Vaikų skatinimas: kodėl tai svarbu ir kaip ugdyti savarankiškas asmenybes?

Tikrasis skatinimas - tai suaugusiojo ir vaiko tarpusavio pasitikėjimas. Jis visų pirma išreiškiamas fiziniais veiksmais: apsikabinant, paspaudžiant ranką, panešiojant ar padedant. Tik pagalbos nereikėtų tapatinti su patarnavimu. Jums tereikia prisėsti šalia ir padėti, skatinant vaikutį viską daryti pačiam, o ne susidūrus su nesėkme pradėtą darbą numesti.

Pirmosios skatinimo užuomazgos pasireiškia nuo pirmųjų kūdikėlio gyvenimo dienų. Tėvelių šypsena, švelnus balsas, ėmimas ant rankų, rūsti veido išraiška parodo tėvų nepasitenkinimą arba pritarimą ir tarsi stumteli mažylį vienaip ar kitaip elgtis. Būdami šalia ir rūpindamiesi vaiku tėvai skatina pasitikėti pasauliu, tarsi sakydami „aš esu šalia, o pasaulis - geras ir gražus”.

Vidinės motyvacijos svarba ir išoriniai apdovanojimai

Kiekvienas mažylis augdamas nori mokytis ir tobulėti. Tėvų pritarimas arba nepritarimas gali tą norą palaikyti ir net padidinti arba, priešingai - jį sugniuždyti. Tik nemanykite, kad pritarimas reiškia savotišką pataikavimą ir besąlygišką vaiko užgaidų tenkinimą. Tėvai turėtų skatinti ir girti savo atžalą, kai ji to nusipelno.

Priešingu atveju mažylis gali pradėti priklausyti nuo išorinių pagyrimų ir palaikymo, be kurių jis nebegalės veikti. Mat žinos, kad nesėkmės atveju jis taip trokštamų pagyrimų ar apdovanojimų nebesulauks. Todėl skatinimas kiekvienąkart renkant už gerą elgesį taškus, kuriuos vėliau galima iškeisti į dovanas, pasiteisina ne visada.

Dažniausiai tai pirmoji pagalba hiperaktyvių, turinčių elgesio ir emocijų sutrikimų turintiems vaikams, nes padeda nustatyti elgesio ribas. Beje, šis skatinimo būdas tinka tiems, kurie jau geba suvokti tokio „žaidimo” taisykles ir joms pritaria. Pavojus iškyla, kai mažylis nesupranta taškų rinkimo tikslo, o tai daro mechaniškai. Arba kai tėvai taškus skiria už kiekvieną atliktą veiksmą, pavyzdžiui, už išsivalytus dantis gauna saldainių, už paruoštas pamokas - keliauja į kino filmą ir pan. Vaikas gali netekti vidinės motyvacijos atlikti vieną ar kitą veiksmą.

Efektyvus skatinimas: kortelių sistema

Ieškant efektyvių skatinimo būdų, galima atrasti įvairių strategijų. Viena iš jų - amerikietės psichologės, šešių vaikų mamos Vendi patarimai, siūlantys taikyti kortelių davimo sistemą. Šios sistemos esmė - kartu su vaikais pagaminti gero elgesio korteles, kurios būtų skirtingos kiekvienam, kad būtų išvengta „skolinimosi”.

Svarbu sugalvoti vaiko amžių atitinkančias taisykles ir jas užrašyti ant popieriaus, kad tai būtų tarsi įstatymas ir niekas negalėtų savaip jų interpretuoti. Į taisykles reikėtų įrašyti tai, kas šeimai svarbiausia ir ką norima ugdyti. Taip pat sudaromas papildomų darbų sąrašas, kad vaikai, panorėję, galėtų papildomai užsidirbti kortelių. Labai svarbu, kad kortelės nebūtų per sunkiai ar per lengvai surenkamos, o vaikai suprastų kortelių naudą, antraip jos bus bevertės.

