Draugystės ir Poezijos Ryšys Vaikų Gyvenime
Draugystė - tai brangus turtas, ypač vaikystėje. Ji formuoja mūsų charakterį, moko dalintis, suprasti ir palaikyti vienas kitą. Šiame straipsnyje panagrinėsime draugystės svarbą vaikams, remdamiesi įvairiais šaltiais ir įžvalgomis. Aptarsime, kaip draugystė gali būti išreikšta eilėraščiuose, ir kokią vertę ji suteikia mūsų gyvenimui.
Draugystė nėra sąlygojama panašumų. Skirtingi žmonės gali puikiai sutarti ir papildyti vienas kitą. Linos ir Aistės draugystė - tai įrodymas, kad tikra draugystė gali įveikti bet kokius skirtumus.
Draugystė negali ateiti ne laiku, negali atsistoti skersai kelio. Draugystė reikalinga mums ne mažiau už gyvenimo būtinybes - ugnį ir vandenį.
Ciceronas (106-43 pr. Kr.) rašė: "Manau, draugystė prasideda nuo žaibiško pripažinimo - savotiškos meilės apraiškos. Tam užtenka vieno žodžio, lengvo rankos prisilietimo, - tuo tarpu išsiskiriant visuomet kažkas prarandama, ir visuomet lieka skausmingas apmaudas." Pam Brown g. teigė: "O, kaip būna skaudu, kai draugas pasitraukia - ir palieka po savęs vien tylą." C. S. Lewis rašė: "Draugystė nėra būtinybė - kaip ir filosofija ar menas… Draugystė neturi išliekamosios vertės. Veikiau ji yra vienas iš tų dalykų, kurie suteikia vertę išlikimui." Gail Godwin (g. ) teigė: "Patirtis išmoko ypatingai vertinti tuos kelis žmones, kurie gali priimti tave tokį, koks esi." Šios citatos atskleidžia, kad tikra draugystė yra neįkainojama, ji suteikia mums vertę, paguodą ir džiaugsmą.
Noriu, kad kažkas juoktųsi drauge su manimi ir liūdėtų drauge, būtų man malonus ir savo patarimais padėtų man pasirinkti, o kartais, žinoma, žavėtųsi mano nuovokumu bei įžvalgumu.
Nepasitikėk žmogum, kuriam viskas atrodo gera, taip pat žmogum, kuris viską laiko blogu, o visų labiausiai - žmogumi, kuris į viską žiūri abejingai. Kas nemato pasaulyje draugų, tas nevertas, kad pasaulis sužinotų apie jį.
Draugystės nesumenkina nei atstumas, nei laikas, nei nelaisvė, nei karas, nei kančia, nei tyla. Kaip tik į šią dirvą ji giliausiai suleidžia šaknis. Ir šioje dirvoje ji pražysta. Bus man niūrus kiekvienas kelias, jei neapšvies jo draugo šypsena. Kas nori turėti draugų, turi pats būti draugiškas; būna draugų artimesnių už brolį. Jokia draugystė neįmanoma ten, kur nėra laisvės. Draugystė mėgsta gaivų orą ir nesutinka būti įkalinta uždarose, ankštose patalpose. Ir vienišumą, ir negalią, ir netikrumą įgalina pakelti jau vien žinojimas, kad esama draugų, net jei jie negali tau padėti. Užtenka, kad jie yra.
Sunkiausia, kai negali pradžiuginti draugo. Negalima tiksliai nustatyti akimirkos, kada atsiranda draugystė. Kaip indą pripildant lašas po lašo, pagaliau vienas lašas priverčia tekėti per viršų, taip ir mielaširdysčių sraute viena jų pagaliau perpildo širdį. Tikra draugystė atsiranda tada, kai drauge tylėti gera. Visuomet jaučiu tą didžiai vertingą ramybę ir paguodą teikiančią draugystės savybę, kai nereikia nieko aiškinti.
Šios mintys pabrėžia, kad draugystė yra paremta atvirumu, pasitikėjimu, palaikymu ir gebėjimu būti kartu tiek džiaugsme, tiek liūdesyje.
Nelauk, kol žmonės bus draugiški. Kad ką nors reikštum kito žmogaus gyvenime, tau nereikia būti nuostabiu, turtingu, gražiu ar tobulu. Užtenka, kad būtum kartu ir tau rūpėtų.
