Ar slaugytojas privalo pirkti sauskelnes ligoniui?
Pernai mūsų šalyje penktadalis visuomenės buvo vyresnė nei 60 metų. Prognozuojama, kad 2030 m. kas trečias lietuvis bus senjoras. Dažniausias sveikatos sutrikimas vyresniame amžiuje - šlapimo nelaikymas. Būtent jis ir lemia slaugos kainą, būtent dėl prastos slaugos šlapimo nelaikymas tampa didelių problemų priežastimi. Šlapimo nelaikymas yra tarsi senėjimo barometras. Ir jis virsta ne tik sveikatos sutrikimu, bet ir iššūkiu šlapimo nelaikymą turinčio žmogaus artimiesiems. Pagal paplitimą šlapimo nelaikymas lenkia Alzheimerio ir Parkinsono ligas. Žmonės nėra linkę apie tai šnekėtis su savo gydytoju. Tas naftalino ir šlapimo kvapas vertinamas kaip savaime suprantamas dalykas.
Globos įstaigų realijos verčia dažną su baime galvoti apie savo ateitį jose. Valdžios institucijų vadovai kviečia diskusijai apie teisinės padėties tobulinimą „nematydami“ tikrųjų bėdų. Neseniai sveikatos apsaugos ministrė išplatino pranešimą spaudai apie globos įstaigų teisinį reguliavimą, kuris privertė susimąstyti. Globos įstaigos yra pavaldžios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, jose gyvenančių senjorų gydymo klausimais rūpinasi Sveikatos apsaugos ministerija. Pasirodo, triukšmas kilo ir ministrė tarė žodį visuomenei, kai buvo pasipiktinta, jog senjorai net nėra prirašyti prie kokių nors šeimos gydytojų. Taip pat, pasirodo, net 268 globos įstaigos neturi reikiamų licencijų teikti slaugos paslaugas. Kodėl?
Slaugos išlaidų samprata ir realijos Lietuvoje
Pasak „SCA Hygiene Products“ atstovo Jono Vencpolio, Danijoje į tiesiogines išlaidas slaugai skaičiuojama ir slaugytojų darbo laikas. Lietuvoje daugelis nustemba tai sužinoję. „Tiesioginės išlaidos slaugai sudaro sauskelnės, kosmetikos priemonės ir slaugytojų darbo laikas. Tik pakeisti sauskelnes neužtenka, reikia rūpintis pragulų prevencija, vadinasi, naudoti tinkamas tam kosmetikos priemones, vartyti žmogų - tai yra darbo laikas“, - pabrėžia J. Vencpolis.
Danijoje atlikti skaičiavimai parodė, kad slaugos kaštai susideda iš dviejų dalių - tiesioginių ir netiesioginių kaštų. Tiesioginiai kaštai - tai sauskelnės, kosmetikos priemonės ir slaugytojo darbo laikas. Vėliau gali prireikti vaistų, tvarsčių, jei nebuvo naudojama kosmetika profilaktikai, kad būtų išvengta pragulų. Jei slaugant neatsiranda odos problemų, tokia slauga vertinama kaip efektyvi. Nustatyta, kad pragulai atsirasti užtenka pusantros valandos. Į netiesioginius kaštus danai įtraukė ir šiukšlių išvežimo kaštus. Lietuvoje to visai neskaičiuojama, nes ekologinio sąmoningumo lygis yra visai kitoks nei Skandinavijos šalyse.
