Dailės Terapija Vaikams su Specialiaisiais Poreikiais: Metodai ir Teikiama Nauda

Dailės terapija - viena iš meno terapijos krypčių, apimanti dailės ir psichologijos, psichoterapijos žinias. Tai būdas reikšti savo mintis, jausmus ir potyrius piešiant, tapant, lipdant ar naudojant kitas meninės raiškos priemones su tikslu atrasti sveikesnį, priimtinesnį žmogui gyvenimo būdą. Dailės terapijos praktika rodo, kad pasąmoningos mintys ir išgyvenimai gali būti lengviau, greičiau ir atviriau išreikšti vaizdiniais nei žodžiais. Ši terapija remiasi požiūriu, jog mūsų jausmai, poreikiai, norai dažnai yra neįsisąmoninti ir slepiasi mūsų psichikoje užkoduoti vaizdais. Vadinasi, lengviausias būdas juos pasiekti - piešti. Dailės terapija veiksmingai padeda geriau pažinti savo emocijas, įsisąmoninti užslopintus jausmus ir juos išreikšti, paleisti įtampas, nerimą, didinti pasitikėjimą savimi.

Dailės užsiėmimai nėra skirti norintiems išmokti piešti ar sukurti estetišką meno kūrinį. Šis metodas nereikalauja specialių meninių sugebėjimų, svarbus pats kūrybinis procesas, kuris pagal poreikius gali būti gydantis, ugdantis ar atpalaiduojantis. Dailės terapija gali būti taikoma įvairaus amžiaus ir skirtingų poreikių žmonėms: vaikams ir suaugusiems, specialiųjų poreikių turintiems asmenims, šeimoms ir kt. Kiekvienu atveju dailės terapijos metodai ir priemonės taikomos siekiant konkrečiai klientų grupei svarbių tikslų. Lietuvoje meno terapijos studijos pradėjo kurtis nuo 1992 m., kai Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos klinikoje buvo įkurta pirmoji meno terapijos studija.

Dailės terapijos nauda vaikams

Vaikai mėgsta piešti. Piešdami jie lavinasi, mokosi ir netgi gydosi. Mažiems vaikams dailės užsiėmimai gali būti taikomi siekiant praturtinti jų jutiminę patirtį, lavinti smulkiąją motoriką, bendravimo įgūdžius, emocinį intelektą, vaizduotę. Vyresniems vaikams dailės užsiėmimai padeda išreikšti save, ugdo savivertę ir savivoką. Dailės terapija yra ypač svarbi vaikams, kurie paprastai jaučia ir išgyvena daugiau, nei gali apie tai papasakoti.

Dailės terapija specialiųjų poreikių vaikams: kodėl tai svarbu?

Psichofizinę negalią turintys žmonės - vaikai - save ir pasaulį turi išmokti pažinti pasunkintomis sąlygomis. Nežodinė meninė raiška gali tapti vienintele bendravimo su aplinkiniu pasauliu priemone tais atvejais, kai dėl fizinės ar protinės negalios žmogus nebegali savęs išreikšti žodžiais. Specialiųjų poreikių ar įvairių rūšių smurtą patyrę vaikai turi galimybę išreikšti save neverbaliniu būdu. Dailės terapija yra jungtis, padedanti vaikams atrasti formas, kaip jaustis geriau, pažinti kitus ir save bei išmokti elgesio modelių, kurie jiems padėtų socialiai prisitaikyti. Visiems vaikams sunku reikšti savo emocijas, bet vaikams su raidos sutrikimais tai ypač sudėtinga. Jie jaučia labai daug.

Menai yra tos sritys, per kurias turbūt greičiausiai galima pasiekti vaiko širdį. Pati prigimtis, padovanojusi žmogui pojūčius, atskleidžia menų išskirtinumą: spalvos, garsai, kvapai, formos, judesys, lytėjimas atveria mums mikro ir makro pasaulius. Tik sugebėjus subtiliai nukreipti vaiko dėmesį, kūrybinė galia, glūdinti giliai viduje, išsiverš pati, padėdama išsikrauti arba pasikrauti - tai yra terapijos paslaptis. Atrodytų, kam negalintiems kalbėti ar konstruktyviai mąstyti, kontakto su išoriniu pasauliu neužmezgantiems vaikams, reikalingas toks užsiėmimas kaip dailės terapija? Tą darbą dirbantiems specialistams neaiškumų nekyla. Tokį klausimą gali užduoti tik žmogus, neišmanantis amžiaus tarpsnių psichologijos arba tiesiog netikintis, kad kontaktuodami su neįgaliaisiais, kreipiamės ne tik į intelektą, emocinį intelektą, bet į giluminius klodus - dvasią. Dailės terapija yra viena tobuliausių erdvių emocijų pažinimui ir auginimui.

