Kaip tėvams derėtų elgtis vaikų konfliktuose: patarimai ir rekomendacijos
Konfliktas yra normali žmogaus santykio su aplinka dalis. Tai, kad kilo konfliktas, rodo, jog dalykai, dėl kurių nesutariame, mums labai svarbūs ir esame pasirengę juos ginti, būna, kad ir labai aršiai. Konfliktas baigiasi, kai nesutarimus pavyksta išspręsti, skirtumus suderinti. Tokiu atveju išlošia abi šalys.
Tėvų ir vaikų konfliktai šeimose skirtingi, jie priklauso nuo tėvų ir vaikų amžiaus, įsitikinimų, pažiūrų. Dažniausiai konfliktų priežastimi tampa tėvų kontrolės ir vaikų autonomijos susidūrimas, kai kyla nesutarimų dėl ribų, taisyklių, draugų, įvairių veiklų, net draugų pasirinkimo. Kitos priežastys - buities darbai, lūkesčiai akademiniams pasiekimams, ekranų laikas. Nesutarimų taip pat kyla dėl kultūrinių skirtumų, kai tėvai siekia perduoti vaikams tradicinius požiūrius, tuo metu pastariesiems aktualus ir priimtinas jų laikmečio modernumas, kalbos maniera, aprangos stilius ar pati elgsena.
Ar konfliktas įvyks, priklauso nuo tėvų ir vaikų gebėjimo save reguliuoti. Neretai skirtybių susidūrimas perauga į tikrą galios kovą, kai emocinė atmosfera užkaista, kiekviena pusė įsiaudrina. Čia iškyla rizika ne tik sužeisti tarpusavio ryšį, bet ir užgauti vienas kitą emociškai ar net fiziškai.
Šeimos narių sąveikose tenka derinti daugybę dalykų, akivaizdu, tai ne visada pavyksta. Svarbu, kad konfliktas netaptų galios gabaritų matavimosi vieta. Tai, kad tėvai vyresni, labiau patyrę ir žinantys, nereiškia, kad jie visada teisūs. Vaikai gali išgyventi stiprius apmaudo ir pykčio jausmus, kai tėvai nesugeba prisipažinti klydę.
Apibendrinant, norisi pasakyti, kad jūs, tėvai, esate vieni iš svarbiausių autoritetų ir elgesio pavyzdžių savo vaikams, net jei jums sunku valdyti savo emocijas ar elgesį konfliktų metu, dar ne viskas prarasta. Gebėjimas tinkamai spręsti konfliktus yra įgūdis, kurio galite išmokti.
Konfliktų su vaikais priežastys ir netinkami jų sprendimo modeliai
Psichologė Neringa Jūrelienė kaip dažniausią konfliktų šaltinį išskiria tėvų kontrolės ir vaikų autonomijos susidūrimą, kai kyla nesutarimų dėl ribų, taisyklių, draugų, įvairių veiklų, net draugų pasirinkimo. Kitos priežastys, pasak psichologės, buities darbai, lūkesčiai akademiniams pasiekimams, pastaruoju metu ir ekranų laikas. „Nesutarimų taip pat kyla dėl kultūrinių skirtumų, kai tėvai siekia perduoti vaikams tradicinius požiūrius, tuo metu pastariesiems aktualus ir priimtinas jų laikmečio modernumas, kalbos maniera, aprangos stilius ar pati elgsena“, - pastebi psichologė.
Apšvitinti pykčio, frustracijos, žmonės praranda gebėjimą aiškiai komunikuoti savo mintis, vertinti situaciją, ima reaguoti į nesutarimą riksmais, keiksmais, grasinimais ar net fiziniu smurtu. Stiprių emocijų apimtiems tėvams tampa sunku (o gal net visai neįmanoma) atpažinti prieš juos esančio vaiko emocinius poreikius ar juos atliepti. „Stiprios emocijos „atjungia“ mūsų prefrontalines (mąstančias) smegenis, tad mažėja empatija, supratimas, problemos sprendimo galimybės. Įsijungusi autonominė nervų sistema „pamiršta“, kad tai tik buitinis konfliktas, kad priešais - tik mylimas, galimai priešgyniaujantis vaikas, ir priima konflikto priešininką kaip grėsmę keliantį priešą, kurį mažų mažiausiai reikia „nukenksminti“, - aiškina psichologė.
