Ką daryti, kai kantrybė baigiasi su vaiku: Išsamus vadovas tėvams

Kiekvienas tėvas bent kartą yra pajutęs, kaip kantrybė trūkinėja. Riksmas parduotuvėje, ginčai dėl namų darbų, nuolatinis „ne“ ar paauglio užtrenktos durys - visa tai gali sukelti stiprias emocijas. Tačiau svarbiausia ne tai, kad supykstate. Svarbiausia - ką darote su tuo pykčiu. Pervargimas, kitos problemos - viskas susideda į krūvą ir kantrybės mažiesiems jau nebelieka. Tačiau po protrūkio dauguma tėvų jaučia pyktį ant savęs ir sąžinės graužatį. Labai svarbu suprasti, kad mūsų atžalos nesielgia blogai tyčia. Vaikai iki septynerių metų yra egocentriški ir nesupranta dalykų taip, kaip juos supranta suaugusieji. Todėl toks jų elgesys yra natūralus. Suvokę situacijos esmę, visada galite ją pakeisti.

1. Sustokite ir įkvėpkite: Prieš reaguodami

Fizinės reakcijos ir pauzės svarba

Kai vaikas išveda iš kantrybės, mūsų kūnas sureaguoja greičiau nei protas. Padažnėja širdies ritmas, įsitempia raumenys, galvoje sukasi mintys „kiek galima?“ ar „jis tai daro specialiai“. Šiuo momentu lengva pasiduoti impulsui ir sureaguoti griežtai. Tačiau būtent čia slypi svarbiausias lūžio taškas - pauzė. Impulsyvi reakcija dažniausiai būna stipresnė, nei iš tikrųjų norėjote. Vėliau gali atsirasti kaltės jausmas ar mintis „galėjau pasakyti kitaip“. Todėl svarbiausia - neleisti emocijai tapti veiksmu. Emocija trunka trumpiau nei mums atrodo - dažniausiai intensyviausia jos fazė tęsiasi vos keliasdešimt sekundžių. Jei per tą laiką nepasiduosite impulsui, situacija gali pasisukti visai kita linkme.

Ką galite padaryti?

• Giliai įkvėpkite 3-5 kartus, lėtai iškvėpdami.
• Suskaičiuokite iki dešimties.
• Trumpam nusisukite ar atsitraukite į kitą kambarį.
• Garsiai pasakykite: „Man reikia minutės nusiraminti.“ Ši frazė turi dvigubą naudą. Ji ne tik suteikia jums laiko, bet ir modeliuoja vaikui, kaip galima elgtis su stipriomis emocijomis.
• Atlikite greitą tempimo pratimą. Įrodyta, kad tempimo pratimai ne tik padeda atpalaiduoti kūną ir protą, bet taip pat yra puiki dėmesio nukreipimo priemonė. Atlikite tris gilius joginius įkvėpimus. Tada paskatinkite vaikus paliesti savo kojų pirštus, pašokti aukštyn žemyn.
• Kai jaučiate, kad įtampa tampa nebevaldoma, sustokite ir keletą kartų giliai įkvėpkite. Paklauskite savęs, kas šiuo metu padėtų nusiraminti. Tai gali būti keli gurkšniai vandens, trys minutės vienatvės vonioje arba fiziniai pratimai.

Pauzė leidžia perjungti smegenis iš „kovok arba bėk“ režimo į mąstantį režimą, pasirinkti žodžius sąmoningai, išlaikyti pagarbą sau ir vaikui.

Ką mato vaikas, kai sustojate?

Kai vietoje rėkimo pasirenkate pauzę, vaikas mato, kad stiprios emocijos nėra pavojingos, pykčio nereikia bijoti, jį galima valdyti, suaugusieji taip pat turi emocijų, bet moka jas reguliuoti. Tai nėra silpnumas. Tai emocinės brandos pavyzdys. Tokiu būdu jūs mokote vaiką svarbiausio įgūdžio - kaip elgtis su savimi tada, kai viduje verda audra. Ir kartais viena sąmoninga pauzė gali pakeisti visą pokalbio kryptį.

