesvarbu, kad šeima nesusilaukia vaikučio jau kelerius metus, vis tiek kiekvieną sykį reikia paklausti - kada? Na, gal kartais ir ne iš piktos valios, tiesiog reikia pokalbį palaikyti, tai ir drebia kas nors patį kvailiausią klausimą, kuris yra ne to žmogaus reikalas. Kada vaikai? Nevaisingų šeimų yra irgi įvairių, vieni tiesiai šviesiai pasako, kad turi problemų, kiti tai bando nutylėti. Matote, tas tiesus atsakymas, jog turime problemų, tikram lietuviui labai jau malonus. Ginčykitės kiek norite su manim, bet lietuvis jau turi ryškų būdo bruožą, ech, kaip gerai, kad jam blogai. Ir aš tai aptarsiu su Jurgiu, Petru, Jonu, ir taip toliau. Ne visi tokie yra, tikrai ne visi, bet yra tokia dalis. Gal tas nesupratimas gimsta iš nepatyrimo, nežinojimo.
Bet patikėkite manimi, kad skausmas ir pastangos, turint tokia ligą, yra nerealios. Nevaisingai moteriai vaikštančiosios nėščiosios, maži, švelnučiai, pienu kvepiantys vaikučiai yra taip skausminga, kad dažna tiesiog pravirksta. Nekiškite ilgai vaikų neturinčiai pažįstamai savo mažo kūdikėlio, jai reikia be galo daug pastangų vien užsukti pas Jus, o Jūs galvojate, kad, pačiūčiavus Jūsiškį, savų užsinorės. Negalite žinoti, gal ji labai nori, tiesiog turi problemų, o Jūs dar labiau aitrinate tą problemą.
Mielieji, pasistenkite išvengti to klausimo, kada vaikai? Tiesiog nieko blogo nenorėdami, galite skaudinti, tie žmonės, kurių klausiate, irgi ne mažiau nei Jūs norėtų sužinoti, kada gi juos likimas apdovanos kūdikiu. DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