Kritikavimas, pravardžiavimas, nuvertinimas, grasinimai, panieka - tai ne tie ginklai, kuriuos derėtų pasitelkti ieškant konstruktyvumo konflikte. Deja, tėvai, o vėliau ir vaikai gana dažnai jų griebiasi, kai pasijaučia konflikte bejėgiai. „Akivaizdu, iš tėvų tikėtumės aukštos savireguliacijos ir brandumo. Vaikai, ypač paauglystėje, labai jautriai priima iš tėvų įvairiausias pastabas. Kai kurie įžeidimai, išsprūdę konfliktų metu, įauga ir pasilieka ilgam. Tad posakiams „dar pienas nuo lūpų nenudžiuvo“ ar „pirma užauk“ neturėtų likti vietos“, - pabrėžia psichologė.
Empatija ir supratimas sprendžiant konfliktą
Viena iš didžiausių dovanų, kurią gauna tėvai susilaukę vaikų - tai galimybė susikurti su jais ypatingai praturtinantį tarpusavio ryšį. Sėkmingai išspręstas konfliktas ne tik pagerina santykius, bet ir padeda geriau vieniems kitus pažinti, suprasti, įneša į ryšį daugiau pagarbos ir pasitikėjimo, be to, moko vaikus spręsti konfliktą konstruktyviai. Psichologė akcentuoja, kad tėvams apsimoka sudalyvauti konfliktuose kuo „efektyviau“, t. y. iš nesutarimo erdvės vaikai turėtų išsinešti žinutę, kad konfliktavimas nėra pasaulio ar santykio su tėvais pabaiga, o tik abiem pusėms priimtino sprendimo ieškojimas. Jie turi būti tikri, kad konfliktavimas niekaip nepanaikina tėvų meilės ir nekelia jai grėsmės.
Tėvai yra pagrindiniai modeliai ir mokytojai to, kaip derėtų konfliktuoti - su pagarba kitai pusei, reguliuojant viduje kylančias emocijas, išsakant savo nuomonę, argumentus ir nekaltinant/ nekritikuojant kitos pusės. Net ir konflikto metu vaikas gali išgirsti, kad yra mylimas, kai tėvų argumentas skamba ne kaip grasinimas, ne kaip savo galios manifestacija, o kaip rūpestis, bandymas geriau suprasti.
„Pasakyti lengviau negu padaryti“, - pripažįsta psichologė, bet pabrėžia, kad yra dėl ko stengtis. Ji rekomenduoja Marshallo Rosenbergo išplėtotą praktiką, kuri akcentuoja empatiją, supratimą bei bendradarbiavimą konflikto ir paprasto bendravimo metu.
Konflikto situacijoje tėvai pirmiausia turėtų atidėti į šalį kritikavimą, etikečių klijavimą ir tiesiog aiškiai įvardinti, ką girdi, mato. Psichologė pateikia keletą pavyzdžių. Užuot pasakę „tu toks tinginys/ netvarkingas/ neatsakingas“ tėvai galėtų ištarti „matau, kad nesutvarkyti indai/ išmėtyti daiktai“. Užuot kaltinę vaiką tėvai turėtų tiesiog jam pasakyti, kaip jaučiasi (pavyzdžiui, vietoj „tu mane supykdei“ derėtų sakyti, kad „liūdna, jog šitaip įvyko, net ir pykstu“). Konflikto erdvė turėtų tapti vieta, kur galima išsakyti savo poreikius („nespėju visko, tad tikiuosi pagalbos“). Galiausiai, tėvai turėtų gebėti paprašyti ko nors konkretaus, o ne reikalauti iš vaiko tiesiog paklusnumo („prašau, išplauk tuos indus“ vietoj „jau geriau dabar pat eini ir plauni!“).
