Pagalba ir palaikymas tėvams, netekusiems negimusių vaikų

Kas gali būti skausmingiau, kai ne vaikai turi laidoti tėvus, o tėvai vaikus!.. Tokia mirtis skaudžiai paliečia tiek suaugusį žmogų (tėvą, motiną), tiek vaiką (brolius, seseris). Nesvarbu, kokioje nėštumo stadijoje moteris neteko kūdikio, jei šis kūdikis buvo svajotas ir lauktas - praradimo skausmas bus labai intensyvus, o susitaikymo procesas ilgas. Šeimai ypatingai sunkiu momentu, būtina stengtis kuo daugiau laiko praleisti kartu, kad kiekvienas narys jaustųsi palaikomas ir suprastas. Skausminga patirtis vienas poras atitolina, o kitas suartina.

Teisinis statusas ir laidojimo tvarka

Lietuvos įstatymuose atsirado labai svarbūs pakeitimai, leidžiantys palaidoti mirusius dar negimusius kūdikius. Iki 2018-ųjų embrionai iki 22 savaitės buvo prilyginami medicininėms atliekoms, su jomis kartu ir utilizuojami. Nuo 2018 m. gegužės 1 d. įsigalioję LR Žmonių palaikų laidojimo įstatymo pakeitimai pripažino žmogumi vaisių iki 22-osios nėštumo savaitės, o SAM ministro įsakymu yra leista tėvams pasiimti palaidoti tokius žuvusius vaikelius. Tik nuo 2019 metų embrionai prilyginti žmogui ir, pagal įstatymą, turi būti laidojami.

Mirus negimusiajam, tėvai, jei nori, gali jį palaidoti patys, gali pasiimti vaisių iškart arba per pusę metų nuo mirties. Anot Kauno klinikų dvasinės asistentės, iškart pasiima kūdikį ne dažnas. „Netgi tuo metu, kai vyksta persileidimas, mamos būna šoke, ir jos tikrai nieko nenori. Ir man kartais skambina ir po pusės metų, ir klausia - kur?“ - pasakoja Kauno klinikų dvasinė asistentė Svetlana Adler-Mikulėnienė. Tuos pusę metų, kol tėvai gali pasiimti mirusį vaisių, jis saugomas specializuotuose šaldytuvuose, kuriuos klinikoms padovanojo kapelionai.

Kunigas Nerijus Pipiras teigia: „Mes nupirkome specialius šaldytuvus ir padovanojome skyriams, kad jie ten būtų saugomi, ir palaikomi iki laidojimo momento. Tas poreikis aktualėja, nes iki pat šių dienų buvo manoma, kad embrionas tai kažkokia medicininė atlieka. O kad tai yra visgi žmogaus embrionas, visuomenei reikia suprasti. Ir priprasti.“

Anot Sveikatos apsaugos ministro patarėjo Tomo Bagdono: „Gali patys tėvai laidoti, jei tėvai nepasiima embriono per tam tikrą laiką, per pusę metų, valstybė jį palaidoja.“ O jei visgi tėvai mirusiojo nepasiima ir per pusę metų, ligoninė privalo juos kremuoti ar sudėti į kapsules ir palaidoti. Jeigu kūdikio iki 22 savaitės tėvai nepasiima palaidoti, jo palaikai kremuojami kartu su kitais vaisiais iki 22 savaitės ir bus pagarbiai palaidoti bendrame žmogaus vaisių iki 22 savaitės kape. Ši kapavietė numatyta Šiluvoje.

Prieš tai toks kapas 2020-aisiais atsirado Ukmergėje, Dukstynos kapinėse, ir kol kas buvo vienintelis. Anot S. Adler-Mikulėnienės, tokie kapai - didžiulė paguoda tėvams, kurie pasiimti ir palaidoti patys ne visada turi galimybę. „Žmonės gyvena tarp Lietuvos ir užsienio. Ir kur jiems paimt palaidot? Lietuvoj neturi šeimos kapo, galimybės prižiūrėti, bet jiems skaudu ir jie tikrai nori palaidot. Ir mes turime tokių šeimų, kurie kai sužino, kad bus toks kapas, jie džiaugiasi, jie tikrai norės ten nuvykti“, - tvirtina ji.