„Suvokdami kaštų skirtumus, įvertinę juos, galime sumažinti išlaidas. Pasak J. Vencpolio, slaugančijų tarpe egzistuoja du mitai apie šlapimą sugeriančius gaminius. Pirmas: jei pirksiu didžiausio sugėrimo sauskelnes, tai jokio pratekėjimo nebus. „Kai buvo gaminamos pirmosios sauskelnės šlapimui sugerti, joms buvo keliama viena užduotis - kuo daugiau sugerti. Jeigu žiūrim tik į šį parametrą, ignoruojame kitas savybes - koks jo dydis, kaip jis bus utilizuojamas, ar patogu uždėti. Reikia būti gudriems ir suvokti, kad sugėrimas yra reliatyvus vertinimas, gali daug sugerti, bet vis tiek turėsime pratekėjimą. Nepratekėjimą lemia gaminio forma, lipdukai, specialus sluoksnis, neleidžiantis ištekėti, gaminio krašteliai. Sugėrimas ir dydis yra du skirtingi dalykai. Slaugytojai dažnai perka L dydį, paskui stebisi, kodėl pacientas visas sumirkęs, lova šlapia. Mes galime turėti S dydžio gaminį, kuris sugeria keturis litrus. Žmogus per parą šlapinasi tris litrus, vadinasi, jam toks gaminys puikiai tinka. Optimali namų slauga yra 3-4 sauskelnės per parą. Tai kam pirkti tokio didelio sugėrimo, jeigu sauskelnės bus dažniau keičiamos?“ - klausė J. Vencpolis.
„Jeigu atneši geras sauskelnes į slaugos ligoninę, jas ten vagia. Tokia lietuviška realija. Taip gal ir galima būtų pateisinti tų prastų gaminių naudojimą slaugos įstaigose, tačiau to negali būti slaugant namuose. Pigiose sauskelnėse nėra pakankamo kiekio absorbentų. Net jei parinkom tinkamą dydį, bet per pigų gaminį šlapimas išbėgs. Išbėgo, vadinasi, keičiam patalynę, vartom ligonį - gaunam netiesiogines išlaidas: skalbimai, pragulos. Tai jau negarantuoja efektyvios slaugos“, - pabrėžė J. Vencpolis.
Mažiausio ir didžiausio šlapimo sugėrimo kaina labai skiriasi. „Žmonės vaistinėje lygina skirtingo tipo gaminių kainas. Juk kavos kainos nelyginate su arbatos, nes jums reikia kavos. Taip ir su šlapimą sugeriančiais gaminiais. Jeigu jums reikia anatominių sauskelnių, žiūrėkite tokių gaminių kainas. Žiūrėkite ne pakuotės kainą, o vieneto. Prisiminkite, kad tinkamai parinktas sauskelnės tipas irgi gali sumažinti slaugos kainą. Pavyzdžiui, kelnaičių nereikia dėti gulinčiam žmogui, jos tinkamesnės aktyviam žmogui. Tad gerai įvertinkite gaminio tipą ir jo tinkamumą slaugomam žmogui“, - atkreipė dėmesį J. Vencpolis.
Prakalbus apie slaugos namie ir gydymo įstaigose skirtumus, J. Vencpolis pastebi: „Jeigu vienai slaugytojai tenka prižiūrėti 70 ligonių, negalima tikėtis, jog jų visų slauga bus gera. Man pačiam teko prižiūrėti ne vieną artimą žmogų ir aš žinau, kad negali nakčiai uždėti didžiausio gaminio ir ramiai eiti miegoti. Taip gali būti tik globos įstaigose, namie - ne. Nemalonus šlapimo kvapas - dar vienas blogos slaugos parametras. Jeigu ieškote tinkamos globos įstaigos savo senoliui - užėję giliai įkvėpkite. Jeigu įstaigoje jaučiate kvapą, vadinasi, ten taupoma žmonių sąskaita. Yra gudrių globos įstaigų, kurios naudoja smilkalus, kurie sumišę su šlapimo kvapu duoda tokį kvapą, kad vasarą musės krenta pačios“, - liūdnai pašmaikštavo J. Vencpolis.
„Kai yra maži atlyginimai, dideli darbo krūviai, natūralu, kad žmogus yra piktas. Ir motyvuoti jį dirbti geriau neįmanoma. Nors jeigu turėtų motyvą, galėtų parinkęs tinkamas priemones sumažinti ir savo laiko sąnaudas, ir gydymo įstaigos lėšas. Kiek kartų esu kalbėjęs, jog ieškotų savo darbo palengvinimo priemonių, nes gamintojai tikrai turi ką pasiūlyti. Jau yra galvos trinkimo kepuraitės, drėgnos pirštinės žmogui prausti (kai kurie senoliai ima paniškai bijoti vandens), testai, kurie įdėti į sauskelnes nustato, ar yra šlapimo takų infekcija. Jau yra sukurti šlapinimosi rutinos nustatymo įrenginiai, kurie iš sauskelnės siunčia signalą į daviklį, po to į serverį, o ten sistema analizuoja, kaip dažnai šlapinamasi, į kurią vietą skysčio pribėga daugiau, koks šlapinimosi intensyvumas ir kuriuo metu. Tai yra žingsnis į personalizuotą priežiūrą. Tačiau apie tai klausomasi kaip apie nepasiekiamą ateitį. Tokios priemonės pas mus gali būti taikomos tik namuose“, - sakė J. Vencpolis.
