Šimtmečius mamų mylėtas pagalbininkas čiulptukas vėl išgyvena ne pačius geriausius laikus. Medicinos mokslui bei tėvų sąmoningumui plačiais mostais iriantis į aukštumas, nekaltutis silikono gabalėlis žviegiančio pyplio burnoje vėl ir vėl praranda gerą reputaciją. Vis tik klausimas, ar čiulptukas kūdikiui yra reikalingas, ar tai baisus blogis, išlieka aktualus.

Kūdikis nori žįsti - tai įgimtas refleksas. Žindymas yra vienas iš instinktų, padedančių naujagimiui maitintis, o čiulpimo judesiai slopina motorinį aktyvumą ir neigiamas emocijas, todėl ramina bei padeda užmigti. Mūsų protėviai mums įprastą latekso ar silikono burbulėlį keisdavo į skepetėlėn suvyniotą duonos gabalėlį, pamirkytą meduje, ar saldžioje vaisių tyrėje vilgytą ilgą skudurėlį su mazgu gale. Pirmasis čiulptukas, savo forma ir paskirtimi panašiausias į tą, kurį galime nusipirkti dabar, patentuotas tik 1901 m. vaistininko Christian W. Meinecke iš Manheteno, JAV.
Čiulptukas vaikui suteikia ramybės ir saugumo jausmą. Jo nauda pasireiškia tokiais aspektais:
Nors čiulptukas gali pagelbėti, egzistuoja ir rizikos, apie kurias tėvai turėtų žinoti:
| Rizikos sritis | Galimos pasekmės |
|---|---|
| Žindymas | Gali pakenkti žindymui, iškreipti motinos pieno gamybos procesą, kūdikis gali netaisyklingai apžioti krūtį. |
| Sveikata | Didina ausų uždegimo (otito) riziką, gali būti susijęs su pienligės atsiradimu. |
| Burnos vystymasis | Nesaikingas naudojimas (ilgiau nei iki 3 metų) didina netaisyklingo sąkandžio ir dantų problemų riziką. |
Kad vaikų auginimas netaptų mitais apipintu reikalu, specialistai rekomenduoja laikytis tam tikrų taisyklių:

Svarbiausia atsiminti, kad nėra vieno vienintelio patikimo būdo - teks pasitelkti išmonę ir kūrybiškumą. Vaiką reikia myluoti, sūpuoti ar nukreipti dėmesį kitais būdais. Jei čiulptuką naudosite išmintingai, didesnė tikimybė, kad kūdikis netaps nuo jo priklausomas ir atėjus laikui atsisakys be didesnio vargo. Visgi, jei mažylis čiulptuku nesidomi, tikrai nereikia siūlyti jo dar kartą.