Muzikinio Auklėjimo Programa Mokyklose: Reformos ir Naujos Kryptys

Reformuojant mokyklų sistemą, reformuojamos ir visų dalykų programos. Atsitiktinai vienas kitas mokytojas privataus pobūdžio pasikalbėjimuose pareiškia vienokią ar kitokią nuomonę dėl reformuotosios muzikos dalyko programos kai kurių punktų. Bet plačiau, jei neskaitysime daugiau išsiaiškinamojo pobūdžio komentarų muzikos mokytojų kursų metu Klaipėdoje 1936 metais, tuo klausimu niekas dar iki šiol nepasisaka. Nors naujoji programa dar tebėra projektas, bet praktiškai jau dveji mokslo metai pagal ją dirbama. Tad manau, kad, per tą laiką su ja susipažinus ir dalį (I - II kl.) praktikoje išbandžius, šį dalyką jau būtų galima pagrindinai aptarti.

Senoji (berods, J. Žilevičiaus 1926 m. parengta) programa buvo daugiau teorinė. Tiesa, muzikos mokslo požiūriu, ji buvo išsami, bet pedagoginiu - nebuvo tinkama. Tos programos vienpusiškumas, švietimo vadovybės kontrolės, vadovėlio ir mokslo priemonių stoka buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių muzikinis auklėjimas vidurinėse mokyklose buvo nepatenkinamai įgyvendinamas. Ne daugelis mokytojų ryžosi tą programą savaip persiredaguoti ir planingai, kiek aplinkybės leido, įvykdyti. Daugelis aiškinosi ją paraidžiui arba visiškai jokių normų nesilaikė; mokė taip, kaip jam atrodė būsiant patogiau - kaip pats kadaise buvo mokęsis. Rezultatas liūdnokas: apie 10.000 busimųjų visuomenės darbininkų paliko be pakankamo muzikinio auklėjimo, be pagrindinių muzikos pažinimo žinių. Duok, Dieve, kad tai praeitų be žymesnių pasekmių muzikos kultūros keliui Lietuvoje. Iškaltieji bemoliai ir gamos seniai išbyrėjo, tik praktiškiau galvojantiems liko neaiškus klausimas, „kuriems galams ta muzika?...“. Juk muzika panaši į religiją, kur neužtenka žinoti dogmos, bet reikia išmokti jausti.

Programa yra darbo normų medžiaga. Kiekvienas mokytojas ja grindžia savo klasių darbo planą. Bet muzikos mokytojai negalėjo išsidirbti ir laikytis pastovesnio darbo plano dėl to, kad mokiniai įvairiose mokyklose labai ne vienodai buvo parengiami. Nekalbant jau apie pačių mokytojų vienokius ar kitokius dalyko interpretavimo palinkimus ir terminų painiavas, kasmet trečiose ir ketvirtose klasėse turėjome po keletą arba net po keliolika mokinių, kurie anksčiau muzikos visiškai nebuvo mokęsis. Vieniems - kurie mokėsi - kai kada teko ir pataisų duoti, kitų - kurie nesimokė - turėjome neatestuoti... Su naująja programa gavome Šviet. M-jos muzikos dalyko pripažinimą - patikrinamuosius egzaminus be išeitų dalykų pažymėjimų stojantiems į vyresnes klases. Chorų varžybos ir skeptiškiausius muzikos atžvilgiu gimnazijų direktorius bei inspektorius įpareigojo tam dalykui skirti savo moralinę paramą. Lieka išsiaiškinti naująją muzikos ir dainavimo programą, aptarti jos įgyvendinimą, įsitaisyti būtinąsias priemones ir pakreipti muzikinio auklėjimo darbą reformuotu keliu.

Muzikinio Auklėjimo Programos Tipai ir Tikslai

Programa gali būti trejopa: a) teorinė, b) praktinė ir c) mišri. Geresnė bus toji, kuri labiau atitiks užsibrėžtą tikslą ir turimas sąlygas. Mūsų tikslą, manau, būsiant: muzikaliai estetiškai išauklėti būsimąją inteligentų kartą. Sąlygos: po dvi privalomas savaitines pamokas penkiose klasėse ir choras (orkestras - ad libitum).

Grynoji teorija, praktikuojama specialinėse muzikos mokyklose šalia praktinio mokslo, vidurinėms bendrojo mokslinimo mokykloms - patyrėme - netinka. Plati praktinė programa, kuri dažnai praktikuojama kitose valstybėse, mums, neturintiems anų šeimos muzikinio auklėjimo tradicijų ir trūkstant techninių sąlygų - taip pat netinka. Tad lieka mišrioji - bendras muzikinis lavinimas - kiek tik galima pritaikant ją mokinių protiniam subrendimui ir kitiems lygia greta einamiems mokslo dalykams.

