Kai vaikas žaidžia su nematomu draugu: psichologinis požiūris į vaikų fantazijas ir socialinę raidą

Kiekvienas iš mūsų norime jaustis svarbus ir reikšmingas, žinoti, kad rūpime, esame priimami. Remiantis individualiosios psichologijos atstovų A. Adlerio ir R. Dreikurso požiūriu, pagrindinis kiekvieno žmogaus poreikis yra priklausyti grupei. Grupe galime vadinti tėvus, sporto būrelio komandos narius, bendradarbius ir kitus. Viena iš reikšmingiausių grupių vaiko gyvenime yra draugai.

Vaikams draugystės reikšmė ypač išryškėja pradinėje mokykloje, kai vaikas pakliūna į visiškai naują, dar nepažintą aplinką. Mokykloje vaikas sutinka daugybę naujų žmonių - mokytojų ir vaikų. Jis nuolat lygina save su kitais vaikais, o tai apima ir išvaizdą, ir tam tikras asmenines savybes, turimus daiktus bei mokymosi rezultatus, nes vaikui labai svarbus kitų vaikų ir mokytojų vertinimas. Tačiau ne visiems vaikams lengva bendrauti ir susirasti draugų. Vieni yra drąsūs, aktyvūs, komunikabilūs, nesunkiai užmezgantys santykius, kitiems vien svetimo žmogaus žvilgsnis kelia didžiulę įtampą ir nerimą.

Kai vaikas patiria sunkumų bendraudamas su realiais bendraamžiais arba jaučiasi vienišas, gali atsirasti nematomas draugas. Šiame straipsnyje gilinsimės į tai, kas yra nematomas draugas, kodėl vaikai juos susikuria ir kaip tėvai bei mokytojai turėtų į tai reaguoti, kartu skatinant vaiko socialinę raidą realybėje.

Kas yra nematomas draugas ir kodėl jis atsiranda?

Nematomas draugas - tai vaiko fantazijos kūrinys. Tai yra visiškai normali reakcija vaiko, kuris daro viską ir labai stengiasi, norėdamas tapti grupės dalimi ir pasijusti svarbus. Vaikas pradeda eksperimentuoti savo fantazija ir kurti, savo gebėjimais įsivaizduoti tikrovę tokią, kokią ją nori matyti. Tai rodo, kad abeji eksperimentai vaikui puikiai pavyksta.

Psichologė-psichoterapeutė Rūta Bačiulytė teigia, kad nematomas draugas tarsi kompensuoja vaikui tai, ko jam trūksta. Dažnai tokius draugus turi tie vaikai, kurie neatranda saugaus ryšio su tėvais arba jais, aplinka nepasitiki. Priežastys gali būti įvairios: galbūt pasijuto išduoti, palikti, o gal jaučiasi vieniši ar patyrė kitų vaikų skriaudą. Štai tada ir susikuria įsivaizduojamą draugą, kuris yra tarsi paties vaiko dalis, sauganti, remianti, palaikanti.

Nematomi draugai gali būti įvairialypiai: vieni yra „tikri“ vaikai, pas kitus lankosi lokiai ar paršiukai, treti draugai yra absoliučiai fantastinės būtybės su antenomis ant galvos. Vieni atsiranda ir išbūna ne vienus metus, kiti nuolat iškeičiami į naujesnius modelius.

Vaizduotės ir kūrybiškumo išraiška

Tyrimai rodo, kad pasitaiko, jog apie tokius draugus pasakojantys vaikai turi itin gerą vaizduotę, turtingą žodyną, yra kūrybingi, mažiau žiūri televizorių, mėgsta skaityti ir klausytis istorijų, rečiau nuobodžiauja. Turėti įsivaizduojamų draugų šiems vaikams yra linksma, tai jiems patinka. Šie vaikai lengvai užmezga draugystes ir su kitais vaikais, įtraukdami juos į turiningą žaidimų pasaulį. Kuo daugiau žaisdamas paprastus daiktus paverčia įsivaizduojamais ir prikuria įvairių istorijų, tuo vaizduotė yra lakesnė.