Pateikus sąrašą malonumų ir pramogų, nurodoma, kiek kiekviena jų kainuoja kortelių. Vaikai gali patys rinktis: ar dabar išleis, tarkim, tris korteles ir įsigis šokolado gabaliuką, ar taupys korteles ir surinkę didesnį jų kiekį eis į baseiną. Žinoma, pramogų jie gauna ir be kortelių, tačiau turėdami kortelių gali prašytis eiti į kiną, net jei kiti šeimos nariai ten eiti nenori. Tokia sistema taip pat skatina komandinę veiklą. Pavyzdžiui, jei vienas vaikas už televizoriaus žiūrėjimą „moka” šešias korteles, tai abu vienu metu žiūrėdami „moka” po keturias. Tai suteikia vaikams galimybę patiems spręsti ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus.

Finansinio raštingumo ugdymas

Jeigu pradėsite mokyti vaikus taupyti ankstyvoje vaikystėje, taip padėsite jiems ateityje. Kalbėkitės su vaikais apie pinigus ir kaip juos protingai leisti, kalbėkitės apie jų tikslus, kuriems vaikai nori skirti pinigus. Ko jie nori? Ko jiems reikia? Tikslai gali būtų laikini, todėl verta pagalvoti ar verta investuoti.

Kai jūsų vaikas gauna pinigų, pirmiausia dalį jų turėtų skirti taupymui. Rekomenduotina skirti 10% nuo gautų ar uždirbtų pinigų. Taupymo formų gali būti įvairių, galite naudoti paprastą stiklainį, kiaulę taupyklę arba atidaryti banko sąskaitą. Pasakoti vaikams apie labdarą taip pat yra labai naudinga ir svarbu. Leiskite jiems domėtis ir rinkti informaciją apie įvairias labdaras, siūlykite skirti apie 10% vaiko pinigų. Su vaikais aptarkite galimybes, paaiškinkite, kaip jie gali prisidėti ir padėti kitiems. Taip pat, apsvarstykite variantą apie savanorystę, tam, kad vaikai suprastų, kaip jie prisideda prie kilnių darbų.

Nedrauskite vaikams leisti jų gautų ar uždirbtų pinigų. Vaikams naudinga matyti, kaip jūs planuojate savo biudžetą, todėl leiskite jiems būti to dalimi, bet pradėkite mažais žingsneliais. Pavyzdžiui, leiskite jiems padėti jums apsipirkti. Kartu pradėkite nuo sąrašo ir laikykitės jo parduotuvėje, tai gali virsti į taupymo žaidimą.

Savarankiškumo ir problemų sprendimo skatinimas

Visi norime, kad mūsų vaikai užaugę būtų laimingi, laisvi, turėtų savo nuomonę ir nebijotų siekti užsibrėžtų tikslų. Siekiame padėti jiems tapti savarankiškomis ir stipriomis asmenybėmis. Tačiau dažnai nesusimastome, jog turėtume koncentruotis į ateitį - vaikai jau yra asmenybės ir jie jau dabar gali ir nori būti savarankiški bei stiprūs.

Kaip padėti vaikams išdrįsti eksperimentuoti, savarankiškai imtis naujų užduočių bei augti savimi pasitikinčiomis asmenybėmis, pasakoja „Šiaurės licėjaus” priešmokyklinio ugdymo pedagogė Diana Meškelevičienė. Ji pabrėžia: kuo daugiau dėmesio skirkime savarankiškumui. Vos gimęs vaikas stengiasi atmerkti akis, nusišypsoti, kelti ranką ar netgi tiesiog pravirkti. Augant, jam dygsta dantys, vaikas bando viską kramtyti, pradėjus stovėti - stengiasi žengti žingsnius. Noras atlikti veiksmus pačiam, būti nepriklausomu ir gebėti pasirūpinti savimi užkoduotas kiekviename iš mūsų.

Savarankiškumas, tai galimybė po truputį išmokti apsieiti be kitų pagalbos, taip pat mąstyti, turėti savo nuomonę, pačiam įveikti sunkumus ir po truputį išmokti atsiriboti nuo tėvų, prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių. Siekiant savarankiškumo svarbus bendradarbiavimas, abipusis ryšys, palaikymas, motyvacija, pagarba, tolerancija, meilė, supratimas, laisvė. Taigi, itin svarbu suteikti vaikams šią galimybę, jų perdėtai nesaugoti ir neskubėti veiksmų atlikti už juos. Vaikui augant norų daryti pačiam atsiranda vis daugiau, o tai labai gerai.