Anot Mikulėnienės, nuo 2019 metų šaldytuvuose laikomi embrionai greitai bus palaidoti Šiluvoje, jiems jau ruošia kapą. Šių Kauno ligoninėse mirusių kūdikių palaikai buvo saugomi LSMU Kauno klinikų ir Kauno ligoninės koplyčiose, tądien septyniose urnose baltu laidojimo automobiliu atkeliavo į Šiluvą, o po šv. Mišių buvo palaidoti miestelio kapinėse. „Padedu augti“ asociacija kviečia prisidėti prie kapo įrengimo - skulptoriaus Nerijaus Kavaliausko paminklo. Skulptorius N. Kavaliauskas pasakojo: „Paminklą kurti įkvėpė Onos Valiukevičiūtės daina „Tu numegzk man, mama, kelią“. Kompozicijoje bus „nerti“ angelai, kelias. Nesinori kūriniu nieko nuteisti, tema skausminga… Šis paminklas bus baltos spalvos ir simbolizuos viltį! <…> Turiu daug vaikų, buvo sunkių gimdymų, išgyvenimų. Vaikų tema labai jautri, sunku įsivaizduoti, ką išgyvena kūdikio netekę tėvai. Siųsime jiems šviesią žinutę.“

Klaipėdoje, pagal pasirašytą bendradarbiavimo sutartį tarp Klaipėdos universiteto ligoninės, laidojimo namų „Aterna“ bei Marijos Taikos Karalienės parapijos, negimusių kūdikių laidotuvės nuo šiol bus organizuojamos. O štai, pavyzdžiui, Vilniuje, Santaros klinikos negimusius vaikus iki 22 savaitės laidoja Karveliškių kapinėse. Tačiau kapai niekaip neišskiriami ir tėvai panorėję aplankyti jų negali.

Apklausus vilniečius, ar sostinei reikia specialiųjų kapų, koks atsiras Šiluvoje, nuomonės išsiskyrė:

• „Gal kažkam tai bus svarbu, o kam nesvarbu, tai neateis ir nežinos.“
• „Manau, kad reikėtų, nes būtų humaniška, kad leistų tėvams išsakyti savo maldas, patyrimus.“
• „Ne, tokių kapų nereikėtų, nes tai yra amoralu.“
• „Taip yra paniekinama gyvybė. Nes tai perteklinis dėmesys į mirtį ir per mažas dėmesys į gyvenimą.“
• „Kūdikis ir embrionas yra du skirtingi dalykai dar.“
• „Tai yra labai humaniška. Ir ypač matom, kad visuomenė vis labiau nehumaniška, tai labai padėtų.“
• „Man tai papildomai depresiją keltų, geriau asmeniškai, privačiai.“
• „Manau, kad tai būtų labai humaniška, pagarbu ir gražus gestas padarytas.“

Įprastai tėvai vaisiaus iki 22-os nėštumo savaitės palaikus laidoja šeimos kape arba neatlygintinai gautame kape, vieno iš tėvų vardu.

Sielvartas ir gedėjimo procesas

Gedėjimas yra normali žmogaus reakcija į netektį. Vaiko netektis (nėštumo, gimdymo metu ar po gimimo) yra priskiriamas komplikuoto gedulo patyrimui. Sielvartas tampa komplikuotas dėl padidėjusio kaltės jausmo, aplinkinių ignoravimo įvykusios netekties bei dėl staigios, nelauktos ir netikėtos netekties stiprumo. Gydytoja psichoterapeutė Elizabeth Kübler-Ross, įžymioji liūdesio ir netekties išgyvenimo etapų įvardytoja, pažymi, kad žmonių liūdesys pasireiškia ne tik skirtingai, bet ir su tam tikrais bendrais dėsningumais. Bet kai kada jis gali susikomplikuoti: pernelyg ilgai ir intensyviai trukti, prisipildyti pykčio, depresijos ar fizinių simptomų. Tėvai išgyvena tą patį liūdesį netekę tiek negimusio kūdikio, tiek naujagimio, tiek ir vyresnio vaiko.

