Vaikai ir pasaulio pamokos: nuo centų iki šimto kalbų

Vaikai gimsta neturėdami žalio supratimo apie pinigus. Jūs gerai žinote, kad pinigai yra pačių žmonių prasimanymas. Kitaip tariant, pinigus sukūrė ne dievas, ne gamta, bet pats žmogus. Tai geriausiai paaiškina, kodėl jūsų vaikai gimsta neturėdami žalio supratimo apie pinigus. Šiame straipsnyje sužinosite, kokio amžiaus vaikams galite pradėti aiškinti, kas yra pinigai, kaip mokyti vaikus tinkamai elgtis su pinigais, juos taupyti, užsidirbti, leisti, investuoti. Tačiau vaikai mokosi ne tik apie pinigus; jie vystosi mokydamiesi reikšti savo mintis ir jausmus per „šimtą kalbų“. Reggio Emilia požiūris pabrėžia, kad vaikai moka šimtą kalbų, šimtą būdų mąstyti, žaisti ir kalbėti, tačiau klasikinio ugdymo sistema palieka tik vieną - žodinį. Pagrindinis Reggio Emilia požiūrio tikslas yra išsaugoti ir plėtoti visus įmanomus vaiko saviraiškos būdus. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip vaikai mokosi apie finansus, ugdosi asmenybę ir įgyja socialinių įgūdžių.

Vaikai ir finansinis raštingumas: kodėl tai svarbu?

Didžiausią įtaką vaikų finansiniam išprusimui daro tėvai. Mokyti vaikus elgtis su pinigais yra ne tik didelė privilegija, bet ir atsakomybė. Jūsų pavyzdys yra geriausia mažųjų finansinė mokykla. 60 proc. JAV vaikų teigia, elgtis su pinigais išmokę namuose ir tik 11 proc. teigia to išmokę mokykloje, todėl neverta tikėtis, kad finansinius pagrindus vaikams suformuos mokytojai. Mokyti vaikus elgtis su pinigais nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tam reikia daug kantrybės ir laiko. Jeigu neišmokysite vaikų tinkamai elgtis su pinigais vaikystėje, už klaidas vaikai gali mokėti visą savo gyvenimą.

Greičiausiai jums jokia naujiena, kad vaikai mokosi iš tėvų. Sąmoningai ar pasąmoningai vaikai kartoja jūsų elgesį. Tai, kaip jūs elgiatės ir ką sakote apie pinigus, daro didžiausią įtaką vaiko finansiniam ugdymui. Daug tėvų stengiasi nešnekėti su vaikais apie pinigus, galvodami, kad pinigai yra suaugusiųjų reikalas, kad vaikams pinigai turėtų pradėti rūpėti tuomet, kai jie išeina į suaugusiųjų pasaulį. Negalvokite, kad tokia „finansinė tyla“ neformuoja vaikų finansinių įgūdžių. Paprastai tokie vaikai galvoja arba kad pinigai nėra svarbūs, arba kad pinigų reikia bijoti (niekas apie juos nešneka, nes visi jų bijo).

Jūsų kalbos ir elgesys su pinigais turi sutapti. Jeigu kalbate viena, o darote kita, vaikai greitai tai perpranta ir į žodžius nekreipia dėmesio. Kitaip tariant, jei tėvai švaisto pinigus, o vaikus moko taupyti, toks mokymas yra bevertis. Jeigu jūs netinkamai elgiatės su pinigais, greičiausiai ir vaikai perims šį neigiamą jūsų bruožą. Svarbiausia neturėti neigiamo požiūrio į pinigus ir asmeninius finansus. Jeigu visuomet kalbėsite, kad pinigai yra blogis, tai vaikai perims šį požiūrį. Pinigai vaikams taps problema ir našta. Visi šie klausimai yra svarbūs. Ryžtingai spręsdami savo finansines problemas, formuosite teigiamus vaikų finansinius įgūdžius. Net ir sunkiu metu į asmeninius finansus ir pinigus turite žiūrėti teigiamai. Ir tai neturi būti tik spektaklis. Tai turėtų būti jūsų tikrasis požiūris. Vaikai nesunkiai gali atskirti vaidybą nuo realybės.

Pinigai gali būti ir gera auklėjimo priemonė. Jie moko atsakomybės, pasitikėjimo. Pinigai yra lyg kelias į suaugusiųjų pasaulį. Tačiau realus gyvenimas kupinas iššūkių. Kaip pavyzdys, viena skaitytoja dalijasi savo patirtimi:

„Susiradau papildoma darbą, paprašius uosviu prižiūrėti sunu (ne už ačiū), atsakė kam tau tas papildomas darbas, kur tu tuos pinigus dedi? Likau švelniai tariant šokiruota... Ana diena susiedem su vaiko tėvu, tas moka 215 eur alimentų. Tas pareiškė nemokesiu, nes nemoki elgtis su pinigais. Vairuoju. Butas nuomojamas, vaikas lanko du burelius, nepigius tarp kitko, yra švarus, aprengtas pamaitintas. Leidžiam sau ir kur karts nuo karto išvažiuoti pailsėti ar papramogauti.“

Tokios situacijos iliustruoja, kodėl vaikams svarbu nuo mažens ugdyti finansinį raštingumą ir atsakomybę. Koks kieno reikalas kur ir kiek pinigų išleidžiate? O vaiko tėvas turi mokėti ir gali negąsdinti jūsų. Nesvarbu kokios bebūtų didelės jūsų kitos pajamos. Nenori mokėti - yra antstoliai. Vaikas lavinasi, pavalgęs, aprengtas, turi kur gyventi, tai ataskaitų tikrai neprivalot duoti, kas ir kur. Mažiau plepėkit su anyta, ji visada žiūrės tik savo sūnaus, o tas artimumas su jumis gali būti tik tam, kad išpešti info, kurią paskui prieš jus naudoja. Geriau mažiau kalbėkites su anyta. Mažiau zinis ir eks. Gal savimeilė eks įžeista, kad per gerai gyvenat be jo.

