Lapių mityba ir elgsena

Rudoji lapė (lot. Vulpes vulpes), dar vadinama paprastąja arba raudonąja lapė, yra plačiai paplitęs šuninių (Canidae) šeimos žinduolis. Tai vienas labiausiai paplitusių plėšrūnų pasaulyje, randamas beveik visame Šiaurės pusrutulyje ir Australijoje, kur buvo įvežta XIX a. viduryje. Laisvėje gyvenančios lapės paprastai išgyvena apie 7 metus, o nelaisvėje - iki 14 metų. Jos aktyviausios nuo vidurnakčio iki aušros, nors kartais galima jas sutikti ir dieną. Tautosakoje lapė dažnai minimas veikėjas.

Rudųjų lapių yra apie 50 skirtingų porūšių. Kailis tankus ir minkštas, nebūtinai rudas - pasitaiko baltų (albinosai), juodų, pilkšvų variantų, su tamsiu kryžiumi ant nugaros ar juoda krūtine ir pilvu. Krūtinė ir pilvas dažniausiai balkšvi ar juosvai pilki, o kojos paprastai būna tamsesnės. Kojos, palyginti su kūno dydžiu, trumpesnės nei vilko, bet ilgesnės negu usūrinio šuns. Jos stiprios ir leidžia pasiekti maždaug 50 km/h greitį. Uodega visuomet pūkuota, puri, jos ilgis apie 40 cm, o galiukas dažniausiai baltas.

Kūno ilgis (be uodegos) svyruoja apie 45-90 cm. 2012 m. Jungtinėje Karalystėje, Aberdynšyre, buvo sugautas lapinas, kurio svoris daugiau nei dvigubai viršijo rūšies vidurkį. Vienos lapės teritorija gali užimti apie 10 ha netoli žmonių gyvenviečių ir iki 2000 ha laisvų medžioklės plotų. Lapės paprastai turi savo mėgstamus takus, kuriais vaikšto medžiodamos.

Lapių populiacija išliko stabili, nepaisant to, kad jos ilgą laiką buvo medžiojamos dėl kailio, joms statė kilpas, šaudė, nes jos pjaudavo naminius paukščius. Tačiau lapių gebėjimas prisitaikyti prie bet kokių gyvenamosios vietos sąlygų lėmė jų sėkmę. Daugelyje šalių retkarčiais, kai lapių populiacija tampa per didelė, organizuojamos medžioklės su šunimis. Vis dažniau šį plėšrūną galima sutikti ir miestuose.

Lapė yra vienas dažniausiai pasiutligę nešiojančių gyvūnų. Manoma, kad pasiutligės virusai lapių organizme vystosi greičiau, dėl to sutrumpėja ligos inkubacinis periodas. Jos taip pat dažnai serga niežais ir helmintų (kirmėlių) sukeltomis ligomis. Niežais sergančių lapių kailis nuplinka, ant odos atsiranda kraujuojančių šašų, žvėrys išsenka ir vėliau padvesia.

Lapė puikiai mato tamsoje ir girdi žemo dažnio garsus. Maisto ieškanti lapė gali nukeliauti net 10 km. Maisto lapė nekramto, o suplėšo jį į smulkius gabalėlius ir praryja.

Lapių mityba yra labai įvairi ir priklauso nuo geografinės padėties, metų laiko ir maisto prieinamumo. Jos yra oportunistinės plėšrūnės. Daugiausiai minta smulkiais žinduoliais ir paukščiais. Netoli jūros gyvenančios lapės drasko žuvėdrų lizdus, ėda paukščių jauniklius ir kiaušinius. Miškuose gaudo graužikus, kurmius, ežius, kiškius, net stirniukus. Taip pat nevengia ir kirmėlių, vabzdžių. Rudųjų lapių mitybai gana svarbūs ir sliekai. Mėgsta vaisius ir uogas. Avių paprastai nepuola, nebent užuodžia, jog ji jau dvesia. Medžiodama graužikus lapė juos puola šuoliuodama, prispaudžia prie žemės, kad auka negalėtų įkąsti.