Netekties gėla dažniausiai išliejama verkimu, raudojimu, klyksmu, rankų grąžymu, galvos lingavimu, žodžių kartojimu ir pan. Visos reakcijos yra tinkamos gedėjimo metu, todėl reikia nekliudyti tėvams išreikšti savo skausmą jiems priimtinu būdu. Sielvartaujant išreiškiamas kartėlis bei pyktis: trankant durimis, garsiai šaukiant arba tūžtant ant kitų žmonių, tam tikra prasme susijusių su vaiko mirtimi, pvz., automobilį vairavusio asmens, aplaidžios auklės, medikų. Kartais pyktis gali būti nukreiptas į pačią vaiko mirtį ar Dievą, taip pat į likusius savo vaikus, kurie laikosi atstu nuo tėvų. Kai kada pyktis neišsakomas balsu, užsidarant tyloje; tuomet jo apraiškos išoriškai nepastebimos, bet tai gali sukelti vidinių emocinių ir fizinių pažeidimų. Pyktis pats savaime paprastai neišnyksta.

Gedintys tėvai jaučia kaltę. Tai normali gedėjimo proceso dalis, dažniausiai kylanti iš dviejų šaltinių: pačios mirties prigimties bei kelio jai užkirtimo ir iš tarpasmeninių santykių problemų. Kaltė susijusi su graužatimi - ar tikrai buvome geri tėvai, neišnaudotom galimybėm - gal pasirinkom netinkamą gydymą bei slaugą, ir su kitais vaikelį liečiančiais sprendimais arba neišspręstu konfliktu (dėl ko nors) su juo, kol dar buvo gyvas. Tėvai gali save kaltinti praktiškai dėl kiekvieno su vaiko auginimu bei priežiūra susijusio dalyko. Kaltė gali pasireikšti įvairiomis formomis ir paveikti fizinę bei psichinę gedinčiųjų sveikatą. Pvz., jei vaikas žuvo automobilyje, vairuojant vienam iš tėvų, ar naktį lovelėje, kai tėvai miegojo, kaltės jausmas gali vis atsinaujinti ir kankinamai slėgti kone amžinai. Gedėjimo procese tėvai gali išgyventi ir gėdos jausmą. Jis susijęs su kalte. Tada dažnai nerimaujama dėl savo socialinio statuso. Karčiai saldus liūdesys - iš naujo išgyvenamas praradimas, kartais toks pat stiprus jausmas, kaip ir pirmąjį kartą. Jis gali atsirasti „ypatingomis“ progomis: vaikelio gimimo ar mirties dieną, per atostogas ar svarbius įvykius (mokyklos baigimą, vedybas).

Patys gedintieji neretai pastebi, kad jų mąstymo procesas taip pat paveiktas artimo asmens mirties. Juk sugriūna ateities svajonės, keičiasi gyvensena, pakinta išorinė aplinka, tačiau vidinis žmogaus suvokimas, jo pasaulėvoka lieka tokia pati, todėl atsiranda neatitiktis tarp tikro ir susikurto pasaulėvaizdžio. Daugeliui žmonių labai sunku suvokti šiuos du pasaulius kaip vieną ir tą patį, vientisą; tai gali nuvarginti ir net sutrikdyti protą. Dėl šio nevientisumo kilę mąstymo sutrikimai pasireiškia atminties pablogėjimu, interesų susilpnėjimu arba praradimu, pablogėjusia dėmesio koncentracija, pasitenkinimo pojūčio praradimu, dezorientacija, bejėgiškumu, identiškumo praradimu.

Viena moteris pasidalino savo skaudžia patirtimi: „Su vyru džiaugėmės iš laimės, kad turime vienas kitą. Manėme, kad mūsų laimė tęsis. Pradėjau lauktis, koks tai buvo neapsakytas džiaugsmas, mes būsime tėvai. Buvo penkto mėnesio pradžia. Prabudau, būdama visa šlapia. Paskubom vyras kvietė greitąją, bet neištvėręs pats vežė į ligoninę. Tuomet tas kelias buvo toks tamsus ir toks ilgas, nors iki ligoninės vos dešimt minučių kelio. Norėjosi atsiklaupti ant kelių ir prašyti, kad gydytojas padarytų ką nors, kad tik išgelbėtų. Žiūrėjau į gydytojo akis su prašymu, tas akis ir dabar pamenu. Vaikelį turėjau išgimdyti, sąrėmių skausmai, ir gimsta mažytė mergytė, tada operacija… ir ašarų upeliai. Mes praradome mažąją princesę dėl neaiškių priežasčių. Praėjo geri metai, aš vėl laukiausi. Prasidėjus trečiam nėštumo mėnesiui jutau silpnumą, apsilankiau pas savo gydytoją. Ir išgirstu: „Jūsų vaikelio širdis sustojo, jus reikia operuoti.“ Nepamenu, kas toliau vyko, tik pabudus po operacijos mačiau šalia sėdinčio vyro ašaras. Abu verkėme, dabar ir už abu vaikučius, ši netektis mūsų širdis atvėrė, mes verkėm ir klausėm: „Už ką mums taip?“ Abu nesusitvarkėme su vaikučių netektimis, negalėjome net kartu būti, tada ieškojome pagalbos ir gydėmės savo žaizdas, nes mylėjome vienas kitą. Tas gedėjimo kelias buvo sunkus, bet mes sveikome tik tada, kai mokėmės kalbėti apie šį skausmą. Mūsų šeimą vėl aplankė gandrai. Gimė sveikas berniukas, kuris sugrąžino mus į gyvenimą.“

