Vaikai ir Vytautai: istorinės asmenybės, talentų ugdymas ir įtraukties iššūkiai
Lietuvos istorijoje, šiuolaikinėje visuomenėje ir kultūros pasaulyje pavardė Vytautas siejama su įvairiomis asmenybėmis, kurių gyvenimai ir veikla neatsiejamai susipynę su vaikais - tiek jų pačių atžalomis, tiek platesne vaikų ugdymo ir gerovės tematika. Šioje straipsnio apžvalgoje atskleisime Vytautų indėlį, iššūkius ir patirtis, susijusias su vaikais - nuo didžiųjų kunigaikščių iki šiuolaikinių specialistų ir menininkų.
Sofija Vytautaitė: Didžiojo Kunigaikščio Dukra Maskvos Soste
Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto Didžiojo dukra Sofija Vytautaitė (rus. Софья Витовтовна) gimė, spėjama, 1371 metais Trakuose ir mirė 1453 m. birželio 15 d. Vytautas Didysis, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, sutarė su jos valdovu Dmitrijum Doniečiu, kad pastarojo sūnus Vasilijus I Dmitraitis ves Sofiją. Sužieduotuvės įvyko 1385 m., o 1391 m. sausio 9 d. buvo atšvęstos vestuvės.
Sofija, kartu su tėvo palaiminimu, atsivežė paveikslą, vaizduojantį Šv. Dievo Motiną, pagal kurį buvo nutapytos keletą ikonų, į istoriją patekusios „Palaimintasis dangus“ (rus. Благодатное Небо) vardu. 1425 m. Vasilijus I mirė ir kunigaikštienė Sofija Vytautaitė liko viena su nepilnamečiu sūnumi, pretendentu į Maskvos kunigaikštystės sostą. Sūnaus regentu buvo paskelbtas Vytautas Didysis bei mirusiojo kunigaikščio Vasilijaus I broliai, kunigaikščiai Andriejus ir Piotras Dmitrijevaičiai. Praėjus dvejiems metams po vyro mirties, Sofija Maskvos Kunigaikštiją pavedė valdyti Vytautui, jam turėjo prisiekti Maskvos bajorai.
Po tėvo Vytauto mirties kunigaikštienė Sofija pati ėmėsi valdyti Maskvos Kunigaikštiją, kariavo su jai nepaklusniais rusų kunigaikščiais. Sūnus Vasilijus II Tamsusis, kitaip dar - Vasilijus II Neregys (1415-1462), valdė kunigaikštystę su pertraukomis. Sofija Vytautaitė rėmė sūnaus kovas su sostą bandžiusiais užimti Haličo-Volynės kunigaikščiais. Ji buvo priversta daliniams kunigaikščiams padaryti nuolaidų, kurių išplėstos teisės buvo įrašytos į vad. Sofijos teisyną (XV a. 3 dešimtmečio pabaiga - 4 dešimtmetis). Nuolatinės kovos su vidaus ir užsienio priešais palaužė valdovės sveikatą ir 1453 m. ji mirė. Sofija Vytautaitė buvo palaidota Voznesenskio vienuolyne Maskvoje (rus. Вознесенский монастырь).
Kitų Lietuvos Valdovų Vaikų Likimai
Neretai tėvai įžvelgia vaiko talentą ar polinkį į tam tikrą sritį anksti. Istorikai dažniausiai domisi įtakingais vyrais - karvedžiais, karaliais, kunigaikščiais, kurie lemia valstybių ir žmonių likimus. Kai kurie vaikai išgarsėja būdami dar maži, ypač tie, kurie yra tų pačių karalių ir kunigaikščių atžalos. Tačiau būti karalaičiu - ne visuomet laimė.