Kada pradėti mokyti vaikus apie pinigus ir kaip?

Nėra tikslaus laiko, kada vaikus reikėtų supažindinti su pinigais. Jūs geriausiai pažįstate savo vaikus, todėl jūs turite nuspręsti, kada mažieji pasiruošę priimti šią informaciją. Kai kurie ekspertai teigia, kad vaikus supažindinti su pinigais galima mažiesiems nustojus dėti viską į burną.

Ankstyvasis amžius (iki 5-6 metų)

Kol vaikai nesugeba skaičiuoti, jūs galite pradėti vaikams duoti pinigus, kad pastarieji juos taupytų - neštų į taupyklę. Toks žaidimas patinka beveik visiems vaikams. Jie noriai tai daro. Vaikams gal nebus taip svarbu, kokia taupyklėje esančių pinigų vertė, jiems daug svarbiau bus, kaip greitai ji pildosi, kaip sunkėja ar kaip barška. Tačiau tokie pirmi prisilietimai prie pinigų yra geras būdas vaikus supažindinti su pinigais. Pradėję eiti į 1 klasę vaikai paprastai jau būna praaugę tokias vaikystės pasakas kaip dantukų fėja, baubas, o kai kurie netgi nebetiki ir Kalėdų seneliu. Nuo 5-6 metų jau galima pradėti vaikus mokyti apie pinigus.

• Skirti pinigines kupiūras ir monetas.
• Suprasti ir skirti euro ir cento vertę.
• Sugebėti suskaičiuoti ar užtenka pinigų norimai prekei įsigyti.
• Nešti atsakomybę už pinigus. Jeigu vaikas pameta pinigus, jis turi suvokti, kad jūs nepakeisite prarastų pinigų.
• Suvokti pinigų vertę. Vaikai paprastai geidžia visko, ką pamato parduotuvėje. Vaikai turi suvokti, kad visko nupirkti negalite, nes pinigai nėra neišsenkantis šaltinis.

Pradinio mokyklinio amžiaus vaikai (nuo 6-7 metų)

Kai vaikas pradeda skaičiuoti nuo 1 iki 10, jau galite vaikams paaiškinti, kad skirtingos pinigų kupiūros turi skirtingą vertę. Svarbu paaiškinti vaikams, kad pinigai skaičiuojami centais ir eurais. Eurai gali būti ir popieriniai ir metaliniai, o centai visuomet yra metaliniai. Parodykite vaikams centų ir eurų pavyzdžius. Parodykite, kaip atrodo 1 ct., 2 ct, 5 ct., 10 ct. ir t.t. monetos bei 1 € ir 2 € monetos. Motyvuodami vaiką domėtis pinigais, už dėmesingumą jam tuos pinigus galite netgi padovanoti. Paaiškinkite, kad pinigai būna ne tik „metalinėmis“ monetomis. Svarbu, kad vaikai suprastų, kad skirtingi pinigai turi skirtingą vertę bei pradėtų skirti skirtingo nominalo pinigus. Mažieji turi suvokti, kad pinigų fizinis dydis ir forma nieko nereiškia. Svarbu, kokia yra pinigų vertė. Suaugusiems tokie dalykai atrodo savaime suprantami, tačiau tai yra vaikams sunkiai suvokiami dalykai.

Kai vaikai mokykloje išmoksta aritmetikos veiksmų, galite juos pradėti mokinti skaičiuoti ir pinigus. Paaiškinkite, kad pinigai sumuojami t.y. jeigu vaikas turi dešimt dešimties eurų kupiūrų, tai gali nupirkti tiek pat žaislų kaip turėdamas vieną 100 €. nominalo kupiūrą. Arba, kad turėdamas 10€ + 5€ + 2€ + 2€ + 1€ gali nupirkti tiek pat ledų, kiek turėdamas vieną 20 €. nominalo kupiūrą. Paaiškinkite, kas yra centai, t.y. kad 100 ct. sudaro 1 eurą. Nėra taip paprasta paaiškinti vaikui, kodėl 1 centas ir 1 euras nėra tas pats, juk skaitmuo nesiskiria. Geras būdas parodyti vaikams skirtumą tarp centų ir eurų yra parduotuvė. Parduotuvėse kainos surašytos tarytum šimtais pvz. 2 € 57 ct. Galite su vaikais tiesiog žaisti parduotuvę. Duokite vaikams tikrų pinigų ir pardavinėkite jam visokias gėrybes, žaislus ir skanumynus. Taip vaikas išmoks skaičiuoti pinigus.

