Mažas spermos kiekis: ar gali apvaisinti ir kokios nevaisingumo priežastys?

Nevaisingumas yra apibrėžiamas kaip negalėjimas pastoti per vienerių metų laikotarpį (ir/ar daugiau), kai reguliarių lytinių santykių metu nenaudojamos jokios barjerinės bei kitos kontraceptinės priemonės, kurios padėtų apsisaugoti nuo nėštumo.

Jei moteris yra 35 metų ar vyresnė, šis laikotarpis sutrumpėja iki 6 mėnesių - ir tai jau galima laikyti nevaisingumu.

Žinoma, kuo moteris yra vyresnė, tuo jos kiaušidžių rezervas yra mažesnis.

Moterys, kurioms nepavyksta pastoti, labai dažnai yra nukreipiamos endokrinologo konsultacijai, norint surasti nevaisingumo problemos sprendimą.

Nevaisingumo paplitimas ir priežastys

Nevaisingumas tampa vis aktualesnė problema visame pasaulyje.

JAV maždaug 6 proc. 15-44 metų sutuoktinių negali pastoti per pirmuosius metus.

Europoje, viename iš turtingiausių pasaulio žemynų, stebimas vaisingumo mažėjimas su kiekviena karta.

Įvairūs religiniai nuostatai, vaiko ir suaugusiųjų sveikatos priežiūros paslaugų įperkamumas, kova už lygias moterų teises - visa tai taip pat iš dalies prisideda prie vaisingumo mažėjimo.

Dabar, labiau nei bet kada anksčiau, reikalinga visokeriopa pagalba poroms su sutrikusiu vaisingumu, norinčioms susilaukti vaikelio.

Apskritai, poros Europoje turi didelį pasitikėjimą vaisingumo ekspertais, teikiančiais medicininę pagalbą dėl IVF ar kitus alternatyvius gydymo sprendimus, kuris kasmet vis auga apie 9% porų.

Nevaisingų porų statistika panašiai svyruoja visose šalyse, natūraliu būdu vaikelio susilaukti negali kas šešta septinta šeima, t. y. 15-18 proc. susituokusių porų.

Rekordinis skaičius dalyvių šių metų kongrese iš Indijos, Kinijos rodo, kad su šia problema susiduria ir tos šalys, kur, atrodo, gyventojų skaičius ir taip yra didelis.

Daugelis porų pasaulyje nuolatos bando išsigydyti nevaisingumą ir pastoti, tačiau dažnai manoma, jog dėl nepastojimo gali būti kalta tik moteris.

Apie 35 proc. porų nustatomas poros nevaisingumas, o 8 proc. - vyrų.

Vyrų nevaisingumas sudaro apie 30 proc. bendrų nevaisingumo priežasčių ir yra susijęs su spermos kiekio ir kokybės pakitimais.

Vien tik vyro patologija atsako už 33 proc. Tai yra dažna problema, kuri prisideda prie maždaug 40-50% visų nevaisingumo atvejų porose.

Vyro nevaisingumas gali būti susijęs su spermos kokybės, kiekio ar judrumo problemomis, taip pat su hormonų disbalansu ar anatominiu defektu.

Žmogaus nevaisingumas suprantamas kaip fizinė negalia natūraliu būdu realizuoti savo biologinę prigimtį - turėti palikuonių.

Pora laikoma nevaisinga, jeigu moteris, lytiškai santykiaudama su vyru ir nevengdama nėštumo, nepastoja per vienerius metus.

Nerimas dėl nepastojimo pirmaisiais bendro gyvenimo mėnesiais gali būti nepagrįstas, todėl jaudintis dėl galimo nevaisingumo būtų dar per anksti.

Nors nesant vaikų pirmiausiai suabejojama moters sveikata, iš tikrųjų šeimos nevaisingumą maždaug vienodai dažnai nulemia tiek moterų, tiek ir vyrų ligos.

Vyro vaisingumas tiesiogiai priklauso nuo jo spermos kokybės.

Sveikos moters kiaušialąstė negali būti apvaisinta arba dėl per mažo spermatozoidų kiekio spermoje arba dėl nepakankamo jų judrumo.

Šiuos spermos pakitimus gali sukelti įvairūs patologiniai procesai vyro organizme.

Pavyzdžiui, vyro vaisingumas gali sutrikti dėl nenusileidusių sėklidžių, sėklinio virželio venų išsiplėtimo, sėklidžių traumų, vaikystėje persirgto virusinio sėklidžių uždegimo.

Spermatozidų gamybą taip pat gali slopinti vidaus sekrecijos liaukų, ypač hipofizės, veiklos sutrikimai bei emocinis stresas.

Dažniausia nevaisingumo priežastis - uždegiminės lyties organų ligos: prostatitas, epididimitas ir orchitas.