Ko gero, patys pirmieji išgarsėję Lietuvos istorijoje buvo karaliaus Mindaugo vaikai. Žinoma, kad 1251 metais Mindaugas pasikrikštijo kartu su savo šeima: žmona Morta ir vaikais. Nežinia, kiek jiems tuomet buvo metų, abejojama ir dėl vardų. Metraščiuose minimi šie Mindaugo sūnūs: Ruklys, Girstukas, Rupeikis. Kaip rašoma metraščiuose, Mindaugo vaikai netiesiogiai tapo savo tėvo žūties priežastimi. Mirdama Mindaugo žmona Morta paprašė vyrą po jos mirties būtinai vesti jos seserį, kad svetima moteris neskriaustų jos vaikų. Bėda ta, kad Mortos sesuo tuo metu jau buvo ištekėjusi už Nalšios kunigaikščio Daumanto, tačiau Mindaugo tai nesustabdė. Jis ėmė ir pagrobė Daumanto žmoną, už ką netrukus buvo nužudytas. Liūdna dalia ištiko ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį - jie buvo nužudyti drauge su tėvu. Tačiau tie, kam ši istorija - pernelyg liūdna, gali manyti, kad Mindaugo vaikams vis dėlto pavyko išsigelbėti.
Nors senovinėse kronikose minima, kad ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs du sūnus - Ivanką ir Jurijų, kuriuos jam esą pagimdžiusi žmona Ona, tačiau tai tikriausiai tik baisi legenda. Pasakojama, kad kovojant dėl valdžios, Vytautui ne kartą teko pabuvoti pas kryžiuočius. Šie, vos tik Lietuvos valdovas atsimetė nuo kryžiuočių, paėmė kunigaikščio vaikus įkaitais ir iš keršto klastingai nunuodijo. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas mirė 1430 metais. Sūnų jis neturėjo ir jokio įpėdinio nepaliko.
Po Vytauto mirties, tarp lietuvių didikų prasidėjo kovos dėl valdžios ir didžiojo kunigaikščio karūnos. Iš pradžių sostą užėmė Jogailos brolis Švitrigaila, bet po poros metų jį nuvertė Vytauto brolis Žygimantas. Galiausiai nepatenkinti didikai surengė prieš Žygimantą sąmokslą ir nužudė jį. Grupė įtakingiausių Lietuvos didikų nusprendė pasiūlyti sostą jauniausiam Jogailos sūnui Kazimierui. Lenkijos karalius Vladislovas ir jo patarėjai sutiko, kad Kazimieras vyktų valdyti Lietuvos, bet ne kaip savarankiškas valdovas, o kaip Vladislovo vietininkas.
Karalaitis į Vilnių atvyko su didžiule palyda. Lietuvos didikai netrukus jam pateikė gundantį pasiūlymą: nepaklusti broliui ir karūnuotis Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kazimieras sutiko ir 1440 m. buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Karūna Kazimierui buvo uždėta todėl, kad jis buvo kilęs iš didžiojo kunigaikščio Gedimino giminės - velionio karaliaus Jogailos sūnus bei karaliaus Vladislovo brolis - ir turėjo neginčijamą teisę užimti Lietuvos sostą. Jaunam ir nepatyrusiam valdovui, žinoma, verkiant buvo reikalingi patarėjai, ir tuo netruko pasinaudoti kunigaikščiu jį paskelbę didikai. Tikruoju, nors ir nekarūnuotu valstybės valdovu tapo žymiausias to meto politikas, Trakų, o paskui ir Vilniaus vaivada Jonas Goštautas.
Kazimieras Jogailaitis abi valstybes valdė labai ilgai - net penkiasdešimt dvejus metus. Jis buvo ne tik pirmasis vaikas Lietuvos valdovų soste, bet ir paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis, mokėjęs lietuvių kalbą. Kazimierą pralenkė paskutinysis Gediminaičių giminės atstovas Žygimantas Augustas, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu paskelbtas, kai jam tebuvo devyneri, o dar po metų buvo karūnuotas ir Lenkijos karaliumi. Tiesa, jokios valdžios jis iš tiesų neturėjo - Lietuvą bei Lenkiją ir toliau valdė ankstesnysis valdovas, Žygimanto Augusto tėvas Žygimantas Senasis.