Asmeninės patirtys ir liūdnos realijos
Slaugos namuose nusilpo. Jūs turbūt pastebėjote, kad kiekvienas pagyvenęs žmogus kaip kokio maro bijo slaugos ligoninės. Jiems ši įstaiga asocijuojasi su mirtimi. Ir tai yra siaubinga tiesa. Daugelis, nuėjęs ten savo kojomis, atgal nebesugrįžta. Va tokia realybė. Prieš kelis mėnesius į slaugos ligoninę pateko ir mano 75 metų teta. Susirgus, ją iš pradžių paguldė į rajono ligoninę, o po savaitės, kadangi ji vis dar buvo silpna, jos pačios prašymu, buvo perkelta į slaugos ligoninę, nes namuose, kuriose ji gyveno viena, jai būtų sunku savimi pasirūpinti. Po dviejų gulėjimo mėnesių slaugos ligoninėje, į kurią teta nuėjo savo kojomis, iš vaikščiojančios ir protaujančios, galinčios pasiskambinti telefonu moters ji patapo visiškai neįgali. Dabar ji negali nei atsisėsti, nei atsikelti. Taip pat ji prarado gebėjimą orientuotis aplinkoje bei sunkiai atpažįsta savo artimuosius. Giminės įtaria, kad tokia silpna ji tapo nuo raminamųjų vaistų, kuriais ją girdo slaugos namuose, kad ji niekam netrukdytų. O kadangi ji yra prislopinta, tai ir nepavalgo gerai, ir neatsigeria vandens tiek, kiek reikia sveikatai palaikyti. Todėl ir silpsta. O aptarnaujantis personalas visai į tai nekreipia dėmesio. Kaip nekreipia dėmesio ir į pragulas, atsiradusias nuo laiku nepakeistų sauskelnių. Giminės bandė kovoti su neteisybe, bet nieko nepešė. Buvo liepta ligonę pasiimti namo ir ten ja rūpintis, jei priežiūra netinka. Išklausius šią istoriją patariau tetą pasiimti, nes tikrai numirs ten begulėdama. Ir papasakojau savo patirtį.
Autorė pasidalino ir savo asmenine patirtimi, su kokiais sunkumais teko susidurti atidavus savo mamą į slaugos namus. Už pagalbą pakelti mokėjo papildomai. Mano mama pateko į slaugos ligoninę, kai neteko sąmonės namuose ir aš dėl didelio jos svorio negalėjau jai pakeisti sauskelnių. Nors aš ir žinojau, kad mama jau miršta, tačiau slaugos ligoninėje nepalikau jos vienos. Dvi savaites kiauras dienas budėjau prie jos lovos, tik nakčiai sugrįždavau namo. Slaugos ligoninės personalas nebuvo patenkintas matydamas mane palatoje. Buvo daug kartų siūlyta išeiti. Tačiau aš šiuos prašymus ignoravau. Ir labai gerai dariau. Nes jei manęs šalia nebūtų, mano mama būtų visiškai neprižiūrima ir mirtų dar didesnėse kančiose nei mirė.
