Baltijos kelias: istorija, prisiminimai ir kelias į nepriklausomybę

1989 metų rugpjūčio 23 dieną įvyko vienas reikšmingiausių įvykių Baltijos šalių istorijoje - Baltijos kelias. Tai buvo apie 650 km ilgio susikibusių žmonių grandinė, kuri nusidriekė nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Ši akcija, surengta minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines, tapo galinga Baltijos tautų vienybės ir laisvės troškimo išraiška. Niekas negalėjo patikėti, kad Baltijos kelias atvers tokias dideles pertvarkas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje ir visoje Sovietų Sąjungoje. Baltijos kelias laikomas vienu svarbiausių įvykių, siekiant nepriklausomybės. Jis įtrauktas į UNESCO pasaulio atminties sąrašą kaip išskirtinis XX a. įvykis.

Istorinis kontekstas: kodėl Baltijos kelias buvo būtinas

Baltijos kelias buvo skirtas Molotovo-Ribentropo pakto metinėms paminėti. Šis slaptas paktas, pasirašytas 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje tarp Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos (vad. Hitlerio-Stalino paktu arba Molotovo-Ribentropo paktu), padalijo Europą ir tuo pačiu visos trys Baltijos valstybės atiteko Sovietų Sąjungai. 1940 metais Baltijos šalis okupavo Tarybų Sąjunga, ir dešimtmečiais ši okupacija tęsėsi, o TSRS nepripažino pakto egzistavimo, tvirtindama, kad Baltijos šalys į Tarybų Sąjungą įstojusios savo noru.

1980 m. pabaigoje Molotovo-Ribentropo pakto pasekmės Baltijos šalyse vis dar buvo smarkiai jaučiamos. Todėl Baltijos kelias buvo pradžių pradžia viešai paminėti sovietų okupaciją ir pareikšti, kad Lietuvai reikia nepriklausomybės, kad Lietuva turi būti nepriklausoma valstybė. Baltijos kelias - tai visų trijų Baltijos valstybių referendumas už nepriklausomybę, kuriai piliečiai jau tam buvo pasiruošę. Sovietinėje priespaudoje esančioje Lietuvoje Baltijos kelio dieną iškilo ir Stalino ir Hitlerio atvaizdai, simbolizuojantys milijonų žmonių krauju apšlakstytą jų totalitarinę politiką ir atimtą laisvę.

Organizavimas ir pasirengimas istorinei akcijai

Unikalią Baltijos kelio idėją sumanė estai. Jų Liaudies frontas jau gegužę ėmė kelti idėją, kad siekį atkurti nepriklausomybę Baltijos šalys turi išsakyti kartu ir taip, kad apie tai išgirstų visas pasaulis. 1989 m. gegužės 14-15 d. vyko Baltijos asamblėja Taline, kurioje pabrėžta tautinės kultūros svarba. 1989 m. liepos 15 d. Pernu mieste Estijoje susirinkę trijų Baltijos tautų išsivaduojamųjų judėjimų atstovai nutarė surengti bendrą solidarumo akciją - Baltijos kelią. Galutinis sprendimas organizuoti antisovietinį Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimą buvo priimtas liepos viduryje, likus tik kiek daugiau nei mėnesiui iki rugpjūčio 23-iosios. Baltijos kelią organizavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai.

Organizatoriai būgštavo, kad pritrūks laiko ir kad ne savaitgalį, o paprastą darbo dieną į gyvą Baltijos tautų grandinę nesusirinks pakankamai žmonių. „Tas fizinis rankomis susikabinimas bus mums toks labai sudėtingas, todėl yra tokios rekomendacijos, kad galime tuščiose vietose naudoti žvakutes,“ - kalbėjo Baltijos kelio organizatorius Arūnas Grumadas. Tačiau to neprireikė, nes Baltijos kelio dieną jau buvo aišku, kad norą būti laisviems pasiryžo išreikšti gerokai daugiau žmonių nei tikėtasi.