Įsivaizduojami draugai kaip emocinės paramos ir adaptacijos priemonė

Kitų įsivaizduojamų draugų „pasirodymas“ gali sutapti su vaikui sunkiais įvykiais ir laikotarpiais ir atspindi adaptacinę vaizduotės funkciją. Galimi tokių įvykių pavyzdžiai: naujo vaiko gimimas šeimoje, artimųjų mirtis, bendraamžių atstūmimas ar patyčios, įvairios traumos, kai vaikas jaučiasi nesaugus, vienišas, nemylimas, išgyvena netektį, išsiskyrimą. Stresinės situacijos išprovokuoja daugiau ir stipresnių emocijų. Įsivaizduojami draugai paprastai pranyksta, kai vaikas prisitaiko prie pasikeitusios aplinkos, tarp vaikų vėl susiranda draugų.

Kartais įsivaizduojamas draugas gali tapti savotišku „atpirkimo ožiu“, kai vaikui yra per sunku, nepavyksta susitvarkyti su suaugusiųjų keliamais reikalavimais ar pasipriešinti tėvų draudimams. Tokiam draugui galima suversti kaltę už nesutvarkytą, sujauktą kambarį, kitas neatliktas pareigas ir išdaigas, sudaužytus daiktus. Šitaip vaikas stengiasi išlaikyti pozityvų savęs vaizdą, personifikuoja negatyvius jausmus, su kuriais jam per sunku susitvarkyti.

Dar kitu atveju vaikas gali globoti nepaprastai silpną įsivaizduojamą būtybę, kuri kenčia ir yra reikalinga didelio rūpesčio ir paguodos. Toks įsivaizduojamas draugas gali atspindėti paties vaiko išgyvenamą meilės, dėmesio alkį. Vaikas gali primesti nematomam draugui atsakomybę už blogus savo poelgius. Tada vaikas į savo draugą sudeda tikros draugystės, kurios trokšta, lūkestį.

Nematomi draugai: fantazija, ne mistika

Tėvams susirūpinti verta tada, kai jie pastebi, kad dėl būtinybės nuolat bendrauti su įsivaizduojama būtybe vaikas ilgam persikelia iš realaus pasaulio į įsivaizduojamąjį, ima vengti ryšių ir bendravimo su tikrais žmonėmis. Taip pat visada, jei įsivaizduojamos būtybės nėra draugiškos vaikui, jis jaučiasi jų gąsdinamas, skriaudžiamas, persekiojamas.

Tačiau nerimauti, kad tai sveikatos ir intelekto, ar vaiko išgyvenamų sunkumų požymis, dažniausiai nereikia. Šiuo klausimu tėvus gerokai nuramino raidos psichologo Žano Pjažė (Jean Piaget) moksliniai vaikų mąstymo tyrinėjimai. Nėra mistikos, mažo vaiko vaizduotė yra labai laki, jis dar gerai neskiria fantazijų nuo tikrovės. Įsivaizduojamas draugas mažyliui atrodo tikras. Tokie nematomi draugai kartais gąsdina suaugusiuosius, bet pačiam vaikui tai nėra baisu. Mažieji gyvenimiškų žinių turi gerokai mažiau už suaugusiuosius, ir tą žinių spragą užpildo vaizduote. O kadangi nelabai skiria fantazijų nuo tikrovės, tai ir įsivaizduojami dalykai jam atrodo tikroviški.

Tyrimų duomenys rodo, kad net labai maži vaikai, esant tam tikroms sąlygoms, stebėtinai gerai atskiria įsivaizduojamus, išgalvotus dalykus nuo tikrų. Jau 3-4 metų vaikai mikliai meta katinus, meškas, šunis, namus ir dviračius į vieną pusę, o fėjas, nykštukus, kipšiukus, vaiduoklius, raganas ir kitokias „baidykles“ - į kitą. Garsios vaikų įsivaizduojamų draugų tyrinėtojos, profesorės Mardžori Teilor (Marjorie Taylor) manymu, vaikas sutriks ir supainios fantaziją su tikrove tuo atveju, kai išgalvotus dalykus jam pasakoja kiti žmonės arba jis juos stebi kultūros produktuose.