Susirgus prostatitu pablogėja priešinės liaukos sekreto kokybė, dėl ko sumažėja spermatozoidų gyvybingumas.

Dėl epididimito gali užakti sėkliniai latakai, kuriais spermatozoidai patenka į šlaplę.

Tokiu atveju spermoje gali visai nebelikti spermatozoidų.

Spermatogenezei kenkia apsinuodijimas alkoholiu, nikotinu, narkotikais, švinu, gyvsidabriu, o taip pat hipertermija, mikrobangos, lazeris, jonizuojanti radiacija, hormoniniai preparatai bei kai kurie kiti vaistai.

Specialistui nesunku įvertinti vyro vaisingumą pagal spermos tyrimo rezultatus.

Tačiau nustatyti nevaisingumo priežastį nėra taip lengva, kadangi jos gali būti labai įvairios.

Tam reikalingas papildomas klinicinis ir laboratorinis ištyrimas: antropometriniai, hormonų, imunologiniai ir kiti tyrimai.

Išsiaiškinamos persirgtos ligos, įvertinamas fizinis išsivystymas, endokrininių liaukų funkcija.

Vis dėlto didžiausia problema yra psichologinė: daugelis vyrų vengia ne tik bet kokių tyrimų, bet ir pokalbio apie tai.

Dėl vaikų neturėjimo vyrui lengviausia apkaltinti savo žmoną, pačiam nė nesusimąstant, kad šios problemos priežastis gali slypėti jame pačiame.

Netiesa, kad nevaisingumas neišgydomas, todėl esą neverta nė pradėti.

Šiuolaikiniais gydymo metodais gana sėkmingai sprendžiama ne tik moterų, bet ir vyrų nevaisingumo problema.

Kokį gydymo metodą taikyti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia gydytojas.

Varikocelė ir sėklos latakų nepraeinamumas šalinami chirurginiu būdu.

Endokrininių liaukų funkcijos nepakankamumas gydomas hormoniniais preparatais.

Prostatitas ir jo komplikacijos gydomos kompleksiškai derinant įvairius medikamentinius ir fizioterapinius metodus.

Per mažą spermatozoidų koncentraciją galima dirbtinai padidinti naudojant intrauterinės inseminacijos metodą.

Kai minėti gydymo būdai neefektyvūs, gali būti taikomas pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje.

Šioje srityje pasiekta didelė pažanga, tačiau susiduriama su finansinėmis ir etinėmis problemomis.

Nors nevaisingumo gydymas trunka ilgai ir jo rezultatai pasirodo ne iš karto, galimybė susilaukti vaikų vienu ar kitu būdu beveik visada yra.

Vyrų reprodukcinė sveikata turi įtakos ne tik šeimos, bet ir tautos likimui, todėl saugoti ją reikia nuo pat vaikystės.

Tėvai savo pavyzdžiu turėtų įpratinti berniukus tinkamai prižiūrėti savo kūną ir nevengti gydytojų.

Svarbu stebėti, kad sėklidės į savo vietą nusileistų ne vėliau, kaip iki penkerių metų amžiaus.

Susirgus parotitu arba kiaulyte, kuri neretai komplikuojasi orchitu, reikia laiku atkreipti dėmesį į pirmuosius jo požymius - sėklidės skausmą ir patinimą.

Žaidžiant, sportuojant ar muštynių metu labai svarbu išvengti smūgių į lytinius organus.

Taip pat patariama nedėvėti aptemptų kelnaičių, kad per daug prispaustose prie pilvo sėklidėse nepakiltų temperatūra ir dėl to nesutriktų spermatozoidų vystymasis.

Norint išvengti uždegiminių lyties organų ligų reikia laikytis lytinio gyvenimo higienos ir vengti atsitiktinių lytinių santykių.

Įtarus galimą užsikrėtimą lytiškai plintančia liga, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Nevaisingumas trukdo žmogui atlikti svarbiausią gyvenimo misiją - pratęsti savo giminę.

Išvengti nevaisingumo yra daug lengviau, negu jį išgydyti, todėl tikrai verta nuo lytinio gyvenimo pradžios reguliariai tikrinti savo lytinę sveikatą, o planuojant kurti šeimą, įvertinti ir savo reprodukcines galimybes.

Moters vaisingumas

Moteriai, norinčiai pastoti, būtinos tinkamai funkcionuojančios kiaušidės, kiaušintakiai ir gimda.

Moters menstruacinis ciklas vidutiniškai trunka 28 dienas.

Pirmąją dieną galima apibrėžti kaip „pilno srauto“ menstruacijų dieną.

Reguliarūs, nuspėjamieji mėnesinių ciklo periodai, kurie dažniausiai trunka nuo 24 iki 32 dienų, atspindi ir pačią ovuliaciją.

Moteris, kuri turi nereguliarius ciklus, dažniausiai neovuliuoja.

