Aštraus Kampo Problema: Benamiai Vaikai ir Jaunimas Lietuvoje

Benamystė yra problema, paliečianti įvairias visuomenės grupes, taiau benamiai vaikai yra ypač pažeidžiama kategorija. Gyvenimas gatvėje yra kupinas pavojų ir iššūkių. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kas yra benamiai vaikai ir jaunuoliai, kokios priežastys lemia jų atsidūrimą gatvėje, kokios problemos juos lydi ir kokios galimos pagalbos priemonės, siekiant padėti jiems integruotis į visuomenę.

1. Kas yra benamiai vaikai ir gatvės vaikai?

Apibrėžiant benamius vaikus, svarbu atskirti kelias grupes. UNICEF išskiria dvi pagrindines grupes:

• Vaikai gatvėje: Tai vaikai, kurie didžiąją dienos dalį praleidžia gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima ir nakčiai grįžta į namus. Jie gali elgetauti, dirbti gatvėje arba leisti laiką kitose vietose, pavyzdžiui, kompiuterinių žaidimų salonuose ar prekybos centruose. Vaikai gatvėje - tie, kurie didžiąją dienos dalį praleidžia gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima, nakčiai grįžta į namus. Gatvė - tai vieta, kur jie gauna darbo, elgetauja, prašo pinigų, taip galėdami patys egzistuoti ir padėti savo šeimai. Daugiausia gatvės vaikų - miestuose.
• Gatvės vaikai: Tai vaikai, kurie gyvena ir dirba gatvėje, neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos ir ryšių su šeima. Gatvės vaikai - tai vaikai, kurie gyvena, dirba ir miega gatvėje, labai mažai palaikydami ryšius su šeima.

Taip pat reikėtų paminėti vaikus, kurie yra apleisti ir patyrę prievartą ar smurtą. Benamiais paprastai laikomi žmonės, neturintys nuolatinės tinkamos gyvenamosios vietos. Šiandien reikia atskirti keletą asmenų grupių. Benamiais laikomi žmonės, neturintys jokios gyvenamosios vietos. Jie niekada neturėjo savo buto arba jį prarado, nakvoja atsitiktinėse vietose, neturi turto, pragyvena iš atsitiktinių darbų, elgetavimo, šiukšlynuose surinktų butelių bei antrinių žaliavų. Didelio skirtumo tarp benamių ir valkatų nėra, tačiau pastaraisiais ne visada tampama dėl neturto, prarastų namų - lemti gali ir psichologinė žmogaus nuostata, kai nusiviliama gyvenimu, protestuojama arba dėl kitų priežasčių pasitraukiama iš normalios aplinkos. Elgetos paprastai turi namus. Kartais elgetavimas tampa pragyvenimo šaltiniu, teikiančiu nemažas pajamas, tačiau paprastai elgetomis tampama dėl to, kad prarandamas darbas, sveikata, o gaunamų pašalpų nepakanka pragyventi.

2. Kodėl vaikai tampa benamiais? Priežastys ir faktoriai

Yra daug priežasčių, dėl kurių vaikai atsiduria gatvėje. Benamystė ir skurdas yra neatsiejami.

2.1. Šeimos problemos

• Grubumas ir žiaurumas šeimoje, įtempti, žeminantys santykiai.
• Fizinis ir emocinis smurtas, žalingi šeimos narių įpročiai.
• Tėvų nerūpestingumas, auklėjimo klaidos.
• Girtaujantys tėvai, kurie nesugeba pasirūpinti savo vaikais, dažnai juos terorizuoja, muša (ypač tėvas, terorizuojantis ir motiną), namuose nuolat renkasi kompanijos, nuolat girtaujama.
• Netinkamas tėvų pavyzdys: Šeimose, kuriose tėvai užsiima nusikalstama veikla arba yra nesąžiningi su kitais žmonėmis, vaikai mato nederamo elgesio pavyzdžius, dažnai yra tėvų paliekami likimo valiai.
• Kad išgyventų, jie pradeda uždarbiauti gatvėje, vagiliauja, teikia seksualines paslaugas ir tampa seksualinio smurto aukomis.