Nesvarbu, kokio amžiaus jūsų vaikas, visuomet svarbu suskaičiuoti, ar pardavėjas teisingai atidavė grąžą. Grąža yra skirtumas tarp to, kiek daiktas kainuoja ir to, kiek pinigų sumokėjote. Daugelis turbūt buvote susidūrę su paaugliu, kuriam sunkiai sekėsi suskaičiuoti grąžą. Paaugliai, nesugebantys suskaičiuoti grąžos, to tiesiog neišmoko vaikystėje. Yra keletas būdų, kaip išmokyti vaikus skaičiuoti grąžą. Bene paprasčiausias būdas apskaičiuoti grąžą yra skaičiuoti nuo daikto vertės iki sumokėtos sumos. Pvz., jeigu ledai kainuoja 87 ct., o sumokate 90 ct., tai skaičiuojate 88, 89, 90 ct. Taigi grąža turi būti 3 ct. T.y. arba 3 monetos po 1 ct., arba viena 2 ct. moneta ir 1 ct. moneta. Vaikams galbūt šiek tiek sudėtingesnis būdas yra atimti daikto kainą iš sumokėtos sumos. Duotuoju atveju 90 ct. - 87 ct.

Paauglystė (11-14 metų ir vyresni)

Augant vaikui turėtų didėti ir jo finansinė atsakomybė. Kartu turėtų padidėti ir jūsų lūkesčiai vaiko atžvilgiu.

• Turėti taupymo planą. Tėvai turėtų siekti, kad vaikai išsikeltų aukštesnius finansinius tikslus, kurių negalima iš karto įgyvendinti.
• Atsidaryti sąskaitą banke. Galbūt iki 10 m. kiaulė taupyklė ir buvo geras taupymo pavyzdys, tačiau vaikas po truputį išauga iš to amžiaus. Didėjant santaupoms, rimtesnės turi būti ir pinigų saugojimo priemonės. Be to, vaikui pats laikas susipažinti su tikruoju finansų pasauliu. Banko kortelę vaikui galima išimti nuo 6 metų. Tai patogiausias ir turbūt šiuolaikiškiausias būdas yra. Bet, vis dėlto, nuo pat mažumės reikėtų pradėti ir su tais fiziniais pinigais, kad suprasti vertę, kaip su jais elgtis.
• Protingai išlaidauti. Tokio amžiaus vaikai jau eina į prekybos centrus ir patys perka daiktus. Kuo vaikas vyresnis, tuo labiau reikėtų leisti tvarkytis su savo finansais jam pačiam. Ir nepykti, jei atžala viską išleido jam tuo metu atrodžiusiam idealiam pirkiniui.
• Užsidirbti. Šiame amžiuje vaikas jau yra viena koja išėjęs iš namų.
• Taupyti studijoms.
• Susirasti darbą.
• Investuoti.
• Valdyti asmeninį biudžetą. Pinigai nėra neišsenkantis šaltinis.
• Suvokti skolos padarinius. Vaikas gali turėti kreditinę kortelę ir skolą, tačiau jis turi suvokti jų pasekmes. Vaikas turi žinoti, kokia paskola yra gera, o kokia paskola yra bloga.

Tokio amžiaus vaikai gali pirkti rūbus ir kitas būtinas prekes iš savo pinigų.

Kišenpinigiai: mokymasis iš asmeninės patirties

9 - 10 metų amžiaus vaikus galite pradėti pratinti prie kišenpinigių. Kišenpinigiai moko vaikus finansų vadybos ir ekonomikos principų. Vaikai turi turėti savo pinigų tam, kad išmoktų su jais elgtis. Juk geriausios pamokos yra asmeninės klaidos. Galų gale kišenpinigių dėka galiausiai išspręsite nuolatinių prašymų nupirkti vieną ar kitą daiktą. Į tokį prašymą tiesiog galėsite atsakyti „turi savo pinigų, pats spręsk, ką už juos pirkti“.

Finansų analitikai sako, jog patogiausia vaikų išlaidas bei taupymą prižiūrėti atidarius jiems sąskaitas, prie kurių prisijungimą turėtų ir tėvai. Žinoma, atsižvelgiant į atžalų amžių.

Kišenpinigių skyrimo sistemos

Yra trys pagrindinės kišenpinigių skyrimo sistemos: dovanų, atlygio ir uždarbio. Visos šios sistemos turi savo privalumus ir trūkumus.