Lapių racioną sudaro tiek gyvūninis, tiek augalinis maistas. Tai apima peles, triušius, kiškius, voveres ir kitus mažus gyvūnus. Jie taip pat valgo vabzdžius, tokius kaip svirpliai ir sliekai. Vaisiai ir daržovės yra svarbi jų mitybos dalis daugelyje pasaulio vietų. Tai apima miško uogas, tokias kaip mėlynės ar avietės; turtas; gumbai; braškių; persikai; obuoliai; graikiniai riešutai; laukinių vyšnių ir net kai kurių valgomų laukinių žolelių. Lapės taip pat gali ieškoti mėsų, kad patenkintų savo mitybos poreikius, jei grobio nėra arba jos serga ar sužeistos.

Paukščių kiaušiniai yra patrauklus maisto šaltinis lapėms, ypač pavasarį, kai paukščiai peri. Lapės gali rasti kiaušinius ant žemės esančiuose lizduose arba netgi užsiropšti į medžius, kad pasiektų aukščiau esančius lizdus. Pavyzdžiui, pilkoji varna, didžioji antis, kovas, kryklė, laukys, rudagalvis naras, švilpikas ir ūsuotoji zylė gali tapti lapių grobiu, ypač jų kiaušiniai ir jaunikliai.

Pavyzdžiui, pilkoji varna dažniausiai lesa gyvūninį maistą: įvairius bestuburius, paukščių jauniklius ir kiaušinius, pelinius graužikus, puola mažus kiškučius. Rudagalvis naras, kryklė, laukys, švilpikas ir ūsuotoji zylė taip pat yra pažeidžiami, nes nemažai kiaušinių ir dar nespėjusių ūgtelėti jauniklių sulesa varniniai paukščiai, nendrių lingės, suėda mangutai, kanadinės audinės.

Kai kada lapės gyvena grupėmis, kuriose veisiasi tik dominuojanti pora, o likusios lapės, dažniausiai dominuojančios poros palikuonys, padeda rūpintis jaunikliais. Lapės gyvena pavieniui, bet susiporavę 3-4 mėnesius jaunikliais rūpinasi kartu. Poruojasi sausio - vasario mėn. Tuo metu dažnai girdimas lojimas: patelės po trijų trumpų sulojimų staugia vienodu tonu. Nėštumas trunka 53-63 dienas. Kovą-balandį gimsta lapiukai (dažniausiai 4-5, bet gali būti ir 12). Atėjus lapiavimosi dienai patinas arba patinai (kartais su viena patele gyvena 2 patinai) neįleidžiami į olą. Jaunikliai praregi po 2 savaitės. Būdami maždaug mėnesio amžiaus išlenda iš olos. Motina jauniklius maitina pusantro mėnesio. Būdami 6 mėnesių, jaunikliai sveria tiek pat, kiek jų tėvai, patys medžioja. Dauguma lapių žūva nesulaukusios lytinės brandos.

Lapių mitybos įvairovė ir gebėjimas prisitaikyti leidžia joms išgyventi įvairiose buveinėse. Tai padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp rūšių, saugoti žemėje perinčius paukščius, palaikyti stabilesnį stirnų ir kiškių jauniklių išgyvenamumą bei mažinti ligų plitimą.

Poliarinės lapės

Poliarinės lapės (Vulpes lagopus), dar vadinamos arktinėmis lapėmis, aptinkamos Arkties ir tundros regionuose, kurie driekiasi per šiaurinę Europą, Aziją ir Šiaurės Ameriką. Europoje Islandija išsiskiria poliarinių lapių gausa. Į šią vulkaninę salą poliarinės lapės atkeliavo ledu paskutinio ledynmečio pabaigoje ir šiuo metu jų skaičius siekia apie 2000. Didžioji dalis jų aptinkama šalies šiaurės vakaruose esančiame Hornstrandir gamtos draustinyje.