2.2. Ekonominiai sunkumai

• Šeimos finansinės krizės, kilusios dėl prieinamumo gyvenamojo ploto trūkumo.
• Ribotos įsidarbinimo galimybės, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos.
• Blogos, nestabilios materialinės sąlygos ar gyvenamoji vieta. Skurdžiai gyvenantys žmonės dažnai negali susimokėti už gyvenamą vietą, maistą, vaikų, sveikatos priežiūrą, išsilavinimą.

2.3. Globos įstaigos ir persikėlimas

• Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Ji papildo, kad į gyvenimą taip pat nepasiruošę išeina tėvų neturintys vaikai. Neretai iki 18-os jie žino, kad turės ką valgyti, kur miegoti, ką apsirengti.
• Buvusių vaikų namų auklėtinių nesavarankiškumas.
• Šeimai tapus bename, ji paprastai priversta dažnai keltis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, todėl benamiams vaikams kyla problema lankant mokyklą; problema kyla ir dėl mokyklų įrašų perdavimo vėlavimo, nuolatinio adreso, transporto nebuvimo.

2.4. Kitos priežastys

• Rimta liga ar trauma, smurtas namuose, psichiniai sutrikimai, žalingi įpročiai.
• Skyrybos.
• Grįžimas iš užsienio valstybės, kurioje buvo bandoma įsitvirtinti.
• Negalia.

3. Benamystės fazės

Benamystė nėra staiga atsirandantis reiškinys, o dažnai tai yra laipsniškas procesas, skirstomas į kelias fazes:

• Pradinė fazė: iki 2 metų. Žmogus neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, nakvoja pas pažįstamus, retkarčiais nakvynės namuose, laiptinėse.
• Įspėjamoji fazė: 2-4 metai. Žmogus savo situaciją vertina kaip laikiną ir dar pilnai nesutapatina savęs su benamystės aplinka.
• Adaptacinė fazė: 4-6 metai. Po tiek metų bandymų išeiti iš benamystės situacijos žmogus jau įtrauktas į benamių aplinką, yra jos struktūrinė dalelė.
• Chroniškia fazė: 6-10 metų. Šiai fazei būdinga tai, kad asmuo yra visiškai prisitaikęs prie benamiško gyvenimo sąlygų.
• Ilgalaikė fazė: daugiau nei 10 metų. Tai nereiškia, kad žmogus negali pradėti normalaus gyvenimo, tiesiog būtina profesionali psichoterapinė pagalba.

4. Kokios problemos lydi benamius vaikus ir jaunimą?

Benamystė tiesiogiai susijusi su prasta gatvėje gyvenančių žmonių sveikata. Gatvėje gyvenimas nesaugus, pilnas įvairių pavojų.

4.1. Sveikatos ir mitybos problemos

• Prasta mityba, menkavertis maistas, pusbadis, nesutrikęs augimas. Daugelis gatvės vaikų vartoja pigias ir lengvai gaunamas svaiginamąsias medžiagas, t.y. uosto klijus, kurie nuslopina alkio ir šalčio pojūčius, bet sukelia negrįžtamų pakitimų smegenyse.
• Infekcinės ir kitos ligos. Tarp benamių dažnai paplitusios lytiškai plintančios infekcijos, tuberkuliozė, AIDS, ŽIV, įvairūs psichikos sutrikimai, traumos, pedikuliozė (utelės).
• Nerimas ir depresija, žemas savęs vertinimas. Jiems būdingi emocijų ir elgesio sunkumai, dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo, dažnai serga infekcinėmis ir kitomis ligomis.

4.2. Saugumo ir išnaudojimo problemos

• Smurtas, išnaudojimas, nusikalstamumas, prostitucija, narkotikai. Be to, kai kurie vaikai vagiliauja arba užsiima prostitucija. Daugelis pradeda teikti seksualines paslaugas tam, kad uždirbtų maistui, drabužiams, pastogei. Taip jie atsiduria tiesioginiame pavojuje užsikrėsti ŽIV ar AIDS.
• Šalia autobusų stoties, Šv. Stepono gatvėje įsikūrę Vilniaus arkivyskupijos (VA) „Carito“ Laikinieji namai neprimena vaizduotėje piešiamo vaizdo, kai išgirstame frazę „nakvynės namai“.

4.3. Švietimo problemos

• Nelanko mokyklos, neįgyja specialybės, todėl beveik neturi galimybių išsiveržti iš “užribio klasės”.
• Didelę problemą sudaro benamių vaikų ir jaunimo išsimokslinimas. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą.