2. Supraskite vaiko elgesį: atskirkite veiksmus nuo asmenybės

Elgesys nėra tapatybė

Vienas svarbiausių dalykų tėvystėje - gebėti atskirti tai, ką vaikas daro, nuo to, kas jis yra. Netinkamas elgesys nereiškia, kad vaikas yra blogas, nepagarbus ar tyčia jus skaudina. Tai labai svarbus skirtumas. Kai vaikas jaučiasi puolamas asmeniškai, jis dažniausiai reaguoja gynybiškai: ginčijasi, užsidaro, dar labiau provokuoja. Tačiau kai kalbama apie konkretų veiksmą, atsiranda erdvės dialogui. Vaikas gali išgirsti, suprasti ir mokytis, nes jo savivertė nėra puolama. Vaikas turi jausti: „Net jei suklystu, aš vis tiek esu mylimas.“ Atskirdami elgesį nuo asmenybės, jūs stiprinate vaiko savivertę, mokote atsakomybės be gėdinimo, kuriate saugesnį emocinį ryšį, mažinate galios kovas.

Kas slypi už vaiko elgesio?

Vaikų elgesys dažnai yra signalas apie vidinę būseną. Mažyliai dar tik mokosi įvardyti emocijas - vietoje „Man liūdna“ jie gali verkti ar rėkti. Pradinukai gali būti pervargę, alkani ar nusivylę. Paaugliai išgyvena stiprius hormoninius ir socialinius pokyčius - jiems sunku patiems suprasti, kas vyksta. Užuot reagavę į paviršių, paklauskite savęs: „Ko mano vaikas dabar iš tikrųjų nori?“ „Ar jis pavargęs, išsigandęs, nusivylęs?“ Kartais už pykčio slypi baimė, o už neklusnumo - poreikis būti išgirstam. Labai svarbu laiku atpažinti savo emocijas. Pripažinkite jas, bet „karštoje būsenoje“ neužsikabinkite ties jomis. Visos emocijos praeina, o jei išmoksite jas paleisti, bus žymiai lengviau išlaikyti ramybę ir šaltą protą.

3. Rūpinkitės savimi - Jūsų kantrybė prasideda nuo Jūsų

Kodėl savimi rūpintis būtina?

Dažnai tėvai iš savęs reikalauja būti kantrūs, supratingi ir visada stabilūs - net tada, kai patys yra išsekę. Tačiau emociškai pavargęs žmogus reaguoja kitaip nei pailsėjęs. Miego trūkumas, nuolatinė įtampa, rūpesčiai darbe ar finansiniai klausimai mažina gebėjimą išlaikyti ramybę. Kai viduje jaučiate perteklių - net maža kibirkštis gali tapti sprogimu. Todėl rūpinimasis savimi nėra prabanga. Tai būtina sąlyga sveikam santykiui su vaiku. Kai esate pavargę: sumažėja kantrybė, padidėja dirglumas, sunkiau reguliuoti emocijas, greičiau reaguojate impulsyviai. Vaikas dažnai tampa tuo žmogumi, ant kurio „išsilieja“ dienos įtampa - ne todėl, kad jis kaltas, o todėl, kad santykis yra artimiausias.

Kas padeda atkurti kantrybę?

• Pakankamas miegas. Miegas tiesiogiai veikia emocijų reguliavimą. Net viena papildoma valanda gali turėti didelę įtaką jūsų reakcijoms. Jei įmanoma, stenkitės susikurti bent minimalią, bet stabilią poilsio rutiną.
• Laikas sau. Tai nebūtinai turi būti ilgos atostogos ar spa diena. Kartais pakanka 20 minučių pasivaikščiojimo vienam, knygos pusvalandžio vakare, kavos be skubėjimo, mėgstamos veiklos kartą per savaitę. Tai padeda atkurti vidinę pusiausvyrą. Pamiršti rūpesčius padės bent pusvalandis, praleistas gryname ore ir gražioje aplinkoje. Ne veltui pasivaikščiojimą patariama paversti įprasta ir kasdiene veikla.
• Emocinis palaikymas. Kalbėjimas apie sunkumus - labai svarbus. Pasidalinkite su partneriu, drauge ar artimu žmogumi tuo, kas sekasi sunkiai. Kartais užtenka būti išklausytam, kad įtampa sumažėtų. Jei jaučiate, kad stresas tampa nuolatinis, verta pagalvoti ir apie pokalbį su specialistu. Tai ne silpnumas, o sąmoningas pasirinkimas.

