Zigmundo Froido „Mozė ir monoteizmas“: Tautos tapatybės ir monoteizmo ištakos
Kyla esminis klausimas, kodėl baltai ir, atskirai, lietuviai, pradžioje nenusileidę slavams nei gausumu, nei teritorijomis, ilgainiui taip atsiliko ir atsidūrė ant išnykimo ribos. Šio klausimo šaknys veda į visas puses, apimdamos tiek istorinius, tiek kultūrinius, tiek dvasinius aspektus.
Baltų žemių istorija ir kultūrinis nutautimas
Ligi pat mūsų eros V a. baltų kalbomis bei tarmėmis buvo kalbama nuo Vyslos vakaruose ligi Maskvos rytuose, nuo Baltijos šiaurėje ligi Kijevo pietuose. Tuomet į baltų žemes iš pietryčių palengva ėmė slinkti slavai, kurie, pagal kalbą, yra artimi baltų giminaičiai. Kai kurie kalbininkai mano, kad slavų prokalbė tiesiog išsirutuliojo iš pietvakarinių baltų tarmių, sparčiai ėmus kisti kalbai dėl paūmėjusių kontaktų su kitomis tautomis, pirmiausia italikais bei iranėnais. Tokiu atveju, tai ne „slavai atėjo“, o nuo pat pradžių baltai ėmė slavėti - virsti slavais.
Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje dar prisidėjo vikingų įsisavintas kelias „į graikus“ per Dauguvą ir Dneprą, kurio apačioje susikūrė stipri karinė bei prekybinė bazė Kūjava (būsimasis Kijevas). Manytina, jog vikingų kariaunose būta gausu baltų, tačiau vadovavo joms skandinavai, kalbama buvo skandinaviškai, o pietuose - slaviškai, ir būtent slavų kalba ilgainiui įsivyravo visame šiame kelyje. Pats Rusios vardas yra skandinaviškos kilmės, o pirmųjų Kijevo Rusios konungų vardai dar skandinaviški. Tačiau netrukus jie ėmė kalbėti slaviškai, vadintis slaviškai ir laikyti save slavais, kaip vėliau nutiko daugeliui lietuvių kunigaikščių. Nuo tada spartus slavėjimas prasidėjo ir abipus šio kelio, perkirtusio baltų gyventas žemes perpus. Pirmiausia suslavėjo į rytus nuo jo gyvenę baltai. Jokio ištisinio tautinio užkariavimo nebuvo, o slavais virto, perėmę kalbą, vietiniai baltai. Visa šiaurės Ukraina, vakarų Rusija ir ištisai Baltarusija - tai suslavėję baltai. Ankstyvosios istorinės Lietuvos valstybės plėtra į Rytus buvo ne veržimasis į slavų žemes, o bandymas susigrąžinti savas, prigimtas žemes iš Rusios kniazių.
Pietvakariuose santykiai su kaimynais buvo kruvinesni: lenkų prikviestas Vokiečių ordinas užkariauja ir ilgainiui išnaikina prūsus, o rusėnai, lenkai ir vokiečiai išžudo jotvingius. Prūsų, jotvingių ir iš dalies lietuvių pietrytinėse žemėse dabar irgi gyvena slavai: lenkai, baltarusiai ir rusai. Tačiau esminė lietuvių nelaimių priežastis - ne išorės priešai. Jų turėjo visi. Pagrindinė nelaimė yra ta, kad beveik visi Lietuvos priešų užkariavimai buvo ilgalaikiai ir lemtingi, o beveik visi lietuvių užkariavimai - trumpalaikiai ir paviršutiniški.