4.4. Socialinės ir psichologinės problemos

• Atstūmimas, vienišumas, socialinė izoliacija. Socialinė benamio atskirtis - tai daugiamatis procesas, susijęs su laipsnišku jo at(si)skyrimu nuo socialinės aplinkos.
• Sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui.
• Kalba pakankamai skurdi, vartojami keiksmažodžiai, slengas. Būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė - pinigai. Visos mintys ir pastangos nukreiptos į tai, iš kur jų gauti.
• Priklausomybės, žema savivertė, vidinė tremtis, nerimas, nusivylimas, artimųjų, draugų neturėjimas, visuomenės neigiamas požiūris.
• Daug problemų benamiams kyla dėl asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, socialinio draudimo, ryšio su kitais žmonėmis neturėjimo, nežinojimo apie socialines lengvatas. Būna situacijų, kai yra žmogui skirta socialinė išmoka, o ja pasinaudoti negali, nes neturi tapatybę patvirtinančio dokumento.

5. Pagalba benamiams vaikams ir asmenims: sprendimai ir pagalbos būdai

Norint padėti benamiams vaikams, reikalingas kompleksinis požiūris.

5.1. Bendrosios pagalbos kryptys

• Priežasčių šalinimas: Darbas su šeimomis, siekiant išspręsti problemas, kurios lemia vaikų benamystę (skurdas, smurtas, priklausomybės).
• Socialinė parama: Suteikti benamiams vaikams pastogę, maistą, drabužius, medicininę pagalbą, psichologinę pagalbą.
• Švietimas: Užtikrinti, kad benamiai vaikai turėtų galimybę lankyti mokyklą ir įgyti išsilavinimą. Grąžinti vaikus į visuomenę ir švietimo sistemą yra pakankamai sunkus ir daug pastangų reikalaujantis procesas.
• Reabilitacija: Padėti benamiams vaikams atsikratyti priklausomybių, integruotis į visuomenę.
• Prevencija: Vykdyti prevencines programas, skirtas rizikos grupės vaikams ir šeimoms.

5.2. Mokytojo ir socialinių darbuotojų vaidmuo

Ypač svarbus - mokytojas. Šie vaikai nedrausmingi, įžūlūs, neturintys ir nepripažįstantys autoritetų, turintys savo „advokatus“, nes nepasitiki suaugusiaisiais, negerbia jų, netgi niekina (tai susiję su negatyvia patirtimi). Todėl labai svarbus mokytojo požiūris į vaiką: jei laikysimės standarto ir reikalausime iš jo taip, kaip iš kitų, tai susidursime su pasipriešinimu, konfrontacija. Šiems vaikams būdinga gera orientacija socialinėse situacijose, jie yra apsukrūs ir aktyvūs, jeigu įžvelgia asmeninę naudą. Tai galima panaudoti nukreipiant juos pozityvaus elgesio link, ir tik nuo pedagogo kūrybiškumo priklauso, kokios programos ir priemonės bus pasirinktos. Šiems vaikams mokytis ir priprasti prie mums įprastų taisyklių yra labai sunku. Dažniausiai reikalingas ir ilgalaikis gydymas, ir visapusė pagalba ieškant geriausių būdų, kaip kuo efektyviau gatvės vaiką ir jo šeimą perorientuoti į pozityvią socialinę ir edukacinę erdvę. Vieno ar kelių specialistų pagalbos dažnai neužtenka, tad telkiamos socioedukacinės pagalbos grupės, komandos, taikančios kompleksines poveikio priemones. Mokykloje dažniausiai šių vaikų problemų sprendimo koordinatoriumi paskiriamas socialinis pedagogas. Tačiau probleminių situacijų daugėja ir švietimo pagalbos poreikis yra labai išaugęs. Lietuvoje vienam socialiniam pedagogui tenka dvigubas krūvis - 400 mokinių.

Vokietijoje valstybė samdo šeimą, kurioje būtinai turi būti specialius pedagoginius ar socialinius mokslus išėjęs žmogus. Laikomasi nuostatos, jog benamiai vaikai turi gyventi būtent šeimoje, o ne valdiškuose internatuose, tam, kad susipažintų su normalaus gyvenimo būdu. Šeimoje apgyvendinami 6 vaikai. Valstybė visiškai išlaiko ir šeimą, ir jos globotinius. Maža to, kad kiekvienas šeimos narys gauna atlyginimą už darbą. Valstybei apsimoka išlaikyti tokias šeimas dėl kitokios ugdymo kokybės.