„Turėkime kantrybės, pasiūlykime vaikams išbandyti naujus dalykus atlikti patiems, patarkime, kaip tą atlikti būtų lengviau, tačiau nedarykime už juos - laukime, kol pavyks, arba nepavyks pačiam. O svarbiausia, nepavykus - nebarkime. Arbatos įpilti į stiklinę gali pavykti tik po dešimties bandymų. Tai reiškia - jog dešimt kartų teks valyti išsiliejusią arbatą, o vienuoliktą - kartu su vaiku džiaugtis jo sėkme”, - pastebi pedagogė. Todėl savarankiški vaikai - laimingi ir stiprūs vaikai.

Saugumas ir atsakomybė

Viena dažniausiai tėvų daromų klaidų - noras apsaugoti savo vaiką nuo bet kokių pavojų. Tačiau saugią aplinką žmonės savo veiksmais kuria patys. „Todėl labai svarbu su vaiku nuolat kalbėtis ir padėti jam suprasti, jog kiekvienas veiksmas turi pasekmes ir tik pats žmogus gali savo elgesiu pasirinkti, kokios jos bus. Informuokime vaiką, kas nutiks, jei pjaustydamas daržoves elgsis nesaugiai su peiliu. Kodėl šaligatviu reikia eiti, o ne bėgti, kas gali nutikti paslydus ar susidūrus su kitu praeiviu. Suteikite laisvę pačiam vaikui pasirinkti, nes pasirinkęs vaikas mokysis prisiimti atsakomybę už savo pasirinktą sprendimą,” - komentuoja D. Meškelevičienė.

Pasitikint vaiku ugdomas savos nuomonės, pareigos jausmas, mokėjimas reikšti jausmus, juos įvardinti. Žinoma, daug dalykų jie tikrai norės išbandyti patys, o mūsų pareiga būti šalia, palaikyti ir kalbėtis, jokiu būdu ne barti ar drausti. Pakalbėkite ir aptarkite, kas nutiko, kodėl ir ką reikėtų kartoti arba, kaip tik, nekartoti, kad būtų geriau.

Problemų sprendimo įgūdžių lavinimas

„Suaugusieji - tėvai, pedagogai - privalo mokyti vaiką ne to, ką jis jau moka daryti savarankiškai, o to, ko jis dar nemoka, bet gali padaryti, bendradarbiaudamas su suaugusiu. Svarbu, ką vaikas su pagalba išmoks daryti šiandien, rytoj, jis, tai sugebės atlikti savarankiškai“, - teigia Ivona. Reikia stebėti, kaip vaikas elgiasi dirbdamas savarankiškai ir, kaip - su suaugusiuoju. Vaikus reikia nuolat pratinti prie problemų sprendimo.

„Vaikų problemų sprendimas yra natūralus, kai jie susiduria su naujomis situacijomis. Tuomet pasaulis jiems yra naujas ir jie geba eksponuoti smalsumą, lankstumą bei žvalgybos įgūdžius. Problemų sprendimas skatina vaikus pagalvoti apie naujas strategijas, jas kurti bei taikyti kitiems iššūkiams spręsti“, - kalba LEU absolventė. Ivona teigia: „Problemas vaikai sprendžia sąveikaudami trimis būdais: vaikas-pedagogas, vaikas-vaikas, vaikas-vaikas-pedagogas.“ Tyrimas atskleidė, jog pedagogai ugdymo procese taiko iššūkio strategiją. Tai - būdas spręsti priešmokyklinio amžiaus vaikų problemas. Jaunosios tyrėjos teigimu, vaikai su problemomis ir jų sprendimais susiduria kasdien, jie jas labai išgyvena ir bando susitvarkyti savarankiškai. „Daug kas priklauso tik nuo mūsų, pedagogų. Mes turime ir privalome kiekvieną vaiką skatinti spręsti problemas, iššaukdami iššūkio situacijas, provokuodami, klausinėdami.“ Baigiamajame darbe tyrėjos iškelta hipotezė pasitvirtino: „Priešmokyklinio amžiaus vaikai susiduria su įvairaus pobūdžio problemų sprendimu.“