• Dovanų sistema. Vadovaujantis dovanų sistema, kišenpinigiai vaikams mokami reguliariai tiksliai nustatytu laiku. Kišenpinigių dydis yra pastovus ir nuo nieko nepriklauso. Jūs tiesiog dovanojate pinigus savo vaikams. Šio metodo privalumas yra tas, kad kišenpinigiai vaikams mokami pastoviai, o jų dydis nesikeičia. Nepriklausomai nuo vaikų elgesio, jūs nekeičiate kišenpinigių dydžio. Šio metodo trūkumai yra didesni nei privalumai. Jūsų vaikas nevertins kišenpinigių, nes nereikės stengtis juos užsidirbti. Vaikas pradės galvoti, kad pinigai atsiranda iš niekur.
• Atlygio sistema. Tai yra bene populiariausia kišenpinigių mokėjimo tvarka. Tėvai nustato namų ruošos darbus, kuriuos sėkmingai vykdydami vaikai gauna kišenpinigius. Jeigu vaikai nenoriai vykdo namų ruošos darbus, jis tiesiog negauna visų kišenpinigių. Dalies kišenpinigių jis negauna kaip nuobaudos už blogą pareigų vykdymą. Pagrindinis šios sistemos privalumas tas, kad vaikas jaučia pasekmes už blogą pareigų vykdymą. Kitaip tariant atlygio sistema apima ir nuobaudų, ir skatinimo sistemą. Šio metodo trūkumas yra tas, kad jūsų lūkesčiai vaiko atžvilgiu apsiriboja pinigais. Vaikai turi suprasti, kad ne už viską yra mokami pinigai, o savo pareigas jie turi atlikti neatlygintinai.
• Uždarbio sistema. Ši sistema veikia panašiai kaip ir realiame gyvenime. Kai iškyla neplanuotų darbų, tokių kaip automobilio plovimas, daržo ravėjimas, galite vaikui sumokėti už tokį darbą. Kitaip tariant jūs norite sukurti tokią kišenpinigių mokėjimo tvarką, kai vaikams yra mokama už papildomus darbus, o ne kasdienines pareigas. Sutarkite darbo įkainius. Viską surašykite ant lapo sudarydami savaitės ar mėnesio darbų atlikimo grafiką. Leiskite vaikui darbų grafike žymėti atliktus darbus. Mėnesio ar savaitės pabaigoje paimkite iš vaiko darbų grafiką, įvertinkite jį, suskaičiuokite vaikų atlygį ir sumokėkite vaikams sąžiningai uždirbtus pinigus. Jeigu vaikai tinkamai neatlieka kasdieninių pareigų, jie turi mažiau laiko atlikti tiems darbams, už kurias mokamas atlygis.

Jūs geriausiai pažįstate savo vaikus, todėl patys spręskite, kuri kišenpinigių mokėjimo tvarka geriausiai tinka jūsų mažiesiems. Netgi galite kombinuoti kelis metodus, taip sukurdami vaikams priimtiniausią kišenpinigių skyrimo būdą. Pvz., galite nustatyti, kad 20 proc. kišenpinigių vaikai gauna nuolat (dovanų metodas), 30 proc. už tinkamai vykdomas pareigas - namų ruošos darbus (atlygio sistema), o 50 proc. už papildomus darbus (uždarbio sistema).

Vaikų kišenpinigiai neturi būti susieti su vaiko pareigomis. T.y. vaikui negalima mokėti už tai, kad jis valo dantis, plauna indus, tvarkosi kambarius ar gauna gerus pažymius ir pan. Jeigu vaikams mokėsite už pareigas, jie pradės galvoti, kad pasaulyje viskas turi savo kainą. Vaikas turi suprasti, kad jis turi pareigų, kurias turi atlikti neatlygintinai. Pinigai taip pat neturi būti mokami už meilę ir draugiją. Vaikas turi džiaugtis jūsų draugija, nes to pats norite. Be to taip galite sugriauti visą vaiko gyvenimą. Kišenpinigių dydis turi priklausyti nuo šeimos pajamų.

Psichologai sako, jog kišenpinigių vaikams duoti reikia, mat tai moko mažuosius finansinio raštingumo. Vis tik, vaikams periodiškai skirti pinigų reikėtų tik nuo pirmos klasės. Tiek, kad užtektų maistui, kelionei į mokyklą ir namo bei dar nedidelę sumą asmeniniams poreikiams.

„Vaikai biologiškai dar nesugeba savęs kontroliuoti ir dažniausiai priimdami sprendimus vadovaujasi emocijomis. Tai reiškia, jie nelabai vadovaujasi, kas jiems gerai ir ko jiems reikia, daugiau jie vadovaujasi „noriu“, „nenoriu“, „patinka“, „nepatinka““, - teigia psichologė Inesa Golubovskaja. Tai reiškia, jog vaikas dažniau nusipirks traškučių pakelį nei obuolį. Vis tik patys nepilnamečiai įrodinėja, kad moka ir taupyti.

„Pavyzdys. Jei iššvaisto pinigėlius kompiuteriniams žaidimams ir jam nebelieka pinigėlių viešojo transporto bilietui arba pavalgymui, tai kas atsitinka? Vaikai iš karto skambina tėvams - mama, aš neturiu ko valgyti. Tai nereikėtų tėveliams iš karto išsigąsti, kad vaikas nevalgęs. Tiesiog leisti jam patirti tą dieną alkio šiek tiek“, - komentuoja I. Golubovskaja. Anot psichologės, vaikui nieko nenutiks - grįš namo ir pavalgys. Bet jau bus pajutęs savo išlaidų pasirinkimo pasekmę.

Kišenpinigių dydis pagal amžių

Finansų analitikų atlikta apklausa parodė, jog kišenpinigių dydis mokyklinio amžiaus vaikams svyruoja nuo 16 iki 100 eurų per mėnesį. Štai kaip pasiskirsto sumos pagal amžiaus grupes:

60 procentų tėvų teigia, kad jie tiesiog yra nusistatę tam tikrą sumą savo vaikams ir ją duoda. Dalis yra tokių, kurie duoda, kai vaikai paprašo ir jiems yra kažkoks poreikis. Penktadalis apklaustų tėvų pinigus vaikams duoda už gerus pažymius ar atliktus darbus namuose.

