Kaip padėti vaikui išgyventi netektį: gidas tėvams

Kiekvieno žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau ateina metas susidurti su netektimis. Vaikai šiuos išgyvenimus patiria savaip, o tėvų užduotis - padėti jiems susidoroti su skausmu ir priimti pokyčius. Šis straipsnis padės geriau suprasti, kaip kalbėtis su vaikais apie mirtį, kaip palaikyti juos gedėjimo procese ir kada verta kreiptis pagalbos į specialistus.

Vaikų netektys ir jų suvokimas

Vaikas patiria daug atradimų, bet ir nemažai praradimų savo gyvenime. Netektys tampa neišvengiama vaiko gyvenimo dalimi. Jos vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną vaiką. Netektys gali būti įvairios: mylimos močiutės ar senelio mirtis, tėvų skyrybos, imigracija, išsiskyrimas su mylima aukle ar mokytoja, po konflikto prarastas draugas, pakeistas būrelis, mokykla ar rajonas. Kiekvienu atveju vaikas su kažkuo atsisveikina, bando įveikti kilusius jausmus bei prisitaikyti prie pokyčių.

Vaikams ne visuomet paprasta išgyventi šiuos jausmus bei priimti patirtį. Netektį vaikai išgyvena skirtingai nei suaugusieji. Šias reakcijas apriboja vaiko amžius bei su vaiko raida kartu išryškėjančios fizinės, emocinės ir kognityvinės galimybės. Vaikų suvokimas apie mirtį skiriasi priklausomai nuo jų amžiaus ir smegenų raidos.

Amžiaus tarpsniai ir mirties suvokimas:

• Iki 2 metų: Kūdikystės laikotarpiu skaudžiausia ir reikšmingiausia netektis yra mamos arba kito pagrindinio besirūpinančio asmens praradimas. Šio amžiaus vaikas, netekęs motinos, kurį laiką praranda ir save, jaučiasi tarsi miręs. Pasiimdami mažylį į laidotuves, rizikuojame sustiprinti jo ir taip sunkius išgyvenimus. Tokie įspūdžiai gali sukelti rimtus vaiko vystymosi sutrikimus.
• Iki 5 metų: Vaikai dar nesuvokia, kad mirtis yra baigtinis taškas. Jie galvoja, kad mirtis yra laikinas ir grįžtamas procesas, ir kad miręs žmogus gali prisikelti taip, kaip pasakoje prisikėlė miegančioji gražuolė. Mažesni vaikai sunkiai suvokia mirtį kaip negrįžtamą procesą. Šio amžiaus vaikai netekę jiems svarbių žmonių, gyvūnų, patyrę įvairius persikraustymus bei kitus jiems reikšmingus praradimus gali liūdėti, pykti, išsakyti ar kitaip išreikšti daugiau nerimo, kaltės, baimės, sunkiau miegoti, prasčiau valgyti (ar pernelyg daug valgyti), sunkiau koncentruoti dėmesį pamokų metu.
• 6-8 metai: Šiame periode esantys vaikai ima palaipsniui suvokti, kad mirtis yra baigtinis procesas, bet jų suvokime dar būna daug „netolygumų”. Tarkim, jiems gali atrodyti, kad miręs žmogus dar geba mąstyti ar jausti, arba kad nuo mirties žmogų gali apsaugoti geras gydytojas ar nuoširdi malda. Tokio amžiaus vaikams dar sunku mirtį priimti asmeniškai - jie galvoja, kad patys mirti negali.
• Vyresni nei 8-9 metai: Šio amžiaus vaikai jau pradeda suvokti mirtį kaip negrįžtamą procesą. Vyresni nei 8-9 metų vaikai ima realiai suprasti, kad mirtį sukelia ir vidinės priežastys, ne tik išorinės (kaip jie galvodavo anksčiau). Paauglystės laikotarpiu netektis suvokiama abstrakčiau. Ji suvokiama kaip labai individuali ir unikali patirtis.

