Vėlinės vaikams: tradicijų puoselėjimas ir prasmingi prisiminimai
Vėlinės - tai laikas, kai prisimename mirusius artimuosius, pagerbiame jų atminimą ir susimąstome apie gyvenimo trapumą. Ši šventė Lietuvoje turi gilias tradicijas, siekiančias pagonybės laikus, ir yra svarbi mūsų kultūros dalis. Vėlinės - tai rimties, atminimo ir šviesos diena. Tądien mes prisimename savo artimuosius, kurie išėjo Anapilin, aplankome jų kapus, padedame gėlių, uždegame žvakutes. Tai nėra liūdna šventė - veikiau dėkingumo diena už tuos, kurie buvo mūsų gyvenime.
Nors globalizacija atneša naujų švenčių, tokių kaip Helovinas, svarbu nepamiršti savųjų ir puoselėti jas perduodant iš kartos į kartą. Vėlinės yra labai svarbi lietuvių senosios kultūros dalis. Tai kultūrinis reiškinys, kurį paveldime iš savo protėvių. Mirusieji yra mūsų tapatybės dalis - išėjęs žmogus širdyje ir prisiminimuose nemiršta. Mūsų protėviai tam suteikė daug reikšmės ir netapatino to vien su liūdesio atspalviais - tai nebuvo vien liūdesio šventė, kaip mėginama stereotipiškai pateikti dabar.
Vėlinių kilmė ir prasmė
Vėlinių kilmė siejama su tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria jo vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais, bet vėlėms būdavo keliamos puotos. Vėlinės kaip mirusiųjų dieną Lietuvoje įvedė krikščionybė. Visos senosios mūsų, baltų, šventės susijusios su mirusiaisiais. Tai ne tik gyvų žmonių, bet ir mirusiųjų bendruomenės susitikimo laikas.
Lietuvių tradicijai mirtis - tiltas per bedugnę, o moderniajai vakarietiškajai - bedugnė pati. Vėlinių metu kapinėse realiai išgyvenamas susitikimas su mirusių artimųjų kitabūte. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos dar syk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą, prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degindami žvakutes ir jausti - jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame. Įsisamoninus mirtį, beprasmiškas pasirodytų visas masinės kultūros kompleksas, visa vartojimo aistra netektų prasmės.
Protėviai savo mirusiuosius laidojo pilkapiuose, griautiniuose, degintiniuose, plokštiniuose, krūsniniuose. Apie prieš 1000 metų prieš Kr. paplito kūnų deginimas. Įsigalėjo Sovijaus kultas. Sovijus pradėjo nekrokulto erą. Sudeginus kūną, vėlė lengviau atsiskiria, lengviau palieka šį pasaulį ir padeda gyviesiems pagerinti jų gerovę, gyvenimą, derlių, vaisingumą.
Vėlė nemirtinga, einanti į sodą ar lekianti ant žirgo. Sode jos laukė vėlių vartai ir vėlių suolas. Vėlei reikia įlipti į dausų kalną, perplaukti upę, o keltininkui duoti monetų. Vėlė pradžioje gyvena žemėje, ją mindo, vėliau medyje. Kai medis nudžiūna, išskrenda paukščiu. Įsikūnijusi į paukštį vėlė tampa siela ir grįžta į motinos įsčias.
Lietuvių kalendorinėse šventėse visuomet pagerbiamos vėlės. Vėlė, Velnias, Vėlinas, Veliuona - visa tai buvo mirusiųjų globa, dievybės. Velnias, Vėlinas - mirusiųjų dievas, kūrėjas, Veliuona jo žmona. Per apeigas prisimenant vėles, protėvius, jiems aukojant, tikima, kad vėlės padės gyviesiems. Jie kaip dievai gali padėti. Rudenį, po derliaus nuėmimo vykdavo Atminai, Sambariai, Dagotuvės, Ilgės. Dėkodavo dievams ir vėlėms už gerą derlių. Tai buvo svarbiausias motyvas Vėlines paskelbti rudenį.
