Vaikų pusiausvyros įvertinimas: Flamingo testas ir fizinio ugdymo reikšmė

Judesys yra asmenybės vystymosi pagrindas. Vaikas, kuris pats save kuria, privalo nuolat judėti. Jis juda ne tik tada, kai siekia išorinio tikslo, bet juda, kai klauso, žiūri, galvoja (Montesori, 2000). Judesys yra proto, juslių ir raumenų veikimo rezultatas, ir tik jo dėka gali įvykti asmenybės apsireiškimas. Jau nuo seno žmonės suprato judesio svarbą. Mokslas irgi pripažįsta, kad tai būtinas dalykas normaliam žmogaus vystymuisi.

Vaikui judėjimas yra biologinis poreikis pasaulio ir savęs pažinimo būdas. Judėjimo veiklą padeda vystyti sąlyginiai refleksai, kurie savo ruožtu yra mokymosi pagrindas. Sąmoningai atliekant judesius galima lavinti vaiko atmintį, kalbą, rengti organizmą protiniam krūviui. Čekų pedagogas Komenskis (1986) pabrėžia, kad vaikus galima mokyti tik tada, kai jie yra sveiki. O tam reikalingas judėjimas ir aktyvus darbas. Prancūzų rašytojas, pedagogas Ž.Ž. Ruso tvirtino: „jeigu norite, kad jūsų mokinys būtų protingas, ugdykite jo jėgą be atvangos, lavinkite jo kūną. Tvirtas ir sveikas mokinys bus išmintingas žmogus.“

Specialiųjų poreikių vaikų fizinio pajėgumo ypatumai

Nors specialiųjų poreikių vaikai ir paaugliai auga ir bręsta pagal bendrus vystymosi dėsningumus, daugumos jų atsilieka fizinės charakteristikos bei motorinis vystymasis. Tyrimai rodo, kad specialiųjų poreikių (protiškai atsilikusių) asmenų fizinis pajėgumas visose amžiaus grupėse (vaikas, paauglys ir suaugęs) būna 20-40 % mažesnis nei sveikų bendraamžių (Fernhall et al., 1998). Šis dydis didėja priklausomai nuo protinio atsilikimo lygio (Pitetti, Frnhall, 1997).

Tai labiau susiję ne su motorikos trūkumais, bet su pažinimo, veiksmo supratimo, gebėjimo sukaupti dėmesį atsilikimu (Lorenzi et al., 2000). Šis vaikas nėra, o bejėgius juos padaro netinkamai organizuotas fizinis ugdymas (Block, Horton, 1996). Hipotezė: Specialiųjų poreikių vaikai, besimokantys bendrojo lavinimo mokykloje, fiziškai yra silpnesni, nei jų bendraamžiai.

Fizinio pajėgumo testavimas ir tyrimų metodologija

Moksleivių fizinis pajėgumas paprastai vertinamas EUROFIT testais. Tyrimai vyko 2004-2006 m.m. Tyrime dalyvavo 181 Kužių vidurinės mokiniai. Iš jų - 29 (5-9 klasės) specialiųjų poreikių mokiniai ir 152 Kužių vidurinės mokyklos mokiniai, neturintys specialiųjų poreikių. Tiriamieji buvo tiriami keturis kartus: 2004m. spalio mėnesį, 2005m. kovo mėnesį, 2005m. spalio mėnesį ir 2006m.

Tyrimui naudoti fizinio pajėgumo testavimo metodai. Mokinių fizinis pajėgumas nustatytas kūno kultūros pamokose (tarp 8-14 val.) pagal EUROFIT testus (EUROFIT, 2002). Specialiųjų poreikių mokiniai buvo testuojami kartu su sveikais bendraamžiais. Tirtas mokinių judėjimo pajėgumas: bendroji pusiausvyra, lankstumas, jėga ir greitumas.

Vaikų fizinio pajėgumo testai

Bendrajai pusiausvyrai atliktas Flamingo testas (N/1 min); lankstumui - sėdėtis ir siekti testas (cm); jėgai - šuolis į tolį iš vietos (cm), sėdėtis ir gultis testas (N/30s), kybojimas sulenktomis rankomis (s); greitumui - 10x5 m bėgimas.

Flamingo testas: pusiausvyros įvertinimas

Stovėdamas ant buomelio (pagal išilginę jo ašį) tiriamasis parankesne koja, stengiasi kuo ilgiau išlaikyti pusiausvyrą. Kitą, per kelį sulenktą, koją laiko vienvarde ranka už kelties ir stovi kaip flamingas. Kita ranka gali padėti laikyti pusiausvyrą. Kad užimtų taisyklingą padėtį tiriamasis gali įsikibti į pagalbininko ranką. Testas prasideda, kai tiriamasis paleidžia pagalbininko ranką. Tokia padėtimi reikia išstovėti 1 minutę. Kiekvieną kartą, kai tiriamasis netenka pusiausvyros, testas nutraukiamas.