Slaugos ligoninėje yra labai keista tvarka. Sauskelnes keičiama tik du kartus dienoje. Ryte ir vakare. Jei ligoniui nutinka nelaimė tuojau pat po rytinio sauskelnių keitimo, jis nešvarus gulės iki vakaro ir niekas jam anksčiau laiko sauskelnių nekeis. Jei manęs nebūtų šalia mamos, įtariu, jai sauskelnės būtų apskritai keičiamos kartą per savaitę. Nes kiekvieną kartą atėjus ir pamačius, kad mano mama yra didelio svorio, prasidėdavo dejavimai. Slaugės padėjėjos aiškino man, kad jos neprivalo kilnoti tokį didelį svorį, (o kas privalo?!) kad jos visos yra su radikulitais ir kad aš kiekvieną kartą joms atėjus pasirūpinčiau, kad šalia būtų dar mažiausiai du žmonės, kurie padėtų kilnoti mamą. Ir aš ieškojau tų žmonių. Bėgiojau po slaugos skyrių kviesdama valytojas ir kitas slauges, dirbančias kitose palatose. Be abejo, ne nemokamai. Už paslaugas teko atsilyginti. O jei manęs šalia nebūtų…
Vaistų reikia išsireikalauti. Kadangi mano mama buvo gulinti, o slaugos ligoninėse niekas tokių ligonių nevarto, (mano mamos neatėjo vartyti nė karto, kaip, beje, ir šalia gulinčių senelių), ant jos kūno atsirado pragulų. Prašiau specialaus čiužinio nuo pragulų, tačiau slaugos ligoninės personalas paaiškino, kad tokio čiužinio neduos, nes nepriklauso. (Tai kam priklauso, jei ne gulinčiam?) Teko pirkti pačiai. O šalia gulėjusi senelė, kuria nebuvo, kam pasirūpinti - puvo gyva nuo pragulų...
O kas baisiausia, žmonės slaugos ligoninėse ne tik pūva gyvi. Jie dar ten miršta ir nuo bado. Įsivaizduokite - pietų metas. Slaugės padėjėja atneša lėkštę sriubos ir košės. Ligonis nevalioja pats pavalgyti. Darbuotoją erziną, kad ligonis valgo lėtai. Ji įkiša kelis šaukštus į burną ir išeina. Kai po valandos ligonis išalksta ir paprašo valgyti, slaugė apšaukia liepdama laukti vakarienės arba paduodą kokį sausainį, kurį randa senolio spintelėje. Jei neranda, dar ir pažemina žodžiais: "Matai, niekam nerūpi. Spintelė tuščia." O kad tai ji kalta dėl ligonio alkio, net nesusimąsto.
Be visų šių baisybių slaugos ligoninėse ligoniai nėra tinkamai ir gydomi. Dėl mamos gydymo teko net susipykti su gydytoja, kuri nenorėjo jai tęsti gydymo ir statyti lašelinės. Taip pat nenorėjo skirti stiprių skausmą malšinančių vaistų. Sakė: „O kam? Mama be sąmonės, jai neskauda.“ O kad ji nuolat dejuoja, nieko nereiškia. Po ginčo mamai vaistus vis dėlto pradėjo leisti, tačiau ji vis tiek dejavo. Greičiausiai gydytoja leido jai vandenį, nes susitikus su manimi vengė žiūrėti į akis… Vargšė mano mama... Šalia mamos gulėjusios senutės irgi buvo likę be gydymo. Joms atnešdavo vaistų, bet nekontroliavo, ar jos išgerdavo. Vėliau neišgertus vaistus nustumdavo į spintelės stalčiuką sakydamos, kad išgers vėliau. Arba artimieji sugirdys. O galiausiai vaistai buvo išmetami. Štai tau ir kvalifikuota medicininė pagalba… Priešui nelinkėčiau atsidurti tokioje priežiūroje…
Išsigando, kad nebepamatys gyvos. O dabar apie tą perskaitytą postą. Moteris pasidalino savo skausmu ir paprašė patarimo. Ji pasakojo, kad jos močiutė buvo paguldyta į slaugos ligoninę, sekančią dieną buvo paskelbtas karantinas ir jos dvi savaitės negali nei aplankyti, nei pamatyti. Ji pergyveno, kad močiutė net nežino, kur dingo jos giminaičiai ir jos nebeaplanko. Pasak moters, jos močiutei niekas neįpila net stalo vandens, niekas nepaklausia, ar jai kas nors skauda. Moteris bijo, kad ji gali nebespėti aplankyti savo senolės iki baigsis karantinas. Todėl ji išsigandusi prašė feisbuke žmonių patarimo, kaip tokioje situacijoje vertėtų elgtis, ar perkelti senolę į kitą ligoninę, ar vežtis namo. Visų patarimas buvo vienintelis - pasiimti į namus, nes slaugos namuose senelę nukankins. Ir tai tiesa. Reikia bėgti iš ten. Kitaip laukia mirtis. Kaip ir mano tetos, jei jos nepasiims iš slaugos ligoninės. Dieve Dieve, kokiais laikais gyvename… Nei gimti saugiai galima, nei numirti žmoniškai. Ir niekam nerūpi. Visi tyli. Apsimeta nematantys. O reikia rėkti visu balsu!