Krikščionybė derinosi prie pagonių pagal jų papročius, kad greičiau pakrikštyti. Krikščionybė įvedė duokles, sukonkretino datą. Tai buvo lengviau pripratinti paruošti atseikėtą derliaus, gyvulių dalį. Krikščionybė neturėjo šventųjų. Kovodama su pagonybe, perprasdama pagonių garbinimą dievaičių, perėmė šį būdą. Būtent įvedus Visų šventų šventę popiežius priėmė visų kankinių dieną ir paskelbė pirmą šventąjį. Taip atsirado nukankintieji, stebuklus darantieji šventieji, kovoję prieš pagonis.
Vėlinės - tai laikas, kai prisimename mirusius artimuosius, pagerbiame jų atminimą ir susimąstome apie gyvenimo trapumą. Lapkričio 1-oji - Visų šventųjų diena, 2-oji - Vėlinės. Tai dienos, kai lankome kapus, uždegame žvakeles ir prisimename tuos, kurių jau nebėra.
Vėlinių papročiai ir tradicijos
Vėlyvą spalio 30-osios popietę Šilutės F. Savanoriai rengia apleistų kapinių ir kapelių, kurių galbūt nebėra kam aplankyti, tvarkymą. Visi puikiai žino pasaką „Sigutė“, kurioje grįžęs brolis iš karo liepia raganai dėti ranką ant arklio - ji prilimpa, tada liepia dėti antrą - ji prilimpa. Taip prilimpa ir kojos. Brolis liepia lėkti žirgui ir išnešioti raganos kaulelius. Ir dabar, kai sniegas žvilga saulėje, žiba raganos kauleliai. Ką tai reiškia? Kad ragana - mirusysis, o žibantis sniegas - protėviai, mirusiojo vėlė. Taip suprato gyvenimo prasmę mūsų protėviai: iš žemės atėjus nueiti į žemę pelenais.
Vėlinių ugnys - tai simbolinis šeimos židinys ant kapo, bendrystė su protėviais. Šį paprotį pirmieji Lietuvoje atgaivino jaunieji Vilniaus romuviečiai, 1969 m. uždegę žvakeles ant pilkapių ir visus vienijančia ugnimi prikėlę iš užmaršties senąjį baltų tikėjimą. Mūsų protėviai degino amžiną ugnį. Kaune, prie Laisvės statulos dega amžinoji ugnis žuvusiems kariams. Šiais globalizacijos laikais visuomenė tarsi pasidalijusi į dvi stovyklas. Kasmet kyla daug aršių diskusijų - kuri šventė dominuoja, ar lietuviai nepraranda savo kultūros ir šaknų?
Pašarvotasis „dirba“ kaip religinis simbolis. Jis sujungia trūkinėjančius ryšius tarp gyvųjų, suveda nebebendraujančius gimines į vieną vietą, susodina prie bendro stalo, sustato prie kapo duobės. Tartum nebyliai sakytų - būkite kartu, laikykites vienas kito, gyvenimas netruks prabėgti. Net artimuosius gali išgirsti išsitariant: “jei ne laidotuvės, tai jau ir nesueitumėm, jei ne mirtis, tai visai užmirštumėm vienas kitą”. Mirtis - sukrečia, bet - suvienija. Nors trumpam nulenkiame galvas ir suklumpame prieš šį tikrąjį gyvenimo vertės simbolį. Mes vėl tampame religingi ir net prietaringi. Mirtis - moko gyventi.
Kapų prižiūrėjimas, augalų sodinimas - tai iš senovės atėjęs nekrokulto tęsinys, gerbimas protėvių, vėlių kaip dievų. Bičių vaško žvakė buvo mirusiojo gerbimas, atsisveikinimas su juo. Palydėjus į kapus, nešdavo vaškinę žvakę. Tai žmogaus vėlės simbolis. Vaško žvakė buvo brangi, nes duoklę reikėjo mokėti vašku, o bitės priklausė dažniausiai ponui. Atmainuose - mirusiųjų minėjimo puotoje ant stalo prilipdė daugybę vaško žvakių savo tėvų, senelių, giminaičių vėlėms. Per kalendorines ar šeimos šventes pagonys iš vaško nuliedavo gyvulių, žmonių figūrėles. Jas dėdavo ar degindavo ugnyje, prašydami sveikatos, laimingo gyvenimo, gyvuliams atsivesti sveikus prieauglius. Įvedus krikščionybę, vaško žvakes, figūrėles nešė ant altoriaus. Vėliau uždraudė.