Kiti fizinio pajėgumo testai

Sėdėtis ir siekti testas: Tiriamasis atsisėda. Pėdomis atsiremia į matavimo dėžės šoninį paviršių, o rankų pirštų galiukus padeda ant dėžės viršaus krašto. Tiesdamas rankas pirštais, stumia kuo toliau į priekį liniuotę. Tolimiausiame taške, kurį tiriamasis gali pasiekti, jis turi išbūti maždaug 2 sekundes.

Šuolis į tolį iš vietos: Tiriamasis turi atsistoti taip, kad tarp pėdų būtų tarpas, o kojų pirštai būtų prie linijos.

Sėdėtis ir gultis testas: Tiriamasis atsisėda ant pakloto. Atlieka atsilenkimus, siekdamas paliesti paklotą, ir grįžta į sėdimą padėtį taip, kad alkūnėmis paliestų kelius. Rankos visą laiką sunertos už galvos.

Kybojimas sulenktomis rankomis: Tiriamasis atsistoja po skersiniu. Pagalbinis asmuo padeda pasikelti, kol smakras pakyla virš skersinio. Tiriamasis turi išlaikyti šią padėtį kuo ilgiau, neliesdamas smakru skersinio.

10x5 m bėgimas: Tiriamasis atsistoja už linijos ir pasiruošia bėgti. Viena pėda prie pat starto linijos. Šiuo bėga prie finišo linijos, tada atgal prie starto linijos, peržengia ją abiem pėdomis, bėga prie finišo linijos, ir t.t.

Judesio fiziologija ir nervų sistemos vaidmuo

Mokslas apie sąlyginius refleksus parodė, kaip teisingai suprasti svarbiausius fiziologinius dėsnius: kad judamojo įgūdžio susidarymas vyksta pagal pagrindinių nervinių procesų dinamikos dėsningumą. Motoriniai refleksai sudaro bet kurio organizmo, tame tarpe ir žmogaus organizmo, veiklos pagrindą. Žmogaus motorinė veikla, jo judesiai atsiranda kaip organizmo atsakymas į dirginimus iš išorinio pasaulio ir paties organizmo vidaus aplinkos.

Matomieji žmogaus išoriniai judesiai, kaip nurodė I. Šenovas (1947), yra išoriniai smegenų veiklos pasireiškimai. Be raumenų judesių neįmanoma yra įvairiapusiška praktinė žmogaus veikla, gamtos pažinimas ir jos keitimas darbo procese. Tačiau nežinomi ir sunkūs judesiai, daug sykių pakartoti, atliekami lengvai ir laisvai. Valingo judesio atsiradimo procese, svarbiausią vaidmenį atlieka motorinis receptorinis aparatas. Visa be išimties smegenų veikla, būdama reflektorinė, baigiasi raumenų judesiais, nors daugelyje atvejų ir mažai pastebimais.

Darydamas bandymus, jis priėjo išvadą, kad valingo judesio atsiradime svarbiausią vaidmenį atlieka motorinis analizatorius. Šiuose ir sąnariuose maželiuose yra ypatingos labai jautrios nervų galkūnės, nuo kurių įcentriniai laidai yra nukreipti į galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės priekinio centrinio vingio aferentines ląsteles. Šios ląstelės ir sudaro motorinį arba kinestetinį centrą - kinestetinio jautrumo centrą.

I. Pavlovas nurodo, kad motorinė sritis, kaip ir kitos (regėjimo, klausos ir kt.), į motorinio centro sudėtį įeina aferentinis ir aferentinis elementai. Aferentinio kelio elementai - sąlyginiai, bet visam gyvenimui susiję su tam tikrais eferentinio kelio elementais. I. Pavlovo daryti bandymai parodė, kad iš žievės motorinės srities kinestetinius dirgiklius galima padaryti tokius pat sąlyginius dirgiklius, kaip ir iš visų išorinių dirgiklių. Kaip pavyzdį jis nurodo ėjimą. Šiuo ankstyvojoje vaikystėje, motoriniai refleksai, sudarę ėjimo procesą, yra įgyti gyvenant, yra sąlyginiai, bet ne paveldėti. Valingo judesio mechanizmas yra sąlyginis asociacinis procesas, pajungtas visiems aukštosios nervinės veiklos dėsniams.

Pašalinus tas vietas, įvyksta atitinkamų raumenų grupių normalios veiklos sutrikimas. Judesio susidarymo proceso fiziologinis mechanizmas yra sąlyginis - reflektorinis ryšys pobūdžio. Valingus judesius reguliuoja ir jiems duoda kryptį galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievė. Ji fiksuoja ištirtą patyrimą, analizuoja ir sintetina naujus dirginimus iš objektyvaus pasaulio ir organizmo vidaus aplinkos, susieja šiuos dirginimus su organizmo veikla, tame tarpe ir su raumenų veikla, paruošia ir vykdo organizmo išorinius pasireiškimus.