Vienoje klasėje per mokslo metus (skaitant po 2 sav. pam.) turime apie 60 faktiškų darbo pamokų, o per visas penkias klases apie 300. Jeigu pusę jų skirsime teoriniams dalykams, kitą pusę dainavimo pratyboms, turėsime maždaug po 150 darbo pamokų kiekvienai sričiai. Tokios normos, turint galvoje klasės darbą, visiškai nėra didelės, bet vis dėlto vidutiniam pagrindinių muzikos mokslo ir solfedžiavimo principų pažinimui pakankamos. Vidutinis mokinių amžius I - V ref. kl. 13 - 18 metų. Tokio amžiaus vaikai protu jau tiek subrendę, kad tinkamai pateikiamą muzikos mokslo medžiagą gali suprasti. Prieš smulkiau - klasėmis - aptardami programos detales, turime atkreipti dėmesį ir į tą aplinkybę, kad dėl nepakankamo pradžios mokytojų muzikinio pasiruošimo ir dėl nebuvimo mūsuose šeimos muzikinio auklėjimo tradicijų, tur būt, dar ilgai į pirmąją vidurinės mokyklos klasę mokiniai ateis muzikaliai beveik neparuošti. Vėliau, sunkėjant muzikos mokslo dėstomiems dalykams, lygia greta stiprės mokinių muzikalumas ir protinis pajėgumas.

Reformuotosios Muzikos Programos Detalės ir Privalumai

Reformuotoji muzikos ir dainavimo programa vidurinėms mokykloms yra mišraus tipo. Ji suredaguota gana detaliai: kiekvienai klasei skyrium nustatomi teoriniai, praktiniai dalykai ir kiekvienam trimestrui rašomieji darbai. Toks smulkus programos turinys daugelį gąsdina, esą jis panašus į specialinių muzikos mokyklų programą. Bet, iš kitos pusės žiūrint, šitoks smulkus programos turinio suskirstymas, atsimenant iki šiol muzikos mokymo praktikoje viešpatavusį chaosą, yra tikslingas. Mokytojas, pagal programą nuosekliai dėstydamas muzikos kursą, ,,nebepamirš“ mokiniams paaiškinti kai kurių reikšmingų muzikos mokslo „smulkmenų“. Praktinė programos dalis su teorine susijusi. Mokytojas turi laisvas rankas susiskirstydamas klasės darbo planą trimestrais su pratybomis (praktika) elgtis taip, kaip jam parankiau, bet negali sukeisti numatytų trimestrams kontrolinių rašomųjų darbų. Šis varžymas yra labai prasmingas: be jokių normų mokytojams darbo planą individualiai susiskirstant, vidury mokslo metų iš vienos kiton mokyklon persikelią mokiniai (o tokių kasmet būna) su kai kuriais dėstomais dalyko punktais apsilenktų.

Dažniausiai reformuotajai muzikos programai išgirstamas priekaištas, kad ji dėl per didelio smulkmeniškumo sujaukta. Mažorinių gamų formulė (prie c-dur gamos) aiškintina pirmoje klasėje, iki trijų tonacijos ženklų gamos - antroje, kitos vėl trečioje klasėje. Šalia jų panašiai ištęsiami ir kiti dalykai. Žinoma, mokytojui parankiau būtų paeiliui išaiškinti visas mažorines gamas, paskui minorines, atskirai intervalus ir t.t., bet tokiu metodu dirbdami mes vėl nuklimptume į teorijos abstrakcijas, vėl nuoseklus muzikinis auklėjimas virstų vien mokymu kalimu. Reformuotosios programos mechaniško mokymosi reikalingų dalykų proporcingas išdėstymas yra esminis naujosios programos bruožas. Jis leidžia tuos sausuosius dalykus supraktinti ir, kiekvienoje klasėje prie jų grįžtant, gerai įsąmoninti. Juk tos visokiausios gamos, intervalai, solfedžiavimo pratybos ir kt. nėra muzikos mokymo tikslas, o tik priemonės muzikos tonų giminingumams, tonacijoms, melodinei linijai ir kitoms muzikos meno sąvokoms suprasti.

