Vaikų auklėjimas ir jų elgesio formavimas yra vienas svarbiausių tėvų ir visuomenės uždavinių. Gera vaikų elgesio samprata yra sudėtinga ir apima daugybę aspektų - nuo pagarbos ir empatijos iki kūrybiškumo ir atsakomybės. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias citatas ir įžvalgas apie vaikų elgesį, kurios padės suprasti, kaip ugdyti gerus įpročius ir vertybes.
Dabartiniai vaikai gyvena pertekliaus visuomenėje - tėvai, seneliai, giminaičiai, norėdami įtikti vaikui, dažnai dovanoja daiktus, kurie yra pastebimi tik trumpam, o ilgainiui vėl tampa nevertinami. Norai yra pildomi greitai ir nesunkiai, beveik savaime, tad vaikas dažnai nesupranta, kiek išties reikia pačiam įdėti pastangų, kad kažką pasiektų.
XXI amžiaus tėvai savo atžalų auklėjimą mato kaip dar vieną misiją, kurią reikia atlikti be priekaištų, nepaliekant vietos nė menkiausioms klaidoms. Psichologijos profesorė Marina Melija ragina tėvus mažiau kištis į vaikų gyvenimus ir auklėti juos, rodant laimingą, sveiką ir savarankišką savo paties pavyzdį. Knygoje „Palikite vaiką ramybėje“ M. Melija ragina atstoti nuo vaikų ir einant nesikišimo keliu bei laikantis paprastų, išmintingų tėvų taisyklių, išspręsti net ir pačias sudėtingiausias problemas.
Pasak psichologės Aušros Kurienės, vaikų raidos etapus galima įsivaizduoti kaip tam tikrus statybinius, vieną ant kito dedamus blokus. Pirmieji gyvenimo metai skirti suprasti, kad pasaulis ir vaiko aplinka yra saugi vieta, o jį supantys žmonės - patikimi.
Meilė yra esminis geros vaikų elgesio pagrindas. Vaikai, kurie jaučiasi mylimi ir saugūs, yra labiau linkę būti atviresni, empatiškesni ir bendradarbiaujantys.
Užsienio mokslininkų atliktas tyrimas su 4-8 metų vaikais atskleidė nuoširdžius ir gilius atsakymus į klausimą „Kas yra meilė?“. Vienas vaikas pasidalijo: „Kai kas nors tave myli, jis kitaip taria tavo vardą.“ Kitas pridūrė: „Negalima sakyti „aš tave myliu“, jei taip negalvoji. Bet jei taip galvoji, turėtum sakyti dažnai.“ Danielė (8 m.) apibūdino meilę kaip „tokią gražią kaip saulė, dangus, žolė.“ Brigita (8 m.) sakė: „Mano meilė panaši į šokį. Šiandien man smagu ir aš šoku džiaivą.“ Ievita (8 m.) meilę apibūdino kaip „gražų dalyką, grožį ir sukūrys.“
„Meilė - vienintelis dalykas, kuris eikvojamas auga.“ (R.)
„Negali gauti meilės daugiau negu esi pasiryžęs priimti. Negali gauti meilės daugiau negu pats gali suteikti.“
„Kai mano močiutė susirgo artritu, ji daugiau nebegalėjo pasilenkti ir nusilakuoti sau kojų nagų. Todėl mano senelis visą laiką daro tai už ją, nors jam ir skauda rankas.“
Šios citatos pabrėžia, kad meilė yra ne tik žodžiai, bet ir veiksmai, dėmesys ir rūpestis. Vaikai, kurie mato meilę kasdieniame gyvenime, išmoksta ją atpažinti ir atsakyti tuo pačiu.
Ginčai poroje, nors ir nemalonūs, gali būti ženklas, kad du žmonės yra neabejingi vienas kitam. Kol verda ginčai ir emocijos gyvos, yra tikimybė, kad santykiai pagilės ir persikels į kitą lygį, taps artimesni.

Kūrybiškumas yra būtinas kiekvieną gyvenimo akimirką, ypač bendraujant su kitais. Galime būti kūrybiški savo darbe, laisvalaikiu, savo santykiuose. Esame savo gyvenimo skulptoriai. Didžiausias kūrinys yra mūsų pačių gyvenimas. Mūsų gyvenimas yra dovana, ir vien jau suvokimas, kad gyvenimas yra nuostabi dovana, yra paskata būti kūrybiškam. Esame savo likimo kūrėjais.