Pagrindiniai dailės terapijos metodai ir principai

Dailės terapija - tai psichologinės pagalbos metodas, apjungiantis meninės raiškos ir psichoterapijos žinias. Šioje terapijoje itin svarbi kūrybinė veikla ir proceso aptarimas. Dailės terapijoje svarbiausia yra procesas, o kūriniai nevertinami kaip menas. Žvelgdamas į savo piešinius, žmogus, padedamas dailės terapeuto, mokosi savistabos, „skaityti“ savo darbų simbolių kalbą ir įsisąmoninti kūriniuose pavaizduotas emocijas. Terapiniame procese dalyvauja pacientas, meno kūrinys ir terapeutas. Užsiėmimus veda kvalifikuotas dailės terapeutas, kuris, nustatęs konkrečius terapijos tikslus, nukreipia pacientą tinkama linkme, padėdamas išsirinkti priemones ir temas arba leisdamas reikštis laisvai kūrybai. Kiekviena priemonė ir metodika turi skirtingas fizikines savybes, todėl ir jų sensorinis poveikis yra skirtingas.

Dailės terapeutui svarbu įveikti žmonių klaidingą įsitikinimą „piešiant siekti rezultato“, kurį mums suformuoja mokykloje. Dominuojantis žmogaus pojūtis yra rega, per ją priimame daugiausia informacijos iš aplinkos. Turbūt todėl daugeliui dailė tampa tinkamiausia ir priimtiniausia saviraiškos forma.

Išskiriamos šios pagrindinės dailės terapijos naudos:

• Skatinimas bendrauti ir bendruomeniškumo jausmas: Per emocijas menas veikia visą asmenybę, skatindamas ją tobulėti, kūrybiškai spręsti iškylančias problemas. Kūrybinio proceso metu žmogaus išreiškiami jausmai visuomet turi kažką bendro ir su kitų žmonių panašiose situacijose patiriamais ir išreiškiamais jausmais. Taigi, kurdamas kartu su kitais, žmogus turi galimybę atsikratyti iliuzijos, jog jo problema yra vienintelė, baisiausia ir nepataisoma. Jis gali pasimokyti iš kitų, gauti palaikymą ir pats padėti sau bei kitiems, pasidalindamas savo patirtimi. Kartu piešdami vaikai lavina savo bendravimo įgūdžius - mokosi išsakyti savo jausmus, palaukti, atsakyti ir išklausyti. Grupinė terapija padeda priimti ir atrasti, kaip bendrauti, kaip palaikyti ryšį.
• Pagalba išsakant tai, kas netelpa žodžiuose: Kartais mūsų išgyvenami jausmai yra per daug sudėtingi, kad galėtume juos įvardinti. Emocijos - tai pirmoji mūsų kalba, padėdavusi bendrauti su pasauliu, kol dar nemokėjome kalbėti. Emocinių išgyvenimų sukurta energija liko mūsų pasąmonės labirintuose užkoduota sudėtingesniais negu kalbos simboliais. Ją išreikšti galime, kai kūrybinio proceso metu pasineriame į savo vidinį pasaulį ir jį užfiksuojame spalvų bei formų pavidalu. Pasak H.B.Landharten, piešdami mes galime „kalbėti rankomis, klausytis akimis, liesti širdimi“. Nežodinė meninė raiška gali tapti vienintele bendravimo su aplinkiniu pasauliu priemone tais atvejais, kai dėl fizinės ar protinės negalios žmogus nebegali savęs išreikšti žodžiais.
• Emocinių būsenų atspindėjimas ir išreiškimas: Skirtingos dailės priemonės turi ypatybę iššaukti ir atspindėti emocines būsenas bei sukelti prisiminimus. Dailės priemonės ne tik atspindi mūsų emocijas, bet kartu skatina jas išreikšti. Tokiu būdu pyktį, baimę, nuoskaudą ar kitokius destruktyvius jausmus išgyvenantis ir dėl to kenčiantis žmogus, turi galimybę juos saugiai išreikšti socialiai priimtina forma ir nuo jų atsipalaiduoti.
• Jausmų ir išgyvenimų keitimas: Patiriami jausmai dažniausiai yra tokie stiprūs, kad nepasiduoda „protingiems“ patarimams. Tačiau pavirtę spalvų ir formų simboliais jie tampa „pagauti“ tarsi nuotraukoje. Tuomet galime sau pasakyti „tai štai kaip aš jaučiuosi“ ir savęs paklausti „ar man patinka tai, ką matau savo piešinyje?“ Jei ne, tuomet galime tai lengvai „pakeisti“ - perpiešti kitaip, nepatikusią vietą iškirpti, užtepti kita, labiau patinkančia spalva. Taip pat galima imtis tam tikro ritualo, pvz., suplėšyti, sudeginti savo nupieštą baimę, problemą. Visa tai galime atlikti smagiai, žaismingai arba aplaistant palengvėjimo ašaromis, ir tuomet mūsų gyvenime taip pat įvyksta realūs pokyčiai. Tokie piešimo eksperimentai ypač naudingi loginių tėvų argumentų nesuprantantiems vaikams. Pakeitęs savo piešinį, vaikas įgyja patirties ir tikėjimo, kad pats aktyviai gali valdyti ir keisti aplinką.
• Geresnis savęs pažinimas ir ugdymas: Kurdamas žmogus susitelkia į save, mokosi savistabos. Kūrybinis procesas gali būti naudojamas ir ugdymo tikslais. Žaidimas dailės priemonėmis lavina vaikų ir suaugusiųjų vaizduotę, moko ieškoti kūrybiškų sprendimų, atsikratyti mąstymo stereotipų. Kūrybinė veikla pažadina mūsų gyvybinę energiją, padeda atsikratyti pasyvumo, skatina pasitikėjimą savimi.
• Emocinio intelekto ugdymas: Dailės terapija gali būti puiki priemonė emociniam intelektui ugdyti. Emocinis intelektas - tai visų pirma gebėjimas reguliuoti savo emocijas.