Vaikai savo emocijas išreiškia kitaip nei suaugusieji. Jeigu pastarieji verkdami gali apmalšinti bent šiek tiek savo skausmą, tai mažyliai visa tai išgyvena slapta. Jų elgesys nepasikeičia, todėl tai sukuria iliuziją, kad joks nerimas jų neslegia. Tačiau taip nėra - tiesiog mažamečiai daug vėliau sureaguoja į ištikusią nelaimę. Emocijos, susietos su liūdnu įvykiu, kaupiasi vaiko sieloje.

Vaikas netikėtai iškrenta iš šeimyninio gyvenimo konteksto ir lieka vienui vienas su savo išgyvenimais. Todėl ne visada pavyksta į save atkreipti suaugusiųjų dėmesį ir parodyti, kad jam reikalinga jų pagalba.

Emocinės būklės etapai po netekties

Žmogui, patyrusiam artimojo netektį, psichologai išskiria tris emocinės būklės etapus. Tėvai ir vaikai išgyvena visus tris etapus beveik vienodai. Tačiau skirtumas tik tas, kad vaikas neturi suaugusiųjų patirties, kuria galėtų pasiremti, todėl jį reikia dvasiškai palaikyti. Antra vertus, būtent šie išgyvenimai formuoja asmeninę jo patirtį, brandina vaiko asmenybę. Jeigu tėvai elgsis teisingai, šeimoje įvykusi nelaimė tik užgrūdins mažametį.

1. Negebėjimas susitaikyti

Prisiminkite žodį „ne“, kuris išsiveržia iš beveik visų kino filmų herojų lūpų, išvydus negyvą artimojo kūną. Išties būna labai sunku patikėti tuo, kas įvyko. Todėl dar kurį laiką, nepaisant akivaizdžios realybės, tarsi laukiama ir tikimasi, kad numiręs žmogus atgis, atsikels ir vėl bus drauge. Vaikas bando ieškoti buvusių ryšių, vis dar laukia tam tikrų ženklų iš prarasto žmogaus. Jis gali girdėti mirusiojo balsą, žingsnių aidą, jam gali vaidentis jo siluetas.

2. Netekties suvokimas

Kai artimas žmogus miršta, pradedame mąstyti apie tai, ar jam gyvam esant viską darėme „teisingai“. Prisimename ginčus, neatsargiai pasakytus žodžius, neįgyvendintus pažadus - visa tai, kas kartino tarpusavio santykius. Pradedame jausti graužatį. Vaikui šis jausmas nubunda labai greitai, ypač netekus artimo žmogaus. Jis galvoja, kad būtent dėl jo kaltės atsitiko ši nelaimė. Todėl tampa neramus, aikštingas ir agresyvus. Mat vaikai negali ramiai gyventi, jausdami kaltės jausmą ir suvokdami, kad nieko negali pakeisti. Todėl jie ima protestuoti, pykdami ant mirusiojo, neteisingai juos nubaudusio savo mirtimi. Psichologai tokią reakciją laiko normalia. Šį periodą, kaip ir pirmąjį, reikia tiesiog išgyventi.

3. Naujo objekto paieška

Patirtas skausmas pamažu atbunka, gyvenimas grįžta į ankstesnes vėžes, akys ir ausys pradeda regėti ir girdėti supantį pasaulį. Vaikas ima ieškoti naujos meilės ir prieraišumo objekto, galinčio užpildyti dvasinę tuštumą, atsiradusią po artimojo mirties. Tačiau prisiminimai apie jį privalo išlikti žmogaus sieloje. Mažamečiai greitai auga, nauji įspūdžiai išstumia senus vaizdus, todėl suaugusiesiems ateityje teks padėti išlaikyti prisiminimą apie iškeliavusįjį į amžinybę. Vaikiškas mąstymas labai konkretus, todėl svarbų vaidmenį čia gali suvaidinti kokie nors daiktai, priklausę mirusiajam, arba jo nuotraukos.