Socialinių darbuotojų, dirbančių socialiniuose globos namuose, patirtis atskleidė, kad Nakvynės namų klientai yra vieniši, apleisti, likimo nuskriausti, jauni, darbingo ir senyvo amžiaus asmenys, turintys įvairius fizinius ir psichinius sutrikimus. Visuomenės nariai, ypač medicinos darbuotojai, į Nakvynės namų klientus žiūri stereotipiškai, juos atstumia, todėl darbuotojai tampa tarpininkais tarp visuomenės narių ir Nakvynės namų klientų. Socialiniai darbuotojai klientus priima be išankstinės nuostatos, jų neteisia ir nesmerkia. Kiekviena specialisto darbo diena yra vis kitokia, nes tai priklauso nuo kliento emocinės būklės. Labai svarbu turėti pagarbų santykį su žmogumi. Neretai išgirstam juos sakant, kad kai pas jus ateina, jaučiasi kaip žmonės. Mes stengiamės išlaikyti lygiavertį santykį, parodyti, kad žmogus mums rūpi, mes jį gerbiam. Tuomet ir jie visai kitaip priima taisykles, griežtumą.

5.3. Nakvynės namai ir kitos pagalbos įstaigos

Asmenims, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos, siekiant suteikti socialinę pagalbą bei padėti individams spręsti problemas dėl kurių jie neteko namų ir tapo benamiais yra steigiami Nakvynės namai. Šiuo metu Lietuvoje veikia 24-eri Nakvynės namai (22-eji įsteigti ir išlaikomi miesto savivaldybių, 2-eji visuomeninių organizacijų ir parapijų). Nuo 2000 m. jų padaugėjo 86 procentais. Statistikos departamento duomenimis, 2019-ais metais skirtingose laikino gyvenimo įstaigose gyveno 4015 žmonių. Vienu metu nakvynės namuose gyventi gali 76 žmonės, 20 vietų skirta moterims, o likusios - darbingo amžiaus vyrams. D. Bogušienė teigė, kad yra tam tikri reikalavimai norint gauti apgyvendinimo paslaugą - žmogus turi būti deklaravęs gyvenamąją vietą Šiauliuose, turi rašyti prašymą, kad nori apsigyventi, turi pateikti reikalingus dokumentus, gydytojo pažymą, ar nesergama tuberkulioze. Žmonės, kurie ateina gauti apgyvendinimo paslaugą, turi laikytis trijų pagrindinių įstaigos taisyklių: nevartoti alkoholio nakvynės namuose, negalima grįžti apsvaigusiam nuo alkoholio į nakvynės namus ir negalima parsinešti alkoholinių gėrimų į nakvynės namus. Tačiau didelė dalis benamių šių paslaugų atsisako, nes nakvynės namuose draudžiama vartoti alkoholį, reikia laikytis tam tikrų taisyklių.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Laikinieji namai. Šie namai labiau primena sanatoriją, kur vyksta gijimo procesas, tik kiek kitaip - gyvenimas čia reabilituojamas tuo momentu, kai žmogus netenka namų. „Carito“ laikinuosiuose namuose labiau koncentruojamasi į apgyvendinimo paslaugas, tačiau yra kambariai, kuriuose žmonės laikinai gyvena, kol bus sutvarkyti dokumentai ir tas pats asmuo jau galės apsigyventi laikinuosiuose namuose. Priešingai nei Vyrų nakvynės namuose, kur apgyvendinimas - apmokestintas, gyventojai gali būti nuolatos. Svarbu paminėti, kad Benamių nakvynės namai nedirba vasaros laikotarpiu ir vėl pradeda teikti paslaugas nuo rudens (atvėsus orams).

Kauno mieste veikiančios „Sriubos valgykla“ priklauso labdaros organizacijai „Caritas“. Valgykloje paprastai kiekvieną dieną nuo 12 iki 14 val. yra pamaitinama apie 300 žmonių. Žiemos laikotarpiu pasitaiko didesnis žmonių srautas (iki 480 žmonių per dieną). Šioje įstaigoje nemokamai maitinami visi socialinėje rizikos grupėje esantys žmonės.