Tėvų ir vaikų gedėjimo skirtumai

Pastebėta, kad moterų ir vyrų liūdesys kažkiek skiriasi. Būdingesnis moterų atsakas - baimė, liūdnumas, ašaros, tuštumos pojūtis, pyktis, pavydas, kaltės jausmas, savo vertės suvokimo praradimas. Vyrus dažnėliau slegia bejėgystė, nenaudingumas, pagalbos nebuvimas, pyktis, frustracija (jausmas, kad viskas žlugo), kaltės jausmas, baimė arba jausmų slopinimas. Tokie išgyvenimai atsiliepia ir tarpusavio santykiams: sutuoktiniai ima užtrukti darbe, tvarkydami įvairiausius reikalus, ar ilgiau nei anksčiau pabūti bažnyčioje. Taip pat ilgą laiką gali būti sumažėjęs seksualinis aktyvumas.

Brolio ar sesers mirtį išgyvenantys vaikai, būdami nepatyrę liūdėtojai, šią situaciją priima kaip itin sukrečiančią, ir jei suaugusieji dėl didelio skausmo neatkreips į juos dėmesio, šiems gali prasidėti streso sukeltos neadekvačios reakcijos: šlapinimąsis naktį į lovą, tikų atsiradimas, dėmesio nesukoncentravimas, užsidarymas savyje, nenatūralus gerumas arba agresyvumas ir pan. Vaikai kaip niekas kitas dar labiau linkę prisiimti kaltės jausmus: ar tik ne dėl manęs sesutė ar broliukas mirė? Ar ir aš mirsiu? Jei būčiau geriau elgęsis, gal sesutė ar broliukas nebūtų miręs? Vaikai taip pat nori jaustis įvykių šeimoje dalyviai, todėl vertėtų su jais pasišnekėti. Tačiau atsargiai! Tik tiek, kiek jie nori žinoti ir kiek pagal savo amžių gali suprasti. Svarbiausia kalba yra meilė ir dėmesio rodymas.

Parama ir pagalba netekties atveju

Buvimas šalia, išklausymas ir kalbėjimasis yra svarbiausi dalykai šeimai kriziniu laikotarpiu. Tokiais momentais itin svarbu atvirai dalintis jausmais, baimėmis ir lūkesčiais, siekiant stiprinti tarpusavio ryšį ir pasitikėjimą. Kaip susitaikoma su netektimi, priklauso nuo asmenybės - vieni jautresni, kiti mažiau jausmingi, tačiau sielvartas vienaip ar kitaip pasiekia visus. Labai svarbu atpažinti tėčio sielvartą ir priimti jo sunkius išgyvenimus. Patiems tėčiams svarbu prisiminti, kad nuo sielvarto nepabėgsi - gedėjimas yra ilgas procesas, kurį lengviau įveikti su artimiausiais savo šeimos nariais. Kas padeda įveikti sielvartą? Daug dalykų gali padėti - tai parama, palaikymas, pokalbis, atsiminimų apie vaikelį branginimas, bendravimas su kitomis šeimomis, tikėjimas, psichologinė pagalba ir rūpinimasis savimi. „Mes tikime, jog tie nekalti vaikeliai yra Dievo malonės šviesoje“, - sakė arkivyskupas K. Kėvalas. Deja, dažnai aplinkiniai nenori matyti ir girdėti jų verkiančių, nelaimingų, stengiasi juos prablaškyti, kalbėti apie įvairius dalykus, nesusijusius su vaiko mirtimi. Klinikų dvasinė asistentė sako, kad tėvai nepasiima negimusiųjų, nes būna palūžę ar tiesiog neturi galimybės jų palaidoti, o vėliau dažnai skambina ir teiraujasi, kur galėtų aplankyti mirusius vaikelius. Ji tikisi, kad toks kapas paguos tėvus, kurie atėję galės už kūdikį pasimelsti. Svarbiausia kalba yra meilė ir dėmesio rodymas.