Tėvų tarpusavio konfliktų poveikis vaikams
Atlikta daugybė tyrimų, bandant atskleisti pasekmes, su kuriomis susiduria konfliktuojančių tėvų vaikai. Nustatyta, kad dažni tėvų tarpusavio konfliktai susiję su žema vaikų saviverte, padidėjusiu nerimu, emociniu nesaugumu, polinkiu izoliuotis, patirti depresinę būseną. Tėvai yra pirmieji vaiko mokytojai ir pavyzdžiai to, kaip pora gali tarpusavyje sutarti. Didelė tikimybė, kad stebėtą tėvų ryšio modelį vaikai realizuos ir savo santykiuose su antra puse.
Maža to, matydami tėvų pavyzdį, vaikai mokosi ir konfliktų sprendimo būdų. Destruktyvūs, smurtiniai, nepagarbūs tėvų tarpusavio konfliktų sprendimo būdai tampa pirmuoju automatiniu vaiko pasirinkimu, jam patekus į panašią situaciją“, - teigia N. Jūrelienė. Be to, vaikas gauna žinutę, kad bet kokį nesutarimą reikia spręsti per konfliktą - taip nukenčia jo socialinių įgūdžių ugdymas.
Psichologė pastebi, kad vis dėlto tyrimų rezultatai rodo, jog tėvų konfliktai nėra absoliutus nuosprendis vaikams. Daugumai vaikų, augančių konfliktiškose šeimose, neišsivysto emocinių ar elgesio problemų. Mokslininkų aiškinimu, taip yra dėl to, kad egzistuoja ir kiti kartu veikiantys veiksniai, kurie akumuliuodamiesi sumažina arba padidina minėtų problemų atsiradimo riziką. N. Jūrelienė pabrėžia, kad, prognozuojant galimas pasekmes, svarbu tai, ar tėvų tarpusavio konfliktai yra dažni, intensyvūs, ar jie sprendžiami konstruktyviai, ar jie apskritai išsprendžiami ir ar į juos įtraukiamas pats vaikas.
Blogiausia, jei būdamas tėvų nesutarimų liudininku, vaikas patenka į lojalumo konfliktą, kai yra verčiamas rinktis, kurią pusę konflikte palaiko. Be to, intensyvus tėvų įsitraukimas į tarpusavio konfliktus nepalieka erdvės vaiko poreikiams patenkinti. „Ar neatsitinka taip, kad vaikas, nukreipdamas pastangas įveikti patiriamą įtampą, nerimą dėl tėvų nesantaikos, o gal net imdamasis iniciatyvos tėvus taikyti, praleidžia galimybę spręsti savo asmeninius raidos uždavinius?“ - pastebi psichologė.
Konfliktų sprendimo įtaka vaiko raidai
Emocinė vaiko raida yra procesas, kurio metu vaikas išmoksta atspažinti, suprasti, išreikšti bei reguliuoti savo emocijas. Bręsdamas emociškai jis taip pat įgyja gebėjimų kurti ir palaikyti santykius, suprasti kito jausmus, naviguoti socialiniuose ir emociniuose iššūkiuose. Psichologė teigia, kad, spręsdami konfliktus konstruktyviai, tėvai modeliuoja emociškai brandaus žmogaus pavyzdį. Toks žmogus stengiasi suprasti savo oponentą, aktyviai klausosi, pagarbiai kalba, siekia ne sutriuškinti/ apkaltinti/ įžeisti kitą, bet tiesiog išspręsti iškilusią problemą.
„Ką iš konflikto proceso gali išsinešti vaikas? Kad susidurti su konfliktu nėra baisu, kad jis negrasina nei meilei, nei draugystei; kad galima išsakyti savo nuomonę/ jausmus/ poreikius ir nebūti už tai nubaustam/ nuvertintam; kad konflikto metu įmanoma save reguliuoti - išsakyti, kaip jautiesi, padaryti pauzę, įkvėpti; kad svarbu pamatyti ir kito perspektyvą (būti empatiškam)“, - sako N. Jūrelienė.