Programos Struktūra Pagal Klases:

• I kl. - pagrindiniai muzikos mokslo ir meno pažinimo bruožai.
• II kl. - susiorientavimas tonacijoje ir platoka vokalizacijos pratyba.
• III kl. - tolimesnė dalis II kl. ugdytos orientacijos tonacijoje ir lyg baigimas muzikos teorijos, tik be minorinių tonacijų. Atsimintina, kad su šia klase baigiamas progimnazijos kursas.
• IV kl. - tonacijų prasmė praplečiama minorinėmis tonacijomis ir susipažįstama su svarbesniais muzikos enciklopedijos dalykais (harmonija, kontrapunktas, formos). Šios klasės praktinė dalis, turint galvoje berniukų balso mutacijos periodą (15 met. amžiaus), iki minimumo susiaurinta.
• V kl. - instrumentinės muzikos formos, bendrosios ir tautinės muzikos istorijos bruožai. Praktinė šios klasės dalis daugiau „teorinio“ pobūdžio: balso aparato pažinimas. Be abejo, čia turima galvoje opus pomutacinis periodas, bet šalia to visiškai mutacijos krizę persirgusiems - privalomas dainavimas chore.

Reformuotoje muzikos ir dainavimo programoje yra viena didelė staigmena: choras numatomas iš I-VII kl. mokinių, bet privalomas dainavimas chore tik V-os kl. mokiniams. Kai kas yra linkę šį programos skyrių aiškinti kaip korektūros klaidą - turį būti V-VII kl. privalomas choras. Norima chorą aiškinti tokia pat prasme, kaip ir iki šiol: IV-VIII kl. mokiniai teprivalo dainuoti chore. Tiesa, reformuotosios programos projekte choro programos vietoje numatytos tik kelios pastabos dėl giesmių, alsavimo, balso valdymo, tarties pratybų reikalingumo ir audicijų tvarkymo. Šitokius patariamuosius metmenis, kokie yra reformuotosios muzikos ir dainavimo vidur. mokyklų choro programos projekto skyriuje, tenka suprasti taip, kad choro darbas paliekamas laisvai mokytojo iniciatyvai, kad jis ne privalomo rėžimo rėmuose užbrėžiamas, bet norimas pakreipti dainos pamėgimą ugdančios organizacijos linkme.

Išvados ir Nauji Reikalavimai Muzikiniam Ugdymui

Suglaustai reziumuojant šias reformuotosios vidurinių mokyklų muzikos ir dainavimo programos projekto pastabas, tenka daryti šias išvadas:

1. Reformuotoje mokykloje muzikos dalyko mokymas kreipiamas bendrojo muzikinio auklėjimo linkme.
2. Iš ligi šiol praktikuotų muzikos mokymo metodų ir darbo priemonių labai daug kas atsimeta; tenka viską naujai prisitaikyti ne tik nąujojoj programoj išvardintiems dalykams, bet ir joje vyraujančiai dvasiai įgyvendinti.

Todėl apibrėžimų pobūdžio konspektinius užrašus teks keisti populiariu aiškinamuoju vadovėliu, improvizuotus lentoje ar žodžiais diktuojant persirašomus solfedžiavimo pratimus - sistemingais, aiškinamąjį dalyką iliustruojančiais solfedžiavimo pratybų sąsiuviniais ir sutrefaretėjusius pamokų klausinėjimus - apgalvotais, pamokančiais, mokinių iniciatyvą skatinančiais uždaviniais. Choro darbo ir audicijų planingas pravedimas yra visiškai nauja, rūpestingo aptarimo reikalinga tema.

Reformuotosios vidur. Muzikinio ugdymo IX-XII klasėse metodika - Muzikos pedagogikos bakalauro studijų programos dalykas, apimantis vieną semestrą. Kursas skirtas supažindinti studentus su muzikinio ugdymo pakopomis, atskiriant, ugdymo koncentrus 9 - 10 , 11 - 12. Musical education methodology in grades 9-12 is a music pedagogy bachelor study program subject that is designed to introduce the students to the concept of musical development, separating development concentration between 9-10, 11-12. During the course student is prepared for pedagogical - practical work at a general school.

Bendrosios muzikinio ugdymo programos IX - XII klasėms, pamokų formų įvairovė, mokymasis netradicinėse aplinkose, aktyvieji mokymo(si) metodai, integruota menų programa IX - XII klasei, IKT integravimas į muzikinio ugdymo turinį - tai naujos kryptys, kurios formuoja šiuolaikinį muzikinį ugdymą.