Vaiko Talento Atskleidimas ir Vaizduotės Svarba
Tėvai yra tie žmonės, kurių akyse vaikas atranda šimtus nuostabiausių dalykų, per juos pažįsta ne tik pasaulį, bet ir save. Tėvai - gabumų ir talentų motyvatoriai, skatintojai, pagalbininkai, kurie nori arba stengiasi puoselėti savo vaikų pomėgius. Tačiau ne visada užtenka žinių ir įžvalgų. Vaiko talentą galėtume vadinti įgimtais gebėjimais vienoje ar daugiau sričių, kurie, palyginti su to paties amžiaus, aplinkos vaikais, pasireiškia aukštesniame lygyje.
Talentas yra įgimtas gebėjimas, bet jei nieko su tuo nedaroma, nėra įdirbio, technikos, jis gali niekuomet ir neatsiskleisti. Vaiko talentas gali atsiskleisti nuo 4 iki 21 metų amžiaus arba vėliau. Dažniausiai išskirtiniai gabumai pastebimi mokykliniame amžiuje. Tam tikri talentai, kurie neatsiskleidė laiku, gali vėliau ir neatsiskleisti - pvz., profesionalios balerinos, gimnastės. Kai kuriose srityse, o tokių pavyzdžių yra nemažai, išskirtinius pasiekimus galima išsiugdyti ir vėliau - pvz., muzikanto, dizainerio, fiziko. Pirmiausia matomas potencialas, o vystant talentą pastebimi pasiekimai. Ir vieną, ir kitą skirtingais amžiaus tarpsniais galima įvertinti dviem būdais: formaliu ir neformaliu. Formalus - tai psichologinis, standartizuotas gabių vaikų įvertinimas.
Gabūs vaikai yra išskirtiniai, dažnai - jautrūs. Būtent todėl jiems reikia socialinės ir emocinės paramos, supratimo. Tėvai dažnai nesupranta, kodėl jie taip stipriai reaguoja į tai, ko kiti vaikai net nepastebi, - negyvą paukščiuką, per TV pamatytą laidą apie skurstančius vaikus, „neteisybę“ pasakoje. Pastebimas stiprus teisingumo jausmas. Gabūs vaikai gali dažniau jaustis kalti ir yra ypač jautrūs kitų žmonių kritikai. Tai apsunkina bendravimą su bendraamžiais. Negana to, gabiam vaikui gali būti neįdomu bendrauti su to paties amžiaus vaikais, nes jo išskirtinumai netolygūs.
Vaizduotės reikšmė ir lavinimas
Vaikų vaizduotė visuomet labai plati ir įvairi. Būtent iš tokių svajoklių vėliau užauga gabūs dailininkai, skulptoriai, rašytojai, dizaineriai ir t.t. Nebūtų fantazijų ir vaizduotės - gyvenimas taip ir liktų stovėti vietoje. Vaizduotė pradeda reikštis maždaug 2,5-3 metų vaikams. Iki šio laiko vaiko mintys intensyviai ruošiasi kaupti informaciją. Nuo 3 iki 7 metų vaiko fantazijos ribos dar labiau plečiasi. Ir šiame etape labiausiai dominuoja žaidimai. Būtent žaisdami vaikai mokosi suvokti, atsiminti, būti dėmesingi ir išreikšti emocijas.
Sveiki vaikai nesunkiai atskiria, kur yra tikrovė, o kur tik fantazija. Tačiau vis dėl to, kuo vaikas jaunesnis, tuo sunkiau jam suvokti tą ribą. Dar vienas svarbus įrankis vaiko vaizduotės lavinime - tai žaislai. Dabartiniai žaislai dažnai yra paruošti „galutiniam naudojimui“, todėl neskatina vaiko fantazuoti ir greitai pabosta. Vaikui paprasčiausiai reikia erdvės vaizduotei. Dauguma mažylių žaidimų pagalba fantazijas perkelia į realybę.
Kartais vaiko vaizduotė ima gąsdinti: jo fantazijose atsiskleidžia baimė, agresija, konkurencija, priešiški jausmai artimiausiems žmonėms. Iki 4 metų Vaidas buvo tylus vaikas, tačiau maždaug prieš mėnesį viskas kardinaliai pasikeitė, jo piešiniuose atsirado pabaisų. Statistika rodo, kad kas antras 3-5 metų vaikas bijo pasakų personažų, netikėtų garsų, skausmo. Kas trečias - transporto priemonių, vandens ir uždaros erdvės. Šios gąsdinančios fantazijos gali būti naudingos, nes padeda stiprinti tokias savybes kaip atidumas, atsargumas ir savisaugos instinktai.