4. Aiškios ribos ir pagarbi komunikacija

Ramios, bet tvirtos taisyklės

Ramybė nereiškia, kad leidžiate viską. Vaikams reikia ribų, nes jos suteikia saugumo jausmą. Galite pasakyti tvirtai, bet pagarbiai: „Aš matau, kad pyksti. Bet mušti negalima.“ „Suprantu, kad nenori, bet dabar metas eiti miegoti.“ Ramybė kartu su aiškiomis taisyklėmis kuria autoritetą, kuris grindžiamas pagarba, o ne baime. Aiškiai ir ramiai nubrėžkite ribas vaikui. Nešaukite ir nerėkite - vaikai daug geriau supranta ir reaguoja į aiškias, bet ramiai išdėstytas instrukcijas. Kalbėkite su vaiku. Vietoj rėkimo pasirinkite pokalbį su vaiku. Atsitūpkite į jo lygį, pažvelkite į akis ir klauskite, kodėl jis taip elgiasi, kaip elgiasi, pabandykite suprasti jo veiksmus iš vaiko perspektyvos - gal tai tiesiog raidos etapas, gal jūsų vaikas labai smalsus, o gal tiesiog judrus?

Efektyvūs komunikacijos būdai kritinėse situacijose

• Kai esate nusivylę, pabandykite šypsotis. Šypsena yra užkrečiama (kaip ir ramus balsas) ir daro didžiulę įtaką aplinkinių nuotaikai.
• Jei nesate labai susierzinę, galite pasakyti juokingą pokštą arba sušokti ančiukų šokį.
• Taip pat viską, ką norite pasakyti vaikams, galite išdainuoti arba operiniu balsu paprašyti apsiauti batus.
• Pastebėjote, kad diena „važiuoja nuo bėgių“? Pradėkite ją iš naujo! Tiesiog pasakykite dar kartą „labas rytas“ ir linksmai pasisukite ratu. Pakeiskite temą į malonią visai šeimai.
• Vaikų pagyrimas už gerą elgesį gali pakeisti visą ryto nuotaiką. Net ir labai kaprizingas vaikas, pasijutęs vertinamas, bus labiau linkęs paklusti. Pasakę vaikams, kad juos mylite, pabučiavę ir pagyrę už smulkmenas leisite jiems suprasti, kad geras elgesys turi savų privalumų.
• Išleiskite savo vidinį kontrolierių atostogų ir kartais pasakykite „taip“ savo vaikų norams. Niekas tikrai nenumirs nuo to, kad jūsų atžala nueis į mokyklą su skirtingomis kojinėmis, bet tai gali stipriai daryti įtaką jo saviraiškai ir laimės pojūčiui.
• Vaikai, kaip ir suaugusieji, gali jaustis neįvertinti, neišgirsti. Tokiu atveju svarbu yra tinkamai sureaguoti. Grąžinkite jam dubenį (jei galite) ir paverskite visa tai žaidimu: nustatykite laikmatį kelioms minutėms, kad pamatytumėte, kaip greitai jis gali baigti valgyti.
• Kai vaikai pešasi tarpusavyje, neskubėkite ant jų rėkti. Supraskite, priimkite ir pripažinkite jų jausmus. Pavyzdžiui, pasakykite: „Matau, kad esi nusiminusi, nes brolis paėmė tavo vafliuką.“
• Kai iš ryto vėluojate, o vaikai juda sraigės tempu ir jaučiate, kad tuoj pratrūksite, užuot rėkę, apkabinkite juos. „Pavaros perjungimas“ iš šaukimo į apkabinimo režimą reikalauja didelės savikontrolės, bet jis tikrai yra to vertas. Dar geriau bus, jei sugebėsite įtraukti apsikabinimų „sesijas“ į kasdienę ryto ir vakaro rutiną.
• Paklauskite savęs: ar smulkmena, kamuojanti jus šiandien, bus svarbi po penkerių metų? Jei ne - pabandykite priimti ir paleisti tai, kad vėluojate, kad katė yra užpilta sirupu, o sūnus neatlikęs namų darbų. Kad ir ką darytumėte, atminkite: chaosas, vaikų peštynės ir balso pakėlimas yra neišvengiama, ir tai tikrai dar ne kartą nutiks. Svarbu ne tai, kas atsitinka, o tai, kaip reaguojate. Kad rytas būtų sklandus, pasistenkite nesijaudinti dėl kasdienių rūpesčių.