Kaip vyksta dailės terapijos užsiėmimai?

Dailės terapiniame procese spalva, linija ir vaizdiniais, skirtingomis dailės formomis bei priemonėmis įkūnijame savo jausmus, nuotaikas, visa, ką sunku įvardinti žodžiais. Būtent tai ir suteikia dailės terapijai stebuklingumo, transformacijos patyrimo - ką sunku pasakyti žodžiais, gali pavaizduoti dailės priemonėmis. Nupiešta, pavaizduota mintis, jausmas, idėja - tai lyg tiltas tarp vidinio ir išorinio pasaulio, tai lyg langas į save, tai galimybė pamatyti save naujai bei priimti save visą, svarbiausia - priimti savo netobulumą.

Pirmieji susitikimai yra pažintiniai. Terapeuto darbas - stebėti, kaip vaikas geba įsitraukti, aptarti tėvų lūkesčius, įvertinti situaciją ir paaiškinti, kuo ši terapija gali vaikui padėti. Nustatę konkrečius tikslus, terapeutai pagal juos parenka užduotis. Tačiau su vaikais, kurie turi negalią ar raidos sutrikimų, tiksliai plano laikytis neįmanoma. Visada reikia būti pasiruošusiam netikėtumams ir tam, kad viskas apvirs aukštyn kojomis. Užsiėmimų metu terapeutai paprastai patys nepiešia, jie vaiką stebi, lydi ir siūlo konkrečias priemones bei užduotis, kurios jį tinkamai paveiktų.

Per ilgametę praktiką jau nustatyta, kokį poveikį turi specialiai parinktos dailės terapijos priemonės. Save kontroliuoti linkę vaikai atitinkamai renkasi ir lengviau kontroliuojamas priemones, pvz., pieštukus ar flomasterius. Kai norima, kad vaikas labiau įsitrauktų ir patirtų nekontroliuojamą procesą, terapeutas paskatina keisti priemonę arba pateikia abstrakčių užduočių. Taip vaikas įgauna naują patirtį. Dailės terapeuto užduotis yra sudaryti sąlygas augimo procesui. Saugioje, jaukioje aplinkoje vaikas jaučiasi suprastas; taip kuriamas pasitikėjimu grįstas santykis. Dailės terapijoje svarbiausia tai, ką įprasmina pats žmogus. Tai, ką perteikiama kitoje materijoje - šiuo atveju popieriaus lape - padeda išgyventi, pažinti ir suprasti tai, kas slypi viduje. Visi šie aspektai savyje talpina daug informacijos, tačiau terapeutė negali jų rankioti po vieną, reikia vertinti visumą. Svarbi yra ir eiga, kurią terapeutas užsirašinėja: ar vaikas iškart įsitraukia į veiklą? O gal priešinasi? Nuolat kaitalioja priemones? Kaip jis elgiasi?