Kai baimė įgyja konkrečią formą, galima pradėti su ja kovoti. Paprašykite, kad vaikas savo fantazijos reginius nupieštų ir pridėtų juokingų detalių, kol piešinys ims kelti šypseną. Su vaiką persekiojančiais siaubūnais galima kovoti pasakomis, pavyzdžiui, pasitelkus stebuklingą lazdelę. Taip pat puikus metodas - įsigyti augintinį, papasakojant, kad namuose, kuriuose auga gyvūnėlis, niekuomet nepasirodo siaubūnai. Prieš miegą reikėtų pasirūpinti ramiu vaiko laisvalaikiu: jokių kompiuterinių žaidimų ar animacinių filmukų, skatinančių vaizduotę.
Agresyvios fantazijos formuojasi stebint įvykius, kuriuose naudojamas smurtas, suprantamas plačiąja prasme: mamos rėkimas, muštynės, fizinės bausmės ar griežti draudimai. Agresyvių fantazuotojų tėveliams reikėtų atkreipti dėmesį į taikomus auklėjimo metodus. Jei mažylis dažnai skriaudžia kitus vaikus ar žaislus, ir paklausus „kodėl?“ atsako, kad jie blogai elgiasi, tuomet reikėtų susirūpinti. Svarbiau ne girti, o drąsinti vaikus, nukreipiant dėmesį į pastangas ir sėkmes.
Įtraukusis Ugdymas ir Autizmo Spektro Sutrikimas: Vytauto Butėno Patirtis
Pastaraisiais metais visuomenės dėmesys krypsta į įtraukųjį ugdymą ir individualių ugdymosi poreikių turinčių vaikų integraciją. Vytautas Butėnas, „Delfi“ iniciatyvos „(Ne)matomi“ autorius ir tėtis, kurio vaikas turi sunkios formos autizmo spektro sutrikimą, atvirai kalba apie iššūkius ir pasiekimus šioje srityje. Anot jo, procesas vyksta, bet jis skausmingas. Nors žiniasklaida anksčiau mažai rašė apie žmones su negalia, dabar ši tema generuoja didelį susidomėjimą.
Vytautas Butėnas pabrėžia, kad didelis dėmesys šiai temai yra jo asmeninės istorijos pasekmė. Jo skaičiavimu, pusė milijono žmonių artimiausiame rate mato žmones su matoma ar nematoma negalia. Tai labai didelė visuomenės dalis, bet žiniasklaida jai skiria per mažai dėmesio. Iniciatyvos tikslas - padaryti žmones su negalia matomais, kad vyktų diskusija ir edukacija. Švedijoje ar Danijoje, kur žmonės su negalia seniai buvo įtraukti į švietimo sistemą ir darbo rinką, Vytauto sūnus jaučiasi „nematomas gerąja to žodžio prasme“, nes ten jis atrodo toks pat, kaip ir visi kiti. Lietuvoje, anot jo, tai dar sovietinio palikimo dalis, kai tokie vaikai buvo uždaromi.
Specialistų įžvalgos ir realybė
Ergoterapeutė Juventa, dirbanti su sunkiausią negalią turinčiais vaikais Vilniaus mieste (cerebrinis paralyžius, intelekto negalia, sunkių formų Dauno sindromas ir autizmo spektro sutrikimas), teigia, kad jaučiasi labai laiminga dirbdama su jais, nes „jie yra mano vaikai“. Ji pabrėžia, kad nė vienas specialistas nežinos apie vaiką daugiau negu jo mama ar tėtis, todėl tėvus reikia mylėti, gerbti ir vertinti. Visuomenė negalią dažnai supranta kaip akivaizdžiai išreikštą dalyką, tačiau gali būti ir neakivaizdžiai išreikšti dalykai. Juventa skatina suprasti, kad vaikai su negalia yra skirtingi, bet „mes privalome gyventi kartu“.