Sutrikusi kiaušidžių veikla gali būti diagnozuojama pagal tam tikrus simptomus, kuriuos nustato gydytojas.

• Funkcinė hipotalaminė amenorėja (FHA). FHA atsiranda dėl per didelės veiklos, streso ar per mažo kūno svorio.
• Netinkamas hipofizės liaukos funkcionavimas. Būtent ji smegenyse gamina hormonus, kurie išlaiko normalų kiaušidžių funkcionavimą.
• Pagal apibrėžimą, moterys, išgyvenančios menopauzę, nepatiria ciklų visus metus.

Moters vaisingumas mažėja su amžiumi.

Daugelis moterų laukia, kol joms sukanka 30 arba 40 metų, kad susilauktų vaikų.

Maždaug 20 % moterų Jungtinėse Valstijose savo pirmo vaiko susilaukia 35 metų amžiaus.

Maždaug nuo 1 iki 3 šeimų, kuriose moteris yra vyresnė nei 35 metų amžiaus, turi problemų su vaisingumu.

Jei dar amžius jaunas, dar gal ne.

Ne. Ir nesiformuoja dominuojantis folis, o daug smulkių.

Kiaušintakiai gal nepratekami, čia milijonas priežasčių gali būti.

Mes klausėm ginekologės patarimo ir jau po pusmečio darėmės tyrimus.

Ir gerai, kad nelaukėme ilgai, nes teko darytis pagalbinį apvaisinimą.

Reikia 7 dpo kažkur pažiūrėt prg., turi būti aukščiau 30 nmol.

Ar pratekami kiaušintakiai?

Ar hormonus 2-5 cd tikrinotės?

Sveikos, po bandymo pastoti, dingo mm.

Apsilankiau pas ginekologę, išrašė cyclebalance, bei liepė pasidaryti progrestirono tyrimą.

Gavus atsakymą pasakė, kad yra mažas, bei išrašė papildomai gerti.

Gal kuri buvote panašioje situacijoje?

Vyro nevaisingumo priežastys ir tyrimai

Spermatozoidų skaičius spermoje mažėja visame pasaulyje dėl nežinomų priežasčių.

Nevaisingumas - tai negalėjimas sulaukti nėštumo, nepaisant 1 metų trukmės nesaugių lytinių santykių.

Šį sutrikimą patiria 15 proc. porų, o iki 50 proc. atvejų susiję su vyro nevaisingumu.

KLINIKINĖ ANAMNEZĖ | Vyrų nevaisingumas

Klinikinė anamnezė apima lytinių santykių įvertinimą, ypatingą dėmesį atkreipiant į erekcijas, ejakuliaciją ir lytinių santykių laiką.

• Vaikystės ligos (pvz., kiaulytė, nenusileidusios sėklidės, sėklidės prielipo uždegimas).
• Ankstesnės sėklidžių traumos ar operacijos.
• Lėtinės ligos (pvz., cukrinis diabetas, lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas).
• Receptinių vaistų vartojimas.
• Narkotikai (pvz., marihuana).
• Alkoholis vartojimas.
• Cigaretės rūkymas.
• Ankstesnis jonizuojančios radiacijos poveikis ar chemoterapija.

Ūmiomis ligomis sergančių vyrų vaisingumas gali taip pat sutrikti.

Aiškiausia priežastis, dėl kurios vyrai gali kreiptis, norėdami atkurti vaisingumą, yra buvusi vazektomija (sėklinių latakėlių perrišimas).

2-5 proc. vyrų, kuriems atliekama vazektomija, vėliau prašo atkurti vaisingumą.

KLINIKINIS IŠTYRIMAS - VYRŲ NEVAISINGUMAS

Klinikiniai tyrimai - antrinių lytinių požymių įvertinimas, išorinių lytinių organų klinikinis ištyrimas ir tiesiosios žarnos tyrimas pirštu, apčiuopiant priešinę liauką ir sėklines pūsleles.

Reikėtų čiuopti ir kapšelio turinį.

Varikocelei (sėklidės venų išsiplėtimas) aptikti, kapšelis visuomet turi būti ištiriamas, pacientui stovint.

Varikocelės yra kairėje 98 proc. sergančiųjų.

Jos dažniausiai yra matomos ir dažnai susijusios su mažomis sėklidėmis, o čiuopiant jaučiamos kaip „kirminų maišas“ virš sėklidės, į kurį persiduoda trinktelėjimas, pacientui kosint.

Jos randamos 10-15 proc. normalių vyrų, tačiau randamos iki 40 proc. nevaisingų vyrų.

TYRIMAI

Būtinieji tyrimai

Pagrindinis tyrimas yra bent dviejų spermos pavyzdžių, gautų masturbacijos būdu ir vertinamų per 4 valandas po išskyrimo, ištyrimas:

Normalių, judrių spermatozoidų kiekis daugiau nei 2 milijonai/ml rodo normalų vaisingumą.

