Efektyvūs Metodai ir Patarimai Dirbant su Sunkiai Auklėjamais Vaikais
Socialinis darbas - tai profesija, kurios atstovai kasdien susiduria su įvairiomis gyvenimiškomis situacijomis ir problemomis, siekdami padėti visuomenės nariams, ypač tiems, kurie yra pažeidžiami ir marginalizuoti. Lietuvos socialinio darbo srityje, kuri yra gana nauja, bet sparčiai besiformuojanti profesija, nuolat ieškoma efektyvių metodų ir strategijų, kaip geriausiai padėti vaikams, ypač tiems, kurie patiria socialinę riziką.
Darbo su vaiku tema yra plati ir apima daugybę aspektų, nuo bendrųjų metodų iki specifinių planų ir metodikų. Norint aukštu lygiu spręsti visuomenės problemas, būtina remtis preciziška metodologija. Priešingu atveju, veikla gali tapti chaotiška ir nesisteminga, pasikliaujant vien asmenine intuicija ir nuojauta. Rekomenduojame naują Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Nacionalinės švietimo agentūros parengtą metodinę priemonę „Darbas su vaikais, turinčiais elgesio ir emocinių sunkumų bei sutrikimų“. Leidinyje, remiantis pavyzdžiais, elgesio modeliais, paaiškinama, kaip socialinis pedagogas gali individualiai padėti vaikui, kaip į problemos sprendimą įtraukti tėvus, ką konkrečiai patarti mokytojams, kurių klasėje yra emocijų ir elgesio sutrikimų ir bendravimo sunkumų turinčių mokinių.
Šiandieninėje Lietuvoje galima išskirti du pagrindinius tiesioginės intervencijos metodus, kurie yra taikomi dirbant tiesiogiai su klientais - tai individualus ir grupinis socialinio darbo metodai. Socialinio darbuotojo veikla turi būti kuo mažiau formali ir biurokratiška, antraip ji nepasieks savo tikslinės grupės.
Socialinio Darbo Esminiai Metodai
Socialinio darbo metodai yra profesijos pagrindas. Socialinis darbuotojas, taikydamas įvairius metodus, atlieka socialinės kontrolės ir normalizavimo funkciją, siekdamas atkurti klientų gebėjimą gyventi pagal visuomenėje įprastas normas. Tačiau XXI amžiuje ypač svarbus yra socialinio darbuotojo, kaip įgalintojo, vaidmuo, padedančio individams savarankiškai kurti savo gyvenimą.
Individualus Socialinis Darbas su Vaikais
Individualus socialinis darbas yra vienas iš pagrindinių metodų, naudojamų dirbant su vaikais. Tai apima individualų konsultavimą, kurio metu socialinis darbuotojas siekia suprasti vaiko situaciją, jo poreikius ir problemas.
Individualaus Darbo su Vaiku Specifika
Individualus darbas su vaiku apima kelis svarbius aspektus:
- Vaiko poreikių įvertinimas: Socialinis darbuotojas turi įvertinti vaiko fizinius, emocinius, socialinius ir edukacinius poreikius.
- Individualaus plano sudarymas: Remiantis įvertinimu, sudaromas individualus planas, kuriame numatomi konkretūs tikslai ir veiksmai, siekiant pagerinti vaiko situaciją.
- Pagalbos teikimas: Socialinis darbuotojas teikia pagalbą vaikui, įgyvendinant individualų planą.
- Rezultatų įvertinimas: Socialinis darbuotojas reguliariai vertina individualaus plano įgyvendinimo rezultatus ir, jei reikia, koreguoja planą.
Konsultavimas yra svarbi individualaus darbo su vaiku dalis. Konsultavimo metu socialinis darbuotojas padeda vaikui suprasti savo problemas, rasti sprendimus ir ugdyti įgūdžius, reikalingus savarankiškam gyvenimui.
Grupinis Socialinis Darbas
Grupinis socialinis darbas yra metodas, kai socialinis darbuotojas dirba su vaikų grupe, siekdamas padėti jiems spręsti problemas, ugdyti socialinius įgūdžius ir gerinti tarpusavio santykius.