Vaikai ir pinigų uždirbimas: atsakomybės ugdymas

Ankstyvoje vaikystėje leiskite vaikams suvokti, kad pinigai ant medžių neauga, jų niekas nedalina. Įkalkite jiems į galvas, kad pinigus reikia užsidirbti sunkiu darbu. Tai nereiškia, kad mažam vaikui turite liepti tampyti sunkius akmenis. Tiesiog pabrėžkite, kad nėra nieko nemokamo.

Geriausia vaikui mokėti už tuos darbus, už kuriuos jūs ir taip mokate kitiems asmenims. Pvz. jeigu už automobilio plovimą plovykloje mokate 15€, tai galite šiuos pinigus sumokėti ir savo vaikui. Svarbu išreikalauti, kad darbas būtų atliktas kokybiškai. T.y. pats darbas neturi būti priežastis vaikui duoti pinigų. Galite mokėti už darbus, kurie nėra nuolatiniai. Pvz., sode nusprendėte iškasti duobę kompostui. Užuot tai daręs pats, galite pasiūlyti vaikams užsidirbti. O galbūt šiandien tingite gaminti vakarienę, pasiūlykite užsidirbti vaikams. Arba vietoj pietų kavinėje, galite sumokėti vaikams už paruoštą maistą iškylai gamtoje. Pinigai vaikus motyvuos dirbti daug geriau.

Užsidirbti pinigų nėra taip sudėtinga, kaip daugeliui atrodo, dažnai tam užtenka noro ir motyvacijos. Vaikai gali užsidirbti pinigų grybaudami, uogaudami, pardavinėdami ledus, prižiūrėdami mažesnius vaikus, šeimininkams išvykus vedžiodami keturkojus, padėdami senesniems žmonėms dirbti sode, plaudami automobilius, kasdami sniegą, pardavinėdami laikraščius, gamindami lesyklėles, aitvarus, šluotas, taisydami dviračius ir atlikdami kitus smulkius remonto darbus. Visus šiuos darbus gali atlikti vaikai ir paaugliai.

Skatinkite vaikus pačius susirasti normalų darbą. Jau 15 metų sulaukę paaugliai gali dirbti kavinėse, restoranuose, gyvūnų prieglaudose, parduotuvėse ir t.t. Vaikai geriausiai supranta, ką reiškia tikras darbas, kai darbdavys nustato darbo sąlygas ir kontroliuoja darbo rezultatus. Šaunu, jeigu vaikas turi pastovų darbą, tačiau vaikai gali turėti ir nenuolatinį darbą - dirbti tik savaitgaliais ar tik vasarą. Tikro darbo patirtis yra gera mokykla pereinant į suaugusiųjų pasaulį. Vaikai savo kailiu įsitikina, kiek daug ir kaip nuobodžiai reikia dirbti norint užsidirbti pinigus.

Šeimos taryba ir finansų valdymas: bendras biudžetas

Geras būdas mokyti vaikus asmeninių finansų vadybos yra šeimos tarybos susirinkimai. Tai yra laikas, kai visa šeima susirenka kalbėtis apie savo poreikius ir norus. Ką jie gali leisti sau kaip individai ir kaip šeimos nariai. Tai geras būdas vaikams leisti suvokti save kaip šeimos verslo partnerį, valdant šeimos pajamas. Pagrindinis šeimos tarybos tikslas yra leisti vaikui suprasti, kad išlaidos priklauso nuo šeimos pajamų, finansinės situacijos ir poreikių bei norų, o ne nuo to, kiek kažkas kita uždirba ir išleidžia.

Vaikui nebūtina suprasti, kiek tėvai uždirba ir kiek turi skolų. Vaikas turi susidaryti bendrą vaizdą, kokia yra šeimos finansinė padėtis, už ką tėveliai gauna pinigus ir kur patiriamos pagrindinės išlaidos. Tarybos posėdis turi būti linksmas ir laisvas, tačiau tuo pačiu išlikti dalykiškas ir rimtas. Šeimos taryba yra gera vaikų finansinio ugdymo priemonė. Posėdžio metu jūs galite mokyti vaikus taupyti, protingai leisti pinigus, paaiškinti, kas yra palūkanos, kam skirti vaikų kišenpinigiai ir t.t. Kitaip tariant, tai yra laikas, kuris skiriamas vaiko finansiniams įgūdžiams formuoti. Galų gale net jeigu šeimos tarybos metu aptarsite tik jūsų ir žmonos pajamas, išlaidas, investicijas ir pan., tai bus naudinga pamoka vaikams.