Rajono valdžia netrukdė dalyviams samdytis transportą, bet dauguma važiavo savo automobiliais ir iš darboviečių. „Milicija vienintelė turėjo radijo ryšį automobiliuose. Iš jų radijo stotelių buvo galima perduoti į Lietuvos radiją žinią, o tuomet per Lietuvos radiją buvo galima skelbti žmonėms, kur, kokių problemų yra,“ - prisiminė A. Grumadas. Tai, kad tuometinė komunistinė valdžia nieko nesakė prieš ir pati tyliai nusišalino, tiems pareigūnams, kurie prijautė ir ne tik prijautė, bet ir turėjo pakankamai drąsos, tai atrišo rankas. Trakų rajono mastu į Baltijos kelią organizavo sąjūdininkai, vadovaujami rajono Sąjūdžio tarybos pirmininko inžinieriaus iš Elektrėnų Aleksandro Klumbio. Sąjūdžio Šiauliuose pirmeivė I. Vasinauskaitė prisimena, jog buvo sudaryta komisija scenarijui ir pasiūlymams paruošti, o Sąjūdžio taryba nusprendė, kad tinkamiausias paminklams bus akmuo.

Baltijos kelias: diena, kai susikibo rankos ir uždainavo širdys

1989 m. rugpjūčio 23 d. 19.00 val. apie du milijonai Baltijos šalių gyventojų susikibo rankomis, sudarydami žmonių grandinę nuo Talino per Rygą iki Vilniaus. Lygiai 19 val., pasigirdus radijo signalams, šimtų tūkstančių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais. Dalyviai rinkosi į akciją miestuose, kaimuose arba organizuotai ar patys transportu važiavo į tas Baltijos kelio vietas, kurios vingiavo per mažiau apgyventas teritorijas.

Baltijos kelio dieną Lietuva pirmą kartą istorijoje paskęsta neregėtose automobilių spūstyse. Maždaug milijonas lietuvių sėdo į „žiguliukus“, „zaporožiečius“, veržėsi į ir taip sausakimšus autobusus ar net sunkvežimius. Daug automobilių nepasiekė numatytos vietos dėl transporto spūsčių - mašinų buvo tiek daug, kad jos negalėjo judėti Baltijos kelio link. „Ir į kairę, ir į dešinę žiūriu: per laukus dar vienas kitą ir aplenkinėja!“ - prisiminė Z. Bilevičienė. „Žmonės buvo be galo geranoriški, jeigu ražienų lauke - koks griovys, mašinos kelyje sustodavo ir leisdavo įvažiuoti. Įveikę kliūtį, automobiliai vėl nusukdavo į tuos laukus!“

Dalyvių skaičius Baltijos kelyje

Po kiek laiko virš kolonos praskrido lėktuvas ir barstė gėles ant asfalto. „Lygiai 19 val. virš kolonos pabiro gėlės, žmonių rankos kilo į viršų ir jau skrendant, artėjant prie Panevėžio tai atrodė labai didingai. Trys ar keturios eilės žmonių ir kai visas miškas rankų pakyla, mes čia virš jų galvų skrendam ir byra gėlės. Bet ką galima užmiršti, detales, bet šito neužmiršiu niekada,“ - sako lakūnas Petras Bėta. Baltijos kelio dieną Lietuvoje kilti lėktuvams buvo uždrausta. Visgi, to nepabūgęs Petras Bėta su žmona Irena ir dar keturiais žmonėmis sovietiniu „An-2“ lėktuvu kilo į padangę. Šio vadinamojo „kukurūzniko“ viduje buvo net pusantros tonos gėlių, kurios sukeldamos tikrą euforiją, buvo mėtomos ant rankomis susikibusių žmonių. Lakūnams dėl gėlių leistis ir kilti teko net septynis kartus. Irena Bėtienė prisimena, kad tos gėlės nebuvo bet kaip suskintos, jos buvo surištos į puokšteles, perrištos kaspinėliais, su laiškeliais nuo žmonių, ištrūkusių iš Sibiro vergijos.