Pasmegeninės liaukos hormoninei ašiai įvertinti funkciniu aspektu ir endokrininėms ligoms paneigti reikia nustatyti folikulus stimuliuojančio hormono, liuteinizuojančio hormono, testosterono ir prolaktino koncentracijas.

Pageidaujami tyrimai

Jei pagal kliniką įtariama varikocelė (sėklinio virželio venų išsiplėtimas), diagnozė gali būti patvirtinta, atlikus doplerinio ultragarso ar skaitmeninės angiografijos tyrimus.

Įtarus ejakuliacinio latako obstrukciją, naudinga pamatuoti fruktozės koncentraciją spermoje.

Fruktozė gaminama tik sėklinėse pūslelėse.

Pasirenkamieji tyrimai

Jei čiuopiamos pakitusios sėklinės pūslelės ir įtariama ejakuliacinio latako obstrukcija, galima atlikti priešinės liaukos ultragarso tyrimą per tiesiąją žarną.

Atvira sėklidės biopsija indikuotina retai, nes ji gali sukelti antisperminių antikūnų susidarymą ar pažeisti sėklides ir atitolinti paėmimą ar neleisti paimti spermos dirbtiniam apvaisinimui.

Vyro nevaisingumo gydymas

Visais atvejais gydoma pora, o ne tik vyriškosios lyties partneris.

Jei dėl vyro nevaisingumo atliekamas dirbtinis apvaisinimas, moteris taip pat turi būti ištiriama ir atliekamos tam tikros procedūros.

Konservatyvus oligospermijos gydymas

• Vengti nuovargio ir su darbu susijusių stresų.
• Mesti rūkyti ir vartoti alkoholį.
• Gydyti visas galimas medicinines priežastis.
• Nutraukti receptinių vaistų ir narkotikų vartojimą.
• Dėvėti neaptemptus apatinius (pvz., boksininkų trumpikes).
• Šalti kapšelio dušai du kartus per dieną.

IDIOPATINIS VYRŲ NEVAISINGUMAS

Šiuo metu naudojamas dirbtinis apvaisinimas gimdos inseminacijos būdu, taikant apvaisinimą mėgintuvėlyje ar intracitoplazminę spermatocito injekciją.

Tokie metodai paprastai naudojami reprodukcinės medicinos specialistų, o ne urologų.

Intracitoplazminės spermatocito injekcijos būdu gydytoms poroms sėkmės dažnis gali būti 20-50 proc.

SUMAŽĖJĘS SPERMOS TANKIS, KOKYBĖ

Jei aptinkama varikocelė, po chirurginio perrišimo, veninės embolizacijos ar periodinės skleroterapijos gali pagerėti 60 proc. vyrų spermos kokybė.

Geriausi rezultatai gaunami po mikrochirurginės varikocelektomijos (40-70 proc. nėštumų dažnis).

Jei tokiu būdu vaisingumas neatstatomas, pirmiausia pasirenkamas gydymas yra intracitoplazminė spermatocito injekcija.

Jei varikocelės nėra, iš pradžių turi būti skiriamos paprastos konservatyvios priemonės, o dirbtinis apvaisinimas taikomas tik tuomet, kai jos neefektyvios.

Hormoninio gydymo nauda vyrams, kuriems yra oligopsermija (sumažėjęs spermatozoidų kiekis), neįrodyta.

AZOOSPERMIJA, ESANT NORMALIAI FOLIKULUS STIMULIUOJANČIO HORMONO (FSH) KONCENTRACIJAI

Jei FSH koncentracija yra normali, tikėtina, kad yra sėklinių takų obstrukcija.

Tokiu atveju pirmiausia pasirenkamas gydymas yra spermos aspiracija, atliekama per odą ar atviros revizijos metu.

Sperma gali būti aspiruota iš sėklidės ar sėklidės prielipo.

Jei yra ejakuliacinių latakų obstrukcija, ją galima gydyti endoskopine latakų rezekcija ir chirurginiu obstrukcijos pašalinimu.

Tai atstato vaisingumą 50-75 proc.

AZOOSPERMIJA, ESANT LABAI PADIDĖJUSIAI FSH KONCENTRACIJAI

Ši būklė paprastai susijusi su mažomis sėklidėmis ir yra pirminio sėklidžių nepakankamumo diagnostinis požymis.

Nėra jokio įmanomo gydymo ir poroms turi būti pasiūlyta apsvarstyti arba įvaikinimą, arba dirbtinį apvaisinimą donoro sperma.

RETROGRADINĖ EJAKULIACIJA

Retrogradinę ejakuliaciją sukelia neurologinės ligos arba ankstesnė šlapimo pūslės kaklelio operacija.

Spermą galima aspiruoti iš sėklidžių ar išskirti tiesiogiai iš poejakuliacinio šlapimo ir panaudoti dirbtiniam apvaisinimui.