Trenerė Irina, dirbanti su Dauno sindromo asociacijos vaikais, pasakoja, kad jų klube iš 235 asmenų per 100 turi individualiųjų poreikių. Jie yra įtraukiami, bet atsargiai. Individualių treniruočių ji nepalaiko, nes vaikas turi būti įtrauktas, bendrauti, įgyti socialinių įgūdžių. Nors tėvai nori greitų rezultatų, svarbiausia, kad vaikas pradeda bendrauti, pakelti kojytę, aukščiau pašokti, pasakyti žodį. „Tai yra kur kas vertingesnis dalykas nei tas medalis“, - teigia Irina.
2023 metais neformalusis švietimas tapo ypač svarbus. Juventa dalijasi duomenimis apie mokinių dalyvavimą būreliuose:
| Mokinių kategorija | Skaičius (2023 m.) |
|---|---|
| Iš viso mokinių Lietuvoje | 347 000 |
| Iš jų lankė būrelius | 222 000 |
| Iš jų turintys individualiųjų ugdymosi poreikių, lankė būrelius | 31 800 |
Moksliniai tyrimai rodo, kad socialiniai santykiai, socialinis sąlytis įvyksta ne bendrojo ugdymo mokyklose, bet popamokinėje veikloje. Vaikai, turintys negalią, dažnai neturi galimybių pasilikti ir bendrauti su bendraamžiais po pamokų. Visuomenė mažai žino apie tuos, kurie turi negalią, jų nesupranta. Turintys negalią bijo pasirodyti, nes jų niekas nemato. Kadangi jie nepasirodo, apie juos visuomenė ir nežino, ir tas ratas toliau sukasi. Reikia pasitikėti tiek vaikais, tiek jų tėvais, tiek savimi, kad galime suvaldyti situaciją.
Autizmas: ne nuosprendis, o mąstymo tipas
Vytautas ir Laima Butėnai pabrėžia, kad autizmu nesergama, tai - mąstymo, smegenų veikimo tipas, neurologijos atmaina. Autizmas neturėtų būti šeimos paslaptis, nes tik įvardindami galime pažinti ir priimti realybę, siekti pagalbos ir šviesti visuomenę. Autizmo spektro sutrikimu pasižymintis vaikas yra kitoks savo mąstymu, vidiniu pasauliu, ir kiekvienu atveju to išraiška skirtinga. Nėra dviejų identiškų autistų. Autizmas yra gana dažnas, bet retas kuris atvirai apie tai šneka. Visuomenė dažnai laiko autistiškus žmones per dideliu atstumu, nes trūksta žinių.
Tėvams, kurių vaikui nustatomas autizmo spektro sutrikimas, svarbiausia prisiminti, kad „vaikas liko toks, koks jis buvo iki diagnozės“. Svarbu nepasiduoti kritikai ir pasitikėti savimi kaip gerais tėvais. Į specialistus raginama kreiptis, kai tik kyla nerimas dėl vaiko raidos. Autistiški žmonės aplinką suvokia savaip, sutelkdami dėmesį į detales. Autizmas pirmiausia lemia žmogaus vidinę jauseną, o elgesys yra išmokstamas ir pasireiškia labai skirtingai. Kai kurie autistai mėgsta pajudėti (palinguoti, pastriksėti), nes tokie judesiai juos ramina. Kartais jie taip susitelkia į kažką, kad negirdi šaukiami, arba jų emocijų raiška yra stipresnė.
Vytautas ir Laima Butėnai, kaip tėvai, stengiasi nesiorientuoti į tokius tikslus kaip „paruošimas gyvenimui“, bet džiaugiasi vaiku čia ir dabar, moko to, ko jis dabar gali išmokti. „Jokia negalia nėra nuosprendis“, - teigia jie. Kiekvienu atveju mes kalbame apie žmogų, unikalią asmenybę, kuri yra vertinga ir svarbi savaime.