Ką darome ne taip? Dažniausios suaugusiųjų klaidos

Dažniausiai pastebimi du atvejai, kaip suaugusieji elgiasi su vaikais, kai iškyla mirties klausimas.

Pirmuoju atveju tėvai, saugodami vaikų psichiką, stengiasi nuslėpti artimo žmogaus netektį. Dėl tokio suaugusiųjų elgesio mažamečiui gali atsirasti net psichikos sutrikimų. Klaidinga tikėtis, kad vaikas nepastebės, jog iš jo gyvenimo dingo artimas žmogus. Tyrimai rodo, kad net šešių mėnesių mažylis jautriai išgyvena motinos netektį. Jis tampa prislėgtas, neramus, sunkiau vystosi. Emocijos, susietos su liūdnu įvykiu, kaupiasi vaiko sieloje, ir tai, kad suaugusieji jo niekaip nekomentuoja, tiktai padeda mažamečio vaizduotėje stiprėti niūriems vaizdiniams. Kalbėdamiesi su mažyliu apie tai, kas atsitiko, padedate jam susitaikyti su tikrove.

Antruoju atveju suaugusieji, neatsižvelgdami nei į amžių, nei į emocines ypatybes, dažnai nuo gimimo vaikui stengiasi parodyti gyvenimą be jokių rožinių spalvų. Tokie tėvai neslepia nuo vaikų mirties įvykių ir nedvejodami vedasi jį su savimi į laidotuves. Suaugusiųjų manymu, kuo vaikas anksčiau sužinos tiesą apie gyvenimą ir mirtį, tuo jam bus geriau. Tai priklauso nuo to, ar vaikas yra emociškai stabilus ir ar yra turėjęs panašią patirtį. Jeigu vaikas jau buvo susidūręs su žmogaus mirtimi, tai jam padės lengviau susivokti ir susitaikyti su artimojo netektimi. Tėvo ar motinos praradimas išgyvenamas visiškai kitaip negu kitų giminaičių mirtis, ypač vyresnio amžiaus. Apskritai seno žmogaus iškeliavimą į amžinybę vaikas vertina kaip daugiau ar mažiau natūralų dalyką. Labai daug kas priklauso ir nuo mažamečio amžiaus.

Kuo mažiau suaugusieji stengsis mirtį ir sielvartą išstumti iš gyvenimo kasdienybės, kuo mažiau laikys tai tabu, tuo geriau vaikai susidoros su šia skaudžia patirtimi.

Kaip kalbėtis su vaiku apie mirtį?

Kai šeimoje ištinka netektis, labai sunku greitai susiorientuoti ir priimti tinkamą sprendimą. Tėvams svarbiausia būti atviriems, nebijoti susidurti su vaiko jausmais bei patiems rodyti savuosius.

Svarbiausi patarimai:

1. Būkite atviri ir sakykite faktus: Svarbu sakyti tiesą, kad vaikas turėtų laiko suprasti ir priimti mirtį. Pranešti vaikui apie mirtį reikėtų aiškiai ir tiesiai. Vengti eufemizmų, tokių kaip „užmigo“, „išėjo“ ar „sėdi ant debesies“. Vietoj to, įvardinkite konkretų faktą: „senelis mirė, jam sustojo širdis“.
2. Atsakykite į vaiko klausimus: Vaikai apie mirtį klausinėti pradeda labai anksti, dažnai dar nesusidūrę su artimųjų netektimi. Būtinai atsakykite į šiuos klausimus, nes kitaip jie daugiau neišdrįs apie tai kalbėti. Į vaikų klausimus reikia atsakyti tiesiai, drąsiai ir nuoširdžiai.
3. Leiskite reikšti emocijas: Leiskite vaikui susivokti savo jausmuose ir išlieti juos. Normalizuokite, kad liūdesys, baimė, nusivylimas, pyktis - visiškai normalūs ir natūralūs jausmai tokioje situacijoje. Jeigu liūdna, galima apsiverkti ir tai irgi yra normalu.
4. Kalbėkite apie praeitį: Pasidalinkite prisiminimais apie mirusį žmogų, kartu pažiūrėkite nuotraukų albumus. Prisiminkite ką veikdavote kartu, kaip džiaugdavotės, kur keliaudavote, kokie juokingi nutikimai jums kartu nutiko.
5. Pasitelkite pasakas ir istorijas: Kartu su vaiku skaitykite arba pasakokite pasakas, istorijas apie mirtį.
6. Leiskite vaikui žaisti: Neišsigąskite ir nedrauskite vaikui žaisti laidotuvių - būtent per žaidimą vaikas išgyvena sunkius jausmus, susitaiko su netektimi.
7. Kurkite saugią aplinką: Svarbu sukurti saugią ir palankią aplinką, kurioje vaikas galėtų drąsiai reikšti skausmingus jausmus, sukeltus netekties.
8. Nusiraminkite patys: Jeigu suaugęs jaučia, jog jam yra per sudėtinga, visiškai normalu paprašyti, kad apie netektį vaikui praneštų kitas artimasis. Kai mama pati jau būna susitaikymo stadijoje, gali ramiai apie tai kalbėti, jos ramybė vaiką veiks raminamai, duos užtikrintumo.
9. Stebėkite gamtą: Pasivaikščiodami miške ar parke vaikui parodykite, kad rudenį medžių lapai nukrinta, tai reiškia - numiršta. Stebėkite mirusius gyvūnus.
10. Atsakymai pagal amžių: Kalbėdami apie mirtį, turėtume atsižvelgti, kuriame raidos etape yra vaikas, nes kuo jaunesnis, tuo labiau ribotas jo įsivaizdavimas apie šį reiškinį.

Dalyvavimas laidotuvėse

Dalyvauti laidotuvėse ar ne - asmeninis sprendimas, kuris visiškai priklauso nuo jūsų ir vaiko. Laidotuvės gali būti naudingos atsisveikinant su artimuoju, tačiau kai kurie vaikai nėra pasiruošę tokiai intensyviai patirčiai. Jeigu vaikas atsisako ar dėl kitų priežasčių nedalyvauja laidotuvėse, sukurkite kažkokią atsisveikinimo ceremoniją ar ritualą, pvz., uždekite žvakę.

Patarimai, jei vaikas dalyvauja laidotuvėse:

• Paruoškite vaiką: Vaikui reikia iš anksto paaiškinti, kaip vyksta laidotuvės, kaip jų metu reaguoja ir elgiasi suaugę žmonės. Reikėtų paaiškinti, kad nuo žmogaus kūno atsiskyrusi siela ir yra tai, kas mums buvo taip brangu, ir kas lieka su mumis po jo mirties.
• Būkite šalia: Svarbu, kad per laidotuves vaikas būtų su artimu, jį mylinčiu žmogumi. Greta jo visą laiką turi būti suaugusysis.
• Suteikite galimybę atsisveikinti: Jei ryšys su mirusiuoju yra artimas, reikėtų suteikti vaikui galimybę atsisveikinti.
• Įtraukite į ritualą: Norint, kad vyresniam vaikui nekiltų būtinybės slėpti savo jausmų, jį reikia įtraukti į bendrą veiklą organizuojant laidotuves. Mažasis galėtų pagaminti mirusiajam atsisveikinimo dovanėlę, kuri būtų įdėta į karstą.
• Atsisakymas dalyvauti: Ikimokyklinukams rekomenduojama geriau nedalyvauti pašarvojime, kur mirusiojo kūnas guli atvirame karste arba kur galima tikėtis daug ir dramatiškų emocijų, nes tai gali labai išgąsdinti mažą vaiką. Jokiu būdu nereikia vaiko versti, jeigu jis nenori ar bijo.