Grupių Įvairovė ir Pranašumai
Vaikų grupės gali būti labai įvairios:
- Paramos grupės: Šios grupės skirtos vaikams, kurie patiria panašias problemas, pavyzdžiui, tėvų skyrybas, smurtą šeimoje, priklausomybes ir kt.
- Įgūdžių ugdymo grupės: Šios grupės skirtos vaikams, kurie nori ugdyti tam tikrus įgūdžius, pavyzdžiui, bendravimo, konfliktų sprendimo, streso valdymo ir kt.
- Laisvalaikio grupės: Šios grupės skirtos vaikams, kurie nori praleisti laiką kartu, užsiimti įvairiomis veiklomis ir smagiai praleisti laiką.
Grupinis darbas su vaikais turi daug pranašumų:
- Socialinė parama: Vaikai gauna socialinę paramą iš kitų grupės narių, kurie patiria panašias problemas.
- Įgūdžių ugdymas: Vaikai ugdo socialinius įgūdžius, tokius kaip bendravimas, bendradarbiavimas, konfliktų sprendimas ir kt.
- Pasitikėjimo savimi didinimas: Vaikai įgyja pasitikėjimo savimi, matydami, kad jie nėra vieni, kurie patiria sunkumus.
- Naujų draugų radimas: Vaikai užmezga naujus draugus ir jaučiasi labiau integruoti į visuomenę.
Tačiau grupinis darbas turi ir tam tikrų ribų, tokių kaip sunkumai atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius, galimi konfliktai tarp grupės narių ir didelis laiko bei pastangų poreikis.
Vaikai iš Socialinės Rizikos Šeimų: Tikslinė Grupė
Vaikai iš socialinės rizikos šeimų yra ypač pažeidžiama grupė, kuriai reikia ypatingo dėmesio ir pagalbos. Socialinė rizika apima įvairias situacijas, tokias kaip skurdas, smurtas šeimoje, priklausomybės, tėvų nedarbas ir kt. Šios situacijos gali turėti neigiamą poveikį vaiko fizinei, emocinei ir socialinei raidai.
Vaikų statusas visuomenėje yra ypatingas, nes jie yra priklausomi nuo suaugusiųjų ir negali patys pasirūpinti savimi. Vaiko teisės yra ginamos tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais, o svarbiausias dokumentas yra Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija. Sąvoka „vaikai iš socialinės rizikos šeimų“ apibrėžia vaikus, kurie auga šeimose, kur yra didelė tikimybė, kad bus pažeistos jų teisės ir interesai.
Vaikų iš Socialinės Rizikos Šeimų Problematika
Šie vaikai susiduria su įvairiomis problemomis:
- Sveikatos problemos: Vaikai dažnai serga, nes neturi tinkamos mitybos ir priežiūros.
- Emocinės problemos: Vaikai patiria stresą, nerimą, depresiją ir kitas emocines problemas.
- Elgesio problemos: Vaikai dažnai elgiasi agresyviai, impulsyviai ir nepaklusniai.
- Mokymosi problemos: Vaikai dažnai turi mokymosi sunkumų ir nebaigia mokyklos.
- Socialinės problemos: Vaikai dažnai jaučiasi atskirti nuo visuomenės ir neturi draugų.
Socialinis Darbas Dienos Centruose
Dienos centrai yra svarbios įstaigos, teikiančios pagalbą vaikams iš socialinės rizikos šeimų. Dienos centruose vaikai gali gauti maitinimą, priežiūrą, konsultavimą, ugdymą ir kitas paslaugas. Socialiniai darbuotojai, dirbantys dienos centruose, atlieka svarbų vaidmenį, padedant vaikams įveikti sunkumus ir integruotis į visuomenę.
Dienos centruose dažnai taikomas kompleksinės pagalbos principas, kuris apima įvairių specialistų bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti visapusišką vaiko poreikių patenkinimą. Tai reiškia, kad socialiniai darbuotojai dirba kartu su psichologais, pedagogais, medikais ir kitais specialistais, kad suteiktų vaikui reikiamą pagalbą.
Kompleksinės Pagalbos Principas
Šis principas apima:
- Ankstyvą problemų nustatymą: Svarbu kuo anksčiau nustatyti vaiko problemas, kad būtų galima laiku suteikti pagalbą.
- Individualų požiūrį: Kiekvienam vaikui reikia individualaus požiūrio, atsižvelgiant į jo poreikius ir galimybes.