Marijos Montesori pedagogika: vaikas kaip savo asmenybės kūrėjas

Montesori metodas siekia vaikui suteikti mokymosi laisvę, galimybę savarankiškai veikti ir būti kūrybingam. Marija ir Adomas Varnai teigė, kad vaikas pats formuoja savo žmogiškas vertybes - individines, visuomenines, tautines ir dorovines, tam tereikia padėti atsiskleisti. „Vaiko kūrybiniame asmenybės darbe niekas negali jo pavaduoti. Šeima, mokykla, visuomenė ir gamtiškoji bei gyvenimiškoji aplinka yra tik padedamos priemonės, bet nevadovaujami pradai (…) Šeima ir mokykla iki šiol dėjosi vaiko vadovais ir jo asmenybės formuotojais. Jos rūpinosi išugdyti jame suaugėlio panašybę. Tuo jos kliudė vaikui augti ir išaugti sau žmogumi, tuo žmogumi, kurio individualumas, visuomeniškumas ir valstybiškumas semia savo pradžią pagrindiniame šaltinyje - paties vaiko prigimtyje. Montesori metode vaikas, kaip savo asmenybės betarpis formuotojas, kaip žmogaus kūrėjas, yra laikomas pilnai nusipelniusiu naudotis tokiomis pat autonominėmis gyvenimo ir plėtotės teisėmis bei sąlygomis, kokiomis naudojasi suaugėlis“, - teigė Montesori ugdymo Lietuvoje skleidėjai Varnai.

Marija Kuraitytė-Varnienė (1886-1982) buvo viena iš M. Montesori pedagogikos pradininkių Lietuvoje. 1930 m. Kuraitytė-Varnienė pradėjo gilintis į Montesori pedagogiką, tais metais baigė tarptautinius Montesori kursus Romoje. Vėliau mokslus tęsė Nicoje, Danijoje, Olandijoje. Žinių sėmėsi pas pačią ugdymo sumanytoją italę Mariją Montesori, kuri puikiai įvertino M. Varnienės pagamintas mokymo priemones. Gavusi tarptautinės Montesori asociacijos įgaliojimą skleisti šią pedagogiką Lietuvoje, ji pradėjo uoliai darbuotis: skaitė paskaitas darželių auklėtojoms, vaikų tėvams, rengė kursus, rašė straipsnius leidiniams „Tautos mokykla“, „Vairas“, „Židinys“ ir tapo M. Montesori pedagogikos pradininke Lietuvoje. Veiklą aktyviausiai vykdė Kaune. Steigė „Vaikų namelius“, Trakų g. 12 su vyru įkūrė Montesori pedagogika paremtą pradžios mokyklą, kurią vaikai vadino „Laimingų vaikų pasaulio sala“. 1934 M. Varnienė tapo viena iš Lietuvos M. Montessori draugijos steigėjų. Tuo metu prie Varnų iniciatyvų prisijungė Montesori kursus baigusi Domicelė Petrutytė.

„Lankydamasi Italijoje ji matė, kad M. Montessori metodas puikiai veikia praktikoje. Jis itin naudingas vaikams, kurie patyrė karą, epidemijas, yra traumuoti. Panašias patirtis turėjo ir Lietuvos vaikai, tad M. Varnienė nutarė šį metodą pritaikyti čia. Beje, jos įsteigtoje mokykloje mokėsi ir garsios Lozoraičių šeimos atžalos“, - sakė Lietuvos švietimo muziejaus direktorės pavaduotoja, vyriausioji muziejaus rinkinių kuratorė Indrė Bočkutė.

Beje, jų veikla, kaip ir daugumos pradininkų, buvo viešai kritikuojama. „M. Varnienė sulaukdavo kritikos, kad Montesori metodas skirtas tik vaikams su spec. poreikiais, ją kritikavo, kad metodas nepritaikomas realybėje. Spaudoje pedagogė kantriai aiškindama atsakydavo į šią kritiką“, - sakė muziejininkė I. Bočkutė.

Marija ir Adomas Varnai patys kūrė Montesori ugdymo priemones, nes buvo brangu jas įsigyti iš užsienio. Dalis tarpukariu ir vėlesniu laikotarpiu jų gamintų ugdymo priemonių saugoma Lietuvos švietimo muziejuje Kaune, pvz., žemynų dėlionė, ugdymo priemonė su atsegamais dirželiais, skirti smulkiajai motorikai lavinti. Saugyklose yra ir Švietimo ministerijos leidimas 1937 m. Kaune, Trakų g. 12, įsteigti Montesori pradinę mokyklą. Muziejuje saugomi M. Varnienės straipsniai tarpukario spaudoje, Domicelės Petrutytės atsiminimai apie Montessori veiklą. Fonduose yra ir dailininko A. Varno nutapytas Marijos Montesori portretas. Lietuvos švietimo muziejuje Kaune įrengta Montesori edukacijų klasė, kurioje mažieji gali išbandyti Montesori lavinimo priemones ir dalyvauti edukacinėse programose „Vaikų darbeliai vaikų nameliuose“ ir „Padėk man tai padaryti pačiam“.

Vaikų šimtas kalbų ir saviraiška: Reggio Emilia požiūris

Vaikai vystosi mokydamiesi reikšti savo mintis ir jausmus per „šimtą kalbų“. Pagrindinis Reggio Emilia požiūrio tikslas yra išsaugoti ir plėtoti visus įmanomus vaiko saviraiškos būdus. Vaikai moka šimtą kalbų, šimtą būdų mąstyti, žaisti ir kalbėti, tačiau klasikinio ugdymo sistema palieka tik vieną - žodinį. Tai kalbos, kurių jie nuolat mokosi ir derina. Taip skaityti, rašyti, skaičiuoti vaikai mokosi savaime. Visada laikomasi tam tikro ugdymo tikslo, tačiau jis yra nepastebimas, tartum išplaukiantis iš vaikų padiktuotų aktualijų.

