Lietuvos augalų įvairovė: nuo miško paklotės iki daržo lysvės

Dažniausiai gėlynuose sodiname pirktas medelynuose arba iš bičiulių gautas gėles. Bet aplinkui pievose, laukuose ir miškuose savaime auga daug tikrai gražių lietuviškų gėlių ir jos puikiai tinka gėlių darželiuose šalia namų, kuriant įvairaus stiliaus gėlynus, ne tik etnografinius, bet ir natūralistinius ar „olandiškos bangos“. Jos paprastai būna nereiklios ir atsparios aplinkos sąlygoms, tad ir kartu gali būti ekologiškas sprendimas, norintiems draugauti su gamta. Vienos iš šių gėlių yra aukštos, kitos vidutinio dydžio ar šliaužiančios pažeme. Kai kurios žydi pavasarį, kitos žiedus parodo tik vasaros viduryje ar rudeniop. Yra kurios geriausiai jaučiasi saulėtose vietose, o yra ir paunksmės mėgėjų. Vienu žodžiu, pasirinkimas nemažas.

Lietuvos gamtoje galima rasti šimtus įvairiausių gėlių ar dekoratyvinių augalų, kurie puikiai papuoštų gėlynus. Tai katilėliai, nakvišos, aguonos, neužmirštuolės, gaisrenos, smaliukės, sidabražolės, putokšlės, šilagėlės, kudlės, rasakilos, aitrieji šilokai, bajorės, kemerai, austėjos, liucernos, dobilai, eraičinai, bobramuniai, buožainės ir daugybė kitų.

Pavasario pranašai: pirmosios laukinės gėlės

Pirmosios laukinės pavasario gėlės pasirodo tada, kai žemė dar drėgna, o miškuose vos pradeda tirpti sniegas. Šias gėles dažniausiai pastebi tie, kurie anksti išeina pasivaikščioti - jos trumpaamžės, bet labai ryškios.

• Snieguolė dažnai laikoma pačia ankstyviausia pavasario gėle. Ji pražysta dar kovą, kartais net prasimuša pro sniegą. Svarbu žinoti, kad snieguolės Lietuvoje yra saugomos, todėl jų skinti ar kasti negalima.
• Žibutė: Jei reikėtų išrinkti pavasario simbolį Lietuvoje, žibutė būtų rimta kandidatė. Ji masiškai pražysta balandžio pradžioje, ypač lapuočių miškuose. Žibutes atpažįstu ne tik iš žiedų, bet ir iš odinių, trilapių lapų, kurie dažnai išlieka per žiemą.
• Šalpusnis dažnai pražysta dar tada, kai lapų dar visai nėra. Ryškiai geltoni žiedai pasirodo pakelėse, šlaituose, atviresnėse vietose, kur greičiau įšyla žemė. Tai viena pirmųjų gėlių, kurią pastebi bitės. Ankstyvasis šalpusnis randamas visoje Lietuvos teritorijoje. Dirvožemiui nereiklus, auga drėgnose vietose, sudaro konkurenciją kultūriniams augalams. Geltoni šalpusnio žiedai laikomi pavasario pranašais. Nuo seno naudojamas kaip vaistinis augalas kvėpavimo ligoms gydyti.
• Plukė (Anemone) pražysta viena pirmųjų. Dažniausiai gamtoje sutinkama baltažiedė plukė (A. nemorosa), taip pat gan dažna geltonžiedė (A. ranunculoides) bei reta ir saugotina lieknoji plukė (A. sylvestris). Plukės miškuose sukuria tikrus baltus kilimus. Jos pražysta balandžio-gegužės sandūroje, dažniausiai šviesiuose lapuočių miškuose. Plukės yra efemeroidai - jos žydi trumpai, kol medžiai dar neišleidę lapų.

Šios gėlės sudaro patį ankstyviausią laukinių pavasario žiedų ratą Lietuvoje.