Tačiau įsivaizduojamų draugų „autoriai“ ir „kūrėjai“ yra patys vaikai, jie patys inicijuoja ir kontroliuoja šį fantazijos aktą, mėgaujasi jo teikiamu malonumu ir yra pajėgūs patys susivokti, kas gi iš tikrųjų tokioje situacijoje vyksta. Tyrimų duomenys rodo, kad net ir tais atvejais, kai vaikas labai brangina savo įsivaizduojamą draugą ir daug apie šią būtybę pasakoja, iš tiesų jis dažniausiai nelaiko savo įsivaizduojamo draugo tikrai gyvu. Daugelis vaikų jie dingsta iki mokyklos ar pradėjus mokyklą, tačiau kartais gali dingti iki paauglystės.

Kultūrinis kontekstas

Kai kurių autorių teigimu, įsivaizduojamų draugų reiškinys yra būdingesnis vakariečių kultūrai ir pirmiausia yra aprašytas stebint būtent vakariečių vaikus, nes šioje kultūroje istoriškai greičiau prasidėjo pokyčiai, kai vaikystė buvo pripažinta kaip pasaulio tyrinėjimui ir brendimui svarbus laikas. Vakaruose anksčiau nei Rytų šalyse vaikai pirmą sykį pasaulio istorijoje buvo atleisti nuo bendro darbo kartu su suaugusiaisiais ir įgijo laiko žaidimams, ėmė daug laiko praleisti vieni arba su kitais vaikais. O Indijoje, 2003 metais atlikto tyrimo duomenimis, įsivaizduojami vaikų draugai yra nepaprastai retas, beveik neegzistuojantis reiškinys.

Kaip reaguoti tėvams ir kitiems suaugusiems?

Tėvams svarbiau suprasti savo vaiką, nei aiškinti jam, kad prisigalvoja nebūtų dalykų. Nereikia nei barti vaiko, nei išsigąsti, o pabandyti įsijausti į jo pasaulėjautą ir kalbėtis su juo, pasiaiškinti, apie ką svajoja ir ko trokšta. Daug geriau yra stebėti juos „bendraujančius“. Taip tėvai supras, ko trūksta jų vaikui, ir galės geriau patenkinti jo poreikius.

Pasidomėkite, koks tas draugas, kuo jis gyvena, kuo dalinasi ir priimkite tokį kaip dukros pasaulio realybę. Labiau reikėtų pasidomėti, ką tas draugas pasakė, ką nuveikėte šiandien ir panašiai. Neverta klausinėti iš kur ir kodėl tas draugas atsirado, nes tokio amžiaus vaikai dar negeba į tokius dalykus atsakyti. Labai palaikyti ir nereikia, nes tuomet toks bendravimas užsitęsia.

Jei vaikas priskiria nematomam draugui atsakomybę už netinkamą elgesį, pavyzdžiui, tvirtina, kad jo „draugas“ iškėtė išdaigą, nesistenkite įrodyti, kad tai padarė ne draugas, o jis pats. Reikalas - elgesio taisykles priminti ne tik vaikui, bet ir jo „draugui“. Pavyzdžiui, tualete radus pilną klozetą tualetinio popieriaus, vaikui tvirtinant, kad tai padarė jo „draugas“, reikėtų „paauklėti“ draugą, kad kitą kartą jis vėl neiškrėstų tokių išdaigų.

