Informacija vaikams apie mirtį: kaip kalbėti ir padėti išgyventi netektį

Mirtis yra labai aiškus ir tuo pačiu pats paslaptingiausias gyvenimo įvykis, su kuriuo anksčiau ar vėliau susidursime kiekvienas. Kai su mirtimi artimoje aplinkoje susiduria vaikai, jiems kyla daugybė klausimų. Iš gautų atsakymų, šeimos narių reakcijų ir išreikštų emocijų mažieji susidėlioja savo pasaulio vaizdą.

Nors pokalbis apie mirtį tėvams gali kelti nerimą ir paprasčiausia išeitis - mėginti jo išvengti, psichologai tikina, kad mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis. Dėl šios priežasties vaikams svarbu žinoti, kas tai yra ir apie tai kalbėtis. Vaikai yra puikūs stebėtojai ir kone visuomet jaučia, jog kažkas yra negerai. Tėvai, slepiantys faktus ir tokiu būdu neva bandantys apsaugoti vaikus nuo skausmo, padaro dar daugiau žalos - jie atima iš jų galimybę mokytis, kaip veiksmingai susidoroti su stresu.

Tėvams, susidūrusiems su netektimi, dažnai kyla skausmingi, bet neišvengiami klausimai: Kaip paaiškinti vaikui apie artimojo mirtį?; Ar vaikui dalyvauti laidotuvėse?; Kaip padėti vaikui išgyventi gedulą? Nors norisi apsaugoti vaiką nuo liūdesio, svarbu suprasti, kad atviras ir nuoširdus pokalbis padeda mažajam suprasti, kas vyksta, ir ramiau priimti netektį. Pasiruošę suaugusieji gali padėti vaikui mirtį suvokti ne kaip bauginančią paslaptį, o kaip natūralią gyvenimo dalį.

Kas yra mirtis? Aiškinimas vaikams

Labai svarbu vaikui paaiškinti, kad mirtis yra neišvengiama patirtis kiekvieno žmogaus gyvenime, tad jaustis blogai yra natūralu. Galima papasakoti, jog gamtoje viskas turi prasmę ir yra gyvybės ciklo dalis: žuvys jūroje, paukščiai ore ir žvėreliai miške yra gamtos dalis. Visi padarėliai ir augalai yra gyvi, o kai jų gyvybė išsenka, jie miršta ir mes tai vadiname mirtimi. Žmonės taip pat būna gyvi, o paskui - miršta.

Pirmąjį pokalbį minėta tema patariama inicijuoti nebūtinai tiesiogiai išgyvenant artimo žmogaus netektį, o tuomet, kai vaikui pasidaro smalsu. Tačiau yra atvejų, kai apie mirtį su vaiku kalbėtis būtina, pavyzdžiui, kuomet mirus artimam žmogui mažasis su ja tiesiogiai susiduria pats arba nuolat girdi apie tai kalbant aplinkoje.

Tiesa ta, jog kai žmogus miršta, jo kūnas nustoja veikti. Žmogus gali mirti nuo senatvės, ligos, o kartais ir įvykus nelaimingam atsitikimui. Jeigu taip nutinka, tie, kas žmogų mylėjo ir pažinojo, paprastai susirenka atsisveikinti.

Skirtingų kraštų, įsitikinimų bei religinių pažiūrų žmonės nevienodai supranta, kas vyksta po mirties. Dalis žmonių tiki, kad žmogus yra sudarytas iš kūno bei sielos, kuri gyvena net ir tuomet, kai kūnas suyra. Ir nors mirtis reiškia, kad kūnas jau nebegyvas, miręs asmuo gyvena mūsų prisiminimuose, mintyse ir netgi sapnuose.

Kaip vaikai supranta mirtį skirtingais amžiaus tarpsniais?