Vėlyvo pavasario ir vasaros pradžios žydėjimas

Kai miškuose pradeda žaliuoti medžiai, o pievos įgauna spalvų, pasirodo antroji laukinių pavasario gėlių banga:

• Pavasarinė raktažolė (Primula veris): Ši, švento Petro rakteliais vadinama gėlė pražysta balandį. Ji dažna kaip plukė ir neaukšta. Geltoni, varpelio formos žiedai susitelkę į kekes, o pats augalas dažniausiai auga pievose, šlaituose, pakraščiuose. Bet yra nenuodinga, o vaistinis augalas, jauni lapeliai dar kartais naudojami salotoms. Galima pasidauginti sėklomis, ar atsargiai išsikasti nedidelį kerelį iš ten, kur jų gausu. Raktažolė Lietuvoje laikoma saugoma rūšimi, todėl ją rekomenduojama stebėti ir fotografuoti, bet nerinkti.
• Paprastoji kiaulpienė: Nors pienė dažnai laikoma piktžole, pavasarį ji yra viena svarbiausių laukinių gėlių. Pienės vertingos ne tik vabzdžiams. Jos labai aiškiai parodo, kur dirva gyva ir turtinga. Paprastoji kiaulpienė - daugiametis žolinis augalas. Jos ryškiai geltoni žiedai pasirodo jau balandžio mėn., bet daugiausia jų žydi gegužį.
• Garšva pražysta kiek vėliau, dažniausiai gegužės mėnesį. Balti, skėtiški žiedynai dažni miškų pakraščiuose, pavėsingose vietose, senose sodybose.
• Šilagėlė - viena įspūdingiausių ir rečiausių pavasario gėlių. Ji pražysta balandžio-gegužės mėnesiais, dažniausiai sausose, smėlėtose vietose. Šilagėlės Lietuvoje yra griežtai saugomos, todėl jų liesti ar rinkti negalima.

Įvairialypės gamtos dovanos: augalai, tinkantys gėlynams

Štai dar keletas laukinių augalų, kurie gali tapti puikiu gėlynų akcentu:

• Baltažiedė plukė mėgsta drėgnesnes ir derlingesnes vietas, dažniausiai auga pamiškėse, šalia vandens telkinių. Pražysta balandžio mėnesį, po žydėjimo dar kurį laiką žaliuoja, o vėliau nunyksta iki kito pavasario. Jai baigus žydėti, galima prisirinkti sėklų. Tik neužmirškite, kad kaip ir daugelis vėdryninių šeimos augalų baltažiedė plukė yra šiek tiek nuodinga.
• Pavasarinė žilė (Senecio vernalis) žydi vėlyvą pavasarį arba antrą kartą vasaros pabaigoje. Tai jau kiek aukštesnė gėlė, užauganti iki 50 cm aukščio ir žydinti geltonai. Dažnai ji tampa piktžole daržuose, nes yra nereikli, gali augti įvairiomis, kad ir nederlingomis sąlygomis, yra atspari sausrai. Tad šios žilės net nereikia sėti, dažnai ji pati pasisėja darže ar gėlyne.
• Paupinis jonpapartis (Matteuccia struthiopteris) nėra įprastinė žydinti gėlė, bet ne ką mažiau puošnus savo žaliais ir vešliais lapais. Jis gali augti ir mažiau derlingesnėse ar smėlingose vietose, tuomet jo aukštis nebus didelis, sieks apie 30-50 cm, o derlingesnėse ar drėgnose dirvose gali pasiekti net 1,2 m aukštį. Net ir nudžiūvęs žiemą šis jonpapartis žavus rudai aksominėmis šakelių stiebais.
• Tūbės (Verbascum) gėlynuose galėtų būti kaip ypatingas akcentas, nes tai aukštos ir įspūdingos gėlės. Tiesa, tūbės yra dvimečiai augalai, kurie pirmaisiais metais užaugina lapų skrotelę, antraisiais metais nužydi, o po to nunyksta, išbarsčiusios sėklas. Tad dažniausiai tūbės pačios pasisėja daržuose ir gėlynuose. Gamtoje dažniausiai auga juodoji tūbė, kuri žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais, dar galima pamatyti retesnes smulkiažiedę ar didžiažiedę tūbes. Juodoji tūbė žydi geltonais žiedais, bet kartais gamtoje pasitaiko ir baltažiedė forma. Tūbės gali siekti iki 1,6 m aukščio.
• Rusmenė (Digitalis) taip pat yra iš aukštesnių gėlių kaip ir tūbė, užauganti iki 1,3 m aukščio. Didžiažiedė rusmenė (V. grandiflora) yra savaiminis Lietuvos augalas, ji žydi gelsvai kreminės spalvos žiedais, kitos rūšys nėra savaiminės mūsų krašte, o adventyviniai augalai. Puošniausia yra paprastoji rusmenė (D. purpurea), žydinti rožiškai violetiniais žiedais-varpeliais. Sodybose kaip dekoratyvinis augalas dar kartais auginama gauruotoji rusmenė (D. lanata), žydinti originalios spalvos ir formos žiedynais. Visos rusmenės yra nuodingos.
• Paprastoji sukatžolė (Leonurus cardiaca) labiau žinoma dėl savo vaistinių savybių, kurios padeda esant aukštam kraujospūdžiui, ramina nervų sistemą, gydo skrandžio ir žarnyno ligas. Bet sukatžolė gali būti auginama ir kaip dekoratyvinis gėlyno augalas. Ūgio ji nemažo, siekia apie 1 m aukštį ir žydi originaliais baltais žiedeliais, aplipusiais stiebą. Lapeliai sidabriškai žalios spalvos, styrantys į šonus. Gali augti nederlingose dirvose, nors labiau mėgsta drėgnesnes vietas, bet puikiai jaučiasi ir sausose dykvietėse. Sukatžolę lengva užsiauginti iš sėklų.