Vytautas Paukštė: Gyva Teatro Legenda
Liepos antrąją teatro ir kino aktorius Vytautas Paukštė švenčia devyniasdešimties metų jubiliejų. Ši šventė - ne tik jo, bet ir mūsų, žiūrovų. Be jo būtų daug skurdesnė ne tik Klaipėdos dramos teatro, bet ir visos Lietuvos istorija. Paukštė - tai didžiulė teatrinė epocha, lietuviško profesionalaus teatro renesansas. Nedaug Lietuvoje artistų, su kurių vardais ištirpsta miestų ribos, kuriuos atpažįsta ne pavieniai gerbėjai, bet visi lietuviai.
Paukštės stotas, skvarbus žvilgsnis, ilgi žili plaukai ir, aišku, pypkė, - jis lyg iš René Magritte’o paveikslo išlipęs personažas. Jo galva - pilna debesų, vasariškai skaidrių ir pilnų tamsaus dramatizmo. Per visą savo gyvenimą jis žmonėms kėlė dvasią ir juokindamas juos, ir priversdamas mąstyti kartu su savo kuriamais personažais. Vytautas buvo intelektualus ir modernus aktorius, nesistengdamas savo talento atskleisti iki galo. Svarbiausia jam buvo paveikti žmogų.
Aktoriaus Vytauto Paukštės kūryba įdomi kaip gražus architektūrinis statinys, viliojantis ne tik savo išore, bet ir vidumi. Jis - gyva legenda, tikras Teatro kankinys. „Mes niekur nepersikūnijam, viską imame iš savęs. Kitaip neįmanoma“, - ne kartą sakė Paukštė. Aktoriaus gyvenimas sodrus pačių žemiškiausių išgyvenimų, patirčių, jis sugebėjo tą „iš savęs“ kilstelti nuo žemės. Didžiulių vaidmenų galerija - ir nė vieno vaidmens, kuris nebūtų tapęs meno kūriniu.
Vytautas Paukštė 1957 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (antroji profesionalių aktorių karta), kelerius metus vaidino Marijampolės dramos teatre. Nuo 1963 metų yra Klaipėdos dramos teatro aktorius. Daugiau nei per penkis dešimtmečius uostamiesčio teatro scenoje ir kine aktorius sukūrė apie du šimtus vaidmenų. Paukštės fenomenas neišsitenka tik kultūroje, jo likimas kalba ir apie Lietuvos istoriją: tėvas 1952 m. mirė Sibire (kalėjo su monsinjoru Alfonsu Svarinsku), Vytautui su seserimi ir broliu teko slapstytis, gyventi vaikų namuose, ilgą laiką nešioti etiketę „nevyjezdnoj“, būti Sąjūdžio aktyvistu.
Reikšmingiausi jo vaidmenys teatre ir kine apima: Albinas Dūda (G. Kanovičiaus „Kaip jums sekasi, pramuštgalviai“), Karfunkelis (I. Kočergos „Laikrodininkas ir višta“), Profesorius, Paslikas (K. Sajos „Poliglotas. Abstinentas“), Mindaugas (Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“), Agripa (W. Shakespeare’o „Koriolanas“), Virėjas (B. Brechto „Motušė Kuraž“), Mažvydas (Just. Marcinkevičiaus „Mažvydas“), Andriušenka (V. Merežko „Nakties žaidimai“), Psichologas (K. Binkio „Atžalynas“), Sokratas (S. Tsanevo „Paskutinė Sokrato naktis”), Augėjas (F. Dürrenmatto „Heraklis ir Augėjo tvartai“), Duonkepys (M. Pagnolio „Duonkepio žmona”), Ponia Tautkrūša („Tautkrūša“ pagal W. Schwabą), Karalius Lyras (W. Shakespeare’o „Karalius Lyras“), Hamletas („Mano Hamletas“ pagal W. Shakespeare’ą); kine - Cezaris („Ave, vita!“), Banys („Velnio sėkla“), Arnas Titenis („Edeno sodas“).