- Įvairių paslaugų teikimą: Vaikui reikia teikti įvairias paslaugas, tokias kaip maitinimas, priežiūra, konsultavimas, ugdymas ir kt.
- Šeimos įtraukimą: Svarbu įtraukti šeimą į pagalbos procesą, nes šeima yra svarbiausias vaiko gyvenimo veiksnys.
- Bendradarbiavimą su kitomis įstaigomis: Svarbu bendradarbiauti su kitomis įstaigomis, teikiančiomis pagalbą vaikams, tokiomis kaip mokyklos, ligoninės, policija ir kt.
Darbas su vaiku jo artimiausioje aplinkoje yra vienas iš būdų įgyvendinant kompleksinės pagalbos principą. Tai reiškia, kad socialinis darbuotojas dirba su vaiku jo namuose, mokykloje ir kitose vietose, kur vaikas praleidžia daugiausiai laiko. Tai padeda socialiniam darbuotojui geriau suprasti vaiko situaciją ir suteikti jam reikiamą pagalbą.
Socialinio darbo metodai dienos centruose nuolat vystosi ir tobulėja. Socialiniai darbuotojai ieško naujų ir efektyvių būdų, kaip padėti vaikams iš socialinės rizikos šeimų. Svarbu nuolat mokytis ir tobulinti savo įgūdžius, kad būtų galima geriausiai patenkinti vaiko poreikius.
Individualaus ir Grupinio Darbo Metodų Derinimas
Individualus ir grupinis darbas su vaikais yra du skirtingi, bet vienas kitą papildantys metodai. Individualus darbas leidžia atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius, o grupinis darbas suteikia galimybę vaikams pasidalinti savo patirtimi ir gauti palaikymą iš kitų vaikų. Svarbu derinti šiuos du metodus, kad būtų galima užtikrinti visapusišką vaiko poreikių patenkinimą.
- Individualaus darbo reikšmė: Individualus darbas yra ypač svarbus dirbant su vaikais iš socialinės rizikos šeimų, nes šie vaikai dažnai patiria įvairias traumas ir emocines problemas. Jis leidžia socialiniam darbuotojui užmegzti artimą ryšį su vaiku, suprasti jo problemas ir suteikti jam reikiamą emocinę paramą.
- Grupinio darbo reikšmė: Grupinis darbas taip pat yra labai svarbus, nes šie vaikai dažnai jaučiasi atskirti nuo visuomenės ir neturi draugų. Grupinis darbas suteikia vaikams galimybę pasidalinti savo patirtimi, gauti palaikymą iš kitų vaikų ir mokytis, kaip įveikti sunkumus.
Integralumas yra esminis individualaus ir grupinio darbo metodų derinimo ypatumas. Tai reiškia, kad socialinis darbuotojas turi integruoti individualaus ir grupinio darbo elementus į savo praktiką, kad būtų galima užtikrinti visapusišką vaiko poreikių patenkinimą. Šių metodų derinimas gali būti sudėtingas, nes reikia atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius ir grupės dinamiką. Socialinis darbuotojas turi būti lankstus ir kūrybingas, kad galėtų efektyviai derinti šiuos du metodus.
Darbas su Vaikais ir Taisyklės
Dirbant su žmonėmis kasdien susiduriame su laisvės, ribų ir taisyklių, susitarimų laikymosi sąvokomis. Ypatingai dirbant su vaikais ir jaunimu kyla klausimų, kaip gi dirbti, kad vaikai, paaugliai laikytųsi taisyklių, bet labai dažnai bent jau dalis vaikų neklauso jų ir stengiasi eiti savo keliu.
Taisyklės - Ribos ir Laisvė
Geros taisyklės padeda mums gyventi kartu ir užtikrinti laisvę. Tačiau ne visos taisyklės padeda sukurti laisvę ir erdvės asmeninėms iniciatyvoms. Taisyklės gali būti kuriamos gauti valdžiai ir riboti asmeninę laisvę. Išlaikyti tą valdžią ir priversti laikytis taisyklių bandoma bausmėmis. Bausmė yra būdas kitus priversti laikytis taisyklių, kurios yra priimtos „didesnės valdžios“. Tokios taisyklės nekviečia ir nemotyvuoja asmeninės iniciatyvos. Tai tampa per daug rizikinga. Taigi gali pasirodyti, kad geriau yra patylėti, neišsiskirti iš daugumos.