Specializuotos paramos organizacijos ir religinė pagalba

Šiuolaikinėje visuomenėje vis daugiau organizacijų ir iniciatyvų skirta padėti tėvams, patiriantiems negimusio kūdikio netektį. Angelo mama - organizacija, teikianti paramą ir pagalbą tėvams, praradusiems savo vaikus. Ši organizacija siūlo emocinę ir psichologinę pagalbą, padeda tėvams išgyventi netektį, suteikia galimybę bendrauti su kitais tėvais, patyrusiais panašius išgyvenimus. Kūdikio netektis - organizacija specializuojasi pagalbos teikime tėvams, praradusiems kūdikius nėštumo metu arba netrukus po gimimo. Jie siūlo psichologinę pagalbą, įskaitant individualias konsultacijas ir grupines paramos sesijas, kuriose tėvai gali dalintis savo išgyvenimais ir gauti palaikymą iš žmonių, kurie patyrė panašias netektis. VšĮ Krizinio nėštumo centras - siūlo pagalbą moterims ir šeimoms, susidūrusioms su sudėtingomis nėštumo situacijomis, įskaitant netektį. Centre dirbantys specialistai teikia psichologinę ir emocinę paramą, padeda susidoroti su netekties skausmu ir ieškoti būdų, kaip išgyventi šį sunkų laikotarpį. Be to, centras teikia informaciją ir švietimą apie nėštumo netektį, organizuoja paramos grupes ir individualias konsultacijas. Dėl popierinio leidinėlio galima kreiptis į „Būsimų ir esamų mamyčių ir tėvelių asociaciją Gandras“.

Kauno klinikų koplyčioje dvasinė asistentė rodė paramos dėžutę, ją gauna tėvai, kurių vaisius mirė dar motinos įsčiose neišnešiotas ar po aborto. Joje - žvakutė, rėmelis kūdikio echoskopui, vystyklas, į kurį vaisių galima suvynioti laidojant bei leidinukai, skirti paaiškinti, kur galima kreiptis psichologinės pagalbos. Dar jautrus mamos laiškas mamai.

Vilniuje, Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, kabo ypatingas Mergelės Marijos paveikslas, skirtas negimusiems vaikeliams. Šis paveikslas yra ne tik meno kūrinys, bet ir svarbus dvasinis simbolis, suteikiantis paguodą ir viltį tiems, kurie patyrė netektį. Prie šio paveikslo galima pakabinti votą už savo prarastą vaikelį, taip išreiškiant meilę ir atminimą. Be to, čia galima pasimelsti specialiomis maldomis, skirtomis ne tik už negimusius vaikučius, bet ir už besilaukiančias moteris, kurios laukia naujos gyvybės atėjimo, bei už tas, kurios susiduria su sunkumais pastoti. Globok negimusius vaikučius.

Nors Lietuvoje dar nėra priimtina taip, kaip kitose šalyse, lankyti grupinės terapijos ar savitarpio pagalbos grupę, tačiau žmonės, kuriuos vienija ta pati problema, randa vienas kitą tiesiog nejučiomis. Pas mus panašios grupės dažniau buriasi parapijų namuose ir šeimos centruose, todėl apie jas galima pasiteirauti bažnyčioje. Surastas panašus žmogus ar bendra nuoširdi malda gali būti kaip tik tai, ko šiuo metu gedinčiajam labiausiai reikia. Jei prieinamas internetas ir nenorima viešumos bei žmonių sambūrio, nesunku rasti pagalbos ir internetiniuose puslapiuose. Jei priimtiniau individualiai kalbėtis su psichologu, psichoterapeutu, socialiniu darbuotoju ar kitokiu specialistu, šitai visada įmanoma, svarbu tik kreiptis. Tokia parama aptinkama ir ligoninėse. Mažieji atlaidai Šiluvoje taip pat suteikia dvasinę paguodą.