Kantrybė ir pozityvus skatinimas

Didelė kliūtis ugdant vaikų savarankiškumą - skubėjimas. Vaiko noras tobulėti reikalauja ne tik pastangų, tačiau ir laiko. Jei jau nusprendėte matyti savo vaiką laimingą, stiprią asmenybę - nestabdykite. Leiskite to siekti po truputį, neblokuojant pradėto darbo, tikslo siekimo. Pradėjo lankstyti rūbelius - leiskite tai padaryti iki galo, nors lankstys tikrai ne taip, kaip Jūs norite. Pirmas rūbų lankstymas bus toks, vėliau patys nustebsite, kad vaikas randa savus būdus, kad jo rūbai lentynoje atrodytų tvarkingai sudėti. Juk tai ir savotiškas kūrybingumas. Todėl labai svarbu ugdyti ir savo kantrybę, neskubinti vaiko, nedaryti už jį. Laukime, kol viską atliks pats, pagirkime už pastangas, tobulėjimą, norą mokytis naujų dalykų, tada sulauksime ir teigiamų rezultatų. Būkime patys pavyzdžiu, nenumokime ranka nepasisekus ar nusivylus, bandykime dar ir dar kartą. O pavykus, mokėkime pasidžiaugti kartu su vaiku.

„Vaikui skaudžiausia yra priimti kritiką. Todėl labai svarbu tinkamai įvertinti situaciją, geriau rasti būdą laiku pagirti, padrąsinti (nes kitą kartą jam pavyks geriau), jokiu būdu nelyginti nei su kitu vaiku, nei nepriminti ankstesnių nusivylimų. Jokiu būdu nebausti - leisti vaikui pačiam į daugelį dalykų ar situacijų pažvelgti iš šalies. Priimti sprendimą, kaip galėtų pasiekti rezultatą kitu būdu”, - komentuoja „Šiaurės licėjaus” priešmokyklinio ugdymo mokytoja Diana Meškelevičienė. Norėdami matyti augančią pozityvią, stiprią asmenybę įkvėpkime ir semkimės įkvėpimo. Skatinkime vaikus paprastais, tačiau labai svarbiais žodžiais: „Tu gali”, „Kai man buvo tiek metų ir aš dar nemokėjau, bet po truputį mokiausi ir pavyko”, „Nebijok suklysti, kitą kartą pasiseks”, „Tau pavyko - šaunuolis”, „Aš džiaugiuosi, tu mane nustebinai” ir pan. Kiekvienas norime pagarbos, tolerancijos. Vaikas ne išimtis. Jis vertas pagarbos.

Tvarkymasis namuose: nuo pareigos iki malonumo

Daugelis tėvų susiduria su iššūkiu, kaip įtraukti vaikus į namų ruošos darbus. Dažnai atrodo, kad „greičiau bus pasidaryti pačiam“, tačiau tai užkerta kelią vaikams išmokti ir suprasti tvarkymosi prasmę bei naudą. Svarbu vaikams ne tik išmokti, kaip teisingai tvarkytis, bet ir suprasti, kodėl jie tai daro, kokia to prasmė, kokia iš to nauda pačiam vaikui.

Mūsų tikslas - linksmai ir pozityviai pateikti informaciją vaikams, kad jie grįžę namo išmokytų tėvus atpažinti ir paleisti savo vidinius drakonus. Smagiai įsijungus muziką su džiaugsmu tvarkytų savo namus. Skamba neįtikėtinai? Parodykite, kad tvarka suteikia džiaugsmą, o ne kančią. Vaikai nuskaito jūsų veiduose esančią emociją per 7 sekundes, todėl nusiteikite linksmai, įjunkite vaikų mėgstamą muziką, leiskite išsidažyti veidus, o gal net apsivilkti Elzos suknelę ar Betmeno kostiumą.