Turint tai omenyje, gali pasirodyti keista, jog laisvei reikalingos taisyklės. Tačiau į taisykles ar susitarimus galima pažvelgti iš kitos pusės. Nustatytas laikas, arba taisyklė, jog pamokos mokykloje prasideda 8 val., o baigiasi 15 val., užtikrina, kada prasideda laisvas laikas. Laisvės gavimas ir jos suteikimas, taisyklių kūrimas ir paklusimas joms yra kasdienio gyvenimo dalis. Aiškiai sutartos visų dalyvių ir priimtos taisyklės padeda naudotis laisve.
Tačiau laisvė ne vien tik privilegija, ji kelia ir iššūkių. Laisvė reikalauja pasirinkimo ir nuomonės išsakymo, kas ne visuomet paprasta padaryti. Galima abejoti „kokia yra mano nuomonė? Ar nėra rizikinga išreikšti asmeninę nuomonę?“.
Mokymasis iš Patirties: Stovyklos Pavyzdys
Kiekvienais metais dienos centrai organizuoja vaikų vasaros stovyklas. Pavyzdžiui, stovyklaujant apie dvi savaites prie Kauno marių, gyvenant palapinėse ir maistą gaminantis patiems, vyksta įvairios edukacinės, sportinės, meninės, kūrybinės užduotys, kuriose dažniausiai dalyvaujama komandomis. Per tas dvi stovyklavimo savaites dažnai pasitaiko dienų, kai vaikai nieko nenori daryti, yra irzlūs, pikti, pykstasi vieni su kitais. Tokiose situacijose, pusei dienos (arba trumpiau, priklausomai nuo situacijos) suteikiama vaikams visišką laisvę veikti ką jie nori - miegoti, gulėti, žaisti, spalvinti, kurti. Bet... jie taip pat turi ir patys pasiruošti pietus (ar vakarienę).
Ir dažniausiai tai niekada neužtrunka ilgiau negu valandą ar dvi, nes jiems nusibosta ta „laisvė“, jie nesugalvoja ką jiems veikti, jiems darosi nuobodu, o apie maistą net nėra ką galvoti - žinoma, pietų (ar vakarienės) niekada nebūna laiku. Tai puikus pavyzdys apie mokymąsi iš praktikos, patirties. Tiesiog pasakyti vaikams, kaip sudėtinga yra viską organizuoti tikrai nepakaks. Jie gali išklausyti, bet nepatikėti „kai suaugsiu, darysiu kitaip“. Bet patirdami, kad daryti viską pačiam nėra vien tik džiugi patirtis. Maisto gaminimas, žaidimų sugalvojimas ir panašūs dalykai patys nevyksta. Tai yra sunkus darbas, kuris reikalauja energijos. Šito jie išmoko, taip pat išmoksta vertinti tai, kas yra jiems siūloma. Mūsų tikslas - padėti vaikui, žingsnelis po žingsnelio, susitvarkyti su laisve pasiūlant realius, mažus žingsnelius.
Mokytojų ir Specialistų Vaidmuo
Kiekvienoje klasėje yra gebėjimų žirklės - vieniems vaikams mokytis lengviau, kitiems iškyla sunkumų. Nėra vienos schemos, kaip dirbti su gabiais ar sunkumų turinčiais vaikais. Mokytojai sprendimų ieško individualiai žiūrėdami į konkretų vaiką - kodėl jam sunkiai sekasi, kas galėtų padėti būtent tam vaikui. Tačiau individualus priėjimas nereiškia, kad vaikas turi savo atskirą programą. Dažnai vaikai ir patys, ypač šiek tiek vyresni, nelabai smagiai jaučiasi, kai juos išskiria, todėl bandoma išlaikyti aukso vidurį tarp pagalbos vaikui ir bendro darbo su klase. Kiekvienas vaikas vertinamas pagal savo asmeninę pažangą, o ne pagal tai, kiek gali jo klasės draugai.