Katechezėje prieš šv. Mišias Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas atkreipė dėmesį, jog mūsų gyvenime Ligonių patepimo sakramentas neretai būna pamirštas, nors Šventasis Raštas rodo, kad prie Jėzaus, melsdami išgydymo, su tikėjimu artindavosi raišieji, aklieji, varginami kitokių fizinių ar dvasinių negalavimų. Per šio sakramento malonę žmogus sustiprėja, ima sveikti arba atsiveria Dievo valiai - pasiruošia kiekvieno iš mūsų laukiančiai amžinybei. Vyskupas Saulius ragino neatstumti Dievo pagalbos, kuri ateina žmogui per Ligonių patepimo sakramentą, ir laiku pakviesti kunigą į namus.

Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pasakė homiliją, atkreipdamas dėmesį į tris sąvokas, kurias kviečia apmąstyti Dievo žodis: papiktinimas, atleidimas, tikėjimas. „Mes esame gundomi pasmerkti žmones, kurie papiktina kitus, taip patys stodamì į Dievo vietą. Todėl toliau Evangelijoje Jėzus mums primena atleidimo būtinybę. Čia patariama atleisti septynis kartus. Skaičius paimtas iš rabinų praktikos, sakančios, jog tas, kuris kitam atleidžia tris kartus, yra tobulas žmogus. Tad pasakymas apie septynis kartus padvigubina rabinų praktikoje naudojamą skaičių ir prideda dar vieną, šitaip sakant, kad atleidimas nėra skaičiavimo dalykas. Šiuo metu mūsų pasaulis išgyvena tikrą tikėjimo išbandymo dramą. Girdime apie papiktinimą keliančius karus Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje, apie žūstančius nekaltus žmones. Nors, atrodo, visi supranta, jog karu spręsti santykius yra beprotybė, tačiau nesimato, kokiu būdu šie karai gali būti sustabdyti. Atrodo, kad Dievas šiandienos žmogų įspėja nesipuikuoti visagalybės iliuzija ir pradėti šauktis Jo pagalbos. Išspręsti šiuos konfliktus „neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui“. Todėl labai aišku, kad Dievas kviečia žmones į klusnumą - kreiptis į Jį, Jo visagalybę, Jo veikimą. Šitokią įvykių eigą gali inspiruoti tik tikintys žmonės, matantys pasaulį iš Šventojo Rašto žinios perspektyvos“, - be kita ko, kalbėjo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas savo homilijoje.

Praktinės rekomendacijos tėvams, artimiesiems ir medikams

Viena iš jautriausių temų - atsisveikinimas su kūdikiu. Paklausus tėvų, ar atsisveikino su savo kūdikiu, neretai išgirsti nedrąsų atsakymą: „Ne… Nenorėjau, kad tas vaizdas liktų visam gyvenimui“. Arba, jei mažylis kažkiek laiko dar gyvena, tėvai stengiasi kažkaip tolintis nuo savo kenčiančio kūdikio, kad prie jo neprisirištų. Tačiau gedėjimo specialistai patartų atvirkščiai, nes atiduota visa meilė, padaryta visa, kas geriausio buvo įmanoma padaryti, vėliau padeda lengviau pereiti netekties fazes, išgyvenamas mažesnis kaltės jausmas. Visada prisimename, kas buvo paskutinį kartą, todėl ryšio su vaikeliu paskutinėmis dienomis užmezgimas svarbus ir tėvams, ir juo labiau kūdikiui. Suaugę mirštantieji nori būti apsupti meilės ir rūpesčio iškeliaujant į Amžinybę, o nuo mažučio kūdikėlio kartais norime pabėgti, nes mums per daug skaudu. Juk ne naujiena, kad įsčiose esantis kūdikis jaučia tėvų, ypač motinos išgyvenimus ir savaip reaguoja, patiria bei rodo emocijas. Ką tik užgimęs vaikelis yra neatskiriama motinos dalis ir jie tarpusavyje labai susiję. Todėl nevertėtų tėvams, ypač mamoms, bijoti savo sergančio ir kenčiančio vaikelio ir jo šalintis, net jeigu juos skiria inkubatorius ar medicininė aparatūra.

Rekomendacijos netekusiems tėvams

• Išgedėkite!
• Atsisveikinkite!
• Žinokite! Jūs turite teisę prašyti savo vaiko kūnelio, nesvarbu, kokio dydžio ir kiek savaičių būtų.
• Nekaltinkite!
• Dalinkitės!
• Ieškokite pagalbos!
• Prisiminkite! Neužmirškite išėjusio vaikelio. Jis niekur nedingo.
• Pasitikėkite!
• Gyvenkite!
• Skirkite savo laiko!