Dalyvių prisiminimai ir to meto nuotaikos

Baltijos kelyje vyravo nepaprastai pakili nuotaika. „Pamačius tiek daug atvažiuojančių mašinų ir susirinkusių žmonių, per kūną ėjo šiurpuliai, jautėsi pakili nuotaika,“ - tokiais įspūdžiais dalijosi Gediminas Karablikovas. Visi buvo pakilios nuotaikos, nes susirinko bendraminčiai, kurie matė tokio susibūrimo jėgą ir jautė, kad į Lietuvą ateina didelės pertvarkos ir pasikeitimai. O svarbiausia, jie pamatė, kad Sąjūdis yra ta jėga, kuri Lietuvai neša išsilaisvinimą, Sąjūdis tapo pripažinta politine jėga. „Aš turbūt tą jausmą iki šiol nešiojuosi savyje. Nuostabi, nepakartojama idėja užkrėtė visus,“ - teigė R. Baristaitė.

Dalyviai, nepaisant galimo pavojaus, buvo kupini laisvės troškulio. „Visiškai nemąstėme apie galimą pavojų, agresiją, ką vėliau parodė Sausio 13-osios įvykiai. Gal buvome naivūs, bet laisvės troškulys buvo labai svarbus,“ - prisiminė R. Baristaitė. Nemažai žmonių turėjo įveikti įvairias kliūtis, kad pasiektų savo vietą grandinėje, tačiau pasiryžimas buvo stipresnis už bet kokias baimes. „Nepamenu kitos tokios dienos savo gyvenime, kad skubėčiau ir jaudinčiausi taip ne dėl savęs ar artimųjų, ir tas jaudulys su niekuo daugiau nepalyginamas...“ - dalijosi Algimantas Steponavičius.

„Mes gi turėjome milijoną dalykų, kurių turėjome bijoti - netekti darbo, jeigu tu dalyvauji tokiuose renginiuose, tokiuose mitinguose, tokiose akcijose. Praktišai du trečdaliai žmonių, kurie ten buvo, turėjo kažkokiu būdu išeiti iš darbo... ar jie sugrįš? Priklausomai nuo to, kas yra vadovybėje. Negalvojome apie pavojų. Nors dabar teko skaityti Romualdo Ozolo dienoraščius, akivaizdu, kad jo buvo daug ir tiesiog viskas buvo, kaip žmonės sako, ant plauko,“ - pasakojo Audrė Kudabienė. Žurnalistei labai įsiminė ir vaišingumas: „Tokio vieningumo ir tokio draugiškumo, nu, man neteko po to patirti. Galėjai jausti tą širdžių plazdesį.“

Daugelis žmonių, kaip lakūno Petro Bėtos žmona Irena, iki šiol su jauduliu prisimena tą dieną: „Tas visas žiūrėjimas į tą visą didybę apačioje.. tiesiog kūnas ėjo pagaugais. Visą laiką žąsies oda tokia buvo. Nieko didingesnio tikriausia negali norėti. Tai buvo iš tiesų kažkas nepakartojamo. Likimo dovana, už kurią be galo dėkingi esame. Tai vat ir ašarėlės… Kaip visada tokie prisiminimai jie sudrėkina akis. Kuo toliau, tuo labiau tikriausiai.“

Vietinės perspektyvos ir įamžinimas

Kiekvienai Lietuvos savivaldybei Baltijos kelyje buvo skirta tam tikra atkarpa. Trakams, kurių sudėtyje buvo Elektrėnai, Vievis, Grigiškės, atiteko 2 km Širvintų rajone, nuo Musninkų-Širvintų kelio iki Viesų sankryžos. Už jų toliau stovėjo Kaišiadorių sąjūdininkai, su kuriais ir buvo surengtas bendras mitingas 19.00 val. Iš Trakų rajono galėjo būti apie du tūkstančius dalyvių. Pirmiausia reikia priminti, kad tą vakarą jau buvo pastatytas gal penkių metrų ąžuolinis kryžius, kurį pašventino Trakų bažnyčios klebonas Vytautas Pranciškus Rūkas. Tas kryžius stovi ir šiandien, o jį pagamino aukštadvarietis tautodailininkas Jonas Kasparavičius su sūnumis Ramūnu ir Vidu. Per mitingą kryžių pašventino Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis ir kiti kunigai.