Kultūrinis negalavimas ir vidinis suverenumas
Netgi didžiausio Lietuvos valstybės pakilimo, didžiausios galybės laikais jos piliečiai slavėjo tiek pakraščiuose, tiek pačiame valstybės branduolyje, aukščiausiuose savo luomuose. O slavai lietuvėjo nebent išimtiniais, pavieniais atvejais. Slavėjimas vyko tiek pasaulietiniame, tiek dvasiniame gyvenime: nebuvo sukurtas lietuviškas raštas, todėl valstybės raštvedyba vykdyta rusėnų kalba, ir kone ligi pat XX a. nebuvo įmanomas nuoseklus lietuviškas išsilavinimas, lietuviškos mokyklos. Tuštybė didikus vertė svetimais blizgučiais puikuotis prieš saviškius, todėl jie mielai tapo „lenkais“, lietuviams palikdami vien pažemintųjų ir pavergtųjų luomus. Dvasinėje srityje nuo pat ankstyviausio lietuvių susidūrimo su krikščionybe ši ėjo su svetima kalba ir svetimu tautiškumu - pirmiausia aršiai rusiška stačiatikybė iš rytų, netrukus tiesiog kraugeriška vokiška katalikybė iš vakarų, paskui virtusi protestantizmu Mažojoje Lietuvoje, ir galiausiai - tragikomiškai pasikėlusi lenkiškoji katalikybė valstybės viduje, niekuomet nė neslėpusi neapykantos lietuviškumui.
Visas šias nuoseklaus ilgalaikio lietuvių nutautimo vidines priežastis bei jų sukeltus padarinius galima įvardyti kaip įsisenėjusį kultūrinį negalavimą, sunkią kultūrinę negalią ar net kultūrinį neįgalumą. Čia „kultūra“ suprantama kaip vidinio pasaulio įdirbis, įtemptas, reikalaujantis, stropus, atkaklus vidinis gyvenimas su visais apčiuopiamais ir neapčiuopiamais vaisiais. Pagrindinis kultūros vaisius ir požymis - sąmoningumas ir jo teikiamas sugebėjimas tvarkytis su mintimis, su savo vidiniu pasauliu.
Šitaip suprantama kultūra iš esmės yra dvasinė. Nuo šios dvasinės kultūros priklauso pirmiausia vidinis žmogaus suverenumas, o tada jau ir išorinis tautos suverenumas, kurį išreiškia karalystė. Ir atvirkščiai: dvasinės kultūros nusilpimas neišvengiamai lemia pirmiausia vidinio, asmeniško, o paskui ir išorinio, bendro, tautinio suverenumo praradimą. Vidinis suverenumas remiasi gebėjimu mąstyti ir spręsti pačiam, nepasiduodant nei baimėms, nei pagundoms. Gebėjimą mąstyti lemia ne tik gabumai, bet juo labiau ilgalaikis atkaklus jų panaudojimas - nuodugnus mąstymas, kurio šerdis - budrus dėmesys savo mintims, jausmams, būsenoms. Tik artimai pažinęs savo baimes ir pagundas, tik gerai įgudęs jas atpažinti žmogus gali joms nepasiduoti, ir tik sugebantis joms nepasiduoti gali būti laisvas.
Mūsų dabartinis suverenumas gimė iš vidinės kultūros, iš pakankamo skaičiaus pavienių vidinės kultūros pastangų, sutelkusių sąmonę valiai ir sprendimo laisvei. Ir mūsų tolesnis likimas visų pirma priklauso nuo jos - nuo vidinės, dvasinės kultūros, nuo įtempto vidinio gyvenimo, nuo savavališko, savitikslio dvasinio darbo. Nuo asmeniško ryžto gyventi sava širdimi ir galvoti savo galva. Tai reiškia stebėti, sverti, vertinti savo mintis ir jausmus, svarstyti juos su aplinkiniais, su bendražygiais, su knygų autoriais bei herojais. Tai reiškia daug ir atkakliai skaityti, siekiant kuo giliau pažinti save ir apskritai Žmogų, be paliovos mokytis ne dėl laukiamo atpildo, o dėl to, kad tai nepaprastai įdomu ir svarbu savaime. Štai kelias į atgimimą ir išsipildymą. Kito nėra.