„Niekas taip nepadeda kurti ateities, kaip drąsios svajonės.“
„Troškimas yra visų laimėjimų pradžių pradžia. Visada turėkit tai omeny. Silpni troškimai įžiebia menkus rezultatus.“
„Kai įkvėpia didis tikslas, jūsų mintys išlaisvėja, sąmonė ima plėstis visomis kryptimis, jūs atsiduriate naujame, didingame ir nuostabiame pasaulyje.“
„Tikslas yra ne kas kita kaip galutinį terminą turinti svajonė.“ (Joe L.)
„Sėkla negali žinoti, kas jos laukia, sėkla nežino kas yra žiedas. Dar daugiau, sėkla net neįsivaizduoja turinti potencialą pavirsti į nuostabų žiedą. Ilga yra kelionė, ir visada saugiau nesileisti į ją, nes kelias nežinomas, nėra jokių garantijų. Ir negali būti jokių garantijų. Gyvenimo kelias kupinas pavojų, daug duobių ir skardžių, o sėklą saugo kietas apvalkalas, ji slepiasi jame. Tačiau sėkla mėgina, ji stengiasi, ji išlenda iš kieto apvalakalo, ji pradeda kelionę. Prasideda kova: skverbimasis pro dirvožemį, akmenis, uolienas. Sėkla buvo labai kieta, o daigas labai jautrus ir pažeidžiamas, ir daug pavojų jo laukia. Tačiau sėkla pasiryžo kelionei į nežinią, kelionei į saulę, kelionei į šviesos šaltinį, nesuprasdama kur ir kodėl. Sunku kryžių teks jai nešti, bet ją užvaldo SVAJONĖ, ir sėkla pradeda judėti. Toks pats yra ir žmogaus kelias. Jis kupinas pavojų. Reikės daug drąsos.“
Šios citatos skatina vaikus būti kūrybiškais, svajoti ir siekti savo tikslų. Svarbu leisti vaikams eksperimentuoti, klysti ir mokytis iš savo klaidų.

Pagyrimas yra pats svarbiausias stimulas mums tobulėti. Pats svarbiausias, pabrėžiu dar kartą. Ir kad būtų dar aiškiau, pridėsiu, kad kritika nėra joks stimulas tobulėti. Kritika tik moko, ko turiu nedaryti, tad vaikas kritikuojamas sustingsta. Jis nebežino, ką daryti, tik mato, kad tai, ką daro, kam nors nepatinka. Jeigu jau sakome vaikui, kad kažkas jam ne visai gerai pavyko, būtina kartu ir švelniai pamokyti, patarti, kaip elgiantis užduotis pavyktų geriau. Bet jokiu būdu ne didaktiškai, autoritariškai įsakinėti ir nurodinėti, ką ir kaip vaikas turi daryti.
Vaikas maždaug iki aštuonerių metų nemoka užbaigti darbų, kuriuos pradėjo, nes jam dar trūksta tikslingumo ir valios. Todėl iki minėto amžiaus vaikus reikia girti ne už rezultatą, o už pastangą - už tai, kad jie apskritai įsitraukė į kokį nors darbą.
„Jei uždarysite duris visoms klaidoms, tiesa liks už durų.“ (R.)
Šios citatos pabrėžia, kad pagyrimas ir palaikymas yra svarbesni už kritiką, ypač ankstyvame amžiuje. Svarbu skatinti vaikus bandyti, nesėkmės atveju - mokytis ir bandyti iš naujo.
Tyla - pats svarbiausias dalykas, kad žmogus susivoktų, ką jis iš tiesų daro šią akimirką, ar daro tai, kas reikalinga, tai, ką nori, ką yra numatęs. Nes, jei gyveni nesusivokdamas - esi kaip automatas, tarsi vagonas, pastatytas ant bėgių, bet nesuprantantis, nei iš kur, nei į kur pūškuoja. O paskui žiūri - praėjo metai, pasenai, o gyvenimas buvo visai ne toks, kokio norėjai. Taigi, kad taip nenutiktų, turi retkarčiais sustoti ir pajausti. Būtent pajausti, o ne pamąstyti. Nes emocijos mums labai tiksliai pasako, ar gyvename tinkamai, ar vyksta tai, kas turi vykti. O be tylos tai suvokti gan sunku. Tyloje žmogui taip pat geriau sekasi suvokti ne tik save, bet ir aplinką.