Poliarinės lapės paprastai asocijuojasi su balta spalva. Žiemą jos būna baltos, o vasarą patamsėja, įgauna palšą atspalvį. Islandijoje paprastai sutinkamos rusvo-melsvo atspalvio poliarinės lapės, prisitaikiusios gyventi pajūrio zonoje. Nors ir žinoma, kad poliarinės lapės nedidelės, vidutiniškai 55 cm ilgio, jos gali pasirodyti ir smulkesnės. Vidutiniškai poliarinės lapės susilaukia 5-8 mažylių. Lapiukai gimsta rusvai pilkšvu kailiuku. 3-4 savaičių mažyliai yra mieli ir guvūs. Kiekvienas garsas jauniklius gąsdina. Lapė, sugrįžusi iš medžioklės, kviečia mažuosius lapiukus išlysti iš urvo. Didžiąją laiko dalį jaunikliai leidžia žaisdami. Lapiukais rūpinasi abu tėvai. Lapinas paprastai pasirodydavo vakare nešinas įvairiu maistu.

Daugelyje šalių pagrindinis poliarinių lapių maistas yra lemingai. Dėl storo kailio ir plaukuotų letenų poliarinė lapė gali išgyventi iki -50 °C temperatūroje. Grobį dažnai puola kaip katė. Jų racioną sudaro lemingai, pelėnai, paukščiai, jų kiaušiniai ir jaunikliai, ruonių dvėsena, rečiau vaisiai, vabzdžiai, žuvys.

Poliarinės lapės yra monogamai. Nėštumas trunka 50-56 dienas. Nuo gegužės iki birželio vidurio veda 3-9 jauniklius. Jaunikliais rūpinasi patelė ir patinas.

Viena iš unikalių poliarinių lapių savybių yra jų gebėjimas keisti kailio spalvą pagal metų laikus. Vasarą kailis būna rudai pilkas, o žiemą - baltas arba melsvas, ilgesnis. Tai vienintelė šuninių rūšis, kuri keičia kailio spalvą sezoniškai. Žieminis kailis gali būti dviejų spalvinių variantų - baltas ir mėlynas. Baltosios lapės žiemą yra baltos, o mėlynųjų lapių žieminis kailis būna nuo šviesiai pilkos iki tamsiai mėlynos ir net juodos spalvos.

Fenekas (Vulpes zerda) yra mažiausia lapių rūšis, paplitusi Šiaurės Afrikos ir Arabijos dykumose. Jo kūno ilgis apie 40 cm, uodegos apie 20 cm. Smėlio spalvos. Ausys labai didelės. Fenekai yra visaėdžiai, minta augalais, graužikais, kiaušiniais, ropliais ir vabzdžiais. Jų elgesys panašus į šunų, tačiau jie nėra prijaukinti ir reikalauja kruopštesnės socializacijos.

Lapių medžioklė

Lietuvoje lapės gali būti medžiojamos visus metus, tai numato Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. Vis dėlto, be teisinio reglamentavimo, yra etinių ir praktinių priežasčių, kodėl šių plėšrūnų populiaciją būtina reguliuoti nuolat. Mažųjų plėšrūnų, tokių kaip lapė ar usūrinis šuo, populiacijos reguliavimas yra svarbi medžioklės ūkio dalis. Tai padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp rūšių, saugoti žemėje perinčius paukščius, palaikyti stabilesnį stirnų ir kiškių jauniklių išgyvenamumą bei mažinti ligų plitimą.

Varyminė medžioklė

Didžiųjų varyminių medžioklių sezonas jau pasibaigė, tačiau lapės gali būti sėkmingai medžiojamos ir su skalikais ar einant grandine, kai medžiotojai su šunimis išsirikiuoja linijoje ir sistemingai pereina laukus, krūmynus bei kitas vietas, kuriose laikosi lapės. Varyminė medžioklė leidžia sumedžioti nemažai lapių. Vis dėlto tokiose medžioklėse šūvio tikslumas ne visuomet būna optimalus, todėl kailis neretai tampa nebetinkamas panaudoti. Be to, varyminės medžioklės prasideda spalį, kai kailis dar nėra visiškai subrendęs ir nepasiekęs geriausios kokybės.