Trakų bažnyčios klebonas Vytautas Pranciškus Rūkas turėjo Kanadoje nusipirktą filmavimo kamerą ir visą mitingą nufilmavo su garso įrašu - tokiu būdu paliko istorijai autentišką liudijimą. Šiauliečiai turėjo stovėti 335-341 Baltijos kelio kilometre (atsakingas A. Jocas), 341-344 kilometrai buvo numatyti Telšiams, už jų (344-348 km) - vėl Šiauliams. Ties Pumpėnais Baltijos kelią žymi Gintauto Lukošaičio sukurtas ąžuolinis koplytstulpis ir Gedimino Pyrago iškaltas paminklinis akmuo. Šiauliai, pasak I. Vasinauskaitės, 1989 metų rugpjūčio 23-iąją buvo išskirtinis miestas. Laisvės lyga organizavo pasirodymą aikštėje, kur tebestovėjo kareivis, buvo iškeltos okupacinės vėliavos, stovėjo areštuota suraišiota lietuvaitė ir renkami sovietinės armijos kariniai bilietai. Didžiausia atrakcija buvo, kai Hitleris ir Stalinas atvažiavo į sovietinį karinį komisariatą, o minia sekė iš paskos.

Baltijos kelio reikšmė ir pasekmės

Baltijos kelias - tai didžioji lietuvių tautos svajonė, kuri buvo susijusi su Lietuvos valstybingumo atstatymu, su sovietų okupacijos padarinių panaikinimu, sovietų kariuomenės iš Lietuvos išvedimu ir, pagaliau, su Lietuvos laisvės atgavimu. Didžiausias protesto akcijos pasiekimas buvo tai, kad TSRS nusileido bendram Baltijos šalių gyventojų protestui, pripažindama praeities nusikaltimus. TSRS pripažino Molotovo-Ribentropo pakto egzistavimą ir paskelbė jį negaliojančiu. Tai tapo vienu iš svarbiausių žingsnių kelyje į nepriklausomų Baltijos valstybių atkūrimą.

Renginio organizuotumas ir rimtis SSRS vadovybei ir pasauliui parodė šių kraštų visuomenės brandą ir susitelkimą. Ne be šios akcijos politinio, visuomeninio ir net vizualinio įspūdžio SSRS antrasis Liaudies deputatų suvažiavimas, nors su tam tikromis išlygomis, bet pripažino, kad Molotovo-Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai prieštarauja tarptautinei teisei, kad Baltijos valstybių suverenitetas neteisėtai sutryptas. Istorikai pabrėžia, kad Baltijos kelias - žymiausias Nepriklausomybės priešaušrio įvykis, įsiutinęs komunistus ir privertęs M. Gorbačiovą viešai pasmerkti Baltijos šalių nepriklausomybės siekį ir pareikšti, kad Lietuva, Latvija ir Estija eina per toli. „Jis suvokė, kad Baltijos valstybės gali pradėti Sovietų Sąjungos byrėjimo procesą,“ - sako istorikas Algirdas Jakubčionis.

Baltijos kelias tarptautiniu mastu paviešino visų trijų valstybių bendrą kovą. Tai demokratiniams judėjimams davė postūmį ir kitur pasaulyje, jis buvo teigiamas pavyzdys kitų šalių nepriklausomybės atkūrimo siekiams ir Vokietijos susijungimo procesui. Po Baltijos kelio vienaip ar kitaip Vakarai jau negalėjo nereaguoti. Amerikos kongresas priėmė rezoliuciją, kurioje sakė, kad diplomatinėmis priemonėmis reikia kelti Baltijos tautų klausimą. Amerikos prezidentas Bushas pareiškė, kad reikia daugiau supratingumo Baltijos tautoms. Baltijos kelias patvirtino, kad tikėjimas demokratinėmis idėjomis vienija Baltijos šalių gyventojus. Taip stiprus brolybės, vienybės ir bendro tikslo jausmas tapo svarbiu politiniu veiksniu ir galiausiai buvo pasiektas Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimas. „Ta jėga mums atnešė patį brangiausią, ką mes turime šiandieną - laisvą Lietuvą. Ir tikimės, kad ji visada bus laisva,“ - kalbėjo Irena Bėtienė.