Esu giliai įsitikinęs, kad tėra vienas tikras kelias į aukštesnę muzikinę kultūrą Lietuvoje, tai kelias per nuoseklų muzikinį auklėjimą bendrojo lavinimo mokyklose. Reikia mums kilniosios (simfoninės, kamerinės ir k.) muzikos kūrinių, reikia aukščiausio išsimokslinimo kompozitorių, muzikos teoretikų, dirigentų ir interpretatorių, reikia produktingų muzikos mokyklų, aukščiausio meninio pajėgumo operų, simfoninių orkestrų, kamerinių ansamblių, chorų, reikia kultūringų ir energingų muzikos darbininkų, chorvedžių ir mokytojų, bet labiau už viską reikia mums muziką pamėgusios kultūringos visuomenės. Į aukštesnę mūsų muzikinę kultūrą yra tik vienas platus ir tiesus kelias - per naujos šviesuomenės kartos taurų muzikinį auklėjimą.

Mes, besirūpindami savo muzikinės kultūros pakėlimu, esame pamiršę vieną tiesą, kurią įsakmiai pabrėžia muzikos istorija: individai tik atstovauja muzikinės kultūros žydėjimo periodams, bet juos iškelia masiniai muzikinėje kultūroje pakilę visuomenės sluoksniai. Mums trūksta tų muzikinėje kultūroje pakilusių visuomenės sluoksnių, mums trūksta tų sąmoningų, muzikos meno pasiilgusių masių. Tik muzikos dalykuose apsišvietę, kuriems iš mažens įdiegtas taurus muzikos pamėgimas, kuriems muzika yra tapusi sąmoningų emocijų veiksniu, tik tie beranda reikalo ir prasmės domėtis muzikos kultūros pažanga, tik tie berodo susidomėjimo meno reiškiniais.

Vidurinėse mokyklose jaunosios kartos muzikinio auklėjimo darbas varomas dviem barais: 1) elementarinių muzikos mokslo dėsnių ir solfedžiavimo mokymu klasėse ir 2) privalomu dainavimu mokyklos chore. Muzikos mokytojai, būdami įvairaus muzikinio išsilavinimo, ne vienodai savo uždavinius supranta ir skirtingai muzikos ir dainavimo programą interpretuoja. Čia ypatingai ryškios dvi kryptys: vieni - daugiausia vyresnės kartos mokytojai - muzikos ir dainavimo mokymo svarbiausiu tikslu laiko kiek galima daugiau išlavinti mokinių balsus, kad šie būtų geri choristai, ir tų savo tikslų siekia gausingomis solfedžiavimo pratybomis, kiti - jaunesnės kartos mokytojai - savo tikslu laiko „programos išėjimą“ ir klasės darbe bazuojasi elementarinės muzikos teorijos mokymu, solfedžiuodami tik tiek, kiek lieka pamokos laiko, arba, kiek būtina elementarinės muzikos teorijos praktikai. Norint išlaikyti nuoseklumą, reikia paminėti ir tuos, kurie, ar dėl nepakankamo pasiruošimo muzikos mokytojo darbui, ar dėl kitų savo širdžiai artimesnių palinkimų, tik formaliai užima muzikai skirtas darbo valandas ir nė patys nesugebėtų pasakyti, kuriais būdais ir ko jie siekia.

Netikslu yra muzikos vien mokyti, lygiai kaip naivu tik „auklėti choristus“. Muzikos teorija yra sausas, abstrakts, kalimo reikalaująs mokslas. Joje beveik nėra vietos mokinio iniciatyvai. Norint teorijos pamokas pagyvinti, reikia tiesiog išradėju būti. Kiekvienas mokytojas kaip nors verčiasi, kai kas tariasi net Ameriką atradęs, bet rezultatai lengvai patikrinami: pasikalbėk apie muziką su baigusiu gimnaziją valdininku, studentu, pagaliau, kad ir su abiturientu. Jie iškaltąsias gamas ir bemolius pamiršo; užuot muziką pamėgę - net nevertina jos, bet kiekvienas papasakos bent po tuziną nuotykių, kaip mokytoją „apstatinėjo“, kokias išdaigas muzikos ir dainavimo pamokų metu prasimanė ir kaip penketukus nieko nemokėdami gaudavo. Apie kokį balso „pastatymą“ galima kalbėti 12-18 metų vaikams, sergantiems arba ką tik persirgusiems balso mutacija? Juk tokie mokiniai vidurinėse mokyklose sudaro 80-90%. Kad mokinys, ketverius metus gimnazijos chore dalyvaudamas, išmoks poros dešimčių dainų tenoro ar boso partiją, tas jo muzikos skonio žymiau neišlavina. Rimtesnės muzikos jam išgirsti beveik netenka, o ir išgirdus ne lengvai ji duodasi suprantama neįgudusiam klausytis. Muzikos pamokos gyvosios muzikos orientacijai neparengia, prieinamos literatūros nėra, audicijų ir komentarų gyvu žodžiu taip pat nėra, tad savaime suprantama, kad tokiam jaunuoliui studentiški „drulia“, skautiškos „pypkės“, „važiuojam, važiuojam“, Šabaniausko refrenai ir panašūs tos rūšies muzikos „šedevrai“ yra tikra muzikos meno moneta, tik ji jam prieinama, ji jam tampa artima.