Kaip jau minėta, tėvams susirūpinti verta, jei dėl būtinybės nuolat bendrauti su įsivaizduojama būtybe, vaikas ilgam persikelia iš realaus pasaulio į įsivaizduojamąjį, ima vengti ryšių ir bendravimo su tikrais žmonėmis. Taip pat visada, jei įsivaizduojamos būtybės nėra draugiškos vaikui, jis jaučiasi jų gąsdinamas, skriaudžiamas, persekiojamas. Tokiais atvejais reikėtų kreiptis į specialistus. Psichologijos ir psichoterapijos istorijoje yra buvę ir tebėra nemažai bandymų sieti įsivaizduojamus draugus su vaiko sunkumais, kai kurie specialistai laikosi tokios nuomonės iki šiol. Šių tyrėjų manymu, įsivaizduojami draugai suteikia galimybę geriau suprasti vaiko problemas, palyginti vaiko bendravimo su realiais žmonėmis ir įsivaizduojamais draugais ypatumus.

Realios draugystės puoselėjimas: suaugusiųjų vaidmuo

Mes, suaugusieji, vargu, ar galime už vaiką susidraugauti su jo bendraklasiais, lygiai taip pat negalime kitų vaikų priversti draugauti su juo. Tačiau galime nuoširdžiai domėtis vaiku, priimti jį tokį, koks yra, ir padėti jam susidraugauti. Ši pagalba nebūtinai reikš, kad vaikas taps „klasės žvaigžde“, nes draugystė priklauso ne tik nuo mūsų pagalbos.

Tėvų vaidmuo

Tėvų pareiga gražiai paaiškinti, jog turėti daugiau draugų yra smagiau. Be jau minėto asmeninio pavyzdžio rodymo, tam tikrais atvejais gali būti verta pakalbėti apie konkrečius susidraugavimo su kitais momentus - kaip prieiti, pasikalbėti, pakviesti kartu pažaisti. Galima kartu su vaiku suvaidinti bendravimo sunkumais pasižyminčias situacijas, išsiaiškinti kylančias problemas ir aptarti alternatyvius bendravimo būdus.

Štai keletas patarimų tėvams:

• Būkite pavyzdžiu. Būtinai, stebint vaikams, elkitės su savo draugais ypatingai gražiai, būkite nuoširdūs ir paslaugūs. Pasistenkite, vaikams girdint, su draugais neapkalbėti kitų draugų, apie bendrus pažįstamus atsiliepkite tik teigiamai.
• Skatinkite, bet ne stumkite. Duokite mažyliui laiko, tegul pripranta prie aplinkos. Stebėdami situaciją ir ją įvertinę, arba prieikite prie vaiko, jį švelniai padrąsinkite, paklauskite, ar nereikia pagalbos, arba atvirkščiai - leiskite jam įsilieti į aplinką pačiam.
• Įtraukite vaiką į jam patinkančią veiklą. Sporto, meno būreliai, kuriuose laiką leidžia tėvai drauge su vaikais - vienas geriausių būdų nedrąsius mažus žmogučius integruoti į bendravimą. Bendra veikla skatina domėtis kaimynu, dalintis priemonėmis, įspūdžiais, džiaugsmais ir panašiai.
• Padėkite plėsti draugų ratą. Jei vaikas susiranda vieną bendramintį, nebesidomi ir nebesistengia susidraugauti su kitais. Šiuo atveju draugystėje slypi kelios grėsmės: vaikas nemokės derintis prie kitų vaikų charakterių ir pomėgių; vienintelis draugas gali nusigręžti, tuomet vaikas liks vienui vienas.
• Leiskite vaikui pabūti vienam. Vaikai vieni nuo kitų pavargsta taip pat, kaip ir suaugusieji, todėl būtina reguliuoti vaiko užimtumą su kitais vaikais ir jo laiką su pačiu savimi.
• Mokykite elgtis konfliktinėse situacijose. Svarbu įsikišti tada, kai vaikai peržengia ribas. Išmokykite savo vaiką pasidalinti su draugais savo jausmais ir mintimis. Paaiškinkite mažajam, jog, jeigu su juo elgiamasi negražiai, jis bet kada gali pasitraukti ir susirasti geresnių draugų.
• Būkite pozityvūs. Kalbėdami su vaiku venkite neigiamų įžvalgų, nepabrėžkite vaiko bėdų. Pavyzdžiui, vietoje klausimo: „Tai ar ir vėl darželyje visą dieną vienas žaidei?“, pasiteiraukite neutraliau: „Kaip sekėsi darželyje?“
• Skatinkite dalintis ir padėti. Būtinai pagirkite vaiką, kuris davė draugui žaislą, padėjo atsistoti jam nukritus, pagailėjo nusibrozdinus alkūnę.