„Praeitis, dabartis ir ateitis yra mūsų sąmonės savybės. Praeitis - tai prisiminimai, ateitis - laukimas, o dabartis - tikrasis suvokimas. Todėl laikas yra minties judesys. Ir praeitis, ir ateitis tėra vaizduotėje, ir tik dabartis - mūsų suvokimas - yra amžina.“ (Joe L.)
„Būk dėmesingas savo mintims - jos tampa žodžiais. Būk dėmesingas savo žodžiams - jie tampa veiksmais. Būk dėmesingas savo veiksmams - jie tampa įpročiais. Būk dėmesingas savo įpročiams - jie tampa charakteriu.
Šios citatos skatina vaikus skirti laiko tylai ir savęs pažinimui.

Mokykla privalo diegti vertybes. Akademinės žinios greitai sensta, keičiasi, bet vertybės, jei pavyksta tinkamai išugdyti, išlieka ilgai. Mokomės ne mokyklai, o gyvenimui. Laisvas žmogus nė vieno mokslo neturi mokytis vergiškai. Prievarta sielai įkaltos žinios yra netvirtos. Geriausias būdas mokytis yra žaidimas. Kad mokymas būtų sėkmingas jis turi ne informuoti, bet įkvėpti. Mokytis, kad žinotum daugiau? Ne. Mokytis reikia tam, kad galėtum užduoti vis daugiau ir daugiau klausimų. Mokymo, lavinimo pradžia - tai teisingas klausimų vaikui iškėlimas.
„Skirk laiko mąstymui, tai - stiprybės šaltinis. Skirk laiko maldai, tai - didžiausia jėga žemėje. Skirk laiko juokui, tai - sielos muzika. Skirk laiko žaidimui, tai - amžinos jaunystės paslaptis. Skirk laiko mylėti ir būti mylimam, tai - Dievo duota privilegija. Skirk laiko duoti. Diena per trumpa, kad būtum savanaudis. Skirk laiko skaitymui, tai - išminties fontanas. Skirk laiko draugiškumui, tai - laimės kelias. Skirk laiko darbui, tai - sėkmės kaina. Skirk laiko gailestingumui.”
„Jei žmogus kalba ar ką daro skatinamas blogų minčių, liūdesys ir vargas seks jį, kaip ratas seka paskui jį traukančio jaučio kanopą. Jei žmogus tvirtai žengia savo svajonių link ir stengiasi gyventi tokį gyvenimą, kokį įsivaizdavo, jis patirs kasdienybei nebūdingą sėkmę. Net jei jūs statote oro pilis, jūsų triūsas nenueis veltui. Svarbiausia - turėkite svajonių.“
„Nepažįstu nei vieno, kuris pasiekė aukštumų be sunkaus darbo. Tai ir yra receptas.“
„Supraskite, ko iš tiesų norite.“ (I. Ilfas, E. Petrovas)
„Esam savo nelaimės šaltinis. Laimę taip pat prisišaukiam patys.“ (L. E.)
„Niekas pasaulyje neprilygsta atkaklumui. Jo neatstoja talentas; nieko nėra blogiau už talentingą nevykėlį. Jo neatstoja genialumas; neįvertintas genijus yra beveik priežodis. Jo neatstoja ir išsilavinimas; pasaulyje pilna išsilavinusių nenaudėlių.“
„Protas yra viskas. Tu tampi tuo, apie ką galvoji.“ (Buddha)
„Visiems gyvenimas duoda viską, tik dauguma to nežino.“ (Borchesas, Chorchė Luisas. Smėlio knyga.)