Per toli ta linkme jau nuvažiuota, per daug laiko sugaišta visokiems eksperimentams, metas daryti radikalų posūkį į tikrąjį muzikinį auklėjimą. Reikia nebeatidėliojant sutvarkyti muzikos mokymą pradžios mokyklose, paimti naują linkmę muzikiniam auklėjimui vidurinėse mokyklose ir baigti muzikinės veiklos sistematizavimą plačiojoje visuomenėje, atsigręžiant į liaudį ir periferijas.

Pradžios mokyklose muzikos ir dainavimo mokymas tol nesusitvarkys, kol mokytojų parengimo institucijos neparengs tokių pradžios mokyklų mokytojų, kurie turėtų pakankamai muzikos žinių ir muzikinio išsilavinimo pedagoginiam darbui. Švietimo Ministerija ir mokytojų seminarijų vadovybės rūpinasi, kiek galėdamos, kad busimieji pradžios mokyklų mokytojai būtų kiek tik įmanoma geriau parengti muzikinio auklėjimo darbui, o vis dar mažai ir mažai parengti mokytojai. Įklimpome štai į kokią balą: vidurinės mokyklos negali gerai iš muzikos parengti būsimųjų mokytojų seminarijų ir institutų auklėtinių dėl to, kad iš pradžios mokyklų ateina visiškai neparengti vaikai; mokytojų seminarijos ir institutai negali pakankamai parengti būsimųjų pradžios mokyklų mokytojų, kad iš vidurinių mokyklų ateina nepakankamai parengti mokiniai; blogai iš muzikos pasiruošę pradžios mokyklų mokytojai vėl neparengia vaikų vidurinėms mokykloms. Ir taip daina be galo...

Tą užkeiktą ratą reikia pradėti laužyti vidurinėse mokyklose. Reformuotoji muzikos ir dainavimo dalykų programa vidurinėse mokyklose muzikos mokymo darbą numato nuo a b c. Dabar reikia tik vyriausiajai švietimo vadovybei spustelti vidurinių mokyklų muzikos mokytojus, ir per 5-10 metų muzikinės kultūros vežimas, kuris dabar įvairiomis linkmėmis tempiamas, iš balos bus ištrauktas ir riedės lygiu keliu į šviesią ateitį.