Karmos dėsniai ir tautos sėkmė
Indiška „karmos“ sąvoka labai praverstų aiškinant tautų likimą. Iš esmės ji labai paprasta ir pažįstama įvairioms tradicijoms, tarp jų - ir mūsų, bent jau sprendžiant iš patarlių „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“ ar „Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Sanskrito šaknis kar- reiškia „daryti, veikti“ ir yra giminiška lietuvių veiksmažodžiui „kurti“. Karma reiškia, jog kaip darai, veiki, elgiesi, tokie bus ir padariniai. Tai galioja nuolat. Kiekvienas veiksmas arba neveikimas įsilieja į ištisą srautą nesupaisomų įtakų ir pasuka jį atitinkama linkme. Nauja susidariusi padėtis savo ruožtu paveikia mintis ir jausmus, o tie vėlgi veda prie atitinkamo kito veiksmo. Ir taip toliau be galo.
Tas prietryčių baltų ar baltams artimas gentis, kurios ilgainiui virto slavais, įtraukė galingas įvykių srautas, kurį vadiname Romos imperijos žlugimu ir Didžiuoju tautų kraustymusi. Tame sraute pakito ne tik žmonių kalba, bet ir kai kurios būdo savybės. Uždavinys, kurio mums vis nepavyksta išspręsti, - tai išmokti toms savybėms atsispirti, išsiugdant atitinkamas savas, arba įvaldyti tas savybes, nepasiduodant jų įtaigai. Tai įmanoma tik atidžiai stebint savo paties jausmus ir mintis, ypač tuos, kurių nesinori matyti ir pripažinti, stebint tas „vietas“, kuriose pasiduodi ir palūžti, kuriose susmunki ir galiausiai pats save išduodi. Būtent tokia yra pagrindinė mūsų nelaimių priežastis - tam tikroje savo sielos „vietoje“, nuo kurios nuolat nusigręžiame, mes kaskart lemiamą akimirką patys save išduodame. Savęs pažinimas yra sąžinės klausimas, nes sąžinė iš tikrųjų yra savęs žinojimas. Tik pažinęs save tampi iš tikrųjų laisvas. Mums dera rūpintis savo pačių grandinėmis - savo sąžinės dėmėmis. Jas pažinę, atitinkamose padėtyse mes imtume šiek tiek kitaip elgtis, ir mūsų likimas pamažėle imtų sukti kita linkme.
Sėkmė, ir netgi laimė - tai akių spindesys. Šitas akių spindesys, kuriuo pasireiškia vidinė pilnatvė, galiausiai duoda ir apčiuopiamų vaisių, lemia visokeriopą vaisingumą. Tai tikroji gerovės šaknis ar net sėkla. Tad kuo daugiau tautoje spindinčių akių, tuo ji „sėkmingesnė“ ir laimingesnė. Kokybinis ir kiekybinis augimas - tiesioginis šito akių spindesio padarinys. Patarimas labai trumpas ir paprastas: reikia gyventi taip, kad spindėtų akys. O tai reiškia gyventi „su širdimi“. Gyventi su širdimi reiškia visuomet rinktis širdį, daryti tai, kas uždega ir teikia džiaugsmą, net jei pinigų už tai mokama nedaug. Išdrįsti, ryžtis gyventi su širdimi - tai sėkmės sąlyga, be kurios jokia tikra sėkmė išvis neįmanoma.
Zigmundo Froido „Mozė ir monoteizmas“: Psichoanalitinė religijos ištakų analizė
Zigmundo Froido 1939 metais išleista knyga „Mozė ir monoteizmas“ („Der Mann Moses und die monotheistische Religion“) užvirė karštas diskusijas tarp istorikų, biblistų bei psichologų. Kūrinys gimė paskutiniais Froido gyvenimo mėnesiais, kai jis, gelbėdamasis nuo nacių teroro, persikėlė iš Vienos į Londoną. Froidas, rašydamas nepaisant vėžio sukelto skausmo ir karo grėsmės, ryžtingai bando psichoanalizės metodais peršviesti religijos ištakas, siūlydamas neįtikėtinai drąsią prielaidą: vieno Dievo idėja kilo ne iš ramios dvasinės evoliucijos, o iš kolektyvinės traumos - autoritetingos tėvo figūros nužudymo ir vėlesnio jos pakylėjimo į šventą idealą. Ši mintis tiesiogiai remiasi jo ankstesniu veikalu „Totemas ir tabu“, kuriame jis nagrinėjo senovės genčių ritualus ir jų paslėptas psichologines priežastis.