„Sėkmingi žmonės sudaro ne daugiau nei 10% visų planetos gyventojų. Ar norite būti jų gretose? Jeigu taip - visų pirma pradėkite keisti mąstymą. Ar būsite sėkmingi, ar būsite nesėkmingi, visų pirma priklausys nuo to, apie ką jūs dažniausiai galvojate.“
„Nedrausk savo svajonių. Priešingai, svajok iš tikrųjų uoliai ir tikėk savo svajonių įgyvendinimu, nes jos yra Dievo dovanos, kurios tave padaro didesnį, tvirtesnį ir geresnį. Aukštas siekimas yra kaip ranka, kuri mums parodo kelią, kelią, vedantį į dangų.“
Šios citatos pabrėžia, kad mokymasis yra nuolatinis procesas, kuris trunka visą gyvenimą. Svarbu skatinti vaikus būti smalsiais, užduoti klausimus ir ieškoti atsakymų.

Ateitį reikia sėti. Ateitis sudygsta iš dabarties dirvoje glūdinčių sėklų. Sėklų dirvoje daug ir visokių, tik vienos gajos, paprastai piktžolių, o kitos - kultūrininių, ypač tauriųjų rūšių - lepios. Joms reikia priežiūros, rūpesčio. Tad jeigu nesirūpinsite jų daigais dabar, ateityje jas užgoš ir nustelbs piktžolės. O kai jūsų darželis visai užžels piktžolėmis, kitiems atrodys, kad jis niekieno, ir jie vienas per kitą čia sės, sodins ir augins kas ką netingi.
„Ir tiesiog neįtikėtina, koks vaisingas gali pasirodyti tas trumpas laikas, jeigu suskumbi juo pasinaudoti ir neeikvoti laiko veltui. Dažnai pastebima, kad daugiausiai turintys laiko žmonės juo naudojasi prasčiausiai. Jeigu turėdami vieną laisvą valandą ją pastoviai skiriame tam, kad išmoktume ką nors naujo, įdomaus, tai jis mums atnešą netikėtą gausą. Aš atsakau: atkalus ryžtas suranda laiko arba jo susikuria.“
„Jei manote, kad galite, tai ir galite.“
„Viską galima pasiekti mažais žingsneliais. Tačiau kartais reikia drąsos atlikti šuolį - juk neperšoksi duobės dviem mažais žingsneliais”.
"Laikas, kurį mes turime, - tai pinigai, kurių mes neturime.“ (I. Ilfas, E. Petrovas)
„Ateitis sutinkama su praeities našta.“ (Peral S.)
„Laikykis atokiau nuo žmonių, kurie siekia sumenkinti tavo tikslus, svajones.“
„Jeigu norite smulkių permainų, keiskite savo elgesį; jeigu norite kvantinių šuolių, keiskite savo paradigmą (pasaulėžiūrą).“ (Stephen R. Covey)
„Būti atkakliam - tai nereiškia, kad visur reikia naudoti tą pačią taktiką. Yra tik du būdai, kaip gyventi. Vienas - galvoti, jog stebuklų nebūna.“
„Kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu. Kad pravirkdytum, visų pirma ašaros turi tekėti pačiam.“
Šios citatos skatina vaikus būti atsakingais už savo veiksmus, mokytis iš savo klaidų ir siekti savo tikslų. Svarbu mokyti vaikus laikytis taisyklių, gerbti kitus ir prisiimti atsakomybę už savo elgesį.

Niekada nereikia pirma laiko kalbėti su vaikais apie abstrakčius dalykus, pamokslauti. Netikiausi tie vaikai, kuriems buvo sakomi pamokslai. Protas vystosi vėliau už visus kitus gabumus, ir pradėti nuo jo - reiškia pradėti nuo galo. Jeigu vaikams būtų suprantamos visų dalykų priežastys ir argumentai, nereikėtų jų nė auklėti. - Ž. Ž.
„Čia visiška smulkmena, tikrai neverta jaudintis“. Suaugusiems vaikų ir paauglių problemos kartais atrodo juokingos, nereikšmingos, nevertos dėmesio. Tačiau svarbu susilaikyti nuo neigiamo vertinimo. Prisiminkite tuos atvejus, kai jūs buvote dėl kažko nusiminęs/usi ir artimas žmogus nesuprato, kaip jaučiatės.