Fizinio ugdymo filosofinės ir pedagoginės perspektyvos

Visus su fiziniais pratimais susijusius klausimus reikia nagrinėti, žiūrint į žmogų kaip į vieningą tiek fiziologiniu, tiek ir socialiniu požiūriu, būtybę, turint galvoje tai, kad fizinių pratimų atsiradimo žmonių visuomenės vystymosi istorijoje priežastis, jų kryptingumą sąlygoja objektyvi žmonių visuomenės vystymosi eiga, materialinio gyvenimo ir darbinės veiklos sąlygos. Tos sąlygos, pirmiausia, yra socialinės. Fiziniai pratimai, įjungti į tikslingą ir kryptingą, sąmoningai organizuotą veiklą, tampa priemone užsibrėžtam, aiškiai įsisąmonintam tikslui pasiekti - visapusiškai išvystyti fizinius gebėjimus, išugdyti gyvenime reikalingus įgūdžius ir mokėjimus.

Tas ar kitas motorinis įgūdis fiziologiniu požiūriu yra sudėtingas, kompleksinis, grandininis refleksas. Judesį, kaip išorinį smegenų veiklos pasireiškimą, atitinka dinaminis stereotipas - laikiniai ryšiai, atsiradę smegenų žievėje motorinio akto, kaip ištisinio, sąmoningai vykdomo kryptingo veiksmo, formavimosi ir tobulėjimo procese. Žmogaus judesiai didžiulį vaidmenį vaidina organizmo sąveikoje su aplinka. Vystant žmogaus sugebėjimą judėti, reikšmingą vietą užima fiziniai pratimai. Įvairūs žmogaus judesiai formuojasi ir tobulėja individualaus gyvenimo, žaidimų, mokymosi ir darbinės veiklos procese.

Fizinio ugdymo teorija ir jos tikslai

Fizinio ugdymo teorija - mokslas apie žmogaus fizinį tobulumą, fizinių galių plėtotę. Fizinio ugdymo teorija nagrinėja fizinio ugdymo tikslus, ryšius su kitomis ugdymo sritimis (protinio, estetinio, darbinio ir kt.). Šiais kauptasi ypatinga fizinio ugdymo patirtis, kurią visuomenė perduoda kitoms kartoms. Kuo pažangesnė visuomenė, tuo naujesnę, tobulesnę ugdymo sistemą ji stengiasi sukurti. Labai svarbu perduoti jaunajai kartai visuomenės patirtį, kad bręstantis žmogus pats galėtų pasirinkti priemones ir būdus, kurie stiprintų jo sveikatą, darytų jo kūną atsparesnį neigiamiems aplinkos reiškiniams ir sudarytų tvirtą pamatą sėkmingai pasirengti darbinei veiklai, plėtotis įvairioms galioms bei siekti aukštesnių gyvenimo tikslų. Fizinis ugdymas - viena iš sudedamųjų visapusiškos asmenybės ugdymo dalių.

Antikos ir moderniųjų laikų pedagogų požiūris į fizinį ugdymą

Jau nuo antikos laikų gvildenami žmogaus fizinės ir dvasinės egzistencijos, jo abiejų pradų sąveikos ir tobulinimo klausimai. Žymiausi žmonijos mąstytojai amžius amžiais fizinį ugdymą laikė būtina visapusiškos asmenybės sąlyga. Kad tobulėtų siela, kūną miklino dar senovės graikai. Jie gerai suprato, kad sveiką, stiprų ir gražų žmogų galima išugdyti tik sutartinai ugdant abu žmogaus pradus - kūną ir sielą.

Graikų supratimu, judesys ne tik užgrūdina kūną, kuria jo harmoniją ir judesio grožį, bet ir savotiškai nuteikia sielą, ugdo charakterį. Graikijoje gimnastika buvo organiška, aiškaus dorovinio pobūdžio žmogaus ugdymo dalis. Ji tarnavo ne tik gražioms kūno formoms, bet ir sielai ugdyti. Ritmingi judesiai turėjo sukurti ir taurią sielą. Graikų statulos rodo, kad žmonių kūnai buvo pasiekę nuostabios harmonijos, nepaprastai gražiai išsivystę. Senovės graikų filosofai Platonas, Aristotelis ir kiti gynė visapusiškos asmenybės ugdymo idėją.