Leiskite vaikams tvarkytis taip, kaip moka jie, jokiu būdu nepertvarkykite to, ką jie sutvarkė, verčiau parodykite, kaip tai padarėte jūs. Parodykite vaikams, kad tvarkymasis gali būti atpalaiduojanti ir raminanti bei maloni meditacija. Padarykite vaikams darbų sąrašą ir pabrėžkite malonumą atlikus darbą jį išbraukti ar užspalvinti. Darykite tvarką namuose kartu. Neverskite vaiko „eiti tvarkytis“, o mėgaukitės procesu kartu. Šiuo laikotarpiu, kai visi skubame, lekiame ir matomės tik po porą valandų per parą, išnaudokite tvarkymosi laiką bendravimui, buvimui kartu. Įtraukite kvėpavimo, susikaupimo pratimus, domėkitės sąmoningo stebėjimo ugdymu. Tai visapusiška pagalba tiek mūsų, tiek vaikų psichikai. Mūsų išorė atspindi mūsų vidų ir atvirkščiai - mūsų mintims daro įtaką aplinka. Todėl svarbu ugdyti savyje vidinę ir išorinę tvarką.

Kodėl vaikams sunku tvarkytis? Neurologiniai ir psichologiniai aspektai

Norint suprasti, kodėl vaikui gali būti sunku tvarkytis, reikia pažvelgti į jo smegenų raidą. Vaikų smegenys vystosi palaipsniui, o tai reiškia, kad jų gebėjimai planuoti, organizuoti ir vykdyti užduotis, tokias kaip tvarkymasis, dar tik formuojasi. Neuromokslininkų teigimu, vykdomosios funkcijos, kurios apima gebėjimą planuoti, susikaupti ir reguliuoti elgesį, iki galo susiformuoja tik vėlesnėje paauglystėje arba net ankstyvoje suaugystėje.

Jaunesnio amžiaus vaikai dažnai būna per daug įsitraukę į žaidimus ar kitą jiems įdomią veiklą, kad pastebėtų netvarką. Be to, jie dar tik mokosi priimti atsakomybę už savo veiksmus. Tyrimai rodo, kad jaunesni vaikai labai trumpai išlaiko dėmesį, o jų gebėjimas atlikti daug užduočių vienu metu yra ribotas. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad mažesni vaikai vis dar mokosi emocijų reguliavimo ir gali greitai nusivilti, kai užduotis, tokia kaip tvarkymasis, atrodo per didelė ar per sudėtinga. Kai kuriems vaikams gali pritrūkti motyvacijos tvarkytis, nes jie dar nesupranta tvarkos vertės ar reikšmės.

Modeliavimas ir tėvų vaidmuo

Tėvų elgesys vaidina itin svarbų vaidmenį vaikams mokymantis tvarkytis. Vaikai mokosi stebėdami savo tėvus, tad jei suaugusieji demonstruoja tvarkingą elgesį ir aiškiai parodo tvarkos vertę, vaikai linkę šį elgesį kopijuoti.

Grasinimai išmesti vaikui svarbius žaislus ar kitus daiktus, bausmės už netvarką gali turėti neigiamų pasekmių vaiko psichinei sveikatai ir santykiams su tėvais. Nors tai gali laikinai paveikti vaiko elgesį, ilgalaikėje perspektyvoje šie metodai dažnai sukelia daugiau žalos nei naudos. Daiktai, ypač mėgstami žaislai, vaikui turi simbolinę reikšmę - jie gali būti susiję su saugumo jausmu, prisiminimais ar svarbiais emociniais ryšiais. Kai tėvai grasina ar iš tiesų išmeta šiuos daiktus, vaikas gali jaustis nesaugus ir įbaugintas. Tai gali sukelti pasitikėjimo problemų tėvais ir jausmą, kad jų emociniai poreikiai yra nevertinami. Užuot tvarką vertinę kaip teigiamą įprotį, vaikai gali susidaryti į jį neigiamą požiūrį.

Užuot baudus ar grasinus, svarbu kurti teigiamą atmosferą, kurioje vaikai gali jaustis saugūs, suprasti ir mylimi. Tvarkymąsi reikėtų paversti bendra veikla, kurioje vaikas jaučia, kad yra svarbus šeimos narys, o jo pastangos vertinamos. Tėvai turėtų skatinti vaiką tvarkytis ne iš baimės ar prievartos, bet per empatiją ir supratimą. Jei vaikas nesugeba tvarkytis, svarbu išsiaiškinti, kas jį stabdo, ir padėti jam, o ne bausti.