Švietimo vadovybei sutvarkius muzikos vidurinėse ir pradžios mokyklose mokymo kontrolę ir iš mokytojų sąrašo išbraukus nepakankamai tam darbui pasiruošusius ir atsilikusius „pedagogus“, patiems muzikos mokytojams teks reviduoti savo dėstomųjų dalykų supratimą ir metodus. Ne muzikos teorijos formulių ir solfedžiavimo pratybų mokymas yra muzikos vidurinėse mokyklose mokymo tikslas. Tikslu reiktų laikyti bendrąjį muzikinį auklėjimą. Teorija ir solfedžiavimas yra tik neišvengiamos blogybės tam tikslui atsiekti, bet niekad jie neturėtų patys virsti tikslu. Muzikos mokytojų vidurinėse mokyklose uždaviniai nelengvi ir todėl vien formalaus dėstomųjų dalykų mokėjimo nepakanka. Ne taip jau labai sunku mokyti, bet visu sunkumu kiekvieną sąmoningesnį muzikos mokytoją slegia klausimas, kaip mokant auklėti. Senesnės civilizacijos tautos muzikos ir dainavimo dalykų mokymui turi susikūrusios daugybę įvairių metodų ir tradicijų. Bet mūsų naujai atgimusios tautos uždaviniai ir sąlygos kitokios. Bendroji muzikos ir dainavimo dalykų mokymo metodika formacijos stadijoje. Muzikinis auklėjimas yra žymiai sudėtingesnis dalykas, negu muzikos teorijos ir solfedžiavimo mokymas. Jo pagrindan bene tikslingiausia būtų dėti mokinio sąmoningumo ugdymą. Kiekvienas mokytojas turėtų surasti būdus, kaip kiekvieną aiškinamą dalyką įprasminti, kad mokinys muzikos ir dainavimo mokytųsi ne vien dėl to, kad mokytojas jį spaudžia, kad pataisa ar antriems metams toje pačioje klasėje palikimas graso, o dėl to, kad išsilavinimas muzikos ir dainavimo dalykuose kelia mūsų tautos kultūrinį lygį, tuo pačiu padėdamas mūsų tautai atsiekti didžiuosius uždavinius. Mokinys, klausydamas mokytojo aiškinimo, ar apie ketvirtojo prieraktinio bemolio vietą, ar apie mažosios tercijos intervalą mūsų liaudies gaidose, turi gauti įtikinančios medžiagos savo besiformuojančiam muzikos reikšmės žmogaus gyvenime supratimui. Muzikos mokytojas turi būti menininkas, iš muzikos mokslo dėsnių akmenėlių savo mokinių sąmonėje kuriantis didingą muzikos meno mozaiką. Mokytojas turi pasirūpinti, kad jo mokinys gautų tikro ir sąmoningo estetinio pasigėrėjimo gyvuoju muzikos menu, turi padėti jam išmokti muzikos klausytis ir ją suprasti. Pasiaukojimas dar kilniu dalyku jaunuomenės laikomas, tad mokytojas turi savo auklėtiniams pasiaukoti, laimėti jų pagarbą ir meilę ir juos pačius išmokyti gerbti ir mylėti kilniąją muziką. Muzikiniame auklėjime labai svarbu sužadinti ir duoti progos mokiniams pareikšti savo iniciatyvą. Ta iniciatyva neturėtų būti suprantama siaurai, tik kaip viešas pasirodymas vakarėliuose ar aktyvi veikla mokyklos orkestre. Atsidavęs darbui ir sumanus mokytojas turi daug progų mokinių iniciatyvą pajungti klasėje įvykstančių pamokų metu ir mokiniui iš mokyklos namo parėjus. Mokiniai gyvai aiškina mokytojo jiems pavestus klausimus, ieško pageidaujamų pavyzdžių, iš namiškių išmoksta originalių dainų, bando jų gaidas užrašyti ir net patys sukomponuoti duotiems tekstams melodijas. Mokytojui reikia tik pasirūpinti, kaip tą jų iniciatyvą naudingesne linkme nukreipti.

Mūsų mokyklų chorai dar neturi aiškiai susiformavusio savo paskirties supratimo. Daugelis dar tebemano, kad privalomu choriniu dainavimu rengiami busimieji choristai, o choras vyriausią paskirtį turi įvairinti mokyklose rengiamų įvairių minėjimų ir tėvų komitetų vakarėlių programas. Choro darbas teberibojasi dainų partijų mokymu ir jų susidainavimu mokytojo sumanyta interpretacija. Švietimo Ministerijos pastaraisiais pora metų įvykdytos chorų varžybos dalyką iš dalies pataisė, bet ne visiškai. Varžybos visų pirma pakėlė mokyklinių chorų lygį, beveik iki maksimumo išvystė chorų darbo pastangas ir chorinio auklėjimo reikšmę uždarame mokyklos gyvenime pastatė reprezentacinėn padėtin. Bet pasirodė ir blogų dalykų. Didžiausias iš jų, tai antagonizmas ir piktas pavydas pirmenybių laimėtojams. Ir tai (kad kai kurie patys muzikos mokytojai, užuot pasigėrėję pranašesniais savo kolegų darbo rezultatais ir davę toną savo auklėtiniams pagerbti laimėtojus bei paskatinę saviškius intensyviau padirbėti geresniųjų chorų pavyzdžiu, kombinavo skundus, viešai, girdint mokiniams, rodė savo „pasipiktinimą“ ir pagiežą persunktus „nusistebėjimus“ Šviet. M-jos skirtų teisėjų sprendimais) paliko juodžiausią dėmę naudingam chorų varžybų principui ir padarė gėdą visam muzikos mokytojų kadrui. Kas pajėgia toliau savęs matyti, konstatuos, kad mokyklų chorams varžybos davė daugiau, negu bet kurios kitos priemonės galėjo duoti, kad pačių muzikos mokytojų darbo sąlygos chore dabar yra dešimteriopai geresnės. Be abejo, chorų varžybos ateityje, jei būtų patobulinta jų sistema, galėtų dar daugiau duoti, tikiu, kad jos padėtų choriniam mokymui ištobulinti darbo metodus, mokyklos choras virstų dideliu jaunosios kartos muzikinio auklėjimo veiksniu. Dabar jau ir choro pamokose nebeužtenka vien dainų partijų mokytis. Bet reformuotoje programoje numatomos choro audicijų pamokos tebėra popieriuje. Tarties, balso lavinimo, tembro, dinaminio lankstumo ir ansamblio pratybos dar tebėra atsitiktinės. Kiekvienas, kaip išmano, taip save tebegano. O apie sąmoningą, dainuojamų dalykų charakterio pajautimą, formos, ritmikos, melodikos, harmonijos supratimą ir choro spalvų registrus, dar neturėta reikalo net galvoti. Choras vidurinėje mokykloje turi baigti muzikinio auklėjimo pirmąjį etapą, bet ne būti kažkokiu privalomu priedu prie muzikos mokytojo pareigų. Visų muzikos mokytojų yra šventa pareiga teoriniais ir praktiniais būdais prisidėti prie muzikinio Lietuvos jaunosios kartos auklėjimo darbo statomų uždavinių sprendimo.