• Melsvoji melvenė (Molinia caerulea) žolinis augalas, arba liaudiškai tiesiog vadinama smilga. Kadangi pastaraisiais metais ypač populiarėja natūralistiniai arba vadinamieji „olandiškos bangos“ gėlynai, tad tokios žolės kaip melvenės yra vienos iš svarbiausių augalų tokio tipo gėlynuose. Melvenės savo grožį geriausiai atskleidžia augdamos kupstais viena šalia kitos. Jų lapeliai siauri ir ilgi, melsvai žalios spalvos. Vasaros antroje pusėje pražysta gelsvomis šluotelėmis-žiedynais. Žydintis augalas siekia 90-120 cm aukštį. Mėgsta drėgnesnes ir derlingesnes dirvas, gamtoje savaime auga pamiškėse ir krūmynuose.
• Šliaužiančioji šilingė (Lysimachia nummularia) - tai pažeme šliaužiantis augalas. Žali lapeliai tarsi kilimas padengia žemės paviršių, o geltoni žiedai gali žydėti visą vasarą. Jeigu šią šilingę pasodinsite į pakabinamą vazoną, tai bus puošnus svyrantis augalas. Labiausiai ji mėgsta drėgnas ir derlingas dirvas bei dalinį pavėsį. Gali augti ir saulėtose vietose, bet tuomet dirvoje turi netrūkti drėgmės. Dekoratyviniuose želdynuose dažnai auginama šliaužiančiosios šilingės geltonlapė veislė ‘Aurea“, tad derinant šalia rūšinį žalialapį augalą kartu su šia veisle, galima sukurti puošnią kompoziciją. Šliaužiančiąją šilingę lengva padauginti, tiesiog nuskynus ir pasodinus drėgnoje vietoje keletą jos šakelių.
• Našlaičių (Viola) gamtoje auga įvairių rūšių, iš jų dauguma yra dekoratyvios: dirvinė (V. arvensis), trispalvė (V. tricolor), šuninė (V. canina), miškinė (V. reichenbachiana) bei kitos. Visos jos auga neaukštos, apie iki 15-30 cm aukščio, dauguma žydi mėlynais, violetiniais ar baltais žiedeliais, pradėdamos nuo gegužės mėn. iki rudens. Vienos našlaitės mėgsta sausas ir smėlingas dirvas, kitos puikiai jaučiasi daliniame pavėsyje, derlingus ir drėgnesnius dirvožemius. Beveik visas našlaites lengva pasidauginti iš sėklų.
• Lipikų (Galium) Lietuvoje galima rasti daugiau nei 10 rūšių. Nors jie retai auginami gėlynuose kaip dekoratyviniai augalai, tik kiek populiaresnis yra kvapusis lipikas (G. odoratum), kuris naudojamas kaip prieskoninis ar vaistinių medžiagų turintis augalas. Bet vis labiau populiarėjant natūralistiniams gėlynams, kuriuose svarbiausia yra ne vien augalo žiedų ryškumas ar stambumas, lipikai pamažu atranda savo nišą, kur vertinamas paprastumas ir subtilus žydėjimas. Lipikai žydi baltais arba geltonais žiedeliais, yra kvapnūs, krūmeliai būna besidriekiančios ar šliaužiančios formos, o kai kurie ir besivejantys ar limpantys. Geriausiai auga drėgnesnėse vietose, daliniame pavėsyje.
• Snapučiai (Geranium) gamtoje gali sudaryti ištisas pievas, o jų žiedai mėgstami drugelių ir kamanių. Puošniausi yra pieviniai (G. pratense), miškiniai (G. sylvaticum), pelkiniai (G. palustre) bei raudonžiedžiai (G. sanquineum) snapučiai, kurių žiedų paletė nuo raudonos iki rožinės ar violetinės spalvos. Augalai užauga iki 30-80 cm aukščio ir žydi nuo vėlyvo pavasario iki rudens.
• Paprastoji raudoklė (Lythrium salicaria) paprastai pražysta vasaros antroje pusėje. Augalas gali siekti 1-1,2 m aukštį, žydi rožiškai violetiniais žiedais, kurie susitelkę į aukštus tarsi žvakės žiedynus. Raudoklės mėgsta drėgnesnes vietas, tad paprastai auga pagrioviuose, paupiuose, šalia pelkių ar kitų vandens telkinių. Augalas yra vaistinis, o žiedai medingi, tad mėgstami bičių.