Amžiaus grupėms pritaikyti tvarkymosi metodai

Tėvai dažnai klausia, nuo kokio amžiaus galima tikėtis, kad vaikas savarankiškai tvarkysis. Tai priklauso nuo vaiko individualių gebėjimų ir ugdymo. Paprastai, 2-3 metų amžiaus vaikai gali pradėti mokytis tvarkytis, padedami suaugusiųjų, pavyzdžiui, sutvarkyti žaislus po žaidimo. 4-6 metų vaikai jau gali atlikti paprastas užduotis savarankiškai, nors dar reikia priminimų ir palaikymo, o dažnai ir tvarkymosi kartu. Maždaug 7-8 metų vaikai gali atlikti daugiau užduočių savarankiškai ir net būti atsakingi už tam tikrų erdvių tvarkymą. Vis dėlto net paaugliams kartais prireikia priminimų ir paramos. Svarbiausia nuoseklumas ir kantrybė - vaikams reikia laiko ir praktikos, kad išsiugdytų tvarkymosi įgūdžius.

Klinikinė psichologė, knygos „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ autorė dr. Laura Markham savo požiūriu pabrėžia ryšio su vaiku svarbą. Anot jos, svarbiausias žingsnis mokant vaiką tvarkytis - kurti tvirtą emocinį ryšį ir supratimą. Užuot liepę vaikui tvarkytis, tėvai turėtų padėti jam suprasti, kodėl tai svarbu, o ne versti jį laikytis taisyklių. Pavyzdžiui, jei vaikas nesitvarko, tai gali reikšti, kad jam reikia daugiau paramos ar pagalbos. Dr. Laura Markham rekomenduoja aiškinti apie tvarkymąsi švelniai ir su empatija, kalbėti apie tai, kaip tvarka padeda jaustis geriau, ir padėti vaikui pamatyti tvarkymąsi - kaip bendrą šeimos veiklą.

Psichologas dr. Lawrence Cohen savo knygoje „Playful Parenting“ teigia, kad žaidimas yra efektyvus būdas mokyti vaikus įvairių įgūdžių, įskaitant ir tvarkymąsi. Jis siūlo įtraukti žaidimus į kasdienes užduotis. Pavyzdžiui, tvarkymąsi galima paversti žaidimu: kas greičiau surinks žaislus. Dr. Lawrence Cohen pabrėžia žaidimų svarbą, nes žaidimas padeda vaikams išmokti naujų įgūdžių be streso ir įtampos. Tai ypač svarbu jaunesniame amžiuje, kai vaikai yra linkę labiau žaisti nei atlikti „rimtas“ užduotis. Norint padėti vaikui išmokti tvarkytis, būtina atsižvelgti į jo amžių ir vystymosi tarpsnį. Žemiau pateikiame skirtingus būdus, kaip švelniai ir žaismingai ugdyti tvarkingumą pagal amžiaus grupes:

Visose amžiaus grupėse žaismingas požiūris ir ramus, empatiškas auklėjimas skatina vaikus mokytis tvarkytis be streso ar prievartos. Žaismingumas padeda vaikams susieti tvarkymąsi su džiaugsmu ir kūrybiškumu.

Tėvų emocijų valdymas ir savireguliacija

Kai tėvus „užtrigerina“ vaiko negebėjimas susitvarkyti, svarbu suprasti, kad vaiko elgesys dažnai susijęs su natūraliais raidos etapais, o ne sąmoningu priešinimusi. Štai keletas patarimų, kaip padėti sau, kai tėvai susiduria su stipriomis emocijomis dėl vaiko sukeltos netvarkos:

Atpažinkite savo trigerius ir lūkesčius

1. Atpažinkite savo trigerius: Kai vaikas nesitvarko, svarbu atpažinti, kodėl jus tai erzina. Ar tai jums primena jūsų vaikystę? Ar turite per didelius lūkesčius vaiko atžvilgiu? O gal jaučiate aplinkos spaudimą? Siūloma įsiklausyti į savo emocijas - ar jos kalba apie vaiką, ar apie jus pačius.
2. Žaidimas su savo emocijomis: Pabandykite su humoru pažiūrėti į situaciją. Jei jaučiate pyktį, galite „vaidinti“ save supykusį ir iš savęs pasijuokti. Tai padeda atpalaiduoti įtampą ir pamatyti situaciją iš kitos perspektyvos.
3. Atsikratykite per didelių lūkesčių: Lūkesčiai, jog vaikai tvarkysis kaip suaugusieji, dažnai yra pagrindinė streso priežastis. Įvertinkite, kad vaikas dar mokosi ir kad jo gebėjimai vystosi lėtai.