Muzikinis auklėjimas - svarbiausias muzikos vidurinėse mokyklose mokymo tikslas - kultivuojamas dar nesąmoningai. Jis, lyg laukinė obelaitė, nekaupiama ir negenėjama, retkarčiais Dievo valia pražysta vešliame jaunosios kartos atžalyne, bet vaisiai, kaip laukinių obelaičių, dažniausiai būna maži ir rūgštūs. Muzikos mokytojus tiesiogiai liečia tas didelis uždavinys, bet mes tokie pasyvūs, taip su dabartine padėtimi apsipratę, kad nerandame laiko dėl tų aukštesnių siekimų kvaršinti savo pagarbos pageidaujančių galvų. Kur tos aukso mintys užkasamos, kai išsiskirstoma po visuotinių Lietuvių Muzikų Draugijos narių suvažiavimų, kodėl jos nepuošia lietuvių muzikų arterijos „Muzikos Barų“? Nenorom peršasi baisus sovietiškas apkaltinimas - sabotažas. Ir kyla klausimas, ar nereikėtų tą auklėjimo klausimą kitaip pastatyti: nukreipti jį ne į mokinius, bet į pačius muzikos mokytojus?

Muzika yra savita garsinio meno forma. Ją sudaro laike ir erdvėje sąmoningai dėstomi garsai bei jų struktūros, kuriuos kūrėjai, atlikėjai ir klausytojai apibrėžia kaip muziką. Savo esme muzika yra abstrakti, tačiau vidiniu turiniu ji mums atveria turtingą sociokultūrinių prasmių ir vertybių pasaulį. Šios prasmės ir vertybės yra kultūriškai įgyjamos muzikinio ugdymo procese. Muzika yra universali žmogiškosios patirties ir kūrybos išraiška, savitas pasaulio pažinimo ir komunikavimo būdas. Ji svarbi kiekvienam asmeniui ir visuomenės nariui: atspindi individualių polinkių, poreikių, interesų įvairovę. Muzika pasižymi sociokultūrinių funkcijų įvairove ir yra būdinga visoms kultūrinėms bendrijoms. Savosios ir kitų kultūrų muzikos pažinimas atveria naujus patirties akiračius, padedančius orientuotis įvairialypiame dabarties ir praeities pasaulyje. Muzikavimas, muzikos pažinimas turi ir savaiminę, ir instrumentinę ugdomąją vertę. Muzikinė veikla mokiniams leidžia patirti muzikavimo džiaugsmą ir kūrybinį pasitenkinimą, skatina pasitikėjimą savimi. Ji ugdo discipliną, didina motyvaciją, gerina emocinę pusiausvyrą. Muzikavimas daro teigiamą poveikį ugdytinių intelektui, jų akademiniams pasiekimams. Mokymas(is) groti instrumentais lavina smulkiąją motoriką ir aktyvina skirtingas smegenų sritis. Dainavimo praktika lavina mokinių klausą, balsą, išraiškos galimybes. Muzikavimas grupėje, kolektyvinis kūrybinių užduočių sprendimas lavina mokinių socialinius įgūdžius, ugdo empatiją.