5 žingsniai, kaip valdyti konfliktus tarp komandos narių
Vaikų tarpusavio konfliktai ir tėvų vaidmuo
Būdami vaikai mes svajojome apie artimą ryšį su broliu ar seserimi. Tie, kurie augo vieni, svajojo apie sesutę ar broliuką, su kuriuo būtų smagu pažaisti. Tėvai sakydavo, jog brolį ar sesę turime mylėti ir niekuomet nesibarti, nesimušti. Tačiau iš tikrųjų meilė ir neapykanta, draugystė ir konkurencija, vienas kito saugojimas ir atstūmimas yra normalių brolių ir seserų santykių dalis.
Maži vaikai suvokia meilę kaip ribotą dalyką: tėveliai „turi“ meilės, tačiau su kuo daugiau žmonių ja tenka dalytis, tuo mažiau jos kiekvienam tenka. Kivirčydamiesi vaikai dažnai kovoja dėl didesnės šio meilės „pyrago“ dalies. Anksčiau ar vėliau iškyla teisingo meilės „padalijimo“ problema ir neretai lieka opi visą gyvenimą. Vyresnioji dukra ir po metų gali su nuoskauda prisiminti, jog jaunėlei buvo leista įsiverti auskarus trejais metais anksčiau nei jai.
Svarbu atsiminti, kad vaikų tarpusavio nesutarimai yra ne tik nemalonūs, bet ir naudingi. Atlikdami šiuos prieštaringus brolio ar sesers vaidmenis vaikai išmoksta neįkainojamų žmonių santykių pamokų: kaip ginti savo teises, kaip kovoti dėl savęs be agresijos ir priešiškumo, kaip spręsti nesutarimus ieškant kompromiso, kaip garbingai pralaimėti. Tėvų padedami vaikai išmoksta pasikliauti - juk galime jausti didelį pyktį artimam žmogui, tačiau po kurio laiko vėl pajusti jam meilę ir neprarasti artimo ryšio.
Reikia suprasti, kad šeima ir namai yra ta aplinka, kurioje mes leidžiame sau būti savimi ir nesirūpinti, ką kiti apie tai pamanys. Vaikams šeima yra laboratorija - ta vieta, kur jie gali išmokti savikontrolės ir bendradarbiavimo, pagarbos kitų privatumui, pykčio ir pavydo valdymo. Išmokti šitų dalykų vaikystėje yra daug lengviau nei vėliau. Faktas, kad vaikai ginčijasi ir kovoja, yra natūrali svarbių vaikystės santykių dalis.
Nors vaikai pešasi dėl daugybės priežasčių, viena iš pagrindinių yra noras jaustis svarbiam tėvų gyvenime. Vaikui tėvų meilė reiškia saugumą ir tikrumą. Pyktis, priešiškumas broliui ar seseriai dažnai reiškia, kad vaikas bijo likti nepastebėtas, nesvarbus, iškeistas į kitą vaiką, jis nori būti tėvams svarbus. Todėl prieš įsikišant į vaikų konfliktą, būtina gerai pagalvoti ir daryti tai tik ypatingu atveju.
Įsikišdami į konfliktą dažnai rizikuojame priimti vieno arba kito vaiko poziciją. Vienas lieka kaltas, kitas - auka. Tokia situacija - puiki dirva tolesniems konfliktams. Tik tuomet jau abu vaikai stengsis pateikti save kaip „auką“ ir pelnyti tėvų dėmesį ir palankumą. Kaip elgsitės tuomet? Besipešantiems vaikams dažnai nėra taip svarbu, kuris laimės ar kurio bus teisybė. O štai faktas, kad užstosite vieną arba kitą tikrai neliks jų nepastebėtas.
Kai taisyklės yra sulaužomos ir negalite nustatyti, kuris iš tiesų yra kaltasis, pasekmes turėtų pajusti abu „prasižengėliai“. Kad ir kas būtų nutikę, duokite laiko nusiraminti, o po to leiskite kiekvienam vaikui išsakyti savo nuomonę. Pasistenkite tiesiog išklausyti, neteisdami ir nesmerkdami. Dažnai tėvai mėgina greitai baigti pokalbį fraze „aš jus abu myliu“ ar pan. Jūsų vaikas mėgina pasakyti tai, kas jam yra ypač svarbu, taigi be galo svarbu jį dėmesingai išklausyti rimtai reaguoti į jo žodžius. Jei peštukų versijos nesutampa, neginkite nė vienos pusės, tiesiog pasistenkite duoti vaikams veiklos, kuri atitrauktų jų dėmesį nuo ginčo.