Savireguliacija ir atjauta sau

Tėvams svarbu dirbti su savo emocijomis ir išmokti savireguliacijos, kad galėtų padėti savo vaikui išmokti tvarkytis netaikant bausmių.

1. Savireguliacija per kvėpavimą: Vienas iš veiksmingų patarimų yra stabtelėti, giliai įkvėpti ir iškvėpti keletą kartų. Lėtas, gilus kvėpavimas padeda suvaldyti emocinį atsaką ir grįžti į ramesnę būseną. Kai esate ramūs, lengviau elgtis empatiškai.
2. Priimkite savo pačių jausmus: Užuot kovoję su pykčiu ar nusivylimu, galite sau pasakyti: „Aš dabar esu piktas, tai normalu.“ Toks emocijų pripažinimas ir įsisąmoninimas padeda sumažinti jų intensyvumą.
3. Atjauta sau: Tėvai dažnai reaguoja stipriau, kai yra pavargę. Siūloma tėvams mokytis atjautos sau - jei esate pavargę, pasistenkite pailsėti, skirkite sau laiko atsipalaiduoti, o ne priekaištauti sau.

Emocijų kilmės supratimas

Tėvai turėtų suprasti savo emocijų kilmę ir išmokti atskirti vaiko elgesį nuo savo atsako į jį.

1. Mūsų smegenų atsakas: Kai vaiko elgesys jus erzina, jūsų smegenys gali aktyvuoti „kovok arba bėk“ atsaką. Pravartu mokytis atpažinti šį momentą ir suprasti, kad taip reaguojame būdami streso būsenos. Pavyzdžiui, kai vaikas vėl nesusitvarko, jūsų smegenys gali „pavargti“ ir automatiškai sureaguoti pykčiu.
2. Dėmesingas įsisąmoninimas (mindfulness): Rekomenduojama praktikuoti dėmesingą įsisąmoninimą. Kai jaučiate, kad jus erzina vaiko elgesys, sustokite ir pastebėkite savo mintis ir jausmus. Svarbu tiesiog stebėti juos, nesistengti jų nuslopinti. Tai padeda sumažinti emocinį atsaką ir suteikia galimybę reaguoti labiau apgalvotai.
3. Minutės pertraukėlė: Jei emocijos tampa pernelyg stiprios, siūloma „pasiimti“ minutės pertraukėlę - atsitraukite nuo situacijos ir šiek tiek laiko pabūkite atokiau. Ši pertraukėlė gali būti naudinga, kad išvengtumėte per didelio emocinio protrūkio.

Kai tėvai yra pavargę, alkani ar įsitempę, jie pratrūksta stipresnėmis emocijomis. Todėl svarbu pasirūpinti savimi - pakankamai miegoti, tinkamai maitintis ir ieškoti būdų atsipalaiduoti. Nėra tobulų tėvų. Atleiskite sau už netobulumus ir stengkitės kiekvieną dieną mokytis iš patirčių. Be to, bendravimas su kitais tėvais, dalinimasis patirtimis gali padėti suprasti, kad nesate vieni. Emocinė parama leidžia lengviau išlikti ramiems ir kantriems. Vaikų mokymas reikalauja laiko, kantrybės ir supratimo. Pagrindiniai veiksniai yra emocinė parama, žaidimas ir vidinė motyvacija. Ugdant šiuos įgūdžius nuo ankstyvojo amžiaus, vaikai palaipsniui išmoksta tvarkytis savarankiškai, o svarbiausia - tai daro su džiaugsmu ir supratimu, kodėl tai svarbu.

tags: #ar #reikia #skatinti #vaikus

• Pedagogų kompetencijos: poreikiai ir plėtojimo perspektyvos
• Patarimai, kaip išmokyti vaiką važiuoti dviračiu
• Sužinokite apie didžiausią kiaušinį gamtoje
• Gamtos įkvėptas ugdymas Žirmūnų darželyje
• Stebuklinga kelionė su nykštukais