Nepaisant dalyvavimo laidotuvėse, svarbu išlaikyti stabilią aplinką. Vaikas mažiau sielojasi dėl artimojo netekties, jeigu išlieka stabili jį supanti aplinka. Bet kokios permainos labai paveikia vaiką. Tačiau jeigu niekas nepasikeičia, šeimos tradicijos ir gyvenimo stilius išlieka toks pat, trauma išgyvenama lengviau.

Pagalba gedėjimo procese

Suaugusio emocinė pagalba, bet kuriuo amžiaus tarpsniu yra ne tik naudinga, bet ir labai reikšminga. Ji gali būti įvairi: nuo pabuvimo šalia ir atsakymo į neraminančius klausimus, iki konkrečių būdų, padedančių nusiraminti, susidėlioti mintis.

Štai keletas patarimų, kaip padėti vaikui gedėjimo procese:

• Palaikykite ir supraskite: Svarbu, kad vaikas jaustų meilę ir palaikymą. Išlaukite, tačiau vis pasiūlykite pasikalbėti.
• Normalizuokite jausmus: Leiskite vaikui reikšti įvairias kylančias emocijas - verkti, pykti ir pan. Normalizuokite, kad taip jaustis tokioje situacijoje yra normalu.
• Venkite kaltės jausmo: Labai svarbu pastebėti vaiko kaltės jausmus, nes jaunesnieji vaikai (ikimokyklinukai) linkę visus įvykius susieti su savimi. Pasakykite vaikui, kad jis nėra kaltas dėl to, kad artimas šeimos narys numirė.
• Atviras bendravimas: Kalbantis su vaiku apie netektį, normalu parodyti ir savo jausmus, nebijoti būti pažeidžiamiems tokiomis akimirkomis.
• Kūrybinė išraiška: Paraginkite vaiką kūrybiškai išreikšti jausmus, pavyzdžiui, piešiant ar rašant.
• Rutinos išlaikymas: Laikykitės įprastos kasdieninės rutinos, kuri suteikia vaikui saugumo pojūtį.
• Pagalba tėvams: Jei tėvai patys gedi ir neranda jėgų skirti laiko vaikui po patirtos netekties, rekomenduotina pakviesti patikimą žmogų, kuris padėtų namuose, pabūtų su vaikais, bet neišvežti vaikų iš namų ir neatsiskirti.

Kada kreiptis į specialistus?

Vaikams, turintiems rimtų sielvarto ir netekties sunkumų, gali pasireikšti vienas ar keli iš šių požymių:

• Užsitęsęs depresijos laikotarpis, kai vaikas praranda susidomėjimą kasdiene veikla, hobiais.
• Negalėjimas užmigti, apetito praradimas, ilgalaikė baimė būti vienam.
• Atsiskyrimas nuo draugų.
• Staigus mokymosi rezultatų sumažėjimas arba atsisakymas lankyti mokyklą.

Jei šie požymiai išlieka ilgai, gali prireikti profesionalios specialisto pagalbos. Vaikų ir paauglių psichiatras ar psichologas gali padėti vaikui susitaikyti su mirtimi ir padėti kitiems padėti vaikui gedėjimo procese. Reikėtų atsižvelgti į tai, kiek laiko praėjo po netekties, nepatartina kreiptis į psichologą, jei tai įvyko neseniai. Reikėtų bent pusės metų, kad ši žinia „susigulėtų“, o pats gedėjimas gali trukti dar ilgiau.

tags: #acisveikinimas #su #vaiku #mirus

• Atraskite Šatrijos Raganos kūrybos pradžią
• Kaip išsirinkti saugią apsaugėlę kūdikio lovytei?
• Skydliaukės veikla ir nėštumas
• Krūtinės skausmo priežastys nėštumo metu
• Sužinokite viską apie elektrinių pientraukių privalumus