Iš italų k.: „Ma gliene rubano novantanove. bet devyniasdešimt devynios yra nuslėptos. Ma gliene rubano novantanove. negali būti. Šimtas yra čia.“

Socialiniai įgūdžiai ir konfliktų sprendimas: pamokos gyvenimui

Ikimokyklinio amžiaus vaikai dar neturi pakankamai įgūdžių valdyti savo jausmus, palaukti, suprasti, kaip jaučiasi kitas, todėl tiek darželyje ar kieme, tiek tarp brolių sesių gali kilti įvairių konfliktų. Labai svarbu, kad tinkamai juos spręsti vaikams padėtų suaugusieji. Kada reikėtų įsiterpti į vaikų konfliktą? Paramos vaikams centro socialinių emocinių įgūdžių programos „Antras žingsnis“ vadovė, psichologė Ieva Dulinskaitė sako, kad suaugusieji turėtų būti šalia, atidžiai stebėti vaikų elgesį ir parodyti kryptį, kaip elgtis kilus konfliktui. „Tinkamai spręsti konfliktus vaikai mokosi iš suaugusiųjų, todėl labai svarbu, kaip tėvai ir mokytojai reaguoja, kai susipyksta broliai sesės, kiemo ar darželio draugai. Ikimokyklinukai turi išmokti ne tik draugauti, susitarti, bet ir tinkamų būdų rodyti savo jausmams, atidėti impulsyvius veiksmus ir kitų socialinių emocinių įgūdžių“, - pabrėžia psichologė.

Pasak I. Dulinskaitės, vos kilus konfliktui tarp vaikų, suaugusiems reikėtų neskubėti ir pirmiausia stebėti, ar jiems pavyksta išspręsti situaciją patiems. Kai problema nėra didelė, labai dažnai vaikai patys randa kūrybiškų sprendimo būdų. Kai reikia padėti spręsti konfliktą, suaugusiems labai svarbu elgtis ir kalbėti ramiai. Tėvų ar mokytojų susitvardymas, ramus nusiteikimas ir reagavimas, moko to paties ir vaikus. Taip pat labai svarbu nedaryti skubotų išvadų, nepradėti kaltinti ar moralizuoti. „Pradžioje geriausia įvardinti, ką išgirdote ar pamatėte ir tuomet leisti pasisakyti po vieną. Pavyzdžiui: „Girdžiu riksmus, kas nutiko?“, - pataria Paramos vaikams centro psichologė. - Abiems konflikto pusėms papasakojus situaciją iš savo perspektyvos, svarbu parodyti, kad visi buvo išgirsti. Atslūgus konflikto įkarščiui, vyresnius vaikus reikėtų mokyti suprasti vienas kito jausmus ir ieškoti galimų sprendimo būdų. Galima paklausti: „Kaip manai, kaip jautėsi brolis, kai užmynei jo pilį?“, „Kaip manai, kaip jautėsi sesė, kai ją pastūmei?“. Tai padeda kiekvienam vaikui jaustis išgirstam, suprasti, kad abiejų veiksmai privedė prie esamos situacijos, o išgirdus kito pusę, stiprėja empatijos jausmas. Tada vertėtų vaikų klausti, ką kiekvienas galėjo padaryti kitaip, kad konfliktas nebūtų kilęs. O paskui paprašyti, kad išvardintų sprendimo būdus, kurie padės susitarti ateityje.

Ko nedaryti suaugusiems?

Norint, kad vaikai mokytųsi tinkamo konfliktų sprendimo, atpažinti ir įvardinti jausmus, labai svarbu konfliktinėje situacijoje suaugusiems neprimesti savo sprendimo ir nestoti į vieno iš vaikų pusę. „Primesdami vaikams savo sprendimą, mes vaikų nieko nemokome, jie praranda galimybę bandyti išsakyti savo jausmus, poreikius, įsigilinti į kito poziciją. O tėvų ar mokytojų buvimas kurioje nors vienoje pusėje gali turėti neigiamos įtakos vaikų santykiams ir požiūriui vienas į kitą, sustiprinti konkurenciją, norą keršyti, pamokyti brolį, sesę ar darželio draugą“, - atkreipia dėmesį I. Dulinskaitė. Ir priduria, kad nereikėtų vaikų versti iš karto po konflikto vienas kito atsiprašyti. Dažnai jiems reikia laiko, kad nurimtų jausmai ir jie galėtų apmąstyti situaciją. Atsiprašymas bus tikresnis ir nuoširdesnis, jei bus išsakomas ne verčiant suaugusiems, mechaniškai, o pasakytas apgalvotai ir tuomet, kai pats vaikas jaučiasi pasiruošęs atsiprašyti. Spręsti konfliktus, valdyti savo jausmus, kurti draugystes ir kitų socialinių emocinių įgūdžių vaikai yra mokomi įvairių Lietuvos miestų ir miestelių darželiuose.