Kiekvienam iš mūsų iškelta ta pati užduotis - susitikimo su artimu savo užduotis. Tam mums reikia žiūrėti su tikslu pamatyti, klausytis su tikslu išgirsti. Ir tą padaryti mums nelengva, tas mus gąsdina. Todėl, kad išgirsti - reiškia susieti su kito žmogaus likimu, pamatyti - reiškia susieti su kito žmogaus likimu. Sutinkame mes pažįstamą ar lankome ligonį ir klausiame: na kaip tu?... Ir mūsų pažįstamas ar ligonis su viltimi ir baime į mus žvelgia: nejaugi šis žmogus iš tiesų klausia tam, kad nori išgirsti atsakymą?
Tikra draugystė nereiškia būti neišskiriamiems. Tu gali turėti viską pasaulyje ir vis tiek būti pačiu vienišiausiu žmogumi ir tai pati karčiausia vienatvė. Sėkmė man atnešė pasaulinę šlovę ir milijonus svarų, bet tai man sutrukdė turėti vieną dalyką, kurio mums visiems reikia - mylinčius, išliekančius santykius. Draugystė daro visus mūsų reikalus bendrus: ir sėkmė, ir nelaimės, ir visas mūsų gyvenimas yra bendras.
Seneka teigė: "Žmonių santykiai panašūs į namą." Viena gražiausių tikros draugystės savybių yra gebėjimas suprasti ir būti suprastam. Kai tau 20, per kelias valandas į namus gali susikviesti 10 draugų. Tikra meilė yra reta. Tikra pagalba yra reta. Tikra draugystė yra reta. Tai kas tikra yra reta.
Šios mintys pabrėžia, kad draugystė yra apie buvimą kartu, rūpinimąsi vienas kitu ir supratimą, net jei nesame tobuli.
Ilgai nerandantiems savo vietos gyvenime gali būti puikiu pavyzdžiu vaikų poetė ir iliustruotoja Indrė Pliuškytė-Zalieckienė. Nuo vaikystės būdama kūrybinga ji ilgai braidžiojo po ekonomikos, marketingo, žurnalistikos sritis, kol sulaukusi keturiasdešimties pradėjo kurti eilėraščius vaikams, pati juos iliustruoti.
Knygos vaikams yra palengvinimas tėvams. Eilėraščiai yra vienas iš paprasčiausių būdų kūdikiams mokytis kalbos. Eilėraščiai ramina. Manoma, kad jų ritmas primena mažyliui mamos širdies plakimą, girdėtą dar įsčiose. Ramina ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Knygos skaitymas yra ramaus ryšio mezgimo metas. Mažylis jaukiai leidžia laiką tėvų glėbyje, o tėvai patiria malonumą matydami, kaip knyga jų atžalą gali sudominti ir pradžiuginti. Tėvai yra atsiliepę, kad kai kurie vaikai linguoja pagal eiliuotų knygelių „Kapt kapt kapt“ ir „Kapt kapt kapt mieste“ ritmą. Kai kurie tam tikrose vietose prapliumpa kvatotis. Treti ilgam įsistebeilija į vieną ar kitą paveikslėlį. Dar kiti be knygelių nekelia kojos iš namų. Manau, kad vyresniems vaikams knygos yra būdas patirti nuotykius be jokių neigiamų pasekmių realiame gyvenime. Kartais jos padeda suprasti, kad nesi vienas, kad ir kiti patiria panašių problemų ar iššūkių, kad jaustis vienaip ar kitaip yra normalu. Kartais modeliuoja situacijas, kurių vaikas niekaip nepatirtų realiame gyvenime, praplečia vaizduotės ribas.