„Tu toks pats, kaip tavo tėvas. Kodėl negalėtum būti kaip brolis?“ Nors toks pasakymas iš pirmo žvilgsnio skamba nekaltai, jis gali užgauti tiek vaiką, tiek tėvą, su kuriuo vaikas yra lyginamas. Jei tėvas dažnai kritikuojamas namuose, vaikas nesijaučia gerai, kai jis yra lyginamas su tėvu. Vaikas jaučiasi blogai, girdėdamas savo tėvus kalbant neigiamai apie vienas kitą. Jei vaikui klijuojama etiketė „Tu toks pats, kaip tėvas“, jis gali jausti pyktį ir gėdą, kai kritikuojamas jo tėvas. Jeigu vaikas yra lyginamas su vyru, su kuriuo motina išsiskyrė, vaikas taip pat gali tai priimti kaip grėsmę keliantį pasakymą. O lyginimas su broliu ne tik žeidžia, bet ir supriešina vaikus.
„Tu niekada nieko nepadarai gerai. Tu niekam tikęs/usi.“ Tokie žodžiai vaiką žemina. Neretai tėvai siekia sugėdinti, manydami, kad tai yra geras būdas vaiką nubausti, tačiau toks auklėjimas nesuteikia vaikams reikalingų įrankių išmokti naujų bendravimo įgūdžių, atvirkščiai, skatina atsiriboti.
„Tu man nusibodai!“ Tai piktas ir skaudinantis grasinimas. Išgirdęs tokią frazę, vaikas jaučiasi atstumtas.
„Geriau jau būčiau neturėjęs/usi vaikų.“ Po sunkios dienos ar ginčo su vaiku jūs iš tiesų galite pagalvoti: „Kartais norėčiau neturėti vaikų“, nes jaučiatės pervargęs/usi, išsekęs/usi ir prislėgtas/a. Svarbu suprasti, kad toks jausmas yra laikinas.
„Aš taip pat tavęs nekenčiu!“ Išgirdęs tokius žodžius, vaikas gali galvoti: „Jeigu mano tėvas/motina mano, kad aš bjaurus, vadinasi, toks ir esu.“ Jei šie žodžiai išsprūdo ginčo metu, labai svarbu vėliau vaikui pasakyti: „Suprantu, jog pasakiau, kad tavęs nekenčiu, todėl aš noriu atsiprašyti. Man nereikėjo taip sakyti.
„Jei ir toliau taip elgsiesi, niekada negausi …!“ Toks grasinimas, mainais už gerą elgesį siūlant apdovanojimą, nėra tinkamas būdas susitarti su vaiku ar jį įtikinti pradėti elgtis kitaip. Piktas grasinimas tik parodo, kad suaugęs praranda savitvardą. Jeigu jaučiatės prarandantis/i savitvardą, pasakykite vaikui, kad jums reikia laiko pagalvoti. Pasiūlykite apie tai pakalbėti tada, kai abu būsite nusiraminę.
„Aš tau draudžiu…“ Tėvų baimė dėl vaiko saugumo, dažnai verčia drausti jam tam tikrus dalykus: eiti į vakarėlį, susitikinėti su draugu/e ir pan. Tačiau draudimas nepadeda vaikui tapti nuolankiu, atvirkščiai, draudžiant ką nors, sužadinamas paslėptas noras elgtis būtent taip. Be to, draudimas užkerta kelią vaikui mokytis naujų įgūdžių ir augti. Tad užuot draudę, sutelkite savo dėmesį į tai, kas iš tiesų jums rūpi. Pavyzdžiui, sakykite: „Aš nesu tikras/a, kad šis vakarėlis yra saugus ir geras dalykas. Todėl prieš nutariant, ar tau eiti į vakarėlį, ar ne, norėčiau sužinoti vardus tų tėvų, kurie bus vakarėlyje ir kurie bus atsakingi už jį.
„Niekas tavęs nemėgs, jeigu taip elgsiesi!“ Vaikas nori pritapti prie kitų ir būti mėgstamas. Jūs galite nerimauti, kad jūsų vaiko nemėgs, jeigu jis ginčysis ar bandys visiems vadovauti arba jeigu nusidažys plaukus šokiruojančia spalva. Tačiau jūs negalite gėdinti savo vaiko, kad jis pradėtų elgtis geriau.
Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai. Paprastai tėvai reikalauja iš vaikų pildymo visokių pareigų.
Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“.
Vaikystės esmė, žinoma, yra žaidimas. Turbūt nėra laimingesnių vaikystės dienų už tas, kurios buvo praleistos su mėgstama knyga. Jei nešiosiesi vaikystę su savimi - niekada nesensi. Niekada nevėlu turėti laimingą vaikystę. Rožei spalvas ir kvapą teikia šaknys, žmogui dorybes - vaikystė. Gimus vaikui, visa atsinaujina ir dar kartą stoja prieš žmonijos teismą - čia ir glūdi vaikų žavesys.
Patikimiausias būdas gerai išauginti vaikus - tai padaryti juos laimingus. Deramai užauginti vaiką galima tik ten, kur yra sukurta meilės erdvė. Vaikams privalome duoti du dalykus - šaknis ir sparnus. Lengviau išauginti stiprius vaikus, nei prikelti palūžusius suaugusiuosius.
Vaikas, kuriam labiausiai reikia meilės, jos reikalauja pačiais nemieliausiais būdais. Visuomet prisiminkite, kad jūs ne sprendžiate iškilusias problemas, o auginate žmogų. Mūsų kalbėjimas su vaikais virsta jų vidiniu balsu. Vaikai gimsta trokšdami meilės ir šis troškimas niekada neišblėsta. Motinos meilė pačia savo prigimtimi yra besąlygiška. Pasitaiko tokių mylinčių motinų, kurios savo švelnumą išreiškia bučiniais, apkabinimais ir t. t. Nereikėtų piktnaudžiauti tokiais dalykais, nors daugelis mamų sakosi negalinčios susilaikyti. Svarbu girti savo vaikus už pastangas, o ne "apsukrumą". Apkabinkite ir priglauskite savo vaikus - ypač mažus berniukus - kuo dažniau. Tyrimai rodo, kad 6 metų amžiaus berniukai yra gavę tik šeštadalį tokios nuoširdžios meilės, kokia buvo skirta to paties amžiaus mergaitėms.
Tėvai gerbtini ne dėl to, kad geri, o dėl to, kad jie yra tėvai. Tėvai - prigimtiniai auklėtojai. Neįmanoma užauginti tikrai gero žmogaus šeimoje, kur auklėjimas ir vaiko lavinimas paliekami motinai, o tėvas tik kartais jos prašomas prisideda prie šių uždavinių. Galėtų gimti gerai išauklėti vaikai, jeigu mes, tėvai, būtume gerai išauklėti. Idealūs tėvai neegzistuoja. Tiesiog nepamirškite nuoširdumo. Vaikų auklėjimas neturi apsiriboti nesibaigiančiu žodžio „negalima“ kartojimu.
Vaikai, turintys savo planus ir siekius, ypač vaikai ankstyvoje paauglystėje, daug mažiau linkę elgtis destruktyviai, nei tie, kurie nesupranta tikslų svarbos. Vienas iš privalumų daug kalbėtis su vaikais, skaityti jiems, kol jie dar maži bei dalintis savo planais ir svajonėmis yra tai, kad kartu galite pasikalbėti su jais ir apie jų šiuomečius tikslus mokykloje. Užduokite jiems tokius klausimus, kaip "Ką tu veiksi kitais metais ir po dešimties metų?".
Kiekvienas vaikas iš dalies yra genijus, o kiekvienas genijus - iš dalies vaikas. Tikroji problema pasaulyje yra ta, kad pasaulyje per daug žmonių suauga. Norėdami išlikti savo vaikų prisiminimuose rytoj, būkite su jais šiandien.
Vaikai - tai gyvi pranešimai, kuriuos siunčiame laikui, kurio nematysime. - Johnas F. Kennedy.
Visi vaikai yra menininkai.
Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas.
Šie motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasminės būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume?
„Kaip teisingai auklėti vaikus?“ - dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių. Savo santykius su vaiku parėmę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė. Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjas stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.
Dažnai tėvai nori "pataisyti" vaiką, tačiau "taisyti" reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Svarbu savęs klausti: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.
Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjas pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti. Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje.
Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu. Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius.
Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.