Kauno miesto Socialinių ligų kabinete, įsikūrusiame Partizanų g. 5 nuo 10 iki 13 val., yra teikiamos nemokamos, konfidencialios, anoniminės sveikatos priežiūros ir kt. paslaugos socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims. Šiame kabinete keičiamos adatos ir švirkštai, perrišamos žaizdos, dalinamos dezinfekcijos priemonės, prezervatyvai, tvarsliava, atliekami ŽIV tyrimai, teikiamos asmens higienos, informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir kt. paslaugos. Į Socialinių ligų kabinetą, teikiantį žemo slenksčio paslaugas gali kreiptis net tie, kurie neturi dokumentų.

Kasmet nuo rudens, kelis mėnesius yra vykdoma Socialiai nedraustų asmenų programa. Jos pagrindinis tikslas yra suteikti socialiai nedraustiems asmenims bendrosios praktikos gydytojo bei įvairių sveikatos priežiūros specialistų (dermatovenerologo, pulmonologo, radiologo, socialinio darbuotojo, urologo ir kt.) konsultacijas ir pagalbą. Šias paslaugas apmoka ne Ligonių kasos, o Kauno miesto savivaldybė. Paslaugos socialiai nedraustiems asmenims teikiamos konkursą laimėjusiose poliklinikose (sveikatos priežiūros įstaigose).

Klaipėdoje Laikino apnakvindinimo paslaugą teikiame adresu Dubysos gatvė 39, kasdien nuo 18 iki 8 valandos. Čia įsteigtos 59 vietos, tačiau, esant poreikiui, priimame ir daugiau asmenų. Apgyvendinimo paslaugas teikiame adresais Viršutinė gatvė 21 ir Šilutės plentas 8. Čia įsteigta 112 vietų. Paslauga teikiama visą parą, vykdomas individualus socialinis darbas su kiekvienu paslaugų gavėju. Asmenys, besinaudojantys paslaugomis, privalo laikytis vidaus tvarkos taisyklių. Pagal taisykles, apgyvendinimo paslaugos nakvynės namuose teikiamos socialinės rizikos asmenims nuo 18 metų. Jei asmenys pasirenka laikiną gyvenimą nakvynės namuose, jie gali likti iki 12 mėnesių ar ilgiau.

5.4. Vaikų globa ir mitai

Daugelis žmonių net negalvoja apie vyresnių vaikų globą, nes visuomenėje egzistuoja daugybė klaidingų įsitikinimų apie paauglių globą. Neretai sutinkami vis dar egzistuojantys mitai, užsilikę iš sovietmečio apskritai apie vaikus, kurie auga vaikų globos namuose. Paprastai žmonės įsivaizduoja, jog tai vaikai, atskirti nuo visuomenės, kurie turi elgesio problemų, galbūt netgi daro teisės pažeidimus, vartoja psichotropines medžiagas, rūko, keikiasi, nelanko mokyklos, smurtauja, valkatauja, yra utėlėti ir trumpai kirpti. Iš tiesų, tai tėra absoliutūs mitai. Jeigu 1500 vaikų, kurie šiuo metu gyvena institucijose būtų štai tokie, tai mums tikrai Lietuvoje nebūtų saugu gyventi. Mes sakome, jog vaikai yra vaikai ir kiekvienas vaikas netinkamai pasielgia kaip ir kiekvienas suaugęs žmogus. Vaikų globos namuose gyvenantys vyresni vaikai dažnai vertinami kaip agresyvūs, triukšmingi, nebendradarbiaujantys, nepareigingi. Tačiau aštri išorinė pusė dažnai slepia nesaugumo, baimės, sumišimo jausmą. Dėl visuomenėje gajų mitų apie institucijose augančius vyresnius vaikus daugelis asmenų, kurie galėtų suteikti paaugliui namus, atgrasomi nuo vyresnių vaikų globos.