Muzikos dalyko paskirtis - sukurti sąlygas ir galimybes mokiniams patirti muzikavimo džiaugsmą ir kūrybinį mėgavimąsi, plėtoti jų muzikinę estetinę patirtį, padėti pažinti kūrybines galias, atverti muzikinį kultūrinį horizontą. Nuoseklus ir sistemingas muzikinis ugdymas vyksta per įvairias muzikines veiklas, apimančias muzikavimą, muzikos kūrimą ir muzikos pažinimą bei vertinimą, muzikinių kultūros reiškinių, kontekstų nagrinėjimą ir sąsajų paiešką.

Pradinio ir pagrindinio ugdymo programose muzikos mokoma kaip atskiro dalyko. Įgyvendinant muzikos pažinimo, raiškos ir vertybių refleksijos veiklas ir ugdymo turinį, svarbu juos derinti su įvairių dalykų bendrosiomis programomis.

Muzikinio ugdymo etapai pagal koncentrus:

• 1-2 klasės. Puoselėjamas įgimtas vaikų muzikalumas, lavinami ikimokykliniame amžiuje įgyti muzikinės raiškos gebėjimai. Vyrauja aktyvi muzikinė veikla.
• 3-4 klasės. Toliau plėtojama muzikavimo ir muzikinės kūrybos patirtis. Atsižvelgiant į išlavėjusias balso galimybes, vaikai skatinami rinktis skirtingo pobūdžio dainas, įvairesnį ir sudėtingesnį repertuarą.
• 5-6 klasės. Mokiniai skatinami įvairiomis formomis muzikuoti (visa klase, grupelėmis ir solo; dainuoti a cappella ir su pritarimu), išmėginti grojimą melodiniais (išilginė fleita, virtuali klaviatūra), ritminiais, harmoniniais instrumentais.
• 7-8 klasės. Šiame koncentre daugiausia dėmesio skiriama paauglių muzikinės tapatybės paieškoms. Skatinamas populiariosios muzikos žanrų ir pasaulio muzikinių kultūrų įvairovės pažinimas.
• 9-10 ir I-II gimnazijos klasės. Siekiama ugdyti nuodugnesnį muzikos stilių supratimą, pasitelkiant muzikavimą, kūrybą ir klausomos muzikos nagrinėjimą.
• III-IV gimnazijos klasės. Plėtojamas mokinių gebėjimas turimos muzikinės patirties pagrindu, pasitelkiant muzikavimą, kūrybą, klausomos muzikos ir muzikinės kultūros reiškinių analizavimą.

Programoje išskiriamos keturios pasiekimų sritys: Muzikavimas (dainavimas, grojimas), Muzikos kūryba (improvizavimas, komponavimas, aranžavimas), Muzikos pažinimas ir vertinimas, Muzikinės kultūros kontekstai ir jungtys. Sritys viena kitą papildo ir siejasi tarpusavyje. Kiekvieno koncentro pasiekimai suformuluoti atsižvelgiant į mokinių raidos ir amžiaus tarpsnių ypatumus bei anksčiau įgytą mokymo(si) patirtį.

Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė. Per muzikos pamokas pažinimo kompetenciją mokiniai ugdosi įgydami muzikos žinių bei gebėjimų. Muzikuodami, kurdami muziką ir jos klausydamiesi, mokiniai atskleidžia savo gebėjimus ir juos tobulina, mokosi įveikti kylančius iššūkius, rasti tinkamus sprendimus, t. y. mokosi mokytis.

Muzikinis ugdymas neatsiejamas nuo kūrybiškumo visose muzikinėse veiklose: komponuojant, improvizuojant, aranžuojant, interpretuojant, pažįstant ir vertinant muziką bei muzikinius reiškinius. Per muzikos pamokas mokiniai skatinami pažinti ir tyrinėti, kelti klausimus ir vertinti savo kūrybines galimybes.

Kultūrinė kompetencija apima kultūrinį išprusimą (kultūrines žinias), kultūrinę raišką (gebėjimus ir įgūdžius) ir kultūrinį sąmoningumą (vertybines nuostatas). Per muzikos pamokas mokiniai mokosi vertinti muziką kaip svarbią savo bendruomenės, tautos ir žmonijos kultūros dalį, ugdosi muzikinės kultūros įvairovės supratimą.

tags: #muzukinio #auklejimo #programa #2 #meciams

• Darželio patalpų ir teritorijos higienos normos
• Adaptacija darželyje: patarimai mamai
• Saugus nėštumas: ką reikia žinoti apie draudžiamus produktus
• Kodėl bambukiniai indai vaikams – saugus pasirinkimas?
• Priežastys, kodėl nėštumo testas būna neigiamas