Paukštės vaidmenys, kadaise žadinę lietuvių sąmoningumą, budinę tautą, artinę Sąjūdį, įgyja dar didesnę reikšmę. Aktorius Regimantas Adomaitis Paukštę vadino vienu didžiausių Lietuvos artistų, kuriame gražiai dera žmogiškoji ir artistiškoji pusės. Aktorė Nijolė Sabulytė pabrėžė, kad jis giliai jautė Lietuvą ir neprisitaikė sovietiniais laikais, todėl geri režisieriai jį kviesdavo vaidinti. Aktorius Liubomiras Laucevičius apibūdino Paukštę kaip intelektualų, protingą žmogų, traukiantį kitus. Režisierius Gintaras Varnas pastebėjo, kad Paukštei svetimas patosas, o režisierius Aidas Giniotis - jo išskirtinę organiką ir gebėjimą personažams suteikti tiesos jėgą.
Vytautas Paukštė: „Tenka prisiversti atgaminti viską, kas buvo. Tas išėjimas į sceną - stresas. Kuo toliau - tuo baisiau. Gal dėl atsakomybės prieš save. Aš scenos bijojau visada. Stresas, matyt, kažką stimuliuoja.“ Benas Šarka pastebėjo, kad Paukštės tylėjimai gyvenime persiduodavo į jo pauzes scenoje. Tos pauzės nebuvo imituotos, o kiekvienas žodis turėjo išvinguriuoti, o kartais iššauti po pauzės. Paukštė buvo laisvas - jis niekada nenorėjo patikti. Jo savigarba buvo tokia didelė, kad jam svarbiausia buvo vaidmuo ir jo sukūrimas.
Vytautas Mikaitis: Kelionių Aistra ir Kūrybiškumas
Kėdainietis Vytautas Mikaitis (33) yra žinomas dėl savo „Pravalturo“ projekto, kuris prieš dvejus su puse metų atsirado iš netikėtų situacijų. Jo aistra kelionėms ir gebėjimas kūrybiškai spręsti problemas tapo savotiška vizitine kortele. Su draugais jis sukūrė keletą „virusinių“ vaizdo įrašų, po kurių „Pravalturas“ atrado vis daugiau naujų sekėjų. Tai - amerikiečių krepšininkų, brolių Ballų kvietimas atvykti į Prienus, daina su puikiu vaizdo klipu apie Kauno „Žalgirį“, trumpas serialo apie Pablo Eskobarą naujo sezono anonsas, kurį su draugu susukome Kolumbijoje.
V. Mikaitis aktyvus buvo nuo mažens. Pasitikėjimo savimi netrūko jau ir mokantis tuometinėje Kėdainių „Aušros“ vidurinėje mokykloje. Besimokydamas Kėdainiuose kartu su „Nevėžio“ komanda kurdavo laidas - krepšinis jam visuomet patiko. Tad nenuostabu, jog jau daugiau nei dešimtį metų jis yra krepšinio naujienų portalo „Basketnews“ dalis. Nors jam sekasi ir filmavimas, prieš trejus metus apsisprendė juo užsiimti tik kartkartėmis. Pagrindine veikla tapo renginių vedimas, kurioje jis jaučiasi itin gerai.
Vytautas Mikaitis yra aplankęs 111 šalių (įskaitant Kosovą ir Palestiną), didžiąją dalį - savo malonumui. Jam dar likę beveik visos Ramiojo vandenyno salos ir didžioji dalis Afrikos žemyno. Su broliu teko pabuvoti netgi Šiaurės Korėjoje, o paskutinė jo išvyka buvo į Urugvajų, Argentiną ir Paragvajų bei Turkmėnistaną. Pirmąją savo kelionę su klase iš „Aušros“ vidurinės jis pamena į Lenkiją, į turgų. Nors kelionės kupinos netikėtumų ir juoko, Vytautas pripažįsta, kad kartais jaučiasi išsekęs. Tačiau jis skatina save judėti pirmyn: „jeigu nieko nedarysi, Mikaiti, tada nieko naujo ir neįvyks.“ Jis moka save motyvuoti, net ir tuomet, kai aplinkybės nepalankios, prisimindamas Vido Mačiulio žodžius: „Kaip čia viskas įdomu.“
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
