Pastaruoju metu kasdienybė pasikeitė neatpažįstamai: daugiau laiko praleidžiame namuose, bendravimas su kitais žmonėmis vyksta be mums labai svarbaus gyvo kontakto. Kai šeimos nariai neturi galimybės matyti ir jausti vienas kito būsenos, išsipasakoti savo problemų, pasidalinti išgyvenimais, neišvengiamai ima kauptis įtampa. Laikui bėgant, jos laipsnis didėja, prasideda konfliktai - tarp tėvų ir vaikų, tarp sutuoktinių. Tokia toksiška šeimos atmosfera ypač žalinga besiformuojančiai vaikų psichikai.
Bendraujant tik apie reikalus, šeimoje kaupiasi įtampa. Ją ypač junta tie šeimos nariai, kurie negali ar neturi teisės pasisakyti. Genda atmosfera šeimoje, atsiranda susvetimėjimas, netenkinami emociniai, psichologiniai ne tik vaikų, bet ir suaugusių šeimos narių poreikiai. Vis dėlto, kiekvienas iš mūsų, įskaitant ir vaikus, norime jaustis reikšmingais ir priklausyti šeimai, grupei, visuomenei.

Siekiant vieniems kitus geriau suprasti, išspręsti naujai kylančius, o ir įsisenėjusius konfliktus, vertėtų išmėginti šeimos susirinkimo metodą. Šeimos susirinkimas - tai terapinė priemonė, suteikianti šeimai daugiau bendrystės ir savarankiškumo. Tai puiki proga pasitikrinti šeimos atmosferą, ją pagerinti ar išspręsti įsisenėjusį konfliktą.
Dalyvaudami šeimos susirinkimuose vaikai mokosi labai daug dalykų: išklausyti kitą, gerbti kito nuomonę, aiškiai išsakyti savo nuomonę, neignoruoti problemų, o ieškoti jų sprendimo būdų, bendradarbiauti ir kt. Svarbiausia - vaikai turi galimybę patirti priklausymo šeimai jausmą ir stiprinti pasitikėjimą savimi sprendžiant kylančius sunkumus.
Aplink vieną stalą susiburti visai šeimai nėra lengva: visi nori kalbėti vienu metu, kyla erzelis. Norint to išvengti, svarbu supažindinti su taisyklėmis:
Bendrauti su bendraamžiais kai kuriems vaikučiams sekasi labai sunkiai. Kai vaikas bijo kitų vaikų, jo elgesys, kai lieka vienas ir bendraamžių kompanijoje, smarkiai skiriasi. Daugeliu atvejų vaikas gali bijoti kitų vaikų dėl vienos paprastos priežasties: jam trūksta socialinių įgūdžių. Negatyvų požiūrį į tarpusavio santykius gali išprovokuoti ankstesnė nesėkminga patirtis.
| Galimos baimės priežastys | Kaip tėvai gali padėti |
|---|---|
| Trūksta socialinių įgūdžių | Rodyti pavyzdį, kalbėtis socialinėmis temomis |
| Nesėkminga praeities patirtis | Klausytis vaiko, nekaltinti, palaikyti |
| Įtampa namuose | Kurti saugią, pagarbią atmosferą |
| Didelis drovumas | Skatinti drąsų elgesį mažais žingsneliais |
Pasėti baimę galima greitai, o štai ją įveikti ir vėl išmokti bendrauti, patirti malonumą, kartais prireikia labai daug laiko. Svarbu neakcentuoti problemos ir jos negilinti, nesistenkite priversti kitų vaikų bijančios atžalos įtraukti į kolektyvą. Būtent laipsniškas susidūrimas su nerimą keliančiomis situacijomis labiausiai padeda nerimą įveikti.

Vaikas ateina į mokyklą ar kitą kolektyvą ir iškart jame sukyla baimė. Baimę junta ir šeima, išleidžianti vaiką į mokyklą. Įsivaizduokite, kaip vaikas turi gyventi? Jis turi bijoti mamos, bijoti mokytojo. Jis gyvena nuolatinėje baimėje ir kada jis gali parodyti savo gebėjimus?
Dažna tėvų klaida - santykis TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, tačiau tai nėra tikras ryšys. Siekiamybė turėtų būti santykis AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia.
Klauskite savęs: ką dukra ar sūnus išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja ar su savo partneriu? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą. Tačiau tėvai turi leisti vaikui augti. Tai reiškia matyti savo vaiką tokį, koks jis yra, žinoti jo realius poreikius ir gebėjimus, girdėti, ką vaikas sako.
tags: #anksciau #susirinkimu #bijojo #vaikai