Froidas knygą laikė pavojinga ne tik sau, bet ir visai žydų bendruomenei. 1937 metais jis netgi atidėjo jos publikavimą, bijodamas, kad tokia Mozės istorijos interpretacija suteiks naciams papildomų argumentų antisemitizmui. Vis dėlto, jau gyvendamas Londone, jis nusprendė paskelbti - tarsi palikdamas intelektualinį testamentą prieš mirtį. Būdamas žydų kilmės, Froidas pats jautė konfliktą tarp sekuliaraus mokslo ir religinių šaknų, o jo asmeninės patirtys, įskaitant vaikystę Vilniuje, formavo jo pažiūras. Jo motina buvo giliai tikinti, o tėvas - skeptikas, tad konfliktas tarp tikėjimo ir proto lėmė psichoanalizės gimimą.
Knygos struktūra ir pagrindinės idėjos
Knygos struktūra susideda iš trijų savarankiškų, bet tarpusavyje susijusių esė:
| Esė pavadinimas | Pagrindinė idėja | Raktažodžiai |
|---|---|---|
| „Mozė buvo egiptietis“ | Mozė nebuvo hebrajų kilmės, o egiptietis, susijęs su faraono Echnatono monoteizmo reforma. Vardo „Mozė“ etimologija siejama su egiptietišku žodžiu „mose“ („vaikas“). | Mozės kilmė, Echnatonas, monoteizmas, egiptietiški vardai |
| „Jei Mozė buvo egiptietis…“ | Hebrajai nužudė Mozę dėl nepasitenkinimo jo autoritarizmu. Vėlesnis kaltės jausmas lėmė jo idealizavimą kaip dieviško pranašo ir vieno griežto Dievo, tėvo figūros, kulto atsiradimą. | Mozės nužudymas, tėvo figūra, kolektyvinė trauma, kaltės jausmas, „Totemas ir tabu“ |
| „Mozė, jo tauta ir monoteistinė religija“ | Kaltės jausmas tapo kolektyvinis ir perduodamas per kartas, sukūręs monoteizmo galią. Judaizmas ir krikščionybė palyginami per aukos ir kaltės sampratą. Antisemitizmas siejamas su priminimu apie nužudytą tėvą. Sapnai kaip religijos šaltinis. | Kolektyvinė sąmonė, judaizmas, krikščionybė, antisemitizmas, sapnai |
I. Mozė buvo egiptietis
Pirmojoje esė Froidas aptaria Mozės istorinį vaidmenį, remdamasis egiptologų, tokių kaip Džono Henriko Breastedo, tyrimais. Jis teigia, kad Mozė nebuvo hebrajų kilmės, o egiptietis, galbūt susijęs su faraonu Echnatonu, kuris XIV amžiuje prieš Kristų bandė įvesti monoteizmą Egipte, garbinti saulės dievą Atoną. Po Echnatono mirties jo reforma žlugo, o Mozė, kaip jo pasekėjas, pabėgo su sekėjais į dykumą.
Pirmas dalykas, kuris patraukia dėmesį Mozės asmenyje, yra jo vardas, hebrajiškai skambantis kaip Mošė. Biblijinis vardo aiškinimas „ištrauktasis iš vandens“ yra liaudies etimologija ir akivaizdžiai nepakankamas, nes beprasmiška priskirti Egipto princesei vardo kildinimą iš hebrajų kalbos. Jau seniai ir iš įvairių pusių buvo keliama prielaida, kad vardas Mozė yra kilęs iš egiptiečių kalbos žodyno. J. H. Breastedas, kurio „Egipto istorija“ vertinama kaip autoritetinga, pažymi, kad Mozės vardas buvo egiptietiškas. Tai tiesiog egiptietiškas žodis mose, reiškiantis „vaikas“, ir yra ilgesnių vardų formų, tokių kaip Amen-mose (Amono vaikas) arba Ptah-mose (Ptacho vaikas), trumpinys. Šie vardai patys yra ilgesnių sakinių trumpiniai: Amonas (padovanojo) vaiką arba Ptachas (padovanojo) vaiką. Vardo forma Mose egiptiečių paminkluose aptinkama neretai. Pavyzdžiui, Egipto karalių sąraše yra analogiškų teoforinių vardų, tokių kaip Ah-mose (Ahmozis), Thut-mose (Tutmozis) ir Ra-mose (Ramzis).