Mūsų vaikai, laisvalaikiu masiškai vartodami anglų kalbą, patiria dvikalbystės fenomeną, su kuriuo anksčiau susidurdavo tik užsienio lietuviai. Pirmiausia patariama kalbas atskirti. Mokyti vaikus kalbant lietuviškai neįterpti angliškų žodžių, net jei jie kartais atrodo patogesni minčiai išreikšti. Būna, kad vaikai neranda tinkamo lietuviško žodžio, nors puikiai žino anglišką jo atitikmenį. Tada verčiau vaiką stabdyti ir įpratinti klausti, kaip vieną ar kitą žodį pasakyti lietuviškai, negu jį automatiškai keisti anglišku žodžiu. Padirbėju ties ta problema edukacijų metu, stengiuosi vaikus įtraukti į tai, ką ir pati moku geriausiai - žaidimą lietuvių kalbos žodžiais. Dvigubas malonumas, kai pamatau, kad tai patinka ir vaikams. Štai neseniai po edukacijos pribėgo viena antrokė ir pasakė: „Dabar lietuvių kalba man mėgstamiausia pasaulyje!“ Pompastiška formuluotė išvertė mane iš koto, bet iš vaiko lūpų skambėjo tikrai nuoširdžiai. Matau, kad per smagumą, humorą, žaidimą galima pasiekti geresnių rezultatų, tad išmokau nepamokslauti nei eilėraščiuose, nei edukacijų metu.
Eilėraščiai yra dažni ankstyvos vaikystės palydovai, poezijos pasirinkimas šiai amžiaus grupei gan didelis, o vyresniems vaikams skirtų poezijos knygų pasirinkimas lietuvių kalba kuklus. Turbūt dėl to, kad ir kūrėjui, ir leidėjui poezijos žanras gan rizikingas. Rašant rimuotus eilėraščius lengva pamesti turinį, užsižaidžiant su žodžių skambesiu. O vien skambesio prakutusiam pradinukui nebepakanka. Kad eilėraštis skambėtų lengvai, įtrauktų ir atrodytų parašytas be pastangų, kūrėjas turi gerai pažinti vaikų aktualijas ir iššūkius.
Kas žino, tie žino, o kas nežino, dabar sužinosite - aš ilgą laiką labai nemėgau lietuvių poezijos vaikams (...ir ne vaikams..). Su pavydu žvėlgiau į angliakalbiams prieinamus literatūrinius lobynus ir bai sėdavausi mūsų skurdžiais, "šimtą kartų girdėtais" poezijos perliukais. Galvodavau: štai angliakalbiai turi savo nursery rhymes (dainuojami eilėraštukai vaikams), turi nuostabių - žavingų! - eilėraščių vaikams. O mes? Tas pats per tą patį: du batai, trys batai, Jonukas piemenukas, žąsinas moliūgas, grybų karas, kiškių karas, viena nugriuvusi pilis ... dar šio bei to ir baigta. Tai vat taip mąsčiau prieš metus.
Britai turi labai turtingą dainuojamąją (ir ne tik) tautosaką vaikams. Angliški nursery rhymes (tradicinės dainelės ar dainuojami eilėraštukai vaikams) yra paplitę po visą pasaulį. Jų nursery rhyme - tai angliškas mūsų "Du gaideliai", "Katu katu katutes" atitikmuo (nuo vaikystės išdeginti atmintyje - nebeužmirštami). Tik, turint omeny žmonių bei kultūros mąstą, jų lobynas yra žymiai gausesnis (na...šimteriopai).
Britai turi labai garsų rinkinį vaikams - Mother Goose Rhymes (tai fiktyvaus autoriaus - Mother Goose, arba Motulės Žąsies - pasakų ir eilių rinkinukas vaikams). Vargu ar pas angliakalbius atsirastų bent vienas rekomenduojamos literatūros sąrašas, kuriame nebūtų rekomenduojami Mother Goose eilėraščiai. Rinktiniai Mother Goose eilėraščiai netgi buvo versti į lietuvių kalbą („Motulės žąsies eilėraščiai“, vertė Violeta Palčinskaitė). Tačiau turbūt ir sakyti nereikia, kad paimti iš kultūrinio konteksto ir iš savo kalbos rėmų, tie nuostabūs kūrinėliai pavirto tiesiog žodžiais ant lapo. Tai vat, angliški eilėraštukai vaikams turi būti skaitomi angliškai...