Vaikui augant, jo įsivaizdavimas apie mirtį keičiasi. Apie skirtingo amžiaus vaikų gedėjimą netekus šeimos nario, apie tai, ar vaikas turėtų dalyvauti laidotuvėse ir kaip su juo bendrauti po netekties, specialistai pastebi, kad tėvų netektis yra vienas skausmingiausių dalykų vaiko gyvenime. Anksčiau apie vaikų gedėjimą sklandė daug mitų, pavyzdžiui, kad vaikai yra atsparūs, nejaučia skausmo, negali gedėti, yra per jauni suprasti ar greitai pamiršta. Tačiau šie mitai yra neteisingi - vaikai gedi, jiems skauda, tik tai labai priklauso nuo jų amžiaus. Štai kaip skirtingo amžiaus vaikai suvokia mirtį:

Kaip tinkamai bendrauti su vaiku apie netektį?

Kalbantis su vaikais, svarbu būti atviriems jų klausimams, nemėginti užglaistyti tiesos. Jeigu atsakymo nežinote, taip ir pasakykite. Tėvams svarbu būti atviriems ir nebijoti vaiko užduodamų klausimų, tačiau per daug nesigilinti į detales su mažesniais vaikais, jiems geriausiai tai pateikti paprastais ir aiškiais faktais. Būkite atviri, jauskite ir kalbėkite.

Žodžių pasirinkimas ir ko vengti

Pranešant vaikui apie šeimos nario mirtį, rekomenduojama vengti žodžių „išėjo“, „išvyko“, „užmigo“, „iškeliavo“ - geriau tiesiai įvardyti, kad žmogus mirė, nustojo kvėpuoti, sustojo širdis. Portalo LRT.lt kalbinta psichologė-psichoterapeutė pastebi, kad kartais, siekiant sušvelninti skaudžią realybę, sukeliama nemažai sumaišties.

Reikėtų vartoti paprastus žodžius, tiesiai įvardyti, kad žmogus mirė. Visų pirma, vaikams tai gali būti nesuprantama, antra - tai yra grįžtami procesai. Pavyzdžiui, vaikams gali būti baisu eiti miegoti, gali kamuoti baimė nepabusti. Žodžių pasirinkimas čia labai svarbus - neprilyginkite mirties kelionei, nes atžala gali bijoti, jog į kelionę išvykę tėvai niekada nesugrįš. Taip pat netapatinkite mirties su miegu. Įsitikinkite, kad vaikas supranta skirtumą tarp nedidelės ir mirtinos ligos - kad vaikas nebijotų, jog kitą kartą susirgęs gali numirti.

Žmogus mirė ir jo kūnas bus palaidotas ar kremuotas. 3-6 metų vaikams svarbu kalbėti aiškiai, vengiant dviprasmiškų žodžių, tokių kaip „užmigo“ ar „išėjo“. Verčiau pasakyti paprastai ir švelniai: „Senelis mirė. Jo kūnas nebefunkcionuoja/„nebeveikia“ - jis nebekalba, nevalgo, nekvėpuoja.“

Emocijų reikšmė ir atvirumas

Žinią apie netektį svarbu pranešti ramiai, bet ir nepanikuoti dėl to, jeigu pačiam liūdna, nurieda ašara. Kartais mes, suaugusieji, patys bijome savo jausmų, slepiame juos nuo vaikų, stengiamės būti stiprūs. Tada ir vaikams atrodys, kad privalu būti stipriam ir niekam nerodyti, ką jauti. Svarbu ištransliuoti, jog normalu yra liūdėti ir jaustis sutrikusiam ar piktam. Kalbantis su vaiku apie netektį, normalu parodyti ir savo jausmus, nebijoti būti pažeidžiamiems tokiomis akimirkomis.