Mada gausiai puošti kapus stiklinėmis žvakidėmis, dirbtinėmis gėlėmis atėjo iš Azijos. Dirbtinės gėlės - tai nauja mada, lyg padėsianti gerbti savo mirusį artimą žiemos laikotarpiu. Žiemą gyvos gėlės nuvysta. Dirbtinėmis gėlėmis norima pagyvinti artimojo kapą. Gal geriau atnešti duonos kampą, bandelę, mėgstamą mirusiojo vaisių, o visa tai atskridęs paukštis sules. Atėjus lankyti būsite nustebintas, kad kažkas jūsų auką „suvalgė“. Geriau vaškinė žvakė, kurią uždegus pabūsite prie kapo tiek laiko, kiek ji degs, taip garbingai pagerbsite. Tai ir bus tikrai gražu ir sau, ir mirusiajam. Atnešti iš vaško nulipdžius figūrėlę mirusiajam, o sau skaudamos kūno vietos atvaizdą ar saulės formos kamuoliuką. Tai dviguba pagalba. Mirusiajam ir sau. Stiklinės žvakidės, dirbtinės gėlės - tai trąša mūsų žemei. Plastikas, sidabriniai popierėliai, blizgučiai - visa tai nukrenta į žemę, į mūsų motinos kūną.
Mūsų pasąmonėje, mūsų kraujyje, mūsų DNR įrašyta mirusįjį pagerbti atnešti gyvastį, gyvą augalą, gyvą gėlę, pasodinti gyvą medį. Mes sodiname tik gyvas lietuviškas gėles ir visai nesvarbu, kad jos nuvysta žiemą. Juk žiema - tai miego, ilsėjimosi stadija, medžių „apmirimas“, mirusiųjų gerbimo laikas.
Kaip kalbėti su vaikais apie Vėlines?
Suaugusieji šios dienos prasmę supranta savaime, tačiau vaikams ji dažnai kelia klausimų: kas yra Vėlinės? Kodėl degame žvakes? Ar mirę žmonės mus girdi? Vaikai pasaulį mato per smalsumo prizmę, todėl jie klausinėja. Nesistenkite jų klausimų išvengti - geriau atsakyti paprastai, be sudėtingų žodžių, bet su šiluma. Vaikui galima paaiškinti paprastai: „Per Vėlines mes prisimename žmones, kuriuos mylėjome. Nors jų nebėra šalia, mes juos vis dar nešiojame savo širdyje.“
Pavyzdžiui: „Kai žmogus miršta, jo kūnas ilsisi, o prisiminimai lieka su mumis.“ „Mes degame žvakutes, kad parodytume meilę ir prisiminimą.“ „Vėlinės - tai metas, kai širdimi pasikalbame su tais, kurių pasiilgstame.“ Svarbiausia - nekurti baimės, bet parodyti, kad mirtis yra natūrali gyvenimo dalis, o meilė niekur nedingsta.
Vėlinės gali būti ne tik rimta, bet ir graži tradicija, stiprinanti šeimos ryšį. Štai keli būdai, kaip įtraukti vaikus: Leiskite vaikui pasirinkti žvakutę ar gėlę, kurią norėtų padėti ant kapo. Paprašykite nupiešti piešinį ar parašyti mažą laišką artimajam - tai padeda išreikšti jausmus. Pasakokite istorijas apie mirusius giminaičius. Vaikams įdomu sužinoti, kokie jie buvo, ką mėgo, ką paliko po savęs. Prisiminkite kartu. Vakare uždekite žvakelę namuose ir pasikalbėkite apie tai, už ką esate dėkingi. Tokie maži ritualai moko vaiką empatijos, pagarbos ir dėkingumo.