KITOS PRIEŽASTYS

Kai randama antisperminių antikūnų, vyrus galima gydyti 6 savaičių trukmės geriamųjų steroidų kursu ar spermos išplovimu in vitro (mėgintuvėlyje) ir panaudojimu intracitoplazminei spermatocito injekcijai ar apvaisinimui mėgintuvėlyje.

Hormonų sutrikimus reikia atitinkamai gydyti, o bet kokio sutrikimą sukėlusio vaisto nebevartoti.

VAZEKTOMIJOS PASEKMIŲ PANAIKINIMAS

Po mikrochirurginio vazektomijos pasekmių panaikinimo, kai perpjauti sėkliniai latakai siusiuvami galas su galu, sėkmės tikimybė didžiausia.

Operacijos sėkmė didžiausia, jei ji atliekama per 7 metus po buvusios vazektomijos, o bendras nėštumų dažnis yra 50-55 proc.

Vyrų vaisingumą mažinantys rizikos veiksniai

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pažymi, kad vyrų spermos kokybė nuolat prastėja.

Pagal 1999 metų PSO spermos ištyrimo rekomendacijas, normali spermos koncentracija buvo laikoma 40 mln./ml spermatozoidų, o paskelbus naujas 2010-ųjų PSO rekomendacijas, riba buvo sumažinta - normospermija laikoma jau ir 15 mln./ml spermatozoidų.

Pasaulyje apie 15-20 proc. porų susiduria su nevaisingumo problema (PSO duomenys).

Maždaug pusė šių atvejų siejama su vyrų nevaisingumu, tai yra dėl nuolat blogėjančios vyrų spermos kokybės.

Daugelis pasaulyje atliktų tyrimų rodo, kad spermos kokybė blogėja ne tik dėl plačiai žinomų rizikos veiksnių (rūkymas, alkoholis, mitybos ypatumai, infekcijos, įgimti defektai ar genetinės ligos), bet ir dėl naujai nustatomų bei labai paplitusių mūsų kasdienėje aplinkoje (mobilieji telefonai, kompiuteriai, plastiko gaminiai, aplinkos užterštumas, kt.).

Šiame straipsnyje aptarsime naujus ir mažiau žinomus rizikos veiksnius bei organizmo būkles, turinčias įtakos vyrų vaisingumo sumažėjimui.

Apie šių rizikos veiksnių poveikį vyro spermos kokybei ir galimam nevaisingumui išsivystyti turėtų žinoti ir gydytojai, ir kiekvienas vyras.

Pastaruoju metu vis dažniau kreipiamas dėmesys į neigiamą plastiko poveikį organizmui, senėjimo įtaką spermos kokybei ir sunkių ligų - onkohematologinių bei nugaros smegenų traumos - įtaką vyrų vaisingumui, būtinybę laiku išsaugoti vaisingumą.

CHEMINIAI VEIKSNIAI

Bisfenolis A

Bisfenolis A (BFA) priklauso pasaulyje plačiausiai sintetinamų cheminių junginių grupei.

Tai monomeras, plačiai naudojamas polikarbonatų, polivinilchlotido (PVC) sintezėje, įvairaus plastiko, epoksitinių dervų gamyboje.

BFA plačiai paplitę ir mūsų aplinkoje.

Iš jo gaminamos plastikinės pakuotės, virtuvės įrankiai ir kiti reikmenys, juo dengiamos puodų ir keptuvių vidinės sienelės.

BFA įvairiais būdais patenka ir į žmogaus organizmą - peroraliniu (per burną su maistu), inhaliaciniu (per kvėpavimo takus) ar transderminiu (per odą).

Pagrindiniai šaltiniai, iš kurių BFA dažniausiai patenka į žmogaus organizmą, yra maisto ir gėrimų pakuotės, indai, padengti specialia antikorozine danga, sveikatos ir dantų priežiūros reikmenys, žaislai.

Kaitinant BFA turinčius indus, virtuvės reikmenis ar pakuotes maistui ruošti, BFA dalelės patenka į maistą, o valgant - ir į žmogaus organizmą.

Didžiausi BFA kiekiai maiste nustatomi kaitinant produktus 121 °C temperatūroje 90 min.

Pažymėtina, kad kaitinimo temperatūra atlieka svarbesnį vaidmenį nei kaitinimo laikas.

Pavyzdžiui, sterilizuojant maisto produktus, net 80-100 proc. nekonjuguoto BFA patenka į maistą.

BFA patenka į mūsų organizmą kasdien, jame kaupiasi, todėl jo poveikis akumuliuojasi ir sukelia daugelį organizmo sutrikimų.

Taip pat BFA atlieka tam tikrą vaidmenį dalyvaudami kai kurių endokrininių sutrikimų patogenezėje, todėl dažniausiai jo neigiama įtaka pasireiškia vystantis vyrų ir moterų vaisingumo sutrikimams, nevaisingumui ar nuo hormonų priklausomiems navikams (krūties ir prostatos vėžys).