Vaikų dalyvavimas atsisveikinimo ritualuose

Dalis tėvų vengia vaikus vestis į laidotuves, galbūt manydami, kad tai gali būti per daug skausminga patirtis, kad mirusio žmogaus palaikai gali būti traumuojantis vaizdinys. Tačiau paprastai manoma, kad dalyvauti šiuose ritualuose svarbu. Vaiko dalyvavimas atsisveikinimo su mirusiuoju procese gali būti svarbus žingsnis jo emociniame gijime. Tai padeda vaikui suprasti, kas įvyko, leidžia išreikšti jausmus ir suteikia galimybę atsisveikinti savaip. Svarbiausia - nieko neversti.

Vieno teisingo atsakymo nėra, ar vaikui dalyvauti laidotuvėse - tai labai priklauso nuo vaiko amžiaus, brandos, emocinės ir psichologinės būklės bei paties vaiko noro. Svarbiausia - gerbti vaiko jausmus ir sprendimą. Kai kurie vaikai nori dalyvauti atsisveikinimo ceremonijoje, jiems tai padeda suprasti, kad žmogaus jau nebėra, leidžia išgyventi atsisveikinimo procesą. Kiti gali jaustis per daug sutrikę ar išsigandę.

Svarbu su vaiku kalbėtis atvirai, paaiškinti, kaip atrodys laidotuvės, kas jose vyksta, kokių jausmų gali kilti. Jei vaikas nenori eiti - neverta versti. Kartais galima pasiūlyti kitų būdų atsisveikinti - uždegti žvakutę, nupiešti piešinį ar parašyti laišką, tyliai pabūti kartu su šeima. Vaikui svarbu jausti, kad jis yra šeimos dalis ir dalyvauja atsisveikinime kartu su visais. Taip pat svarbu susitikti su mirtimi, pajausti praradimo skausmą ir liūdesį, ir svarbiausia, gauti paguodos.

Pašarvoto žmogaus vaizdas dažniausiai nėra traumuojantis - traumuojanti patirtis būtų, jei vaikas rastų artimąjį, pavyzdžiui, nusižudžiusį. Atsisveikinimo momentui paruoštas velionis dažniausiai atrodo ramus, tarsi miegantis. Natūralu, kad vaikui gali būti smalsu, jis gali norėti paliesti palaikus, jam gali atrodyti, kad žmogus kvėpuoja, vaikas gali pradėti klausinėti, gal jis dar gyvas, galbūt buvo apsirikta.

Žinoma, gali atsirasti ir nerimo. Dažniausiai miręs žmogus būna šaltas, tad gali būti, kad pajutęs, jog jo paties rankos atšalo, vaikas klaus, ar viskas gerai. Vaikui per laidotuves ar šermenis gali būti ir baisu, jis gali nesuprasti, kas vyksta, o iš to gali kilti įvairių reakcijų: triukšmavimas, juokas, netinkamas elgesys. Svarbu, kad vaikas neliktų vienas, kad šalia būtų suaugusysis, kad jis nepultų barti, o galbūt išvestų ir nuramintų vaiką, jį pakalbintų. Svarbu informuoti vaiką, kas vyksta laidotuvių metu, kad viskas vyks rimtai, susirinks daug žmonių ir jie gali verkti, būti emocionalūs. Rekomenduojama pasirūpinti, kad būtų žmogus, kuris galėtų išeiti su vaiku bet kuriuo metu, nes laidotuvės yra pakankamai intensyvus ir ilgas procesas. Net ir nedidelės, vaiko pasirinktos užduotys atsisveikinimo metu padeda jam jaustis saugiau, reikšmingiau ir suprasti, kad gedulas yra natūralus procesas. Kiekvienas vaikas turi teisę gedėti savaip - vieni nori dalyvauti aktyviai, kitiems pakanka tyliai stebėti ar tiesiog būti šalia. Suaugusiųjų supratimas, palaikymas ir pagarba vaiko jausmams čia - svarbiausia.

Gedėjimo procesas ir pagalba vaikui

Vaikai dėl mirties kenčia panašiai kaip ir suaugusieji, bet turi mažiau savivokos ir gynybinių mechanizmų, todėl gali nukentėti labiau. Todėl ypač svarbu vaikams pasakyti, kad ir mes patys iš tikrųjų nežinome visų atsakymų, tačiau galime apie tai kalbėtis. Kai kas nors miršta, likusiems čia yra liūdna ir gali būti labai sunku atsisveikinti, nes visada ilgėsimės mirusiųjų.