Kita vertus... pafilosofuokim: jeigu angliški eilėraščiai labiau įaugę į angliakalbių kraują, tuomet kažkas mūsų lietuviškuose yra savito mums, kažkas mūsiško, kažkas lietuviško. Na, logiška ane? Tik tą savitą reikia tą atrasti, privaloma tą išsaugoti. Ir jeigu įsileisite šią mintį pro duris, jūsų kelionė po poezijos pasaulį iš esmės pasikeis. Taigi. Tiek postringavimų apie anapus tvoros. Grįžtu prie to, ką turime lietuviškai. O turime perlus. Ir dabar jau be ironijos. Ne perliukus, o perlus. Kuo daugiau su vaikais uostinėjom ir skanavom, skaitėm ir dainavom, tuo labiau pamilau mūsų lietuviškos poezijos (ir tautosakos) lobyną.
Štai jums mūsų lietuviškasis nursery rhyme ne ką blogesnis už populiarųjį Humpty Dumpty... Na gerai, turinys gal ir nepanašus. Bet jis ir neturi būti panašus - juk mūsų kultūriniai kontekstai iš esmės skiriasi. Pagvokite patys: ką karališkasis kiaušinis veiktų 19a. Lietuvoje. Che. Pražūtų. (Šposyju). Ir apsukos nepanašios - Hamptis Damptis žinomas ir apdainuojamas milijonų, o mūsų žvirblis su lapine kepure tokia fanų gausa tikrai nepasižymi. Bet tai visgi mūsų - lietuviška. Artima ir brangu.
Turim gerą žinią, žiūrėkit, ką atradom: yra toks 1948m. išleistas, labai kruopščiai atrinktas lietuvių liaudies dainų vaikams rinkinys. Jį sudarė Jadvyga Čiurlionytė (M.K.Čiurlionio sesuo) “Lietuvių liaudies dainos vaikams”. Su meilė ir atidumu sudarytas rinkinys. Ne komercinis. Ne ant durniaus. Kiekvienai dainai pateiktos natos, kiekviena papuošta gražiomis iliustracijomis. Trumpiau tariant - bandykit įsigyt. Aš susižvejojau pdf kažkur iš interneto. Galbūt kažkur galima įsigyti padevėtą. O štai dar geresnė dalis: rinkinio daineles galima išgirsti įdainuotas, ir ne bet kaip, o garsios dainininkės Beatričės Grincevičiūtės. Malonu ausiai. Tikrai malonu ausiai.
Jei prieš kelis metus būtų manęs kas paklausęs, kokius vaikiškus eilėraščius žinau lietuvių kalba... hm. Būčiau pasakęs taip: kažkoks vienas apie žiemą (ten kur balta, balta), dar vienas apie rudenį (utititi šalta), dar toks ilgas apie Rudnosiuką ir vienas apie Grybų karą... Tada dar būčiau paklausus: „Įdomu, o mano batai buvo du ...čia eilėraštis, ar kažkam kažkur toptelėjusi mintis?.. O Trakų pilis... čia vaikams? Juk mokėmės mokykloje. Berods dar vaikai buvome". Tai vat. Tokios. Buvo mano žinios. Skurdu.
Dabar jau kiek daugiau žinau. Žinau, kad „Mano batai buvo du“ parašė Kostas Kubilinskas, o tarkim gerai žinomą „Opa, opa, opapa“ parašė Kazys Jakubėnas. Čia ne šiaip sau iš dangaus nukritę eiliukai. Žinau, kad "Du gaideliai" - lietuvių liaudies daina, o "Trakų pilis" tikrai ne vaikams kurtas eilėraštis. Taip pat žinau, kad turime be galo daug jautriai parašytų, dailiai nulietų eilių.
Gerai. Filosofijų gana. Prie reikalo. Kam ta poezija? Nes tai gražu. Nes tai ugdo. Nes tai moko. Nes tai kvepia... ir įkvepia. Eilėraštis - tai iš raidžių ir žodžių išlietas meno kūrinys. Anksčiau maniau, kad per literatūros pamoką eilėraščius nagrinėjame tik todėl, kad lietuvių mokytoja tiesiog labai baisiai msų nemėgo. O pasirodo visai ne. Juk per kitų kūrybą mes mokėmės reikšti save. Todėl poezija, mano manymu, yra labai svarbi vaikystės... ir paauglystės... ir netgi suaugusystės dalis. Tai va, tiek tų minčių apie kam to reikia.
Kaip su vaikais draugauti su poezija?