5. Mokymasis iš klaidų ir atsiprašymo galia

Atsiprašymas - stiprybės ženklas

Nė vienas tėvas nėra tobulas. Net ir patys kantriausi kartais pakelia balsą, sureaguoja per griežtai ar pasako žodžius, kurių vėliau gailisi. Tai žmogiška. Svarbiausia - ne tai, kad suklydote, o tai, ką darote po to. Jei situacija išsprūdo iš rankų, verta grįžti prie jos ir ramiai pasakyti: „Aš supykau ir pakėliau balsą. Tai nebuvo geriausias sprendimas.“ „Atsiprašau, kad kalbėjau per griežtai.“ Toks sakinys nereikalauja ilgų paaiškinimų ar pasiteisinimų. Jis tiesiog parodo atsakomybę. Nesmerkite savęs ir negraužkite, jei nepavyko ir užrėkėte ant vaiko. Graužatis neleis jums pailsėti ir įsileisti šviesesnių minčių, kurios pripildytų jus džiugesiu ir pozityvumu. Pripažinkite, kad visi daro klaidas. Labai svarbu ne tik iš jų pasimokyti, bet ir nuoširdžiai atsiprašyti vaikų, pripažinti jiems, jog jūs suklydote.

Kai suaugęs žmogus pripažįsta klaidą, vaikas išmoksta kelias esmines pamokas: klysti yra normalu; emocijos gali būti stiprios, bet jos neturi pateisinti netinkamo elgesio; atsakomybė už savo veiksmus yra vertybė. Be to, atsiprašymas padeda atkurti ryšį. Po konflikto vaikas gali jaustis išsigandęs, įskaudintas ar sutrikęs. Jūsų žodžiai suteikia saugumo: „Mūsų santykis svarbesnis už mano ego.“ Autoritetas, paremtas baime, yra trapus. Autoritetas, paremtas pagarba, yra tvirtas. Kai vaikas mato, kad suaugęs žmogus geba pripažinti klaidą, jis labiau linkęs pats elgtis taip pat. Jūs tampate ne „nepriekaištingu teisėju“, o brandžiu pavyzdžiu.

6. Kurkite ryšį nuolat, ne tik konfliktų metu

Jei dauguma pokalbių vyksta tik tada, kai reikia drausminti, santykis tampa įtemptas. Vaikas gali pradėti jus sieti tik su pastabomis ir taisyklėmis. Skirkite laiko: bendram juokui, žaidimams, pasivaikščiojimams, paprastiems pokalbiams be pamokymų. Kuo stipresnis ryšys, tuo lengviau spręsti konfliktus. Vaikas labiau klausys to, su kuo jaučiasi saugus.

7. Priimkite netobulumą ir leiskite vaikui augti

Gyvenimas su vaikais - ne egzaminas be klaidų

Tėvystė nėra egzaminas, kurį reikia išlaikyti be klaidų. Svarbiau nei tobulumas yra nuoseklumas, pagarba, gebėjimas mokytis iš situacijų. Vaikui nereikia idealių tėvų. Gyvenimas su vaikais reikalauja didelės kantrybės. Nuolat balansuoji tarp kitų ir savo poreikių, mokaisi priimti visų netobulumą.

Kantrybė kaip meilės išraiška ir savarankiškumo ugdymas

Už vaiką atlikti darbus yra daug greičiau ir paprasčiau nei stebėti, kaip vaikas negrabiai bando apsirengti, užsitepti sumuštinį ar išplauti indus. Kiekvienas žmogus nuo gimimo yra užprogramuotas tapti savarankišku. Jei kada teko stebėti vaiką besimokantį vaikščioti, tai jis eina, krenta, stojasi ir vėl eina, nepaisant nesėkmių ir patiriamo skausmo vykdo misija - vaikščioti. Tik neretai vaiko savarankiškumo misiją sugadina tėvai su hipergloba. Kantrybė - geriausias pykčio priepuolių priešnuodis, tačiau ir ji kartais išsenka. Gera žinia ta, kad kiekviena diena dovanoja daugybę galimybių praktikuotis ir tapti vis kantresniam. Mokykitės iš savo klaidų.