Vaikų raidos psichologų nuomone, reakcija į stresines situacijas kartais būna netikėta - sureaguojame juoku ar humoru. Svarbu vaikui parodyti, kad gali kilti įvairiausių jausmų. Iš pradžių net gali atrodyti, kad nėra jokių jausmų, tik tuštuma. Vėliau atsiranda įvairių jausmų: liūdesys, pyktis, nerimas, baimė dėl to, kas bus paskui. Svarbu užtikrinti, kad, jei norisi, galima kalbėtis apie tai, kas vyksta. Kartais vaikas gali neatpažinti, nesusieti savo jausmų, pasireiškiančių per elgesį.

Kitas svarbus aspektas - vaikai kartais klausia apie mirtį, nes bijo, jog nebus kam jais pasirūpinti. Todėl patariama vaikui sakyti, jog tikitės gyventi dar labai ilgai ir visada būti šalia, tačiau jeigu kas nors atsitiktų, yra tėtis, močiutė ir senelis, teta ir dėdė, krikšto mama ir tėtis, todėl tikrai bus žmonių, kurie juo pasirūpins, pataria psichologai.

Nereikia pulti vežti vaiko atostogų ir užpilti jo maloniais dalykais. Netekus vieno iš tėvų, sugriūva visas įprastas vaiko gyvenimas. Jei kitas tėvas smarkiai sužeistas ir negali kalbėtis arba iš skausmo suserga, vaikui atsiranda baimė, kas juo rūpinsis, kas jį mylės, kyla daug klausimų, neužtikrintumo. Labai svarbu gali būti įprasta, normali diena - blynai ar košė, kuriuos vaikas paprastai valgo, ėjimas į mokyklą.

Jeigu vaikas užsidaro, nekalba apie netektį, savo jausmus, pirmiausia parodykite, kad jis ir jo jausmai rūpi. Išlaukite, tačiau vis pasiūlykite pasikalbėti. Kartais vaikai gali visiškai neparodyti jokios reakcijos, bet dažniausiai nesureaguodami jie tarsi atmeta tą žinią. Neretai būna taip, kad vaikystėje netekęs vieno iš tėvų, apie tai vaikas ima kalbėti tik paauglystėje. Vis dėlto mums augant atsiranda vis didesnis sąmoningumas, ypač paauglystėje iš naujo dėliojama sava istorija ir kaip ji mus veikia, tarsi iš naujo imama ieškoti santykio su tuo, kas tau atsitiko, su tuo žmogumi, kurio nebeturi, su prisiminimais, kurie galbūt nutrūko. Ima kilti klausimų, koks aš būčiau, jeigu tai nebūtų nutikę. Kartais po netekties gali kilti noras viską užmiršti ir gyventi taip, tarsi nieko neatsitiko, nes gyvenimas jau nebebus toks, koks buvo iki to įvykio. Paraginkite vaiką kūrybiškai išreikšti jausmus. Tėvai turėtų nebijoti patys kalbėti apie netektį, kartu prisiminti gražias akimirkas su tuo žmogumi. Rekomenduojama kartu su vaiku sugalvoti ritualus ar šeimos tradicijas, kaip prisiminti mirusį žmogų.