Antras reikalas: kaip mes su vaikais draugaujam su poezija? Kaip ir ką ir kada skaitome? Kol atradom tinkamą formatą - mėtydavomės. Tarkim skaitydavom tik vieno poeto eiles. Savaitę, dvi. Paskui pabosdavo. Tuomet skaitydavom rinkinius. Bet rinkiniuose kartais būna skurdus pasirinkimas, todėl grįždavom prie vieno poeto. Ir taip pirmyn atgal - be jokios tvarkos. Problema buvo tame, kad orientuodavausi į kiekybę, o ne kokybę. Kuo daugiau, tuo geriau. Kad ir dešimt, dvidešimt eilėraščių per savaitę. Neblogai, ane? O vat ir ne. Tai beprasmiška. Poetinis persivalgymas - valgai, kad valgyt.
Kai šią vasarą perėjom prie 2 eilėraščių per savaitę, supratau, kad lėtas tempas yra pats geriausias. O dar geriau, mano nuomone, yra vienas poetas mėnesiui ir po du jo eilėraščius į savaitę (bet galbūt kitos šeimos atrastų savo tempą...
Rinkinys ar vienas poetas?
Čia jau nuo tikslo ir skonio priklauso. Rinkiniuose viskas pagal temą arba sezonus. Ten autoriai į vieną krūvą sumesti ir tu vieno nuo kito neatskirsi. Tačiau, jeigu ieškote eilėraščių viena tema arba norite skaityti sezoniškai - tai puiku. Įdomu yra palyginti, ką apie vieną ar kitą dalyką (tarkim metų laikus) rašė keli skirtingi poetai. Galima parodyti vaikams, kad apie tą patį dalyką galima parašyti ne vieną eilėraštį.
Kita vertus, bešlifuojant vieną poetą kurį laiką, anksčiau ar vėliau pradedi atpažinti jo stilių, atrodo netgi akies krašteliu prisilieti prie paties autoriaus širdies. Vėliau atverti naujo poeto eiles, ir - stebuklas! - jos tikrai skiriasi nuo prieš tai buvusio. Per skirtingų poetų eiles vaikai mokosi ne vien tik pačių eilėraščių, o būdų, kaip reikšti tai, kas tupi ir jų širdelėse. O galima juk tą kažką tupintį išreikšti ilgesingai, galima trumpai drūtai, galima paslaptingai, galima paprastai, galima labai jau poetiškai. Ir visko šito galime išmokti iš tų pačių iki kaulų smegenų žinomų eilėraščių.
Beje, kai skaitote vieno poeto eiles, labai rekomenduoju išmokyti vaikus poeto vardą ir pavardę; papasakoti bent keliais žodžiais apie jo vaikystę. Pažadu - eilėraščiai skaitysis visiškai kitaip. Taip, tikrai!
Kūrybiškumas ir poezija
Jei tik plačiai atversite širdį ir užsidėsite ant nosies kūrybiškumo akinius, pamatysite, kad poezijoje marios įkvėpimo, apstu džiaugsmo ir žaidimo, pilni kiemai muzikos ir nuotykių. Na ne visus. Ir ne visų poetų. Tačiau visai nemažai galima. Sudainuota. Tokie prašyte prašosi būti sudainuojami, o gal ir pašokami. Ir turbūt mes darželyje darėm ir vieną, ir antrą. Tik jau nebepamenu. Tad jei aptinku tokį eilėraštuką, bac imu ir sudainuju. Vaikams tai be galo patinka ir jie prašo manęs dainuot dar ir dar. Tuomet mus nugirsta Aurimas, griebia gitarą ir pritaiko akordus.
Jau esu kažkur rašiusi apie tai, kad esame dideli Ramutės Skučaitės eilių fanai ir kad šios unikalios poetės eiles tobulai tinka dainuoti. Girdėjau iš vienos pedagogės, kad mažiems vaikams labai naudinga piešti abstrakčius dalykus (pvz. džiaugsmą, liūdesį, laimę, laiką ir pan) - taip lavinama jų saviraiška. Tad įsivaizduokit, kaip turėtų būti lavinama vaikų saviraiške, jei užduotumėt nupiešti iliustraciją abstrakčiam eilėraščiu.