Paaugliai paprastai yra globojami dėl tų pačių priežasčių kaip ir jaunesni vaikai. Iš tikrųjų globos namuose augantys paaugliai yra tokio amžiaus, kai jiems vis dar labai reikalinga pagalba ir parama. Gera rutina ir mylinti, puoselėjanti aplinka gali padaryti didžiulį teigiamą poveikį jauniems žmonėms, kurie yra gyvenimo etape, kai priima sprendimus dėl savo ateities. Naujausi tyrimai rodo, kad žmogaus smegenys vystosi iki 20 metų. Taigi, smegenys yra pasirengusios keisti elgesį. Kad būtumėte globėju, nebūtinai turi būti vyresnio amžiaus ir sukaupęs vaikų ir jaunuolių auginimo patirtį. Globoje ne amžius, o energija ir motyvacija turi didesnę reikšmę. Jaunas, brandus suaugęs gali būti puikus jaunuolio globėjas, neretai tampantis vyresniuoju broliu ar sese savo globotiniui. Globėju galima tapti nuo 21 metų amžiaus.

Tikrai ne maža visuomenės dalis mano, jog norint globoti reikia turėti nuosavus namus. Svarbu, jog vaikas jūsų namuose turėtų savo erdvę miegui, poilsiui, pamokų ruošai, žaidimams. Iš tiesų nebūtina būti užauginus vaikus, kad galėtum juos globoti. Tai ko jums reikia, tai didelio noro atverti savo namų duris ir širdį jauniems žmonėms, kuriuos reikia mylėti ir saugoti. Tyrimai taip pat parodė, kad meilė ir prisirišimas nebūtinai priklauso nuo biologijos. Santykio sukūrimas gali vykti bet kuriame amžiuje. Tačiau tam reikia pasitikėjimo ir laiko. Kai vaikas ar jaunuolis apsigyvena globėjo namuose, tai be abejonės kelia įtampą ir stresą. Be to, vaikas išgyvena ir buvusios aplinkos netektis - auklėtojų, draugų, mokyklos, savo kiemo ir t.t. Globėjui šiuo momentu reikia kantrybės, atidumo ir supratingumo. Globėjas turi žinoti, kad reikės laiko, kol vaikas ar jaunuolis įveiks nemalonius jausmus būdamas naujos šeimos dalimi. Žmonės, kurie prisiima gyvenimą keičiančią globos užduotį, turi didžiulę širdį ir žino, kad meilė gimdo meilę. Vaiko ar jaunuolio globai visiškai nesvarbi jūsų šeimyninė padėtis. Globėjai gali būti vieniši, vedę ar gyvenantys partnerystėje.

Labai svarbu suprasti, kad paaugliai, kurie yra linkę nusikalsti ar daro teisės pažeidimus - jų poreikiai nėra globa šeimoje, todėl toks paauglys neatvyks į jūsų šeimą. Įvaikinimo metu nutrūksta visi ryšiai tarp vaiko ir biologinės jo šeimos. Įvaikintojai tampa vaiko tėvais pagal įstatymą. Įvaikintam vaikui gali būti suteikta įtėvių pavardė ar net keičiamas vardas.

6. Benamystės problema Lietuvoje ir visuomenės požiūris

Benamystė Lietuvoje - opi bėda, su kuria susiduria ne tik didmiesčiai, bet ir mažesnių rajonų bendruomenės, o dažnu atveju gatvėje atsiduria vis jaunesni žmonės. Statistikos departamento prie LR Vyriausybės (2011) duomenimis, Lietuvoje 2010 metais Nakvynės namuose gyveno 2142 asmenys, iš jų: 464 moterys ir 1678 vyrai. Iš pateiktų statistinių duomenų galima pastebėti, jog benamystės problema Lietuvoje egzistuoja ir turi tendenciją augti. Benamiai patiria socialinę izoliaciją, kuri pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp visuomenės atsiradimu.

Šiuolaikinėje visuomenėje, mažinant benamystės padarinius svarbus vaidmuo tenka socialiniam darbui. Lietuvoje, kaip ir kitose postsocialistinėse šalyse, visuomenės požiūris į marginalines grupes - taip pat ir benamius - dažniausia neigiamas. Apskritai benamystės problemai visuomenėje skiriama pernelyg mažai dėmesio, trūksta objektyvios ir patikimos informacijos. Dažnai susiduriama su visuomenės narių neigiamu požiūriu į socialinėje atskirtyje atsidūrusius asmenis ir jų problemas. Integraciją į visuomenę apsunkina ir neigiamas visuomenės požiūris į nakvynės namus ir į pačius benamius, egzistuojanti benamių stigmatizacija, diskriminacija, valstybės kuriamų šiai asmenų grupei pagalbos programų neefektyvumas. Žmonės, kurie nėra susidūrę su sunkumais dėl būsto, benamiais įsivaizduoja pagyvenusius gerenčius gatvėje vyrus, elgetaujančias moteris, konteineriuose besirausiančius asmenis, gatvės vaikus, kurie uosto klijus arba žmones sėdinčius parke su dideliais krepšiais. Tai priskiriama prie išorinių reiškinio aspektų.