Kaip tėvams elgtis konflikto metu: praktiniai patarimai
Kai šeima pasipildo nauju nariu - kūdikiu, draugai, tėvų artimieji dažnai klausia, kaip jaučiasi vyresnysis. „O, jis labai myli sesutę / broliuką!“ - skubiai atsako tėveliai. Ar visada taip paprasta? Vyresnysis vaikas dažnai, atrodo, nuoširdžiai myli ir rūpinasi kūdikiu, o po kelių dienų lygiai taip pat nuoširdžiai pasiūlo gražinti broliuką į ligoninę, iš kur tėvai jį parsivežė. Tie tėvai, kurie išsigąsta ar ignoruoja šiuos vaiko nusivylimo ženklus, daro klaidą. Kuo greičiau pripažįstame vaiko dviprasmiškus jausmus, tuo efektyviau padedame jam apsiprasti su broliu ar seserimi.
Siūlome kelis patarimus: Skatinkite vyresnius vaikus žodžiais reikšti savo jausmus. Turėkite galvoje, kad vaikui suvokti, jog jis turi sesę ar brolį, reikia nemažai laiko. „Taip atsitiko, kad vieną dieną jaunėliui manęs reikėjo labiau. Atsisukusi į vyresnįjį tariau: „Supranti, Tomai, aš esu ir Sauliaus mama.“ Jo akyse pamačiau ir šoką, ir netikėjimą, ir siaubą. „O tėtis yra ir Sauliaus tėtis,“ - tarė jis. Kai linktelėjau, jis ėmė verkti ašarodamas ir pasikūkčiodamas.“
Nustatykite pagrindines „konflikto taisykles“ ir jų visi laikykitės. Skaudinti vienam kitą nevalia. Nevalia ir menkinti, žeminti kitą (sakykite: „tu mane siutini“, tačiau nesakykite: „tu kvailas mažvaikis“). Paaiškinkite vaikams, kad jų pyktis yra suprantamas, tačiau bet kuriuo atveju būtina rasti taikų problemos sprendimą. Leiskite aiškiai suprasti, kad šaukimas, muštynės ar kitas įžeidžiamas elgesys netoleruojamas. Bausmė už šių taisyklių laužymą turėtų būti žinoma dar prieš prasidedant konfliktui. Nustatę taisykles, laikykitės jų (jūs taip pat).
Raskite progų praleisti laiko su kiekvienu vaiku atskirai. Susitaikykite su faktu, kad visada pasitaikys situacijų, kuomet vaikai nesutars. Ugdykite požiūrį, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, turi savitų poreikių. Pagirkite vaikus, kai jie bendrauja draugiškai ir sprendžia konfliktus konstruktyviai.
Kalbant apie vaikus šeimoje, „sąžiningai“ ne visada reiškia „vienodai“. Kiekvieno vaiko šeimoje poreikiai yra unikalūs. Protesto šūksnis „taip nesąžininga!“ dažniau reiškia ne nelygiai padalytas meilės porcijas, bet pasipiktinimą, kad jūsų meile ir šiluma apskritai reikia dalintis. Taigi skirkite kiekvienam vaikui išskirtinio dėmesio, duokite kiekvienam tai, ko jam reikia labiausiai.
Įtraukite ir pačius vaikus į tinkamų santykių kūrimą - tegul vaikai patys pasiūlo sąžiningų kasdienių problemų sprendimų, pvz., kaip paskirstyti namų ruošos darbus, pasirinkti TV programą ar pasidalyti laiką prie kompiuterio. Lygybė savaime neturi tapti tikslu. Dažnai, kai vaikai skundžiasi „nesąžiningu elgesiu“, jie trokšta dar vieno apkabinimo, papildomos minutės tik jam vienam skirto dėmesio, supratimo, kad jis jaučiasi prislėgtas ar sudirgęs. Kitaip sakant, stenkitės įžvelgti vaiko jausmus, slypinčius už jo žodžių.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