Vienos šukės? Stato pagal eilėraščius spektaklius.... yra ir Grybų karas, ir Voro vestuvės, ir Zuikių mokykla, ir Kiškių sukilimas. Namie taip pat galite sukurti vaidinimą. Galite vaidinti patys, o gali vaidinti lėlės. Aš gi - ąžuolas esu. Pastatykit vieną vaiką į vidurį. Sustokit aplink jį ir pūskit. O tas vidury tegul stipruolį vaidiną (leiskit vaikui pačiam nuspręsti, kaip gali stipruolis atrodyt). Dar vienas žmogus gali skaityti patį eilėraštį, jei vidurinysis baiminsis jį deklamuoti pats... Net jei turit vieną vaiką (man bepigu, pas mane trys - aktorių gausa), galit padaryt tą patį. Ąžuolu būkit jūs, o vaikas tegul pučia kiek galėdamas.
Kai kuriuos eilėraščius tinka papuošti muzikos instrumentų garsais. Tie muzikos instrumentai neturi būti kažkokie super-puper. Galima iš kinder kiaušinių pasigaminti barškučius (vienus su ryžiais, kitus su pupelėm ir pan), iš lazdelių pasigaminti tauškučius (lazdeles muši ... tauškini ... viena į kitą). Būgnelis gali būti ir puodas (mušant ranka - švelnesnis garsas).
Mums taip nutiko, kad pradėję lankyti Kindermusik, pradėjom kolekcionuoti visokius paprastus instrumentus, tad dabar namie turim įvairiausiu barškučių, žvangučių, būgnelių, gitarų (ir didelių ir vaikiškų), dūdelių. Kas pirkta, kas dovanota, kas iš Kindermusik, kas iš komisų sužvejota. Taigi. Randat eilėraštį, kurį galima pagroti ir grojat kartu su vaikais.
Taigi būkite atviri (kaip anglai sako: keep an open mind). Ir kai aptiksit eilėraštyje užstrigusią natą, skambesį, žvangesį, papsėjimą, tuksėjimą, liūliavimą, šiurenimą, dundenimą…griebkite savo instrumentus ir kurkite eilėraščiui simfoniją.
Prieš kelis metus vienam komise sužvejojau štai tokią knygą: Ramutė Skučaitė „Susiradom smuiko raktą“, 1980. Eilėraščiai apie muzikos instrumentus. Pirkau iš inercijos, bet parsinešus namo supratau, kad nei viršelis, nei turinys ypatingo patrauklumo man neturi, todėl paskyriau knygelę dulkių rinkimo misijai - į lentyną.
Iš bibliotekos parsinešėm naujai išleistą R.Skučaitės rinkinį: „Aš - eilėraščių knyga“, 2009. Kvepianti, naujai išmarginta - tikras malonumas skaitytojui. Rinkinyje aptikome ir visus anuos muzikos instrumentų eilėraščius iš to seno rinkinio. Taigi. Prie reikalo. Štai kaip viskas išsirutuliojo. Skaitau eilėraščių pavadinimus: „Paklausykim skrabalų“, „Lamzdelis“, „Birbynės daina“, „Čelesta“... „Rojaliai“, „Voltorna“, „Vargonai“, „Fagotas“.
Na gerai. Kas yra voltorna ir fagotas dar daugmaž žinau, o kas anie? Kas tas lamzdelis, skrabalai? Kai nežinai, kreipiesi į geriausią homeschoolerių draugą... tėtušį Youtube. Pradėjom nuo skrabalų (...nes pavadinimas linksmiausiai skambėjo). Sužinojom, kad Lietuva netgi turi tikrų tikriausią skrabalų virtuozą - tokį panevėžietį Regimantą Šilinską. Youtube radom dainą „Žirnių malūnas“, sukurtą būtent skrabalams. Pasiklausėm, pasiuostinėjom ir tuomet sėdom skaityti paties eilėračio „Pasiklausykim skrabalų“. Nemeluosiu. Man širdis vos į kulnus nenuriedėjo. Mes išgirdom skrabalus! Mes išgirdom eilėraštyje tikrus tikriausius skrabalus! Štai kur poetė. Keliais žodžiais, vienu kitu kableliu, klaustuku, šauktuku sugebėjo perduoti muziką. Neįkainojama.
Išmokom su vaikais deramai išeiti į "sceną", nusilenkti, pristatyti eilėraštį ir eilėraščio autorių ir gražiai eilėraštį padeklamuoti. Ir nors viskas lyg ir žaidimo forma, bet ir štai per tokį žaidimą mokinamės gerbti poetų (o ateityje ir vienas kito) kūrybą.