Vaikams, turintiems mokymosi sunkumų, gali būti teikiama speciali pedagogo, logopedo pagalba, organizuojamos papildomos pamokos. Gabiems vaikams stengiamasi duoti papildomų užduočių, jų prašoma padėti mokytojui, kitiems klasės vaikams. Stengiamasi, kad gabus vaikas nenuobodžiautų, tačiau ugdomas visapusiškas žmogus, lavinami įvairūs gebėjimai bei kompetencijos, tad vystomi ne tik tie dalykai, kurie vaikui sekasi puikiai. Pavyzdžiui, itin gabiam ir greitai visus uždavinius sprendžiančiam matematikui gali būti užduota parašyti eilėraštį.
Mokytojo Padėjėjo Darbas su Specialiųjų Ugdymosi Poreikių (SUP) Turinčiais Vaikais
Mokytojo padėjėjo darbas su SUP vaikais reikalauja didelės empatijos ir kantrybės. Pagrindinė SUP turinčių vaikų grupė, su kuria dažnai dirbama, tai aktyvumo, dėmesio, elgesio bei skaitymo ir rašymo sutrikimų turintys mokiniai. Kiekvieno mokinio atvejis yra skirtingas, todėl ir priemonių, kaip su jais dirbti, reikia labai įvairių. Nuolatos tenka ieškoti priėjimo taškų - kaip prašnekinti vaiką, kaip pasiekti, kad jis dirbtų klasėje, kaip jį nuraminti. Kartais užtenka tiesiog malonaus pokalbio, o kartais tenka pasitelkti ir mokykloje turimas priemones - žaidimus, specialias erdves, pavyzdžiui, sensorinį kabinetą, kuriame su vaikais klausomasi atpalaiduojančios muzikos, ar burbulinę sieną, leidžiančią atsipalaiduoti.
Svarbi mokytojo padėjėjo darbo dalis - nuolatinis bendradarbiavimas su kitais švietimo specialistais - Vaiko gerovės komisija, kuri konsultuoja specialistus įvairiais klausimais, taip pat logopedais, psichologais. Dirbant su SUP vaikais kiekvieną dieną tenka susidurti su nestandartinėmis situacijomis, todėl mokytojų padėjėjai papildomai lanko specialius mokymus, kurių metu plečia turimas žinias bei tobulina praktinius įgūdžius. Meilė vaikams šiame darbe yra svarbiausia. Vaikas turi jausti, kad yra tau svarbus, kad linki jam gero. Tačiau net jeigu labai myli vaikus, tačiau stokoji kantrybės ir ramybės, tokio darbo dirbti negalėsi. Būtina išlikti ramiems bet kokioje situacijoje, o jei nesusitvarkysi su savo emocijomis, gali dar labiau pakenkti mokiniui. Ir priešingai, jei mokinys matys, kad su juo bendraujama ramiai, greičiausiai atsakys tuo pačiu.
Sėkmei Itin Svarbu Sukurti Tarpusavio Ryšį
Ne tik puikūs santykiai su vaikais yra raktas į sėkmę dirbant mokytojo padėjėju. Šioje profesijoje labai svarbus yra ir tarp pačių ugdymo specialistų kuriamas ryšys. Dirbant kartu svarbiausia išlaikyti lygiateisiškumo principą. Esame komanda, todėl pamokose nėra pasiskirstymo, kieno vaidmuo svarbesnis. Labai svarbu atsižvelgti į kolegos pastabas, įžvalgas. Tik reflektuojant pavyksta atrasti tą aukso viduriuką - tai, kas geriausia ir tinkamiausia pačiam mokiniui. Naujai susibūrusioms mokytojų bei jų padėjėjų komandoms patariama nesivaikyti stereotipų ar kitų patarimų, o ieškoti sąveikos taškų savo darbinėje aplinkoje - pirmiausia, įsiklausyti į kolegos nuomonę, mat tik tuomet, kai sutariama dėl ugdymo proceso, galima pradėti siekti rezultatų. Mokytojo ir mokytojo padėjėją turi jungti vienas bendras tikslas - tai siekis, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintis vaikas kiekvieną dieną patirtų sėkmę. Dirbti reikia taip, kad vaikas jaustųsi lygiavertis su kitais. O kaip tai padaryti - kiekvieno klasėje dirbančio specialisto kompetencijų ir tarpusavio bendradarbiavimo klausimas.