Specialiųjų poreikių vaikų patirtys dailės terapijoje

Vaikai, kuriems diagnozuotas Dauno sindromas, cerebrinis paralyžius, protinė negalia, autizmo sindromas, gali ilgus metus būti mokytojų draugais ir mokytojais. Mokytojo asmenybė yra raktas į vaiko širdį. Būna visko: audringų pokalbių, prieštaravimų, protestų, didžiulio dėkingumo ar švelnumo protrūkių, tylos. Būna, kad terapeutas kalba vienas pats, atrodo, su savimi ir sau, bet vaikų piešiniai atskleidžia ką kita - tariamas pasyvumas virsta vaizdine kalba - piešiniu. Pagrindinis pedagoginio darbo uždavinys - teigiamai veikti emocijas, aktyvinti motoriką, judesių koordinaciją, kūno kontrolę, lavinti lytėjimo pojūčius, žadinti dvasingumą.

Svarbu akcentuoti, kad buvimo kartu laikas yra skirtas tam, kad mokytojui ir vaikui padėtų kuo labiau priartėti vienam prie kito. Tai padaryti pavyks tik radus individualų būdą ir metodus.

Dailės terapija namuose: paprasti pratimai

Dailės terapija nereikalauja jokių meninių gebėjimų. Svarbiausia - pats kūrybinis procesas, kuris gali būti gydantis, ugdantis, atpalaiduojantis. Jeigu esate namuose su vaikais ir turite, tarkime, guašo - galite tapyti rankomis, delnais. Čia nėra jokių taisyklių, piešiame net neįsivaizduodami, kas gausis, žaidžiame su spalvomis, laisvai pasirinkdami tas, kurių norisi. Piešti galima ir pagal muziką - kuriant pasitelkiama atmintis ir vaizduotė, susijusios su neįsisąmonintomis prasmėmis, kurios įgauna apčiuopiamą formą kūrinyje.

Galite atlikti ir keletą paprastų žaismingų pratimų: pasirinkite frazę ar posakį, kuris pakelia nuotaiką, pralinksmina ar motyvuoja. Iškirpkite tuos žodžius (iš senų žurnalų, plakatų ar pan.) ir, sukomponavę, suklijuokite ant lapo. Jeigu nepavyksta rasti prasmingos frazės - galite tiesiog suklijuoti atsitiktinius patinkančius žodžius - pvz., laimė, džiaugsmas, nuotykiai, svajonė ir pan. Sukomponavę suklijuokite juos lape ir, pasitelkę turimas ar labiausiai patinkančias išraiškos priemones, sukurkite foną. Pabandykite išreikšti žodžiais ir pasakyti, kokius jausmus, asociacijas kelia sukurtas piešinys. Dar vienas paprastas pratimas: apvedžiokite pieštuku ar teptuku savo dominuojančios rankos plaštaką. Ties kiekvienu pirštu parašykite savo gerą savybę, stiprybę.

Dailės terapija prieš paprastą piešimą: koks skirtumas?

Dailės terapijos užsiėmimai skiriasi nuo meninių užsiėmimų namuose, mokykloje ar darbe, nes tai ne įprasta saviraiška, hobis ar darbas, bet terapijos metodas, nereikalaujantis meninių gebėjimų. Todėl lankant dailės terapijos užsiėmimus nereikia mokėti piešti, o kūriniai nevertinami kaip menas. Piešimas ar spalvinimas yra saviraiška, ne dailės terapija. Yra didžiulis skirtumas tarp to, kas vyksta su vaiku, kai jis piešia namuose ir per dailės terapijos užsiėmimus. Į terapiją neateinama tiesiog gražiai papaišyti - čia nutinka visko, ir tas procesas gali būti ne tik malonus.

Saviraiškoje siekiama rezultato, vaiko dėmesys sutelktas tik į tai. Dailės terapijoje esmė yra ne rezultatas, o procesas. Kai vaikas piešia ir sako: „Nežinau, ką čia darau“, tai pats geriausias požymis, kad terapijos procesas vyksta. O jei jis sąmoningai orientuojasi į galutinį rezultatą, vidiniai blokai neleidžia vykti augimo procesui. Terapijos požiūriu tai neefektyvu.

tags: #dailes #terapija #specialiuju #poreikiu #vaikams

• Sužinokite apie savo teises ir garantijas grįžus į darbą po vaiko gimimo
• Svarbiausia apie sepsį nėštumo metu
• Kūdikio miego problemos vežimėlyje
• Kada jūsų vaikui reikia automobilio paaukštinimo kėdutės?
• kodėl atsiranda dantų ėduonis vaikams