Liudas Zulys: 1933 m. Biografijos Gairės ir Epochos Atspindžiai

Lietuvos istorijoje laikotarpis po 1933 metų ir ypač prasidėjęs 1940-aisiais buvo kupinas išbandymų, pakeitusių daugybės žmonių, tarp jų ir tų, kurie gimė apie 1933 metus, gyvenimus. Tarp 1940 ir 1953 metų Lietuvoje vyko didžiausias čia gyvenusių tautų pilietinis, patriotinis ir moralinis išbandymas. Sovietams okupuojant Lietuvą, sunkus išbandymas užklupo visas ginkluotas patriotines organizacijas, neturinčias fizinių jėgų frontiniam karui ir visiškai neparuoštas partizaniniam pasipriešinimui.

Kovas už laisvę Utenos apylinkėse 1944 - 1954 metais yra vienas iš tokių pasipriešinimo pavyzdžių. Pradžioje beliko bejėgiškai stebėti, kaip okupantai naikina valstybės du dešimtmečius kurtas gynybines struktūras, ekonominius darinius, kultūrines bei religines organizacijas. Tiesa, ne visi gyventojai buvo pasyvūs. Didelį pagyvėjimą rodė kai kurių tautinių mažumų ir socialinių grupių nariai. Antrą kartą į Lietuvą sugrįžus Raudonajai armijai, iškart prasidėjo rekrūtų ėmimas į okupacinę kariuomenę ir siuntimas į frontą. Daug vyrų, nenorėdami paklusti žiauriems okupantams, iškart pasirinko partizanų kelią. Jų pasirinkimą stiprino visiškas įsitikinimas, jog greitai ateis Vakarų pagalba. Žmonės besąlygiškai tikėjo sklindančiais gandais, kad netrukus ateis amerikonai, kurie žmonių neapvils.

Partizaninio karo taktika ir kasdienybė

Partizaninis judėjimas, kaip kariavimo būdas, yra vienas iš galingiausių ir grėsmingiausių ginkluoto pasipriešinimo metodų. Profesionaliai bei išradingai naudojant jo taktiką galima visiškai sužlugdyti didelių valstybių puikiai ginkluotų kariuomenių grobikiškų planų įgyvendinimą ir pasiekti galutinį kovos tikslą - savo krašto išvadavimą. Pulkite ne tiesiogiai, bet po truputį, vos įgeldami. Priešai, negalėdami apsisaugoti nuo jūsų slaptų puolimų, suirs ir pavargs. Partizanus rėmė beveik visi kaimo žmonės. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši atsitraukimo, kovos vengimo tendencija yra neigiama. Praktiškai nežinoma šalies, kurioje partizaninis judėjimas būtų nugalėtas karine jėga. Reguliarioji kariuomenė kontrpartizaninėje kovoje vaidina ne pirmaeilį, tačiau svarbų vaidmenį.

Partizaninį karą gali vykdyti specialiai suformuotos dalys ir padaliniai, esant vietinių gyventojų paramai. Partizanuoti darės vis sunkiau. Vadas jis buvo menkas: turėjo gal apie šimtą vyrų, o liko tiktai keletas. Antrasis viršininkas, pasakojo vienas liudininkas, pradėjo labai gert. Mūsiškiai jokio ryšio neturi su niekuo. Šitas pradėjo pasakot, ką tu kalbi, ką čia prasimanai! Antrojo viršininko elgesys jau mum buvo nepriimtinas. Reikia taikliai šaudyt ir veltui šūvių neleist, nes mes neturim tiekimo. Kiek mes terboj nešamės, tai tiek ir mūsų. Mums niekas daugiau neatneš. O rusam mašinom veža.

Asmeninės patirtys ir išgyvenimai

Pokario metai buvo kupini represijų ir bandymų išgyventi okupacijos sąlygomis. Balys Juodzevičius, gimęs 1927 metais, pasakojo apie savo ir artimųjų patirtis. Turėjom 11,5 ha žemės. Brolį Petrą, gimusį 1923 metais, skrebai paėmė. Antanas buvo 1915 metų ir slapstės. Juozapas buvo Vokietijoj darbuos. Kai paėmė Antaną ir mane, tai pradėjau slapstytis. Mane suėmė Daugailių skrebai. 3 paras. Atvarė į Uteną. Pralaikė 6 savaites milicijos rūsy, kur dabar cerkvė. Brolį Petrą buvo nuvežę į Vilnių, bet iš ten pabėgo. Grįžusį vėl suėmė. Policijos rūsy susitikom. Petras buvo mažesnis, liesesnis. Jis buvo 4 metais vyresnis, bet jį pripažino jaunesniu, o mane vyresniu.