Be nuolatinės komunikacijos ir bendradarbiavimo tarp mokytojo ir mokytojo padėjėjo siekti rezultatų praktiškai neįmanoma. Dirbdami su konkrečiais mokiniais, mokytojo padėjėjai per ilgesnį laiką pažįsta mokinius, žino, kas jiems sunkiausiai sekasi, kur reikia pasitempti, į ką labiau atkreipti dėmesį. Kai yra stipri komanda, suinteresuota sėkmingu visų mokinių ugdymu, tuomet visi iššūkiai yra įveikiami. Tik dalindamiesi įžvalgomis tarpusavyje, galima atrasti geriausius būdus, kaip efektyviai padėti kiekvienam mokiniui. Lanksčių ugdymo modelių taikymas ir skirtingų gebėjimų turinčių mokinių įtrauktis atsižvelgiant į šeimų poreikius yra skatinami ES fondų finansuojamomis priemonėmis.
Efektyvūs Metodai ir Sėkmės Veiksniai
Daug veiksmingų metodų jau seniai yra atrasta ir aptarta, bet problema ta, kad niekas jų nuosekliai neįgyvendina. Žymūs pedagogikos klasikai yra išsakę gausybę puikių minčių ir patarimų, tačiau mes, pabandę vieną ar kitą metodą, vėl blaškomės, ieškodami kažko veiksmingesnio. Iš esmės semtis kitų šalių patirties nėra blogai. Blogai tai, kad dėl didelio pasirinkimo mokytojo darbe nebelieka nuoseklumo. Liūdna, tačiau dėl nuolatinių pokyčių labiausiai nukenčia vaikai.
Šiandien požiūris į vaiką yra šiek tiek pakitęs. Šiuolaikiniai vaikai yra aktyvūs, judrūs, smalsūs, laisvi, kūrybiški, turintys savo nuomonę, išmanūs, nekantrūs, betarpiški. Tačiau, yra ir kitokių vaikų - tokių, kurie nesilaiko taisyklių, susitarimų, yra pikti, nemotyvuoti, mokantys manipuliuoti savo teisėmis, neturintys tikslų gyvenime. Nuo jų viskas ir prasideda. Pirmiausia šeimoje, po to - ugdymo įstaigoje, o dar vėliau - gyvenime. Labai svarbu, kad taisyklių, susitarimų laikytųsi visi: tiek vaikai, tiek suaugusieji. Vaikams labai išsamiai paaiškinama, ką šios taisyklės reiškia, kodėl jos būtent tokios, kokio elgesio iš jų tikimasi.
Kuriant santykį su vaiku, labai svarbus dėmesys bendravimo kokybei. Mokytojui būtina atskirti vaiko asmenybę nuo jo elgesio, todėl reikia atminti: jei vaikas pasielgė netinkamai, tai ir kalbėti reikia apie netinkamą elgesį, o ne apie vaiko asmenybę. Visuomet gerbiant vaiką kaip žmogų, galima sulaukti pagarbaus elgesio savo paties atžvilgiu. Šiandieniniai vaikai labai greitai pastebi, ar suaugusieji daro tai, ką kalba, ar tik kalba apie tai, tačiau patys to nedaro. Jei norite, kad vaikas kažką darytų / nedarytų, pirmiausiai pats turite tai padaryti arba kaip tik nedaryti.
Vaiko ir jo aplinkos pažinimas leidžia suprasti jo netinkamo elgesio priežastis. Tai labai svarbu kuriant santykį su vaiku, padedant vaikui suprasti, kas su juo vyksta, ir ieškant optimalių situacijos sprendimo būdų. Taikant bet kokį pasirinktą pažinimo metodą, visuomet rezultatą būtina aptarti su pačiu vaiku, išsiaiškinti, ką jam tai reiškia.
Įtemptose situacijose, siekiant mažinti agresyvaus elgesio apraiškas ir tokio elgesio tikimybę ateityje, svarbu vaikus mokyti raminančio alternatyvaus elgesio. Pavyzdžiui, išgerti stiklinę vandens, pradžioje bent keletą minučių nenuryjant. Prisisėmus vandens į burną, prašoma vaikų pasibarti tarpusavyje, išsakyti visus dalykus, kurie nepatinka. Tai yra praktika ir patirtis, padedanti vaikams geriau valdyti emocijas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
