Mykoliukas ir jo vidinis pasaulis: dainos bei tylos istorija
Kiekvienas žmogus kuria savo pasaulį, tačiau kai kurie iš jų gyvena tarsi šešėlyje, tyliai atlikdami svetimus darbus ir rasdami paguodą tik savo vidinėse melodijose. Tokia yra Mykoliuko, vyro iš Saveikių dvaro, istorija - pasakojimas apie „dėdę“, kuris savo gyvenimą praleido svetimoje šeimoje, tapęs būtinu ūkio inventoriumi, bet likęs svetimas aplinkiniams.
Tylusis ūkio inventorius
Gerokai prieš panaikinant dvarų baudžiavas, Saveikių dvare tijūnas Rapolas valdė aplinkinius kaimus. Jo antrininkas buvo Aužbikų Šiukšta Mykolas - jaunas, gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau kaip vidutinio ūgio vyras. Vis dėlto, visi jį vadino tik Mykoliuku.
Niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad Mykoliukas bet kada su bet kuriuo būtų nesutikęs, susigynęs ir išsipravardžiavęs. Jis dirbo tylomis, kalbėjo tik kas reikia. Vis dėlto jis nebuvo paniuręs ar nuobodžius. Tylus tylus buvo Mykoliukas, o visiems matės, jog jis šneka. Bent nori kažką pasakyti.
Mykoliukas dirbo tikrai už du, už tris, niekados nieko nesišaukdamas padėti. Jis dirbo visur: laukuose, dvare, namuose. Kai tijūnas nevaro į dvarą, brolis jį varo į savo dirvą, į savo pievą, į savo klojimą. Ligi tik pasirodė pirkioje, tuoj brolienė užkorė jam ant rankų vaiką ar pristatė prie lopšio supti klykiantį.
Šeimos džiaugsmai ir vienatvė
Mykoliukas myli savo brolio vaikus, su jais žaidžia, iš laukų jiems nešioja paukščiukus, kiškiukus, iš miesto riestainius. Tačiau niekas to nepamato, niekas jam už tai ačiū nepasako, niekuo neatlygina, jokio gardėsio jam nepakiša.
| Veikla | Požiūris |
|---|---|
| Darbai dvare ir namuose | Būtinas ūkio „inventorius“ |
| Bendravimas su vaikais | Džiaugsmas sau, nevertinamas kitų |
| Muzikavimas | Gamtos harmonija, nevertinamas menas |
Jis ir pats sau buvo kažin koks mažas, tikras - Mykoliukas. Tai ir nesistebėjo, kad visi juo, mažuoju, pasivaduoja. Taip Mykolas Šiukšta pamažu pamažu virto „dėde“, tuo senovės šeimos žmogum, kurs aria, akėja, viską dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja.
Muzika kaip išsilaisvinimas
Štai jis pagrįžo iš bažnyčios, pavalgė, pažygiavo, pagulėjo, pagaliau pasiėmė savo paties darbo skripkelę. Iš viso to negudraus padargo dabar jis moka gauti melodiją, tokią pat negudrią, bet jam pakankamą: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.“
Mykoliukas skenda savo daromuosiuose tonuose. Niekas neįvertino Mykoliuko muzikos, kaip neįvertino jo darbo, nė meilės. Jis griežia sau, gamtai, kitiems neregimu būdu. Kai griežia smuikas, sodžius lyg nepasiduodamas pats pasirodo voromis po du, po tris. Muzika pagauna sielas, užburia jas ir nebepaleidžia jų iš savo srities ne tiek savo dailiškumu, kiek tuo sielai tinkamumu.
Šią vasarą Mykoliuko gyvenime atsirado Severja Pukštaičia. Nesuprantami gamtos dėsniai ir jų pajėgos ėmė darbuotis jo viduje, šildė jį vidaus šilimėle, keitė visą jojo asmenį. Mykoliukas nenusimanė Severjai griežiąs; Severja nenusimanė tai jaučianti ir atsiliepianti. Jis ir ji buvo tik gamtos akordas, dar vienas visoje jos harmonijoje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