Rekomendacijos artimiesiems ir aplinkiniams

Pasidomėkite, kuo galėtumėte padėti. Nenuvertinkite! Neklausinėkite! Neapgaubkite savo liūdesiu! Atjauskite šeimą! Nebijokite būti nuoširdūs! Turėkite kantrybės! Informuokite! Nuraminkite! Negailėkite savo laiko! Pasirinkite švelnų toną! Galvokite, ką sakote! Būkite supratingi! Būkite jautrūs!

Tammie Thomson knygoje „Gedėjimo kelionė“ (Journeys through grief) pateikė tėvų mintis apie jų skaudžią patirtį ir ko jiems reikėjo iš aplinkinių:

• Mūsų išklausymas.
• Supratimas, kad mes taip galime jaustis metų metus.
• Kalba apie Annie ir pripažinimas, kad mes esame mama ir tėtis. Annie yra mūsų dukra, o ne miręs kūdikis.
• Netrukdymas man gedėti taip, kaip noriu.
• Neapsimetinėjimas, kad jie žino, ką aš išgyvenu.
• Nėra pasakoma man, kad aš turiu būti stipri.
• Pasakymas, kad aš dar ilgai kalbėsiu apie netektį ir kad skausmą pergyvenčiau man geriausiu būdu.
• Nėra pasakoma, kad aš laiminga, nes turiu sveiką vyrą ir dar du vaikus namuose ir kad turiu tuo didžiuotis!
• Pagalba namų ruošoje ir maisto gaminime, kai slaugiau daug dėmesio ir jėgų reikalaujantį naujagimį ir gedėjau jo netekus.
• Tiesiog norėjosi, kad kas nors ateitų ir kalbėtų apie tai. Atrodo, žmonės dažnai laukia, kol sužeisti asmenys paprašys pagalbos, tuo tarpu šiems reikia, kad kas nors ateitų ir ištartų: „Pasakyk man, kaip tu jautiesi? Man tai iš tiesų rūpi“.
• Bet manau, kad kai kuriems žmonėms nesėkmė nepriimtina ir jie nežino, ką sakyti kenčiančiai mamai ar tėčiui ar kaip parodyti susirūpinimą.
• Pokalbis apie Timotiejaus nufotografavimą ir jo vadinimas vardu, nors sūnus buvo sunkus ligonis.
• Pasidalijimas išgyvenimais praradus savo kūdikį.
• Nesakymas: „Ji ypatinga, todėl Dievas norėjo ją turėti savame sode“. Tiesiog susirgau nuo frazės „Dievas jos norėjo“. Aš jos norėjau daug labiau nei kas nors kitas!
• Vyro, mamos, tėvo ir kitų artimųjų pripažinimas, kad tai buvo realus, gyvas kūdikis, kuris, deja, negalėjo išvysti šio pasaulio.
• Kad jie galėjo man leisti kalbėti apie netektį, užuot galvoję, kad nieko tokio neatsitiko.
• Buvimas pajėgiam kalbėti apie kūdikį, paminint jo vardą.
• Kalbėjimasis. Mano artimiesiems atrodė, kad jei jie nekalbės su manimi apie tai, aš ne taip smarkiai jausiu netektį.

Matome, kad kalbėjimasis padeda išgyventi ir išlaisvinti viduje glūdinčius jausmus. Ir sena patarlė juk sako, kad pasidalytas skausmas perpus mažesnis.

Rekomendacijos medikams

Su kūdikių netektimi iš arti susiduria ir medikai. Juos taip pat paliečia šios netektys. Medikai, bendraudami su tėvais, turėtų vadovautis šiomis rekomendacijomis:

• Jei medikai pasako, kad yra galimybė nutraukti nėštumą, pasistenkite nereaguoti į jokį spaudimą.
• Kai ateis metas, atsisveikinkite su vaikeliu.
• Dalinkitės! Ieškokite pagalbos! Skirkite savo laiko! Pasidomėkite, kuo galėtumėte padėti. Neteiskite! Nepriekaištaukite!
• Jei šeima nutarė gimdyti vaikelį, kuriam nustatyta reta liga, nepriekaištaukite ir nepasakokite, kaip jiems bus sunku.
• Neklausinėkite! Neapgaubkite savo liūdesiu! Atjauskite šeimą! Nebijokite būti nuoširdūs! Turėkite kantrybės!
• Diagnozavus vaisiaus ligą, raskite tinkamą laiką ir vietą pranešti šią žinią tėvams.
• Jei šeima ieško kitos nuomonės, neįsižeiskite. Tai nereiškia, kad jumis nepasitiki. Jokiu būdu nepatarinėkite.
• Medikai negali priimti nutarimo, ar nutraukti nėštumą, ar ne.
• Jei šeima nutaria išnešioti vaisių, elkitės taip, kaip lauktumėte sveiko vaikelio.
• Negalite tokios šeimos nustumti į šalį, net jei žinote, kad vaikas vis tiek neišgyvens.
• Kai gimsta retą ligą turintis naujagimis, padėkite tėvams prie jo prisiliesti.
• Atsisveikinkite su vaikeliu. Nelikite vienumoje. Ieškokite pagalbos. Skirkite savo laiko! Pasidomėkite, kuo galėtumėte padėti. Nepriekaištaukite! Neklausinėkite! Neapgaubkite savo liūdesiu! Atjauskite šeimą! Nebijokite būti nuoširdūs! Turėkite kantrybės!
• Švelniai ir suprantamai šeimai paaiškinkite, kad jų vaikelis gims anksčiau laiko.
• Kantriai ir supratingai pasiūlykite tėvams pasisveikinti/atsisveikinti su jų vaikeliu.
• Jei šeima jus kaltina, neįsižeiskite.
• Duokite laiko šeimai gedėti, suteikite tam atskirą erdvę.
• Atsisveikinkite su vaikeliu. Nelikite vienumoje. Skirkite savo laiko! Pasidomėkite, kuo galėtumėte padėti. Nepriekaištaukite! Neklausinėkite! Neapgaubkite savo liūdesiu! Atjauskite šeimą! Nebijokite būti nuoširdūs! Turėkite kantrybės!
• Prieš atlikdami medicininę intervenciją, kantriai ir švelniai paaiškinkite.

Negimusio kūdikio diena

Negimusio kūdikio diena - lapkričio 23-ioji, nes 1955 m. būtent tą dieną Lietuvoje buvo įteisinti abortai. Praėję dešimtmečiai pasiglemžė tūkstančius negimusių gyvybių. Šia liūdna proga kunigas Renaldas Šumbrauskis pakvietė adoracijos valandai Kauno Šv. Kryžiaus Karmelitų bažnyčioje. Šlovinimo maldoje pavedėme savo rūpesčius, kentėjimus ir troškimus į Jėzaus glėbį, nes Jis geriausiai žino ko labiausiai reikia mūsų vaikams. Po adoracijos vyko Šventųjų Mišių auka negimusių kūdikių bei motinų, kurios šiuo metu išgyvena netekties skausmą bei atgailos ir susitaikinimo laiką, intencijomis… Visuotinėje maldoje prašėme Kristaus gyvybės viso pasaulio žmonėms, kad mirtis neturėtų galios virš mūsų ir kad jos žodis nebūtų paskutinis. Prieš Aukos liturgiją kunigui, kuris atstovauja Jėzui Kristui ir pats yra “alter Christus”, buvo įteikta pintinėlė su vaikų vardais. Kad galėtumėme viltis dabar ir visados. Amen.

Lapkričio 23 d. 18 val. Vilkaviškio švč. M. Marijos apsilankymo katedroje bus aukojamos šv. Mišios. Taip pat, lapkričio 23 d. Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje - 17.30 val. Švč. Sakramento adoracija, 18 val. - šv. Mišios. Dieną prieš tai, lapkričio 22-ąją, 16 val., negimusių kūdikių laidotuvių apeigos prasidės 16 val. „18 val. Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje (Rumpiškės g. 6) bus aukojamos šv. mišios už neišgyvenusius vaikelius, žmones, netekusius kūdikio, išgyvenusius abortą, bei šeimas, kurioms ypač reikalingas dvasinis gijimas. Po šv. mišių kviečiame dar valandėlei pasilikti su malda ir giesme, stiprinant netektį išgyvenusius artimuosius bei dėkoti Dievui už gyvybės dovaną.“

tags: #apeigos #uz #negimusius #vaikus

• Apie Baltijos kelio istoriją
• ką padovanoti vyrui tapus tėčiu
• Sužinokite, ką vartotojai sako apie Babe odos priežiūros priemones
• Išsami instrukcija dėl kūdikio nosies lašinimo
• daugiau apie Viliaus Stankevičiaus karjeros kelią