Policijos pareigūnai benamiui gali iškviesti medikus, jei įtaria, kad jam reikia pagalbos, gali suteikti socialinę pagalbą (pavyzdžiui, nuvežti į nakvynės namus). Jei užfiksuojamas teisės pažeidimas, gali būti surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Visos paslaugos teikiamos tik su asmens sutikimu. "Niekada neišskiriame benamių kaip kitokių žmonių. Tikrai su jais bendraujame betarpiškai, bandome juos „prisijaukinti“, užmegzti santykį", - teigia pašnekovė ir prisimena, kad prireikė trijų susitikimų įtikinti Valentiną priimti pagalbą. Anot pašnekovės, 70 proc. benamystę patiriančių žmonių yra priklausomi nuo alkoholio. Todėl, jei tik žmogus sutinka priimti pagalbą, jis yra vežamas į reabilitacijos centrą. "Paskui, kai jie susipranta, kad niekas jų nesmerkia, <...> kad darbuotojas į juos žiūri kaip į žmogų, nežeminančiai, kad turi priklausomybę, bet gal reikia kažkaip galvoti, kaip įveikti ją, jie eina į anoniminių alkoholikų klubus, gulasi į priklausomybių ligoninę, kad pasigydytų."

Pagalbos teikimas gyvenantiems gatvėje - tai darbas, kuriam neabejotinai reikalingas pašaukimas. Pirmiausia, žmogus turi būti emociškai stiprus. Dirbdami gatvėje mes patiriame visko - esame išvaromi, plūstami necenzūriniais žodžiais. Antra, svarbu, kad darbuotojas neturėtų neigiamų nuostatų prieš gatvėje gyvenančius žmones. Šios savybės yra neatsiejamos nuo pagalbą benamiams teikiančio darbuotojo darbo sėkmės.

7. Asmeninė istorija: Valentino kelias į naują gyvenimą

Valentinas, Kauno miesto socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyriaus gyventojas, pasakoja, kad benamiu tapo daugiau nei prieš dvidešimtmetį, po deportacijos iš Prancūzijos į Lietuvą. Grįžęs į Lietuvą, vyras neturėjo kur apsistoti, nes artimieji negalėjo jam padėti. Keisti savo gyvenimo būdą po tiek metų ryžtųsi tikrai ne kiekvienas, o ir pačiam Valentinui pavyko tikrai ne iš karto: ne kartą siūlytos pagalbos vyras prisipažįsta atsisakydavęs. Paklaustas, kas pakeitė jo apsisprendimą, Valentinas atviras: viena socialinės darbuotojos ištarta frazė: „Sako - tu neturi jokių dokumentų, todėl tarsi neegzistuoji, tavęs paprasčiausiai nėra. Be jų negali gauti ir pensijos. Pradėjau galvoti ir galiausiai sutikau vykti su jais“.

Valentinas pasakoja, kad naujas gyvenimo būdas turėjo reikšmingų pokyčių ir jo asmenybei: „Kuo daugiau laiko gyvenau po atviru dangumi, tuo labiau laukinis dariausi. Atpratau nuo bendruomenės, nuolat buvau vienas. Man nereikėjo kompanijos“. Vis tik socialinių darbuotojų atkaklus noras padėti Valentinui suteikė galimybę sėkmingai žengti pokyčių link. Dabar svarbiausia - nepaklysti ir negrįžti prie senojo gyvenimo būdo. Pirmieji 6 mėnesiai, kai žmogus atsiduria gatvėje, yra kritiniai, nes po 6 mėnesių jau žmogus pripranta prie gyvenimo gatvėje.

tags: #benamiai #vaikai #tai

• Kaip palengvinti vaiko adaptaciją darželyje
• Kada sunerimti dėl kraujavimo nėštumo metu
• Viskas apie keliones su kūdikiais Wizz Air
• Veikla Leono Barisausko
• viskas apie kiaušinių virimą