1. Pirma ir svarbiausia taisyklė - nedaryti už vaiką nieko, ką jis gali padaryti pats. Sutaupytos kelios minutės dabartyje, ateityje gali virsti sugaištomis valandomis. Jei vaikas jau geba rengtis, tai tegul jis tai daro pats, net jei užtruksite ilgiau, jei geba valgyti pats, nebemaitinkite, savarankiškumo įgūdžiai yra svarbiau už netvarką.
2. Pritaikyti aplinką ir daiktus vaikui. Rūbai turi būti patogūs vaikui pačiam apsirengti, daiktai namuose padėti taip, kad vaikas galėtų juos pasiekti, indai turėtų būti tokie, kurių bus negaila, jei vaikas sudaužys, rūbai tokie, kuriuos vaikas gali išsipurvinti, nes savarankiškumo ugdymasis reikalauja aukų.
3. Su vaiku iš anksto aptarti, ką jis geba ir turi padaryti. Augant vaikui, turi augti ir vaiko pareigos. Iš vaiko reikalauti reikėtų visada tiek pat, ne tik tada, kai baigiasi kantrybė ar norisi pasirodyti prieš kitus. Tarkim prieš einant į viešą erdvę, reikia vaikui paaiškinti elgesio taisykles.
4. Būkite kantrūs, nepasiduokite manipuliacijoms. Vaikai tobulai moka manipuliuoti tėvais, todėl nepulkite iškart atlikti darbų už vaiką. Galite sakyti: „Pabandyk dar kartą“, „Tu gali“, „Tau pavyks“, „Dar kartelį“, „Aš tavimi tikiu“.
5. Pasitikėkite vaiku. Vaikas nėra bejėgė būtybė. Leiskite vaikui daryti klaidas ir patirti nesėkmes, nes vaiko psichika bręsta tik per neigiamas emocijas ir sudėtingas patirtis. Mūsų baimę ir nepasitikėjimą vaikas labai greitai pajaučia ir įsibaugina būti savarankiškas.
6. Svarbu tinkamas komandos/užduoties pateikimas. Viena užduotis vienu metu, nes vaikams yra per sunku išristi tris ar keturis paliepimus ir juos iškart įgyvendinti. Užduoties pateikimas turi būti trumpas ir aiškus. Vaikui turime pasakyti, ką daryti, o ne ko nedaryti. Kritikuokite ne vaiką, o jo elgesį.

Kantrybė - būdas parodyti meilę. Iš tikro po to, kai kantrybę prarandi, jautiesi blogai, tikrai nekaip. Dar blogiau žinoti, kad vaikas matė tą kantrybės praradimą ir iš jo mokėsi, jį prisimins. Ilgai. Kai kuriuos kantrybės praradimus - gal net visada. Nesmagu. Susitvardyti labai padeda galvojimas: „Aš tave myliu, dėl tavęs galiu giliai įkvėpti ir būti kantrus.“ O kai pakvėpuoji, susitvardai TĄ momentą, kitą akimirką kažkas galvoje apsiverčia, ir tampa daug lengviau. Auginant vaikus išlaikyti kantrybę - rimtas iššūkis. Bet jei prisimenate situacijas, kai pavyko būti kantriems ir kai nepavyko, ką maloniau prisiminti?

8. Kaip valdyti pyktį ir išvengti rėkimo

Savistaba ir pasiruošimas

Puikiai žinom, kaip negerai yra prarasti kantrybę - jei kalbant apie vaikus, tai jiems sukuri nesaugumo jausmą, vaikai išmoksta, jog mama ne visada yra gera, rami, kartais tiesiog nustoja klausyt, bando ribas, nes vis nori pamatyti tą šaukiančią mamą. Turbūt visu 100 procentu atvejų pasigailim už piktą žodį, ir visais atvejais galima viską išsakyti gražiai, susitarti gražiai, pakomentuoti ar pataisyti gražiai, o ne su tvinkčiojančia vena ant kaktos.