Baltijos kelio himnu tapusi daina „Bunda jau Baltija“ (latvių kompozitoriaus Borisso Rezniko sukurta, lietuvišką tekstą parašė Stasys Povilaitis, įdainavo Žilvinas Bubelis) tapo vienybės simboliu. Panašios akcijos buvo rengiamos dar kelerius metus, pvz., 1991 m. Liepsnojantis Baltijos kelias, kai buvo deginami laužai. Baltijos kelias tęsėsi ir tęsiasi - mes keliaujame toliau.

Atminties išsaugojimas ateities kartoms

Menančių šį istorinį įvykį kasmet vis mažėja, ir išgirsti istoriją iš pirmų lūpų darosi vis sudėtingiau. „Turime mokytis ir žinoti savo tautos ir valstybės istoriją,“ - pabrėžia Juozas Vercinkevičius. Projektas „Europeana 1989“ siekia išsaugoti šią atmintį, skatinant gyventojus dalytis savo prisiminimais ir materialiais liudijimais. „Mes kūrėme istoriją!“ - toks projekto šūkis. „Perduokime savo patirtį ateities kartoms ir išsaugokime ją pasauliui.“

Prisiminimų rinkimo dienomis, organizuojamomis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, gyventojai kviečiami pasidalyti savo asmeniniais prisiminimais ir jų materialiais liudijimais: nuotraukomis, suvenyrais, vaizdo ar garso įrašais, laiškais, plakatais, skelbimais, savilaidos laikraštėliais, kitais rašytiniais dokumentais, išlikusiais to meto kasdienio naudojimo daiktais - tuo, kas iki šiol guli jūsų stalčiuose ir mena 1989-uosius. Visi prisiminimai ir atsinešti daiktai bus užregistruoti, aprašyti ir perkelti į skaitmenines laikmenas, atsidūrusios virtualiame 1989 m. Europos žemėlapyje, o originalai bus grąžinti. Projektas „Europeana 1989“ siekia atkurti Baltijos kelią internetiniame žemėlapyje. Tie, kurie dalyvavo Baltijos kelyje, kviečiami pridėti savo ar nufotografuoto atmintino daikto nuotrauką ir pažymėti tikslią savo buvimo kelyje vietą projekto interneto svetainėje www.europeana1989.eu. „Jūs turite kuo didžiuotis, ir mes esame laimingi, kad galime padėti jums surinkti bei išsaugoti svarbius prisiminimus,“ - sakė „Europeanos“ komunikacijos vadovas Džonas Purdeijus (Jon Purday).

Prof. Vytautas Landsbergis, projekto ambasadorius Lietuvoje, tiki, kad „Lietuvos žmonės per projektą „Europeana 1989“ mielai pasidalys savo prisiminimais su ateities kartomis visame pasaulyje. Juk labai daug žmonių, kurie dalyvavo Baltijos kelyje, prisimena jį ir turi išsaugoję suvenyrų, atminimo ženklų. Tegul juos brangina, parodo vaikams, vaikaičiams. Tegul papasakoja.“

tags: #baltijos #kely #dalyvavau #vaikas

• Priežastys ir sprendimai, kai 8-metis vaikas nesulaiko šlapimo ar išmatų
• Sužinokite apie darželį „Obelėlė“ Kupiškyje
• Kūrybinės idėjos vizionierius Marius Vaupšas
• viskas apie darželį „Mažylis“ Baltupiuose
• Reta medžių rūšis: Uosiai