Apie tai, kas vykdavo su sulaikytaisiais, Balys Juodzevičius teigė: Sumušė, sudaužė kaip obuolį. Nuvarė į sandėliuką. Ruduo, šalta, vėjas pučia. Nei kam pasiskųsti. Guliu ir drebu susitraukus. Paskui - tardymas, vėl mušimas. Mane išvežė į Vilnių. Varant per Aušros vartus, du pabėgo. Pabėgom, paskui mieste vėl susitikom. Atvarė į miliciją. Išlaikė 3 paras. Paskui į Gaižiūnų poligoną. Ten prabuvom 8 paras. Aš išsidaviau jam, kad manęs metai neliečia, ir nuėjau pas kapitoną. Aš jį perkalbėjau. Išdavė raštelį be anspaudo ir paleido. 1945 m. gruodžio 23 d. beeinant į stotį, vėl sulaikė skrebai ir atvarė į dalinį. Paleido. Kubiliuos sužinojau, kad mūsų namai iškonfiskuoti.

Absurdiškas, o tikriau sakant, klaikus reiškinys buvo agentai-smogikai, specialiųjų operacijų metu paimti gyvi buvę partizanai. Neatsilaikę kankinimams ir psichologiniam poveikiui, jie išdavė bendražygius ir pasidarė MGB agentais-smogikais. Knygoje pateikta partizaninių veiksmų paletė turėtų sudominti Lietuvos atsakingus pareigūnus bei politikus, paskatinti apsvarstyti geriausius galimus partizaninio karo variantus.

Civilinės ir karinės institucijos 1933 metais

1933 metai Lietuvoje, nors ir taikos metai, žymėjo tam tikrus institucinius pokyčius ir įvykius. Pavyzdžiui, 1933-1940 metais Aviacijos dalis vadinta Karo aviacija. Šis laikotarpis taip pat yra fiksuojamas istoriniuose leidiniuose, tokiuose kaip „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų jubiliejaus albumas“, išleistas Kaune 1933 metais.

Vietiniai talkininkai ir okupantų brutalumas

Antrą kartą atėjus sovietams, atsirado stribai savanoriai, pasižymintys gyventojų terorizavimu ir plėšikavimu. Kaip rašo Autorius, „antrosios rusų okupacijos metais į valdžią atėjo uoliausi okupantų talkininkai, aršiausi savo tautos priešai - komunistai, skrebai ir tarybiniai aktyvistai. Šie mažaraščiai buvo „akli ir buki“, tačiau ištikimi sovietinės valdžios nurodymų vykdytojai“. Į stribus stojo nemažai vietinių sentikių rusų. Skrebų moralinę būseną atskleisdavo represuojamų šeimų turto konfiskacija, kuomet supuolę kartu su savo „bobomis“, besiriedami tarpusavyje, išsivarydavo ne tik gyvulius, bet išgrobstydavo viską iki „paskutinio siūlelio“, palikdami tik plikas sienas. Jiems nerūpėjo, kaip šeimai reikės toliau gyventi, kuo maitinsis jų vaikai. Iš žmonių atimtais ar pavogtais rūbais viešai rengėsi skrebų žmonos ir dukros. Azijonas ir pasakė, kai mama paklausė, kaip dabar bus. Sako, va teip bus. Išsikask duobę, griūk pati ir lauk, kada žemėm apipils. Mažiau pergyvensi! Sirvydžiuos suimtus žmones bulvių rūsy sumetę laikydavo. Norkūną užmušė.

Partizaninio judėjimo dalyviai ir pasakotojai

Knygoje aprašomi laisvės kovų įvykiai, remiantis daugybės liudininkų atsiminimais. Tai paskutinių gyvų to laikmečio herojų, liudininkų ateičiai išsaugotos „gyvos istorijos“ vaizdai. Jie prikėlė iš užmaršties bei paliko istorijai gyvus ir kalbančius tuos, kurie kartu su jais gyveno, kovojo, kalėjo, kurie žuvo ir niekada to savo lūpomis jau nebegalėjo papasakoti. Žemiau pateikiami kai kurie iš tų, kurie dalijosi savo prisiminimais, ar buvo nubausti už savo veiklą.

tags: #liudas #zulys #gim #1933

• "Vija" socialinės globos centras
• Sužinokite, ar galima valyti odą drėgnomis servetėlėmis
• Kaip nuginčyti tėvystę
• Reikalavimai globos namų vadovui
• Informacija apie skrydžius su vaikais