• SAVĘS STEBĖJIMAS. Stebėk save - atsikėlei pikta? Nuspręsk patylėti iki pusryčių, mintyse analizuok kodėl tokia nuotaika IR logiškai sau argumentuok tokia nebūti.
• MAŽIAU EKSTRASENSAVIMO. Moterys labai mėgsta susiplanuot, nuplanuot, suorganizuot, įsivaizduot ir dar viską IDEALIAI. Nenusivilsite dėl to, kad jūsų vaizduotės vaisius neišsipildė.
• SĄMONINGAS KVĖPAVIMAS. Kai tik pradedi jausti kylant įtampą - atsitrauk (nebūtinai fiziškai), jei gali - užsimerk (jei vairuoji - geriau ne:)), ir bent 20-30 sekundžių (o geriausia kelias minutes) pakvėpuok, pabandyk negalvoti apie trikdį.
• ŽINOK TAI, KAS TAVE ERZINA. Jei žinai, kad vaikas visada pyksta, kad jau reikia važiuot į darželį, o jis dar nori pažaisti - pasiruošk tam, pabandyk vaiką kažkaip apžaisti, duok laiko įspėjimus.
• ŽINOK, KUR IŠVIS NEVERTA PRASIDĖTI. Yra tokių situacijų, kur tu puikiai žinai, kad bus ožių, kur tu puikiai žinai, kad su vaiku neis susikalbėti, kad nieko neišeis padaryti. Tada siūlom tiesiog pasakyti porą sakinių, kodėl taip elgtis negalima, kodėl vaikas neteisus, kodėl reiktų daryti kitaip ar pan. - žodžiu, suaugėliškai trumpai paaiškinti situaciją vaikui ir tada tiesiog laukti pabaigos.
• SUPRASK, KAD VAIKAI yra VAIKAI, o VYRAS yra VYRAS. Vaikai yra maži, jų emocinė sistema dar tik kuriasi ir jiems turi padėti, ir turbūt geriausiai padėsi suvokdama, kad jie maži, ir kad ta jų sistema kuriasi. Pasaulis sukasi ne vien apie Tave. Kai tą įsisąmonini - viskas ir vėl pasidaro paprasčiau.
• MYLĖK SAVE. Pačiai yra daug lengviau, kai save pažįsti, kai gali kontroliuoti savo nuotaikas ir jausmus.

Pykčio priežastys ir pasekmės

Labai svarbu, kad šaukimas, balso kėlimas, rėkimas ant vaikų netaptų dažnu ar pastoviu bendravimu, nes tai gali sukelti ilgalaikių neigiamų padarinių. Gali būti, kad kai kurie tėvai auklėdami vaikus dažnai rėkia dėl savo pačių vaikystės traumų ar kitų neišspręstų emocinių problemų. Nebijokite kreiptis į profesionalą, kad išsiaiškintumėte šias priežastis ir išmoktumėte, kaip su tuo dirbti. Mama, kuri muša savo vaiką, turi sunkumų. Vaikai, kuriuos muša jų mylimi žmonės, nenustoja mylėti tėvų. Jie įtiki, kad yra tokie blogi, todėl juos ir muša. Iš begalinės meilės tėvams vaikai juos teisina. VAIKAS NEPRISIMINS FAKTO GAL, SĄMONINGAI, BET TIKRAI ĮSIMINS ĮSPŪDĮ APIE JĮ MUŠANČIĄ MAMĄ. Kada liausitės mušti savo vaiką? Kaip žinosit, kad šito karto dar neprisimins? Gal liaukitės nuo šiandien? Labai svarbu suprasti, kad visi tėvai kartais gali patirti stresą ir netekti kantrybės. Tačiau tai, kaip mes reaguojame į šias situacijas, gali turėti didžiulę įtaką mūsų santykiams su vaikais. Labai svarbu suprasti, kad mūsų atžalos nesielgia blogai tyčia. Vaikai dar tik mokosi, daug klysta, bando mūsų ir savo ribas - taip jie stengiasi suprasti save ir juos supantį pasaulį. Jie nėra tobuli, taip pat, kaip ir nė vienas iš mūsų toks nėra.

tags: #baigiasi #kantrybe #su #vaiku

• Priežastys kraujo krešuliams nėštumo metu
• Sveika ir paprasta kūdikių mityba
• Reikalingi dokumentai keliaujant su vaikais
• Gyvenimas su rūkančiuoju: ką turite žinoti apie pasyvų rūkymą?
• Baseinai kūdikiams Vilniuje