Apibendrinant kai kurių aprašytų augalų savybes, galime pateikti tokią lentelę:

Paprastoji kiaulpienė: piktžolė, vaistas ir maistas

Paprastoji kiaulpienė - daugiametis žolinis augalas. Šaknis liemeninė, stora, įsiskverbia į žemę net iki 50 cm gylio. Lapai lancetiški, dantyti, stiebo pamatinėje dalyje sudaro skrotelę. Žiedynkotis 5-30 cm aukščio, tuščiaviduris, viršutinėje dalyje voratinkliškai plaukuotas. Graižas didelis, geltonas. Vaisius - pilkai rudas lukštavaisis su skristuku. Visose augalo dalyse yra karčių pieniškų sulčių. Paprastoji kiaulpienė Lietuvoje labai paplitęs augalas. Auga pievose, pakrantėse, šlaituose, šviesiuose miškuose, šalikelėse, soduose, daržuose, laukuose. Kiaulpienė - vienas pirmųjų pavasarį pražystančių augalų. Jos ryškiai geltoni žiedai pasirodo jau balandžio mėn., bet daugiausia jų žydi gegužį. Vaisiai prinoksta liepos mėn.

Vaistams renkamos šaknys (Radices Taraxaci officinalis) ir kartais lapai (Folia Taraxaci officinalis). Šaknys kasamos rudenį, rugsėjo pabaigoje - spalio mėn., kai jau vysta lapai. Galima kasti ir anksti pavasarį, kol augalas dar nežydi. Nuo liemeninės šaknies pašalinamos smulkios šaknelės ir antžeminės augalo dalies likučiai. Šaknys nuplaunamos šaltu vandeniu ir keletui dienų jame paliekamos, kad išsiskirtų pieniškos sultys. Džiovinamos šiltoje vėdinamoje patalpoje 30° C temperatūroje. Praėjus 3 dienoms, temperatūrą galima pakelti ir iki 60° C. Išdžiūvusios sveikos šaknys be kvapo, kartokos, jų išorinė pusė ruda, vidurys - gelsvai rudas. Kiaulpienės lapuose yra vitaminų C, A, B1, B2, karotino, o šaknyse biologiškai aktyvių junginių - inulino ir kartumynų. Augalo šaknų užpilas turi tulžį varančių, apetitą žadinančių savybių. Gaminamas taip: 1 valgomasis šaukštas susmulkintų šaknų užpilamas 200 ml verdančio vandens, 15-20 min. kaitinama ant viryklės, maišoma, 45 min. leidžiama nusistoti, perkošiama. Geriama po 50 ml 3-4 kartus per dieną apetitui žadinti, tulžies išsiskyrimui skatinti. Kiaulpienės lapai vartojami kaip vitaminingos, skanios salotos, tik prieš tai jas reikia pamirkyti sūriame vandenyje, kad nebūtų karčios.

Gvazikinių šeimos augalai: botaninė charakteristika

Gvazdikiniai (Caryophyllaceae) - magnolijūnų (Magnoliophyta) augalų šeima. Tai vienamečiai, dvimečiai arba daugiamečiai žoliniai augalai, rečiau krūmokšniai. Žiedynai dvistypiai, cimininiuose arba augalai turi pavieniui sukrautus žiedus. Augalų šaknys liemeninės. Stiebas status, šakotas. Lapai - sveiki, lygiakraščiai, priešiniai arba menturiniai, atskiri lapai pražanginiai, dažniausiai be prielapių, bekočiai arba su trumpais koteliais. Žiedai dvilyčiai, retkarčiais vienalyčiai. Taurėlapiai 4-5, taurelės pamatas kartais apsuptas lapelių. Vainiklapiai 4-5, palaidi, su atbraila ir nageliu arba be nagelio. Kuokelių dažniausiai 10. Mezginė viršutinė, vienalizdė, dažniausiai su daugeliu sėklapradžių. Vaisius - dėžutė. Auga pievose, miškuose, laukuose, daržuose, pakrantėse, dykvietėse. Apdulkinami beveik išimtinai vabzdžių. Paplitę beveik visame Žemės rutulyje, ypač gausiai auga Viduržemio pajūrio srityse. Yra dekoratyvinių, vaistinių augalų, daug piktžolių, kai kurios rūšys nuodingos.

Invaziniai ir svetimžemiai augalai: grėsmė vietinei florai

Organizmų rūšys, įsitvirtinančios regionuose, esančiuose už jų natūralaus paplitimo ribų, yra vadinamos svetimomis (svetimžemėmis) rūšimis. Lietuvoje auga daug svetimų rūšių, ypač mūsų kraštus pamėgo atvykėlės iš Šiaurės Amerikos valstybės Kanados. Šių augalų paplitimo geografija dėsningai paaiškinama - Lietuvos ir pietų bei centrinės Kanados dalies klimatas panašus, vidutinių platumų.

Dėl poveikio vietinėms augalų bendrijoms į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą įtraukti Šiaurės Amerikos regiono augalai varpinė medlieva, baltažiedė robinija, kanadinė elodėja, kanadinė rykštenė, gausialapis lubinas, uosialapis klevas ir kiti. Yra dar grupė augalų, kurie pas mus atsirado su žmogaus pagalba ir tapo tikra dievo rykšte mūsų krašto savaiminei florai. Tai invaziniai augalai, kurie užkariauja pievų ir miškų plotus, išstumdami vietines rūšis. Tai gausialapiai lubinai, didžiosios ir kanadinės rykštenės, bitinės sprigės, dygliavaisiai rykšteniai bei kiti. Nors jie ir gražiai žydi ar sunokina įdomius vaisius, bet tikrai nepatariama ir netgi įstatymiškai draudžiama juos platinti, t.y. parsinešti jų į gėlynus. Tad nedarykime žalos savo gamtai ir sau patiems.