„Kur dabar yra močiutė?“ „Jos nebėra su mumis, bet jos meilė vis dar gyvena mūsų širdyse.“ „Ar visi žmonės miršta?“ „Taip, visi žmonės kada nors miršta, bet gyvenimas tęsiasi toliau, o prisiminimai išlieka.“ „Ar man reikia bijoti?“ „Ne, Vėlinės nėra bauginančios. Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis, laikydamiesi senų lietuviškų tradicijų, lankome savo artimųjų kapus. Atsižvelgdami į savo tikėjimą, papasakokite vaikui apie lapkričio 1-ąją. Jeigu esate netikintis, galite paaiškinti, kad lapkričio 1-oji yra puiki proga dar kartą prisiminti savo mirusius artimuosius. Tai laikas, kai juos prisimename intensyviau. Nepamirškite, kad nereikėtų būti nesąžiningiems, kalbant su vaikais, ir nepateikti jiems klaidingų atsakymų. Tėvai dažnai nežino, kaip turėtų atrodyti pokalbiai su vaikais sunkiomis temomis. Tačiau verta prisiminti apie vaikų jautrumą ir vaizduotę. Kelių metų vaikai dar nesugeba suvokti mirties reiškinio, taip pat nesugeba suprasti ir priimti jos negrįžtamumo. Į vaikų klausimus reikia atsakyti pagal jų amžių. Nebijokite, kad kapų lankymas jūsų vaikui bus liūdna patirtis. Į kapines verta eiti su visa šeima. Lankantis kapinėse verta prisiminti išėjusius žmones, pasakyti, kas buvo mylimas ir kas patiko žmogui, kurio kapą lankote. Atminkite, kad nesvarbu, kiek kapų aplankysite kartu, kokias žvakes perkate.
Netrukus kambarys prisipildo popierinių žvaigždžių, iš kurių sudėliojame Paukščių Taką. Būtent juo mūsų protėvių mitinėje pasaulėžiūroje Vėlės iškeliauja. Dainuodami dainas apie paukščius ir žaisdami liaudies žaidimus, įtvirtinome šią sampratą. Paskui pasidarėme po popierinį paukštelį - protėvių vėlėlę. Taigi vaikams papasakoti apie Vėlines ar pačią mirtį nėra taip jau sunku. Mūsų protėviai paliko mums pasakas, dainas, kuriomis nuo seniausių laikų pasinaudodavo, norėdami vaikams papasakoti apie sudėtingiausius gyvenimo aspektus.
Kol įvairiuose šalies kampeliuose lankytojus artėjant Helovino vilioja šiurpinantys siaubo parkai, Ukmergės rajone verslininkai kviečia prisiminti Vėlinių tradicijas. Sako, kad eksperimento ėmėsi prisiklausę piktų tautiečių komentarų apie ramų mirusiųjų pagerbimą užgožiantį Helovinas. Atvykus į Taujėnų dvarą yra du keliai - sukti paskui vaiduoklius ir šmėklas arba rinktis ramybę, šilumą - Vėlinių kiemelį. O ten iškart pasitinka ugnies šviesa ir kepamo ėriuko kvapas. Ūkininkas sako, kad pasitinkant Vėlines ant iešmo ėriukas sukasi ne šiaip sau. „Per Vėlines tokios buvę tradicijos, kiek žinau, arba ėriukas, arba riebus gaidys. Prieš šalčius, kad tai būtų riebus maistas, kad ant kapelių žmonės nesušaltų, kad būtų stipresni“, - pasakoja ūkininkas Vladas Žižys. „Mes norime priminti žmonėms, kad yra ne tik Helovinas, bet yra mūsų nuostabi, šilta, senovinė lietuviška šventė - Vėlinės - ta tradicija, kad susitiktume, kad pabendrautume“, - sako ūkininkė Irmina Žižienė. Organizatoriai tikina, kad daugiau dėmesio skirti Vėlinėms nusprendė prisiklausę piktų tautiečių komentarų dėl ramų mirusiųjų pagerbimą užgožiančio Helovino, tad šįkart atvykusieji kviečiami uždegti žvakelę, prisiminti jau išėjusius. Ir tai, kaip anksčiau žmonės minėjo Vėlines.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