Froidas mano, kad egiptietiško vardo turėtojas ir pats buvo egiptietis. Nors šiandien tokios išvados apie tautybę pagal vardą daromos be skrupulų (pvz., poetas Chamisso - prancūzų kilmės, Napoleonas Bonapartas - italų, o Benjaminas Disraeli - Italijos žydas), Mozės atveju daugelis istorikų, galbūt dėl pagarbos biblinei tradicijai, tokios išvados nedarė.
II. Jei Mozė buvo egiptietis…
Antrasis skyrius gilinasi į psichologinius mechanizmus: represuotą atmintį ir kaltės jausmą, kurie, anot Froido, veikia kaip neurozė kolektyvinėje sąmonėje. Froidas teigia, kad hebrajai, nepatenkinti Mozės autoritarizmu (griežta disciplina, draudimas stabų kulto, apipjaustymas kaip ženklas paklusnumo), jį nužudė dykumoje. Po to įvyko psichologinis posūkis: kaltės jausmas dėl tėvo figūros nužudymo privertė išgyventi jį iš naujo per idealizaciją. Mozė tapo nebe žmogumi, o dievišku pranašu, o jo Dievas - vienu griežtu, nematoma tėvo figūra. Froidas čia remiasi savo ankstesne teorija iš „Totemo ir tabu“, kur primityviose gentyse sūnūs nužudo tėvą, o paskui jį deifikuoja ir sukuria totemą bei tabu sistemą. Hebrajų istorijoje Mozė esą atliko tą pačią tėvo vaidmenį.
III. Mozė, jo tauta ir monoteistinė religija
Trečiojoje dalyje Froidas lygina judaizmą su krikščionybe, teigdamas, kad pastaroji yra regresija, grįžimas prie politeizmo elementų, o judaizmas - grynas monoteizmas, gimęs iš traumos. Kaltės jausmas, perduodamas per kartas - ne genetiškai, o per auklėjimą, ritualus ir tradicijas - tapo kolektyviniu ir sukūrė monoteizmo galią. Šis „istorinis tiesos likutis“ ir sukūrė monoteizmo galią. Froidas netgi užsimena, kad antisemitizmas kyla iš to paties šaltinio - neapykantos tiems, kurie primena apie nužudytą tėvą ir neleidžia užmiršti kaltės. Jis pasitelkia antropologinius pavyzdžius, pavyzdžiui, Australijos aborigenų totemizmą, kur tėvo nužudymas ritualizuojamas, kad išlaikytų socialinę tvarką. Froidas knygoje mini sapnus kaip religijos šaltinį, pasakodamas apie savo sapną, kuriame matė Mozę kaip griežtą tėvą, primenantį jo paties tėvą Jakobą.
Kritika ir įtaka
Kritikai Froido hipotezę vertina prieštaringai. Archeologai, tokie kaip Viljamas Olbraitas, paneigė Mozės egiptietišką kilmę, remdamiesi Kanaano radiniais. Teologai, pavyzdžiui, Martinas Buberis, apkaltino Froidą redukcionizmu - religijos pavertimu psichopatologija, ignoruojant dvasinį matmenį. Tačiau psichoanalitikai, kaip Erikas Eriksonas, matė vertę Froido idėjose, kurios paveikė vėlesnius darbus, religiją siejančius su represuotais troškimais. Froido mirtis 1939 metų rugsėjį, vos keliems mėnesiams po knygos išleidimo, padarė ją jo paskutiniu žodžiu. Šiandien ji skaitoma universitetuose, kur studentai analizuoja, kaip trauma formuoja kultūrą. Nepaisant kritikos, „Mozė ir monoteizmas“ lieka įtakingu kūriniu, skatinančiu mąstyti apie religijos psichologines šaknis, o ne tik dogmas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