Svetimžemių augalų elgesio skirtumai

Lygiagrečiai vyksta priešingas procesas - 2012 metais Kanados biologų sudarytame invazinių augalų sąraše buvo 162 rūšys, iš jų keliolika augalų Lietuvoje auga natūraliai. Lietuvoje šie augalai „elgiasi taikiai“, o kai kurie iš jų naudingi žmogui. Štai keletas pavyzdžių:

• Nendrinis dryžutis Lietuvoje laikomas naudingu augalu. Tai vertingas pašarinis augalas gyvuliams, šiandien imtas naudoti ir biokuro gamybai. ES ūkininkams už hektarą auginimų nendrinių dryžučių mokama 500-600 eurų subsidija. Tuo tarpu Kanadoje rūšis laikoma agresyvia piktžole. Augdamas sudaro tankius, vienos rūšies sąžalynus, keliančius grėsmę pelkių ekosistemoms. Rūšies savybė greitai augti slopina vietines augalų rūšis. Skirtingai nuo natūralios pelkių augalijos, tankūs nendrinio dryžučio sąžalynai nesudaro palankių gyvenimo sąlygų laukiniams gyvūnams.
• Vaistinė česnakūnė Lietuvoje žinoma kaip naudingas vaistinis ir prieskoninis augalas. Rūšis paplitusi visoje šalyje. Aptinkama šviesiuose lapuočių miškuose, upių slėniuose. Į Šiaurės Ameriką rūšis buvo įvežta apie 1860 m., kaip prieskoninis augalas. Ištrūkusi į laisvę greitai tapo dominuojančia rūšimi tarp žolinių augalų lapuočių miškuose ir užliejamose lygumose. Vaistinė česnakūnė išskiria į aplinką chemines medžiagas, kurios slopina vietinių rūšių augimą.
• Paprastasis šaltekšnis Lietuvoje auga šalia upių ir pelkių, visų rūšių miškuose, retesnis tik sausuose pušynuose. Aptinkami pavieniai krūmai ir nedideli sąžalynai. Šaltekšnio uogas valgo paukščiai ir smulkūs žinduoliai. Kaip dekoratyvinis ir vaistinis augalas į Kanadą buvo įvežtas apie 1900 m. Per kelis dešimtmečius rūšis išplito gamtoje. Paprastasis šaltekšnis yra nereiklus dirvai, aptinkamas pelkių ir žemapelkių ir aukštapelkių pakraščiuose, pievose, miškuose, net kalnų buveinėse. Suaugę augalai formuoja tankius sąžalynus, kurie gali siekti 10 kilometrų ir daugiau. Susidarę 5-7 m aukščio tankūs medynai slopina vietines augalų ir gyvūnų rūšis.
• Ankstyvasis šalpusnis Lietuvoje ankstyvasis šalpusnis randamas visoje Lietuvos teritorijoje. Dirvožemiui nereiklus, auga drėgnose vietose, sudaro konkurenciją kultūriniams augalams. Manoma, kad ankstyvąjį šalpusnį kaip vaistažolę 1920 m. įvežė imigrantai iš Europos. Apie 1997 m prasidėjo masinis augalo plitimas Britų Kolumbijos provincijoje. Šalpusnis toleruoja plačias aplinkos sąlygas: gerai auga šalia pelkių, šlapiose dirvose, randamas ganyklose, pamiškėse. Pagrindinis šakniastiebis gali augti gilyn iki 3 m.
• Daržinė pienė Lietuvoje daržinė pienė yra piktžolė. Dirvožemiui reikli, geriausiai auga derlingame dirvožemyje, auga daržuose, laukuose, šiukšlynuose. Žydi liepos-spalio mėnesiais, vėliau sunyksta. Daugelis gyvūnų augalą ėda. Daržinė pienė atkeliavo iš Europos kartu su kultūrinių augalų sėklomis. Šešiose Kanados provincijose laikoma invazine rūšimi. Auga lygumose ir kalnuose (iki 2650 m). Daržinė pienė toleruoja visų tipų dirvožemius, įskaitant ir druskingus. Aptinkamas pajūryje, ganyklose, agrarinėse ekosistemose, pakelėse, soduose ir miškuose. Didžiausią žalą daržinė pienė daro žemės ūkio kultūroms.

