Majoras Jonas Semaška: gyvenimas, skirtas Tėvynei ir laisvei

„Pasirinkdami dievus, mes pasirenkame likimą", - užrašei Vergilijaus žodžius, visa širdimi jais įtikėjęs. Žodžiai buvo šventi, tik savąjį likimą, karininke, tu matei kitokį. Išgyvenk, išlik gyvas, karininke. Kol kauniesi už kiekvieno tau patikėto Lietuvos kario gyvybę, stengdamasis juos parvesti namo, išsaugoti prievarta išvarytų į karą gyvenimus, aš einu į tavo bendražygių jaunystę, į tavuosius gražiausius laimingus metus.

Ankstyvas gyvenimo kelias ir pasirinkimai

Jonukas, gimęs 1907 metų lapkričio 24 dieną, turėjo septynis brolius ir dvi seseris. Tėvas - Juozas Semaška buvo kaimo šviesuolis, savamokslis gydytojas. Vaikai liko be tėvų - motina mirė nuo sunkios ligos, o tėvas, gydydamas ligonius, užsikrėtė ir mirė. Vaikystė pasibaigė. Kai Jonukas buvo dar mažas, šeima pastebėjo, kad šis nelinkęs prie ūkio darbų: vis ką nors prasimanydavo, konstruodavo pasislėpęs ar skaitydavo. Tad ir dabar, neilgai mąstęs, Jonas Semaška atidavė jam priklausiusius keturis hektarus žemės broliui Leonui ir ryžosi mokytis.

Iškeliavo kaimo berniokas iš namų kaip stovi. Pėsčiomis, pakeliui pavėžėtas kaimynų, su nedideliu lagaminėliu, kuriame tilpo visas turtas, patraukė į Panevėžį, įstojo į gimnaziją. Mokėsi ir dirbo. Sveikatos, energijos ir užsispyrimo užteko, tad ir didesnio vargo nematė. Jaunas gimnazistas su fanatišku užsidegimu ėmėsi radiotechnikos. Sukonstravo radijo aparatą. Kai išgirdo pirmuosius žodžius iš neaprėpiamos žemės, atskridusius radijo bangomis, - džiaugsmui nebuvo galo.

Karininko kelio pradžia

Ran-kose jau Panevėžio gimnazijos išduotas brandos atestatas su pagyrimu už žinias ir pavyzdingą elgesį. Pedagogai žadėjo didžiulę sėkmę, kad ir ko imtųsi. O kur toliau? Tik į karo mokyklą, be jokiu abejonių. Laikė egzaminus ir... valio! Priimtas. 1930 metais tarnauti Lietuvai išėjo tryliktoji jaunų karininkų laida. Sudie, Lietuvos pirmojo Prezidento karo mokykla Kaune!

Įsitikinai, kad pasirinkai teisingą kelią, ir vėl įrašei dienoraštin žodžius, kurie tapo viso gyvenimo motyvu: „Jaunimui nėra geresnės mokyklos, kur galima išmokti save valdyti, kuklumo ir draugystės, kaip kariuomenė.

Meilė ir gyvenimo išbandymai

Elena Dambrauskaitė, karininko dukra, į Lietuvą su tėvais grįžo 1921 metais. Ten ją ir sučiupo už rankos pro šalį eidamas jaunas karininkas. Taip jie susipažino. Vaivorykštės spalvomis liepsnojo žydinti 1931-ųjų vasara. 1936 metų balandžio 13 dieną vyresnysis leitenantas Jonas Semaška susituokė su Elena Dambrauskaite. „Ištekėjau už tavęs, Jancik, kitaip ir negalėjo būti. Pasikeitė nerūpestingas Elenos gyvenimas: dabar jos namuose dažnai rinkdavosi vyro draugai karininkai.

Jauna karininko žmona suprato, kad greit ji gali netekti vyro, savo pirmosios ir vienintelės meilės, nuoširdžiausio draugo. Ji vijo šalin juodas mintis, tačiau gyvenimas riedėjo savo vaga. Jaunoji moteris gyveno tyliu, jai vienai suprantamu džiaugsmu - kūdikio laukimu, mėgavosi namų jaukumu ir kaip vaikas džiūgavo, globojama geriausio draugo, vienintelio jos žmogaus žemėje.

Lemtingi įvykiai ir „kaimyniškos“ grėsmės

1939 metu rugsėjo 1 dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kai 1939 metų spalio 10 dieną Sovietų Sąjungai „pasiūlius" buvo pasirašyta savitarpio pagalbos sutartis, Lietuva tapo pasmerkta. Įsigalėjus savitarpio pagalbos sutarčiai, Sovietų Sąjunga privertė Lietuvos vyriausybę strategiškai svarbiausiose vietose įkurdinti Raudonosios armijos dalinius. Jie įsikūrė irgi... labai ilgam.

„Jie mus naikina, net neužėmę visos Lietuvos, naikina, - pasakė tada kapitonas Semaška. - Jei būtum pamačiusi, kokį nusiaubtą, prišiukšlintą Vilnių paliko Raudonoji armija! Gyventojai alkani, parduotuvės tuščios, išplėštos, bolševikai išgrobė viską, ką tik suspėjo pasiglemžti, o ko nespėjo ar nepajėgė - sudaužė. Tokia netrukus bus visa Lietuva..."

tags: #atvesk #akcija #nemusti #vaiku

• Čikagos lietuvių ištakos ir religinis gyvenimas
• Vasaros nuotykiai jūroje
• Atraskite Shark dviratį
• Nėštumo metu prasidėjusios mėnesinės
• Lietuviškas pasas vaikui