Mokytojų vaidmuo

Tėvai, globėjai ir mokytojai turi padėti prisitaikyti naujoje aplinkoje, ypač tada, kai vaikas tik pradeda lankyti mokyklą. Mokytojai gali suteikti tėvams informacijos apie vaiko elgesį, galimai kitaip atsiskleidžiantį mokyklos aplinkoje. Skirtingose aplinkose gali pasireikšti kiek kitoks vaiko elgesys.

Mokykloje taip pat svarbu kurti aplinką, skatinančią draugystę:

• Asmeninis pavyzdys. Mokytojų asmeninis pavyzdys - kaip bendraujame su kitais žmonėmis, su pačiu vaiku - turi didžiulę reikšmę.
• Klasės susitarimai ir taisyklės. Labai reikšmingi klasės susitarimai, arba kitaip - taisyklės. Jos vaikui padeda geriau suprasti mokyklos sistemą ir jaustis saugiau.
• Darbas grupėse. Pamokų metu galima suteikti galimybę vaikams „pasipraktikuoti bendrauti“, dirbant visiems kartu grupėje ar mažose grupelėse.
• Vaikų stiprybių išryškinimas. Kiekvienas vaikas, koks jis bebūtų: drąsus, nerimastingas, aktyvus, turi stipriųjų pusių. Remiantis vaiko stipriosiomis savybėmis, per pamoką galima paprašyti jo padėti vienam ar kitam bendramoksliui, klasėje pristatyti savo mėgstamą veiklą.
• Pareigų paskirstymas. Pradinių klasių mokiniai ypač nori prisiimti atsakomybę, jaustis savarankiški, tad suteikime jiems tą galimybę, klasėje paskirstydami pareigas.
• Budrumas per pertraukas. Per pertraukas mokytojai turėtų būti pakankamai budrūs, stebėdami vaikų tarpusavio bendravimą. Tik kilus nesaugioms situacijoms, įsiterpti, padėti išsiaiškinti, pamokyti tinkamų bendravimo būdų.
• Bendravimo įgūdžių ugdymas per žaidimus. Klasės valandėlių ar kitu atitinkamu laiku galima suteikti galimybių vaikams pasimokyti tinkamų bendravimo įgūdžių per žaidimus.
• Ryto ir vakaro ratai. Mokyklai turint laiko vadinamiesiems ryto ir vakaro ratams, vaikai gali aptarti, kaip jaučiasi, pasidalinti įspūdžiais, o tai padeda jiems pasijusti saugiau ir ramiau.
• Pramogos už mokyklos ribų. Neformali aplinka tikrąja to žodžio prasme „išlaisvina“ vaikus, padeda jiems atsiskleisti.

Vaikystėje kuriami santykiai turi ilgalaikę reikšmę vaiko gyvenimui. Bendravimas su kitu žmogumi brandina vaiką kaip asmenybę. Jis tobulėja emocine ir pažintine prasme, įgyja naujų socialinių įgūdžių, deda pamatus ateities santykiams ir kartu galbūt turi daugiau galimybių geriau socialiai prisitaikyti.

tags: #ar #normalu #jei #vaikas #zaidzia #su

• Atsakingas jogurto pasirinkimas šeimos stalui
• Vaistų nuo kirmėlių vaikams apžvalga
• Žaidimų pasaulis mažiesiems kulinarams
• Asmenybės iš Rokiškio
• Kaip išrinkti dovaną trejų metų vaikui