Pateikti keli pavyzdžiai įtikinamai parodo, kaip neatsakinga žmogaus veikla išbalansuoja per tūkstančius metų susiformavusius vietinių organizmų tarpusavio ryšius. Šiandien suintensyvėjus kelionėms, globaliai prekybai, kaip niekada būtina aktyviai ugdyti visuomenės ekologinį sąmoningumą.

Atsakingas požiūris į laukinę gamtą

Tik svarbu, kad norėdami laukinių augalų parsinešti į savo gėlyną, nerautumėte tiesiai iš augavietės ir neskriaustumėte gamtos, palikdami joje skylę. Daugumą šių gėlių subrandina daigias sėklas, tad galima jų prisirinkti; kai kurios pačios pasisėja daržuose ar gėlynuose, o kai kurių, kaip pvz., šilingių, užtenka tik nusiskinti kelias šakeles. Rauti ir kasti galima tik ten, kur dirva bus suarta ar sukasta. Vaikštant po mišką ar pievą pavasarį, labai lengva susipainioti - žiedai panašūs, lapų dar nėra, o žydėjimas trumpas.

Jeigu pamatėte gražią, bet jums nepažįstamą gėlę - jokiu būdu nepulkite jos skinti ar kasti, pirmiausiai sužinokite, koks tai augalas. Juk jis gali būti retas ir saugomas, tad gyvenkime darnoje su aplinka. Vienas patikimiausių būdų - augavietė. Kai kurios gėlės beveik niekada neauga „bet kur“. Pavyzdžiui, žibutės beveik visada bus lapuočių miškuose, o šalpusniai - atvirose, pažeistose vietose, pakelėse ar šlaituose. Laukinės pavasario gėlės dažnai turi savo „kaimynus“. Jei matau masiškai žydinčias plukes, šalia labai tikėtinos ir žibutės. Dalis laukinių pavasario gėlių Lietuvoje yra saugomos. Jei nesate 100 % tikri, kas tai per augalas, rekomenduojama jo neliesti ir neskinti.

• Kada Lietuvoje pradeda žydėti laukinės pavasario gėlės? Pirmosios gėlės, tokios kaip snieguolės ar šalpusniai, gali pražysti jau kovo mėnesį. Masinis žydėjimas dažniausiai vyksta balandį, o vėlyvesnės rūšys žydi iki gegužės pabaigos.
• Ar galima skinti laukines pavasario gėles? Dauguma jų yra saugomos arba labai jautrios. Net jei rūšis oficialiai nesaugoma, rekomenduojama gėles palikti gamtoje ir tik fotografuoti - taip išsaugomas natūralus augavietės balansas.
• Kur geriausia ieškoti laukinių pavasario gėlių? Lapuočių miškai, miškų pakraščiai, natūralios pievos, šlaitai ir senos sodybvietės - tai vietos, kur pavasarinių gėlių įvairovė didžiausia.
• Kodėl vienais metais gėlių daugiau, kitais - mažiau? Didelę įtaką turi žiemos ir pavasario oras. Šaltas, ilgas pavasaris vėlina ir sutrumpina žydėjimą, o šiltas ir drėgnas - jį sustiprina.
• Ar laukines pavasario gėles galima auginti sode? Kai kurias rūšis galima, bet tik iš legaliai įsigytų sodinukų ar sėklų. Jokiu būdu negalima persikelti augalų iš gamtos - taip naikinamos natūralios populiacijos.
• Kokios laukinės pavasario gėlės yra saugomos? Tarp saugomų rūšių yra snieguolės, žibutės, raktažolės, šilagėlės ir kai kurios kitos. Jei kyla abejonių, geriau augalo neliesti.

tags: #kas #auga #darzuose #laukuose #miskuose

• Karolinos Liukaitytės gyvenimo kelionė
• idėjos dovanoms darželinukams
• Grėsmė vaisiaus vystymuisi
• senjorų gerovė Balbieriškio globos namuose
• Lauko darželis: stovyklos ir ugdymas gamtoje