Dėl fenolio struktūros, BFA organizme sąveikauja su estrogeno receptoriais ir veikia kaip agonistai ar antagonistai per nuo estrogenų receptorių (ER) priklausomu signaliniu keliu.

Estrogenų aktyvumo imitavimas, hipotalamo srityje sutrikdo gonadotropinąatpalaiduojančių hormonų (GnRH) funkciją, dėl ko sutrinka folikulus stimuliuojančio hormono (FSH) ir liuteinizuojančio hormono (LH) sintezė organizme.

Organizme BFA metabolizuojamas kepenyse, kur virsta BFA gliukuronidu ir tokios formos pašalinamas iš organizmo su šlapimu.

Nustatyta, kad padidėjęs BFA kiekis šlapime koreliuoja su sumažėjusiu spermatozoidų skaičiumi ejakuliate, taip pat su sumažėjusių jų judrumu ir gyvybingumu.

Taip pat sergančiųjų prostatos vėžiu šlapime nustatoma kelis kartus didesnė BFA koncentracija nei sveikiems asmenims.

Biologinis vyro amžius

Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau asmenų kuria šeimą ir gimdo vaikus sulaukę vyresnio amžiaus.

Gerai žinoma vyresnių moterų rizika pagimdyti mažesnės kūno masės kūdikį ar pagimdyti jį pirma laiko.

Taip pat įrodyta, kad vyresnio amžiaus motina gali patirti kartotinius persileidimus ar pagimdyti kūdikį su genetiniais defektais (chromosomų anomalijos).

Tačiau labai nedaug tyrimų atlikta aiškinantis, kaip susijęs vyro amžius ir būsimo vaiko sveikata.

Naujausioje mokslinėje literatūroje nurodoma, kad vyresnis tėvo amžius yra siejamas su sunkiomis sveikatos problemomis būsimam kūdikiui.

Tai dažniausiai siejama su pokyčiais, atsirandančiais vyro spermoje.

Anksčiau buvo manoma, kad spermatozoidai gaminasi nuolatos, visą vyro gyvenimą, o kiaušialąstės turi ribotą rezervą.

Tačiau ir spermatozoidų ląstelės pirmtakės - spermatogonijos - iki berniuko brendimo patiria 30 ląstelės dalijimosi ciklų.

Po brendimo spermatogonijos kamieninė ląstelė dalijasi kas 16 dienų, t. y. apie 23 kartus per metus.

Jei imsime vidutinį vyro brendimo amžių 14-15 metų, jam sulaukus 70 metų, kamieninė ląstelė jau bus patyrusi apie 1 300 mitotinių pasidalijimų.

O ląstelių mutacijos dažniausiai formuojasi kaip neteisingos DNR replikacijos ir neištaisytų DNR pažaidų dalijimosi proceso metu padarinys.

Įvairūs defektai akumuliuojasi vystantis spermatozoidams, prastėja spermatozoidų judrumas ir morfologija, todėl formuojasi nekokybiškas embrionas.

Todėl vyresnio amžiaus tėvai turi padidėjusią riziką, kad jų vaikai turės įvairių neurodegeneracinių defektų ar jiems išsivystys onkologinės ligos, kiti sindromai, kas siejama su įvairiais chromosomų defektais bei aneuploidijomis ar de novo mutacijomis.

Taip pat vyresnio amžiaus vyrams nustatomi pokyčiai spermoje, kurie siejami su senėjimo procesu ir sėklidžių funkcijų silpnėjimu.

Sėklidžių audinyje sumažėja Leidygo, Sertoli ir germinatyvinių ląstelių.

Tiriant spermą, stebimas jos kiekio, spermatozoidų judrumo mažėjimas, morfologiškai neteisingų (patologinių) formų didėjimas.

Vyresnio amžiaus vyrų spermatozoidai pasižymi sumažėjusiu apvaisinimo potencialu, ir tai siejama su spermatozoidų deoksiribonukleorūgšties (DNR) trūkiais ir fragmentacija.

DNR fragmentacija didėja su vyro amžiumi, taip pat dažnai ji yra padidėjusi onkohematologinėmis ligomis sirgusiems ir gydytiems asmenims ar asmenims, sergantiems varikocele.

Įvairiais tyrimais nustatyta, kad 60-80 metų vyrų spermoje net 88 proc. spermatozoidų turi DNR fragmentacijų.

DNR fragmentacijos indeksas daugiau nei 30 proc. siejamas su sumažėjusiu spermos gebėjimu apvaisinti kiaušialąstę.