Medžioklė su šunimis

Lapės gali būti medžiojamos su medžiokliniais šunimis įvairiais būdais. Tai gali būti medžioklė grandine, katile ar urvinė medžioklė. Pirmieji du būdai iš esmės yra varyminės medžioklės atmainos, dažnai tuo pat metu medžiojami ir kiškiai. Urvuose lapės medžiojamos su urviniais šunimis, dažniausiai terjerais ar taksais. Medžiotojai užima išėjimus ir laukia, kol plėšrūnas pasirodys. Kartais šuo paima lapę urve, tuomet ją belieka ištraukti į paviršių.

Kai kuriose Europos ir Azijos šalyse tradiciškai praktikuojama medžioklė su kurtų tipo šunimis. Lietuvoje šis būdas dar tik pamažu vystosi, tačiau susidomėjimas lapių ir kiškių medžiokle su tokiais šunimis didėja.

Tykojimo medžioklė

Lapės gyvena beveik visur. Jas galima sutikti perėjose, šalia ūkių, nukultuose laukuose, prie miško šėryklų. Žiemą pakanka atidžiai išanalizuoti pėdsakus sniege ir tampa aišku, ar konkrečioje vietoje verta tykoti rudauodegės.

Prie masalo

Vienas rezultatyviausių būdų yra tykojimas prie ėdalo. Lapė, taip pat usūrinis šuo, vilkas ar paprastasis šakalas gali būti viliojami prie kritusio gyvūno, medžioklės atliekų ar specialiai padėto jauko. Galima labai sėkmingai medžioti tykojant prie kolonijų, prie masalo. Taip pat galima medžioti tykojant prie masalo, viliojant didžiojo apuoko maketu.

Viliojimas balsu

Itin įtraukiantis būdas yra viliojimas balsu. Naudojami pelytės cypsėjimą, sužeisto kiškio ar paukščio balsą imituojantys viliokliai. Kartais tinka net paprasti vaikiški žaislai. Geriausiai šis metodas veikia žiemą, kai maisto mažiau, ir po rujos, kai ypač patinai būna išsekę ir aktyviai ieško bet kokio grobio. Beje, į sužeisto kiškio balsą gali atsiliepti ir vilkas, tikėdamasis pasisavinti lengvą grobį.

Žiemos kailis šiuo laikotarpiu yra pačios geriausios kondicijos - tankus, subrendęs, su stipria pavilne ir ilgesniais akuotplaukiais. Sniegas leidžia lengvai skaityti pėdsakus ir sekti judėjimą medžioklės plotuose, o tai suteikia medžiotojui aiškų pranašumą. Po rujos lapės būna išsekusios ir itin aktyviai ieško maisto, todėl noriai ateina prie jauko. Ypač veiksmingi tampa viliojimo būdai, kai naudojamas mirstančio kiškio, paukščio ar pelės garsą imituojantis vilioklis. Tokiu metu lapė reaguoja greitai ir ryžtingai, nes instinktas kompensuoti energijos trūkumą tampa stipresnis už atsargumą.

Lapių kaukolė vertinama medžioklės trofėjų parodose. Lapės medžiojamos tykojant, varant, sėlinant, viliojant su vilbynėmis, su urviniais šunimis, spąstais. Kartais lapės, kaip ir vilkai, medžiojamos atitinkamą jų buvimo vietą apjuosus ilga virve su ryškios spalvos vėliavėlėmis.

Per 2022-23 medžioklės sezoną Lietuvoje sumedžiotos 8 938 lapės.

tags: #pauksciu #kiausiniais #minta #lapes

• Pelynų auginimo vadovas
• Medžiai ikimokyklinėje įstaigoje
• „Europass“ CV rengimo gidas ir svarbiausi patarimai
• Kaip užsiregistruoti į gimdymo ligoninę
• Nauda iš nutraukto motinos pieno