Kaip gauti kompensuojamas priemones slaugomam ligoniui?
Pirmiausia reikia kreiptis į bendrosios praktikos gydytoją (šeimos gydytoją), vidaus ligų ar vaikų ligų gydytoją, kuris, pagal savo kompetenciją įvertinęs šlapimo arba išmatų nelaikymo sutrikimo rizikos veiksnius ir laipsnį, diagnozuoja sutrikimą ir išrašo receptą kompensuojamoms priemonėms gauti. Vaikams, esant šlapimo nelaikymui, kai nustatyta negalia, - 60 vnt. esant vidutiniam šlapimo nelaikymui - 60 vnt. esant sunkiam šlapimo nelaikymui - 60 vnt. esant vien tik išmatų nelaikymui - 45 vnt. esant ir šlapimo, ir išmatų netaikymui - 90 vnt. Nuo 2018 m. liepos 1d. Lietuvoje pasikeitė medicinos pagalbos priemonių kompensavimo tvarka.
Gydytojas įvertinęs jūsų būklę pagal savo patvirtintą sąrašą skirs valstybės kompensuojamą kiekį sauskelnių ir/ar įklotų ir/ar vienkartinių paklodžių. Sauskelnės yra grupuojamos pagal du kriterijus: dydis ir sugeriamo skysčio kiekis. Įklotai grupuojami į 2 grupes: šlapimo nelaikymui ir išmatų nelaikymui, o vienkartinės paklodės yra grupuojami pagal dydį ir sugeriamo skysčio kiekį. Pagal egzistuojančią sistemą, valstybė kompensuoja sumą, kuri atitinka pigiausią medicinos pagalbos priemonę grupėje.
Pradėjus slaugyti artimuosius, dažnas nežino, ko griebtis, kaip viską daryti teisingai, kokių priemonių gali prireikti. „Gulinčio ligonio slaugymas ne veltui vadinamas emociniu ir moraliniu išbandymu, nes tai paprastai būna ilgas procesas, kur priežiūra reikalinga kasdien, o netinkami veiksmai ar parinktos priemonės gali sukelti nepatogumų ligoniui ar net pabloginti jo sveikatos būklę. Vaistininkės teigimu, dažniausi pasitarti užsukančių artimuosius slaugančių gyventojų klausimai yra susiję su teisingu sauskelnių, įklotų pasirinkimu: kada užtenka vien šlapimo nelaikymui skirtų įklotų, kada ir kokių reikia sauskelnių. Taip pat klausiama apie šių slaugos priemonių kompensavimą - daugelis nežino, kad sauskelnės ir įklotai, esant šlapimo ir išmatų nelaikymui, yra 100 proc. kompensuojami.