Tradiciškai manoma, kad gedėjimo laikas yra metai. Pirma savaitė dažniausiai būna šokas, pirmi mėnesiai - bandymas susiorientuoti, kaip gyventi toliau. Kartais labai svarbu nuo emocijų priėmimo, kalbėjimo apie netektį, apie mirusį žmogų - koks jis buvo, ką apie jį prisimename, pereiti prie leidimo sau gyventi toliau, paskui vėl grįžti prie praeities, paskui - vėl prie gyvenimo toliau. Svarbu suprasti, kad gedėjimas yra procesas ir jį išgyventi geriausiai padeda vaiko artimiausia aplinka, šeima. Reikėtų vaiką stebėti, palaikyti, būti empatiškiems. Reikėtų bent pusės metų, kad ši žinia „susigulėtų“, o pats gedėjimas gali trukti dar ilgiau. Tikrai nevertėtų skubėti, nes pirmosios reakcijos gali būti labai įvairios. Kartais vaikas pradžioje gali nerodyti jokių reakcijų, o vėliau susivokia, kad tikrai, kas įvyko, yra tikra. Svarbu suprasti, kad reikės ilgų metų išmokti gyventi su ta patirtimi, kol ji galiausiai taps mūsų gyvenimo dalimi.

Tyrimai rodo, kad apie 19 procentų vaikų, netekus vieno iš tėvų, po metų padaugėja nerimo, depresijos, su stresu susijusių simptomų, gali atsirasti fizinių, psichosomatinių sutrikimų, dažniausiai išreiškiančių įtampą. Gali atrodyti, kad viskas gerai, bet vaikas sunkiai miega, kartais sapnuoja košmarus arba priešingai - gražius sapnus. Artimojo netektį išgyvenęs vaikas gali tapti jautresnis išsiskyrimams, draugystėms. Viena vertus, tai yra žaizda, kita vertus, tai gali būti ir galimybė geriau suprasti kitus, atsidūrusius tokioje situacijoje.

Naminių gyvūnėlių netektis: kaip kalbėti su vaiku?

Gyvūną dažnai prilyginame artimajam ar šeimos nariui, todėl galime parodyti vaikui, kad normalu liūdėti ir ilgėtis. Turime būti atviri su vaiku, nevengti parodyti, kad ir mes liūdime. Jei tėvai nerodys emocijų, vaikui gali kilti mintis, kad augintinis niekam nerūpi ir tarsi nieko neįvyko. Turėtume vengti pasakymų, kad gyvūnas „iškeliavo, užmigo“, nes tokie pasakymai yra klaidinantys.

Pirmiausia reikėtų įsivertinti, ar mes esame pasiruošę pasiimti kitą gyvūną ir juo rūpintis. Kartais tėvai padaro staigmeną ir neilgai trukus po augintinio mirties, vaikui padovanoja naują augintinį, tačiau tai vaikui gali sukelti nusivylimą, naujo gyvūno buvimas nebūtinai suteiks džiaugsmingas emocijas. Vaikas gali jausti, kad tarsi nieko neatsitiko, nebuvo išjausta, išgedėta.

Pagalba ir palaikymas

Vaikams svarbu jaustis išgirstiems, suprastiems ir saugiems. Atviras, jų amžių ir supratimą atitinkantis pokalbis padeda suvokti, kas yra mirtis, kodėl žmonės gedi, ir leidžia išgyventi netektį ramiau, be nereikalingų baimių ar kaltės jausmo. Vaikų reakcijos gali būti labai skirtingos, todėl svarbiausia - kantrybė, supratimas ir pagarba kiekvieno vaiko jausmams. Kartais vaikui užtenka tiesiog būti šalia mylinčių suaugusiųjų, stebėti ir jausti, kad jam leidžiama išgyventi gedulą savaip. Reikėtų atsižvelgti į tai, kiek laiko praėjo po netekties, nepatartina kreiptis į psichologą, jei tai įvyko neseniai. Svarbu suprasti, kad gedėjimas yra procesas ir jį išgyventi geriausiai padeda vaiko artimiausia aplinka, šeima.

tags: #apgauta #mirtis #vaikams

• Išsamiai apie nėštumo nutraukimą
• Ibuprofeno dozė vaikams
• Kūrybiškas laisvalaikis su antspaudais
• Pilvo preso stiprinimas po gimdymo
• Iššūkiai Lietuvos slaugos ir socialinės globos sistemoje