Klasikinės filosofijos pradininkas, pedagogas klasikas Imanuelis Kantas. Jo nuomone, žmogus gali tapti žmogumi tik per ugdymą. Iš prigimties žmogus yra silpna būtybė. Šias jo užuomazgas ir padaryti taip, kad žmogus pasiektų savo paskirtį. Žmogaus ugdymo klausimus jis grupuoja į dvi pedagogikos problemas: į fizinio ir praktinio ugdymo. Fizinis ugdymas laikomas individo fizinės prigimties plėtojimu, kurią anot I. Kanto, sudaro ne tik kūnas, bet ir siela (ji esanti fizinė). Fizinis ugdymas iš esmės yra auginimas, priežiūra, maitinimas, grūdinimas, kurį I. Kantas laiko lepinimo priešingybe. „Kietas guolis yra daug sveikesnis negu minkštas.“

XVII-XIXa. pedagogai J. Komenskis, Ž. Ruso, J. Pestalocis, A. Dystervėgas, J. Herbartas ir kt., vienu svarbiausių ugdymo uždavinių laikydami fizinį ugdymą, glaudžiai siejo jį su protiniu, doroviniu, darbiniu ir estetiniu ugdymu. J. A. Komenskis „Didžiojoje didaktikoje“ rašė: „Mes įpareigoti saugoti kūną nuo ligų ir nelaimingų atsitikimų pirmiausia dėl to, kad jis yra sielos namai, ir dar vieninteliai. Jiems nugriuvus, siela iš šio pasaulio turi tuoj pat išeiti. O jeigu jie yra palengvėlę, plyšinėdami vienoj ar kitoj vietoj, tai viešniai sielai tenka gyventi nepatogiame bute. Taigi, jei pasaulio rūmuose, į kuriuos įleido mus Dievo maloningumas, norime išbūti kuo ilgiausiai ir kuo patogiausiai, turime uoliai rūpintis šiąja lūšnele.“ Pedagogas teigia, kad būtina saugoti sveikatą, uoliai ja rūpintis, nes sveikas kūnas reikalingas protiniam tobulėjimui. Jis cituoja garsųjį graikų posakį, kad sveika siela tegali būti tik sveikame kūne. Veikale „Motinos mokykla“ Komenskis rašo, kad vaikus galime mokyti tik tada, kai jie yra sveiki. Jo nuomone su ligoniais ir silpnais vaikais nepasieksi jokių laimėjimų. Šiuo, J. Komenskis nurodo, kad kaip medžiui, taip ir žmogaus kūnui „būtinai reikia judėjimo ir darbo, rimtų pratimų ir žaidimų“ (Komenskis, 1986).

Lietuvos mąstytojų indėlis į fizinio ugdymo sampratą

Apie vaiko fizinį ugdymą, jo sveikatos stiprinimą, kūno ir sielos harmoniją rašė ir Lietuvos visuomenės atstovai: filosofai, psichologai, pedagogai. Fizinio ir psichinio tobulumo ryšį, kūno ir dvasios sąveiką pedagoginiuose darbuose akcentuoja ir profesorius S. Šalkauskis. „Žmogus nėra nei vienas kūnas, nei tik dvasia, bet sudaro vieną psichofizinę substanciją, kurioje kūnas turi įtakos dvasios reiškimuisi, iš kitos pusės dvasia veikia kūną. Kitaip tariant, žmogui kūnas ir dvasia turi vienas antram grįžtamosios įtakos.“ Pasak S. Šalkauskio, lavinant kūną negalima nesidairyti į sielą. Tačiau jis turi būti palenktas aukštesnėms žmogaus galioms (Šalkauskis, 2002).

Unikalus Lietuvos kultūros reiškinys buvo A. Maceinos filosofinė-pedagoginė teorija. A. Maceina akcentuoja tris žmogaus vidinio vystymosi sferas: fizinę, psichinę ir dvasinę. Fizinio ir dvasinio pradų sąveikos rezultatas yra psichinė sfera. Originalią sveikatos filosofiją sukūrė vienas žymiausių XX a. pradžios Lietuvos filosofų ir rašytojų Vydūnas. Tik stipri dvasia tegali suteikti jėgos kūnui, tinkamai sureguliuoti jo gyvybinius procesus. Pasak Vydūno, dvasią galima apibūdinti kaip šeimininką, o kūną, gyvybę, psichiką, mintis - kaip tarnus jo valiai vykdyti. Vienas uoliausių Vydūno pasekėjų buvo įžymus kūno kultūros Lietuvoje puoselėtojas Karolis Dineika. Jis toliau plėtojo sveikatos saugojimo ir stiprinimo, sveiko gyvenimo būdo idėjas.

tags: #adomaitiene #2003 #vaiku #pusiausvyros #testas

• Atraskite reinkarnacijos filosofiją
• Patarimai renkantis grožio rinkinius vaikams
• Kada įvesti barankas į kūdikio mitybą?
• Gimdymo išmokos
• Sužinokite viską apie vaiko laikinosios globos procesą