„Jei tai tik lengvas šlapimo nelaikymas, ligonis lengvai juda po namus, pakaks įklotų ir higienos priemonių odos valymui bei priežiūrai. Daugiausiai patarimų ji sako duodanti dėl tinkamos sauskelnių rūšies ir dydžio pasirinkimo. Ne visi žino, kad anatominės sauskelnės su daug kartų užsisegančiais lipdukais šonuose tinkamiausios gulintiems ligoniams, o sauskelnes-kelnaitės atstoja įprastas kelnaites, todėl labiausiai tinkamos savarankiškai dar galintiems judėti pacientams. Kadangi jas lengva užsimauti ar numauti, jos tinkamos ir neramiems, demencija sergantiems pacientams. Juostinės sauskelnės tinkamiausios stambaus sudėjimo pacientams, taip pat sėdintiems neįgaliojo vežimėlyje, kuriuos sunku pakelti. Perkant bet kokias sauskelnes svarbiausias dalykas yra jų dydis. Kartais žmonės galvoja, kad didesnio dydžio sauskelnės sugers daugiau šlapimo, nors tai ir netiesa. Jeigu sauskelnių keisti dažnai nėra galimybės, rekomenduojama pirkti didesnio sugėrimo, bet ne didesnio dydžio sauskelnes. „Dažnai gamintojas ant sauskelnių pakuotės nurodo klubų apimtį, todėl labai svarbu pamatuoti ir žinoti ligonio apimtį ties pilvu plačiausioje vietoje. Dydį parinkus netinkamai, pacientui būna nepatogu, atsiranda pratekėjimai, sukeliami iššutimai ar odos sudirginimai, nuospaudos tarpukojyje, liemens srityje, po per mažų sauskelnių nešiojimo gali atsirasti sunkiai gyjančios žaizdos“, - kalba G. Kripaitytė-Afanasjevienė.
Tarp dažnai pacientų ieškomų slaugos priemonių vaistininkė įvardija ir drėgnas servetėles, valomuosius kremus ar putas, šampūno kepuraites. „Pradėjus slaugyti gulintį žmogų, reikia atsakingai prausti tiek intymiąją zoną, kaskart keičiant sauskelnes, tiek valyti visą kūną. Dėl prastos higienos kyla dar didesnės problemos. Jei ligonis ilgai nemaudomas, drabužiai, patalynė keičiami retai, ant odos dauginasi įvairūs mikroorganizmai, taip didėja odos ligų bei pragulų tikimybė. Slaugomo ligonio oda turi būti sausa ir švari. Prausimas labai svarbus ir dėl gulinčio ligonio kraujotakos gerinimo“, - patarė „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė. Gulintį ligonį labai patogu prausti su specialiomis drėgnomis prausimo pirštinėmis, kurios jau sudrėkintos valančiu losjonu, papildomai nereikia jokio vandens ar muilo. Jos tinka visam kūnui valyti, tereikia užsimauti ant rankos ir valyti kūną nuo viršaus link apačios, baigiant intymiąja sritimi. Visam kūnui nuvalyti dažniausiai reikia keturių tokių pirštinių. Galima rinktis ir didelės talpos valomuosius kremus ar putas ir juos naudoti su sausomis valymo pirštinėmis. Kaip vieną iš dažnų klaidų vaistininkė įvardija gulinčio ligonio prausimą su vandeniu sudrėkintu rankšluosčiu: „Taip oda yra nuolat dirginama, tampa jautri ir dar labiau pažeidžiama, išsausėja. Reikėtų naudoti specialius valomuosius kremus ar valymo servetėles, nes jie puoselėja odą, švelniai valo, drėkina, palaiko normalų odos pH ir suteikia gaivų kvapą“. Taip pat būtina imtis veiksmų dėl pragulų profilaktikos: įvertinti, kokioje padėtyje ligonis dažniausiai būna, atkreipti dėmesį į labiausiai spaudžiamas vietas, ligonio padėtį keisti kas 2 val., išmokti teisingai versti, perkelti jį lovoje. Kartais prireikia ir čiužinio nuo pragulų ar specialių jų profilaktikai skirtų pagalvėlių.
„Kartais tenka išgirsti nuomonę, kad slaugos priemonės yra brangios ir todėl nebūtinai reikalingos. Tačiau nebūtina pirkti visko, kas yra rinkoje, o įsivertinti savo slaugomo ligonio individualią situaciją, tuomet išlaidos bus mažesnės, be to, dalis tokių daiktų yra pilnai kompensuojami. Teisingai parinktos priemonės ne tik palengvins gyvenimą ligoniui, bet ir nelengvą slaugymo darbą jį slaugančiam“, - reziumuoja G. Kripaitytė-Afanasjevienė.
Globėjų išgyvenimo vadovas: kaip rūpintis pagyvenusiu žmogumi
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