Bičiuliavomės su daugybe, bet pamilome kelis. Mūsų mėgstamiausi: Ramutė Skučaitė, Justinas Marcinkevičius, Martynas Vainilaitis, Kazys Jakubėnas, Anzelmas Matutis ir Leonardas Gutauskas. Labai raginu iš sena.lt susižvejoti vieną kitą rinktinę (ne mišrią, o vieno poeto). Verskit, skaitykit, įsigilinkit, užuoskit, pajauskit, grokit, dainuokit, pieškit. Pamatysit - pažadu, pažadu, pažadu - už tų taip gerai žinomų rinktinių viršelių, pageltusiuose puslapiuose, tarp senų sovietmečio iliustracijų rasit perlus. Tikrų tikriausius perlus.
IBBY apdovanojimai ir literatūra apie draugystę bei karą atskleidžia, kad net ir sudėtingomis temomis parašytuose kūriniuose dažnai slypi draugystės svarba. Pavyzdžiui, Elzbietos paveikslėlių knygoje "Flonflonas ir Miuzetė" pasakojama apie dviejų draugų, kuriuos atskiria karas, istoriją. Knyga parodo, kaip svarbu išsaugoti draugystę net ir sunkiausiomis aplinkybėmis. Kitos apdovanotos knygos, tokios kaip "Kai mano tėtis tapo krūmu" ar "Žirafos širdis labai didelė", taip pat liečia sudėtingas temas, bet jose visada atsiskleidžia žmogiškųjų santykių, tarp jų ir draugystės, reikšmė.
Pristatant skaitmeninio pasakojimo ir dvidešimtojo pirmojo amžiaus įgūdžius vidurinės mokyklos ELA klasėje, svarbu naudoti įvairias priemones. Pamokų planai ir veiklos idėjos, apimančios populiarias knygas, spektaklius, eilėraščius ir kalbas, padeda ugdyti kritinio mąstymo įgūdžius. Naudojant vaizdus, garsus ir rašytinį tekstą, galima pristatyti pasakojimo koncepcijas. Mokinių grupavimas į mažas komandas, maišant įgūdžius ir interesus, skatina bendradarbiavimą. Šablonai, tokie kaip pasakojimo lentos, siužeto diagramos ar veikėjų žemėlapiai, padeda vizualizuoti istorijas. Reguliarūs patikrinimai ir grįžtamasis ryšys iš bendraamžių bei mokytojo yra svarbūs progresui stebėti. Peržiūros renginiai, kurių metu mokiniai pristato savo darbus klasės draugams ar šeimoms, stiprina pasitikėjimą savimi.
Džonis Džonis Taip, tėtis Eilėraštis | Angliškas eilėraštis | Lopšinė kūdikiams, kad eitų miegoti | Laimingas Bachpanas
Greiti ir įtraukiantys pamokų planai vidurinei mokyklai anglų kalboje apima skaitmeninio pasakojimo projektus, grafinių romanų kūrimą, knygų ataskaitas, veikėjus analizuojančias veiklas ir užsiėmimus, pagrįstus populiariais romanais, eilėraščiais ir kalbomis. Jie padeda mokiniams ugdyti kritinį mąstymą ir dvidešimtojo pirmojo amžiaus įgūdžius. Naudojant tokias priemones kaip Storyboard That, mokiniai gali kurti komiksus, grafinius romanus ar iliustruotas ataskaitas, skatinant kūrybiškumą ir literatūros supratimą. Smagios anglų kalbos veiklos vidurinei mokyklai apima siužeto diagramų kūrimą, herojų kelionės analizę, veikėjų socialinių tinklų profilius, vizualinius žodyno užduotis ir filmų plakatų kūrimą. Šios veiklos didina mokinių įsitraukimą ir supratimą.
Galima rasti pamokų planus populiariems vidurinių klasių romanams ir eilėraščiams, tokiems kaip "Esperanza Rising" ir "The Raven", Storyboard That specialiose puslapiuose, kurie siūlo paruoštas naudoti veiklas ir mokymo gaires.
tags: #angliski #eilerasciai #kuriuos #reikia #vaikams #mokytis
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