Patyčių prevencija: draugiškumo ugdymas

Kovo 18-20 d. Kūrybinėse dirbtuvėse „Pažaiskime su šešėliais“ bus kalbama apie tai, kad tie vaikai, kurie moka patys pasijuokti iš savęs - niekuomet nesulauks patyčių ar jų tiesiog negirdės. Vienoje iš fotografijų dirbtuvių iš įvairių nuotraukų, žurnalų iškarpų kursime draugišką fotokoliažą, kitoje - sudalyvausime mini fotosesijoje ir savo atvaizdu pasirašysime, jog esame neabejingi patyčių problemai. Dailės dirbtuvėse „Sugalvok draugą“ pasinersime į sielos draugo paieškas, nes tikima, kokį draugą susikursime savo vaizduotėje, toks jis ir atsiras. Daug kūrybiškų minčių, kaip draugiškai išvengti patyčių ir kaip į jas reaguoti padės keramikos ir grafičio dirbtuvių mokytojai. Prevencinių programų „Zipio draugai“, „Obuolio draugai“ ir „Įveikiame kartu“ vykdytojai - kviečia „Veiksmo savaitės BE PATYČIŲ“ rėmuose kiekvieną vaikų grupę ar klasę įsijungti į bendrą veiklą „Būk mano draugas“, kurios metu vaikai sukurtų ir pagamintų plakatą. Mokiniai kartu su savo pedagogais patys nuspręs, ar tai bus vienas bendras visų Veiksmo savaitėje dalyvaujančių ugdymo įstaigos klasių sukurtas plakatas, ar kiekviena klasė kurs savo atskirą, ar kelios mokyklos apsijungs bendram kūrybiniam darbui. Veiksmo savaitės metu sukurtą plakatą(-us) mokiniai pasikabins savo klasėje, ar ugdymo įstaigoje visiems matomoje vietoje ir eksponuos visus metus iki kitos Veiksmo savaitės, iki mokslo metų pabaigos.

Lietuvos moksleivių sąjunga (LMS) prisideda prie nacionalinės akcijos „Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ“ organizavimo ir veiklų įgyvendinimo. Visą savaitę vyks labai įvairaus pobūdžio renginiai. Tradiciškai daugelyje miestų bus organizuojamos atviros diskusijos, paskaitos su visiems gerai žinomais žmonėmis bei psichologais, kurių metu bus atvirai kalbama ir dalinamasi patirtimi apie patyčias. Lietuvos mokinių parlamentas visas savo Lietuvos mokyklas kviečia prisijungti prie Veiksmo savaitės BE PATYČIŲ ir daryti tradicija tapusią akcijas - flashmob'us šypsenėles. Pagrindinis projekto tikslas - skatinti pagarbą ir supratingumą tarp mokinių, atkreipti dėmesį į patyčių žalą, nelikti joms abejingiems. To galima pasiekti tiek kritiškai mąstant, vertinant situaciją, tiek pateikiant gyvenimiškų, akis atveriančių pavyzdžių, kai patyčių netoleruoja ir su jomis kovoja įvairios visuomenės grupės, valstybė, mokytojai, tėvai, mokiniai.

Kovo 12-21 dienomis LŽTC keliaus į šešias Lietuvos miestų mokyklas Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje ir Utenoje. Pagrindinis šio projekto įrankis - dokumentinis filmas „Patyčios“ (angl. Bully). Kitas svarbus mūsų tikslas yra suteikti šiai iniciatyvai tęstinumą - suteikti mokytojams, kitiems pedagogams įrankius, kuriais besinaudodami jie galėtų patys savarankiškai vesti diskusijas/užsiėmimus su klasėmis ar mokinių grupelėmis, panaudojant kiną, kaip priemonę. Lietuvos mokykloms filmo kopija bus laisvai prieinama Lietuvos žmogaus teisių centre, o diskusijų vedimo gairės ir Lietuvos žmogaus teisių centro internetinėje svetainėje (www.lchr.lt), tad visos suinteresuotos mokyklos yra skatinamos kreiptis į Lietuvos žmogaus teisių centrą. Lietuvos žmogaus teisių centras - beveik dvidešimt metų žmogaus teisių apsaugos ir švietimo srityje dirbanti nevyriausybinė organizacija. Nuo įsteigimo 1994 metais LŽTC telkė savo narių ir ekspertų pastangas įgyvendinant daugelį reikšmingų projektų žmogaus teisių apsaugos ir švietimo srityje.

VšĮ Paramos vaikams centras organizuoja renginį centro veiklose dalyvaujantiems "Big Brothers Big Sisters" programos vaikams ir savanoriams. Taip pat Paramos vaikams centras labai kviečia Vilniaus miesto 7-14 metų vaikus sudalyvauti nemokamuose Saugumo mokymuose, kuriuos ves Paramos vaikams centro psichologės. Šiuose dviejų valandų mokymuose vaikai išmoks, kaip atpažinti įvairaus pobūdžio pavojingas situacijas bei smurtą, sužinos, kaip jose elgtis ir kur kreiptis pagalbos. Lietuvos tėvų forumas organizuoja paskaitą: "Skatiname bendradarbiavimą tarp vaikų: tėvų įtaka". Kauno Dainavos jaunimo centras organizuos įvairias veiklas mokiniams ir suaugusiems.

tags: #cento #vaikai #moko

• Žmogaus kūno pažinimas: naudingos veiklos mažiesiems
• Nepamirštamos Kalėdos su vaikais
• Svorio metimas po Cezario pjūvio
• Ar saugu slidinėti besilaukiant?
• virškinimo problemos laukiantis