Organizmo sveikatos sutrikimai ir ligos, sukeliančios vyrų nevaisingumą

Taip pat yra tam tikros ligos ir organizmo būklės, kuriomis sergant pažeidžiamas sėklidžių audinys, sutrinka spermatozoidų gamyba arba spermatozoidai tampa nepilnaverčiai, todėl gali sutrikti vyrų vaisingumas ar jie tampa nevaisingais.

Tokios ligos diagnozuojamos ir jauniems pacientams, net paauglystėje, kai apie šeimos planavimą, kūrimą, o tuo labiau apie būsimus vaikus dar negalvojama.

Problemos gali išryškėti daug vėliau, jau siekiant tikslingai susilaukti vaikų.

Kai kurios ligos gali labai anksti, dar vaikystėje, pažeisti spermatozoidų gamybą.

Tai dažniausiai gali būti visiems žinomas parotitas, kuriuo persirgus gali būti pažeista spermatozoidų gamyba iki visiško jų nebuvimo ejakuliate.

Spermos gamybą gali sutrikdyti ir kitos infekcinės ligos.

Straipsnyje plačiau pakalbėsime apie tam tikras ligas ir būkles, kuriomis gali susirgti jauni vyrai, apie šių ligų riziką vaisingumui ir galimybę jį išsaugoti - spermos užšaldymą ir išsaugojimą ateičiai.

Tokios ligos ir būklės - tai onkologinė liga ar sunkios traumos su nugaros smegenų pažeidimu.

ONKOLOGINĖS LIGOS IR NEVAISINGUMO RIZIKA

Onkologinė liga dažniausiai užklumpa asmenis netikėtai, dažnai esant aktyviausiems jų gyvenimo periodams darbe ir siekiant karjeros.

Taip pat vėžys vis dažniau diagnozuojamas jauno amžiaus asmenims.

Kadangi liga yra agresyvi, gydymas dažniausiai pradedamas nedelsiant.

Pagrindiniai onkologinės ligos gydymo metodai yra chirurgija, chemoterapija ar spindulinis gydymas.

Visi šie gydymo metodai gali turėti neigiamos įtakos spermatogenezei ir vyro vaisingumui.

Esant sėklidžių vėžiui, pavyzdžiui, skiriamas operacinis gydymas, gali būti šalinama viena, o kartais ir abi sėklidės, jei procesas yra abipusis (tokie atvejai labai reti).

Vėliau gali būti skiriami papildomi vėžio gydymo metodai - spindulinis gydymas ar chemoterapija.

Po skirto spindulinio gydymo (radioterapijos) ar chemoterapijos spermatozoidų skaičius sumažėja, dažniausiai iki azoospermijos lygio (kai spermoje visiškai nerandama spermatozoidų), kuri gali trukti keletą metų ar net ir visą likusį gyvenimą.

Spermos kokybės pokyčiai - nuo visiškos azoospermijos išsivystymo gydymo metu iki parametrų atsi­kūrimo - priklauso nuo individualaus organizmo ir germin­nacinių ląstelių jautrumo.

Chemoterapijos ir spindulinio gydymo tikslas yra sunaikinti sparčiai besidalijančias vėžio ląsteles.

Tačiau ir spermatozoidų kamieninės ląstelės - spermatogonijos - yra sparčiai besidalijančios, ir taip pat jautriausios spindulinio gydymo ar chemoterapijos povei­kiui ląstelės.

Nors po kelerių metų spermos gamyba gali normalizuotis, tačiau spermatozoidų funkcija gali būti nevisavertė.

Esant prostatos ar šlapimo pūslės vėžiui, operuojant gali būti šalinamos ir kitos vyro organizmo liaukos, būtinos spermos gamybai.

Dėl to vėliau gaminasi nepakankamas ejakuliato kiekis.

Spindulinė terapija, net ir skiriama ne tiesiogiai į sėklidžių plotą, dėl gydymui skiriamų spindulių didelio skvarbumo dažnai pažeidžia sėklides ir spermatozoidų gamybą.

Esant kai kurioms hematologinėms ligoms ar prieš kaulų čiulpų transplantaciją, skiriama viso kūno apšvita, kurios metu labai pažeidžiama spermatozoidų gamyba, dažniausiai iki absoliutaus nevaisingumo (azoospermijos - spermatozoidų nebuvimo ejakuliate).

Švitinant galvos sritis, pažeidžiama tam tikrų hormonų, reguliuojančių vyriškųjų hormonų gamybą, sekrecija.

Spindulinio gydymo metu sumažėja spermatocitų (spermatozoidų pirmtakų).

Praėjus 10 savaičių nuo spinduliuotės, sumažėja spermatozoidų skaičius spermoje, tačiau net ir po 18 savaičių visiška azoospermija (spermatozoidų nebuvimas spermoje) nestebima, matyt, dėl spermatozoidų sankaupos sėklidės prielipe ar spermatogonijų (kamieninių ląstelių) buvimo.

Spinduliuotė veikia tiesiogiai veikdama ląsteles apoptozės būdu.

Tačiau pažeidimai priklauso nuo gautos spinduliuotės dozės.

Esant vienkartinei spinduliuotės dozei nuo 0,2 iki 4 Gy, spermatozoidų skaičius mažėja ne staiga, o palaipsniui.

Taip pat ir spermatozoidų skaičiaus atsikūrimas po gydymo didėja palaipsniui.

Jis pradeda didėti praėjus 7 mėnesiams po spinduliavimo 1 Gy vienkartine doze, ir trunka iki 24 mėnesių, buvus 6 Gy vienkartinei spinduliavimo dozei.

Po gydymo spermatozoidų skaičius toliau tolygiai didėja ir galut­inai atsikuria tik po 2 metų po spinduliavimo 1 Gy vien­kartine doze ir ilgiau buvus didesnėms spinduliuotės dozėms.

Didelės spinduliavimo dozės gali sukelti laikiną azoospermiją dėl kamieninių ląstelių pažeidimo.

Tačiau esant 10 Gy spinduliuotei, vos 15 proc. pacientų atsikuria spermatozoidų gamyba ir vaisingumas.

Taip pat spermatogenezė ir vaisingumas po spindulinio gydymo atsikuria gerokai lėčiau, nei po chemoterapijos, kurios metu kamieninės ląstelės nėra pažeidžiamos.

Žalojančiu poveikiu pasižymi ir chemoterapija.

Kai kurie skiriami vaistai pažeidžia ir spermatozoidų, ir testosterono (vyriškojo lytinio hormono) gamybą sėklidėse.

Chemoterapija deriniais taip pat sukelia spermatogenezės sutrikimus ir spermos kokybės pablogėjimą panašiais laiko intervalais kaip ir spindulinė terapija.

Dėl toksinio poveikio kamieninėms ląstelėms spermos koncentracija per 1 ar 2 mėnesius nuo chemoterapijos pradžios gali sumažėti 10- 100 kartų, tačiau visiška azoospermija dažniausiai neišsivys­to, nes spermatozoidai gali išsivystyti iš jau diferencijavu­sių spermatogonijų.

Taip pat reikia žinoti, kad po chemote­rapijos kurso dar kelis mėnesius reikėtų vengti nėštumo dėl atsiradusių genetinių spermatozoidų pažaidų chemoterapi­jos metu.

Spermatogenezė trunka kelis mėnesius, todėl nauja spermatozoidų karta išsivystys tik po kurio laiko.

Po taikytos chemoterapijos, kurios metu galėjo būti sunaikintos kamieninės ląstelės, pacientui gali kurį laiką pasireikšti azoospermija, trunkanti keletą metų.

Vėliau spermatogenezė gali atsikurti, tačiau atsikūrimo periodas gali trukti net iki 5 metų.

Spermos kokybiniai ir kiekybiniai rodikliai dažnai atsikuria iki normos ribų, nors kartais išlieka ir oligospermijos diagnozė, kai nuolatos stebimas nepakankamas spermatozoidų skaičius spermoje.

Yra aprašyta atvejų, kai po terapijos nustačius azoospermiją, spermatozoidai buvo išgaunami tiesiogiai iš sėklidžių, panaudojus transepiderminės spermatozoidų aspiracijos (TESA) metodą.

Tyrimai rodo, kai spermoje yra vos keli milijonai spermatozoidų, dažnai jie nepraeina sėklidžių prielipo barje­ro ir nepatenka į ejakuliatą.

Dauguma chemoterapijai skiriamų vaistų pasižymi toksi­niu poveikiu kamieninėms ląstelėms ir sukelia azoospermiją.

Tai alkilinantys agentai, cisplatina, nitrozourea (BCNU, CCNU), pasižyminti taip pat alkilinančiu poveikiu DNR mo­lekulėms.

Pavyzdžiui, skiriant vien ciklofofamidą 19 g/M2 doze, jau sukeliama ilgalaikė azoospermija.

Skiriant su­dėtinį CY(V)ADIC gydymą, daugiau nei 7,5 g/M2 dozė jau sukelia azoospermiją daugeliui pacientų.

Skiriant mažiau nei 7,5 g/M2 dozę, spermos gamyba atsikuria daugiau nei 70 proc. pacientų.

Kiti chemopreparatai tik laikinai pablogina sper­mos kokybę, tačiau gali sukelti DNR grandinės trūkius, dėl ko spermatozoidai gali būti nepajėgūs apvaisinti kiaušialąs­tės ar po apvaisinimo gali formuotis nekokybiškas...

tags: #ar #mazas #spermos #kiekis #gali #apvaisinti

• Pirmi metai vaikų meno galerijoje
• Išsamus vadovas apie vaikų polikliniką
• 65-ojo gimtadienio sveikinimai
• Karklų gatvės darželiai
• Mezgimo idėjos vaikams